Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Lietuvos paštas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas vertina, jog dėl to, kad įstatyme numatytais būdais ir priemonėmis jis negalėjo apginti savo teisių, patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė įvairiais psichologinio pobūdžio išgyvenimais t. y. neviltimi, bejėgiškumu, pažeminimu, skriaudos jausmu, liūdesiu, nusivylimu valstybe.

Paaiškina, jog siųsdamas laiškus per AB „Lietuvos paštas“ Pravieniškių pašto filialą buvo pašto paslaugų naudotoju, o ne nuteistasis, atliekantis laisvės atėmimo bausmę. Įteikdamas pašto siuntas Pravieniškių pašto darbuotojams apmokėdavo paslaugas ir gaudavo dokumentą, patvirtinantį, jog tarp paslaugos tiekėjo ir naudotojo sudaryta sutartis (pašto kasos čekis).

Nurodo, jog AB „Lietuvos paštas“ 3 mėnesius sekė pareiškėjo paštą ir informaciją perdavė Pravieniškių PN. Vertina, jog Pravieniškių PN organizavo pašto sekimą, tikslu, jog pareiškėjas nereikalautų savo baudžiamosios bylos, kurioje jis nuteistas laisvės atėmimu, peržiūrėjimo.

Teigia, jog atsakovo neteisti veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys yra argumentuoti, pagrįsti pridėtais įrodymais. Žalos dydis paskaičiuotas pačiais minimaliausiais tokios žalos kriterijais, o jos sumažinimas turėtų būti itin svariai argumentuotas (b. l. 1-12, t. I, 16-19, t. II).

Vertina, jog Pravieniškių pataisos namų Atvirosios kolonijos veiksmai, kaip pareiškėjo nurodomi patiriami teisių suvaržymai priežastiniu ryšiu apskritai nėra susiję su Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos veikimu (ar neveikimu).

Papildomai pamini, kad bendrovėje 2019 m. gruodžio 9 d. buvo gautas Įkalinimo įstaigos raštas Nr. S-30533 „Dėl informacijos suteikimo“ su prašymu pateikti informaciją apie nuteistojo A. D. vardu išsiųstus registruotuosius laiškus, laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo mėn. iki 2019 m. lapkričio mėn. Informacijos pateikimo buvo prašoma atsižvelgiant į tai, jog Įkalinimo įstaiga pastebėjo ženkliai didesnį nuteistojo A. D., kuriam suteikta teisė vykti be sargybos ar palydos už Įkalinimo įstaigos teritorijos ribų, vardu gaunamų laiškų skaičių iš įvairių institucijų, lyginant su išsiųstais per Įkalinimo įstaigą. Taip pat pažymi, jog bendrovė, gavusi pareiškėjo skundus, vidinio tyrimo metu nenustatė, jog Pravieniškių pašto darbuotojai pažeidė Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą duomenų apsaugos principą. Pravieniškių pašto darbuotojai nebuvo gavę Įkalinimo įstaigos prašymo teikti informaciją ir jokių duomenų neteikė (b.l.1-3, t. II).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos veiksmų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2457/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 335–358; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; ir kt.).

Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti, pareiškėjo nuomone, neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepateikė jokių naujų įrodymų dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, todėl teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti jokiais faktiniais įrodymais nei skunde, nei patikslintame skunde. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme. Vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų - nebuvimas patvirtina, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo neturi pagrindo.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, irgi konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Tarnyba yra Lietuvos Respublikos nacionalinė reguliavimo institucija pagal šio įstatymo priede nurodytą Direktyvą 97/67/EB . Tarnybos kompetencija apibrėžta Pašto įstatymo 6 straipsnyje, kurio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad Tarnyba prižiūri, kaip laikomasi Pašto įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų. Pašto įstatymas reglamentuoja pašto paslaugos teikimo veiklą, pašto srities politikos formavimo ir pašto paslaugos teikimo veiklos reguliavimo institucijų sistemą, pašto paslaugos teikėjų ir naudotojų teises ir pareigas, pašto paslaugos teikėjų atsakomybę ir žalos atlyginimą (Pašto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Pašto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Pašto paslaugos teikėjai naudotojams privalo garantuoti susirašinėjimo slaptumą“. Tai reiškia, kad pašto paslaugos teikėjas apie tai, kas siunčiama pašto siuntoje, nepriklausomai nuo jos rūšies, neturi žinoti, išskyrus atvejus, kai pašto siuntos turinys tikrinamas teisės aktuose nustatytais atvejais. Pašto įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog pašto paslaugos teikėjams draudžiama teikti informaciją apie kitų asmenų naudojimąsi pašto paslauga arba sudaryti sąlygas gauti šią informaciją, jeigu šiame ar kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 99 straipsnyje reglamentuota nuteistųjų teisė susirašinėti, kurio 5 dalyje įtvirtinta, jog nuteistųjų gaunami ir siunčiami laiškai pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu arba teismo (teisėjo) nutartimi gali būti tikrinami, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės, arba laikinai (iki trijų mėnesių) sustabdytas laiškų išsiuntimas ir įteikimas, o 6 dalis numato, kad nuteistųjų laiškų išsiuntimo ir gavimo tvarką nustato pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pašto įstatymo nuostatos taikomos pašto paslaugos teikimui, o šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas ginčijo ne suteiktą pašto paslaugą, o galimai pažeistas teises bausmių vykdymo procese.

Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad Pirminiame skunde nurodytos aplinkybės nebuvo susijusios su pašto paslaugos teikimu, kurio priežiūrą atlieka Tarnyba, 2020 m. birželio 18 d. raštu Nr. (64.4E)1B-1829 pažymėjo, kad nusiskundimus dėl nuteistųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų pažeidimų pareiškėjas turėtų adresuoti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas).Taip pat, Tarnyba Pirminiame rašte paaiškino pareiškėjui jo teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.T arnyba, atsakydama į Pakartotinį skundą 2020 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. (64.4E)1B-2859 nurodė, jog Tarnyba, įvertinusi Pakartotiniame skunde išdėstytas aplinkybes ir pareiškėjo argumentus, nustatė, kad pareiškėjo nurodyta situacija ir keliami klausimai yra susiję su bausmių vykdymo procesu ir jo metu laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims garantuojamomis teisėmis, be kita ko, su galimai pareiškėjo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika, dėl ko Tarnyba teisės aktų nėra įgaliota pasisakyti ir, atitinkamai, nagrinėti pareiškėjo Pakartotinio skundo. Tarnyba, atsižvelgdama į tai, bei į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2020 m. liepos 21 d. pažymoje Nr. 4D-2019/1-283/3D-1968 nurodytas rekomendacijas dėl asmenų skundų persiuntimo nagrinėti kompetentingiems viešojo administravimo subjektams, vadovaudamasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų 1 punkto ir 8.31 papunkčio nuostatomis, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintomis nuostatomis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi bei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių ir prašymo, skundo ar kito kreipimosi priėmimo faktą patvirtinančio dokumento formos patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 30 punktu, persiuntė pareiškėjo Pakartotinį skundą ir susijusią medžiagą nagrinėti pagal kompetenciją Kalėjimų departamentui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) bei apie tai informavo pareiškėją.

Pagal Pašto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pašto paslaugos teikėjas privalo pašto siuntas, adresuotas asmeniui į jo įkalinimo vietą, pristatyti administracijai arba jos įgaliotiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, pašto paslaugos teikėjui pristačius pašto siuntą įkalinimo vietos administracijai ar jos įgaliotiems asmenims pašto paslauga yra laikoma suteikta. Kaip teisingai nurodė Tarnyba, jai nėra suteikta kompetencija prižiūrėti kaip laikomasi Bausmių vykdymo kodekso, kuris reglamentuoja susirašinėjimo teisinius santykius bausmių atlikimo vietose, nuostatų. Tarnybos kompetencija yra apribota teisės aktais, kadangi Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, veikia tik teisės aktuose aiškiai apibrėžtos kompetencijos ribose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pažymėtina, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Administracinių teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad pareiškėjas pats pasirenka, kokiais ABTĮ 56 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Be to, įrodinėjimo naštą įrodymų instituto kontekste sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus. Remiantis LVAT praktika, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytą žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų, pateikdamas tai patvirtinančius konkrečius įrodymus. Pareiškėjas nepateikė Teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių Tarnybos (jos tarnautojų) neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvimą pareiškėjo atžvilgiu.

Vertinant pareiškėjo teisę į neturtinės žalos atlyginimą civilinės atsakomybės apimties požiūriu, spręstina, ar pareiškėjo skunduose yra nurodomi konkretūs Tarnybos (jos tarnautojų) veiksmai (neveikimas), kurie gali būti laikomi neteisėtais pareiškėjo atžvilgiu (neteisėtumas CK 6.246 straipsnio prasme), ar Tarnyba gali būti laikoma atsakinga už pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus (priežastinio ryšio buvimas CK 6.247 straipsnio prasme).

Pažymėtina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti, pareiškėjo nuomone, neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas, kaip minėta, nurodo, jog Tarnyba piktybiškai nevykdė savo pareigų, tačiau toks pareiškėjo teiginys laikytinas deklaratyviu ir nepagrįstu jokiais faktiniais įrodymais. Priešingai, Tarnyba įvertinusi Pirminio skundo ir Pakartotinio skundo turinius, į juos atsakė savo kompetencijos ribose, paaiškindama pareiškėjui jo teises, o gavusi LAGK įpareigojimą iš naujo išnagrinėti minėtus skundus, siekdama išsamiai ir tinkamai juos išnagrinėti, atliko papildomus veiksmus pagal savo kompetenciją – kreipėsi tiek į patį pareiškėją, tiek į bendrovę ir pateikė pareiškėjui išsamų ir motyvuotą atsakymą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Tarnyba tinkamai vykdė visas jai pašto srityje pavestas funkcijas, ir neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi neteisėtais pareiškėjo atžvilgiu. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme. Taigi, vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų - nebuvimas patvirtina, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo neturi pagrindo.

Teismų praktikoje pažymima, jog nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), kitų civilinės atsakomybė sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) aptarinėjimas neturi teisinės prasmės.

LVAT, pasisakydamas dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, taikymo sąlygų, yra vienareikšmiškai konstatavęs, kad atsakomybei dėl žalos padarymo pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti yra būtina, jog tarp neteisėtų valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų aktų (veiksmų) ir atsiradusios žalos egzistuotų tiesioginis priežastinis ryšys. Be to, vadovaujantis LVAT nuosekliai plėtojama praktika, priežastinio ryšio negalima vertinti abstrakčiai. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas aiškus priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti neteisėtų veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti, ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Nepakanka nustatyti pareiškėjui padarytą žalą: būtina tokią žalą susieti su konkrečiais neteisėtais skundžiamos valdžios institucijos veiksmais (neveikimu). Taigi, nors pareiškėjas nurodo, jog patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė įvairiais psichologinio pobūdžio išgyvenimais, tačiau neįrodo žalos sąsajos su Tarnybos veiksmais (neveikimu), kas dar kartą patvirtina, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo neturi pagrindo.

LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija).

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Tarnyba neatliko jokių veiksmų, kaip nurodo pareiškėjas, bendrovės atžvilgiu, kadangi, kaip minėta, bendrovė pristatydama pareiškėjui adresuotas pašto siuntas pareiškėjo nurodomu įkalinimo įstaigos adresu ir įteikdama pašto siuntas įkalinimo įstaigos darbuotojams, be kita ko, teikdama informaciją, atsakant į Įkalinimo įstaigos užklausą, nepažeidė Pašto įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimų. Kaip jau minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Tarnyba tinkamai vykdė visas jai pašto srityje pavestas funkcijas, ir neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi neteisėtais pareiškėjo atžvilgiu. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme. Taigi, vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – nebuvimas patvirtina, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo neturi pagrindo.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovės veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.