- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-17
- Bylos Nr.
- A-259-629/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01759-2022-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Milda Vainienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos ryšių reguliavimo tarnybos
- Trečiasis asmuo
- akcinei bendrovei Lietuvos
- Kategorijos
- 20.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos ryšių reguliavimo tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – akcinei bendrovei Lietuvos paštas, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismui prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba), 6 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. Pravieniškių pašto darbuotojai sekė pareiškėjo susirašinėjimus, užsirašinėjo siuntų numerius, o surinktą informaciją perdavė Pravieniškių pataisos namų administracijai. Surinktos informacijos pagrindu buvo pritaikytos neadekvačios nuobaudos pareiškėjui, t. y. jis buvo uždarytas 10 parų, prievarta įsodintas į automobilį, kuris skirtas pervežti lavonams, vežiotas po miškus, vėliau nuvežtas į Pravieniškių PN II-ąjį sektorių ir uždarytas, buvo atimta „lengva“ grupė, pašto surinktais duomenimis teismai netaikė lygtinio atleidimo nuo likusios bausmės dalies. Pareiškėjas vertina, jog dėl to, kad įstatyme numatytais būdais ir priemonėmis jis negalėjo apginti savo teisių, patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė įvairiais psichologinio pobūdžio išgyvenimais t. y. neviltimi, bejėgiškumu, pažeminimu, skriaudos jausmu, liūdesiu, nusivylimu valstybe. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas visaip vilkino savo tiesioginių pareigų atlikimą, stengėsi jų išvengti. Anot pareiškėjo, jis turėjo kreiptis į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir LAGK) ir teismą, kol Tarnyba buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundus ir, kaip nurodo pareiškėjas, Tarnyba vis tiek neatliko jokių veiksmų akcinės bendrovės Lietuvos pašto atžvilgiu.
Atsiliepimas
3. Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Tarnybos vertinimu, pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, jog Tarnyba nevykdė tiesioginių pareigų, vilkino jų atlikimą, stengėsi jų išvengti, yra visiškai nepagrįsti jokiais faktiniais įrodymais, o teikdamas patikslintą skundą, pareiškėjas nepateikė jokių papildomų įrodymų patvirtinančių skunde ir patikslintame skunde nurodytas aplinkybes. Tarnyba, įvertinusi 2020 m. birželio 10 d. ir 2020 m. rugsėjo 17 d. skundų (toliau kartu – ir skundai) turinius, į juos atsakė savo kompetencijos ribose, paaiškindama pareiškėjui jo teises. Tai, kad Tarnyba buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundus, nesuponuoja išvados, jog Tarnyba nevykdė jai paskirtų funkcijų. Tarnyba, gavusi LAGK įpareigojimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundus, siekdama išsamiai ir tinkamai juos išnagrinėti, atliko papildomus veiksmus pagal savo kompetenciją – kreipėsi tiek į patį pareiškėją, tiek į akcinę bendrovę Lietuvos paštą ir pateikė pareiškėjui išsamų ir motyvuotą atsakymą.
5. Tarnyba pastebėjo, kad įkalinimo įstaiga nėra vieša pašto paslaugos teikimo vieta ir joje nėra visiems pašto paslaugų gavėjams prieinamo pašto skyriaus. Atsižvelgiant į tai, pašto paslaugos teikėjui pristačius pašto siuntą įkalinimo vietos administracijai ar jos įgaliotiems asmenims, pašto paslauga yra laikoma suteikta. Tarnybai nėra suteikta kompetencija prižiūrėti kaip laikomasi kitų įstatymų, nustatančių kitokį pašto siuntų slaptumo ir duomenų apsaugos reglamentavimą, tokių kaip Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Tarnyba pašto paslaugos teikėjo veiksmų teisėtumą nagrinėdama pareiškėjo skundus vertino taikydama Lietuvos Respublikos pašto įstatymo normas. Tarnybos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad informacija buvo teikiama atsakant į įkalinimo įstaigos užklausą, bendrovė nepažeidė Lietuvos Respublikos pašto įstatymo nuostatų. Vertinti įkalinimo įstaigos veiksmų teisėtumą nėra Tarnybos kompetencija.
Atsiliepimas
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė Lietuvos paštas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad bendrovėje 2019 m. gruodžio 9 d. buvo gautas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Įkalinimo įstaiga) Nr. S-30533 „Dėl informacijos suteikimo“ su prašymu pateikti informaciją apie nuteistojo A. D. vardu išsiųstus registruotuosius laiškus, laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo mėn. iki 2019 m. lapkričio mėn. Informacijos pateikimo buvo prašoma atsižvelgiant į tai, jog įkalinimo įstaiga pastebėjo ženkliai didesnį nuteistojo A. D., kuriam suteikta teisė vykti be sargybos ar palydos už Įkalinimo įstaigos teritorijos ribų, vardu gaunamų laiškų skaičių iš įvairių institucijų, lyginant su išsiųstais per įkalinimo įstaigą. Bendrovė, gavusi pareiškėjo skundus, vidinio tyrimo metu nenustatė, jog Pravieniškių pašto darbuotojai pažeidė Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą duomenų apsaugos principą. Pravieniškių pašto darbuotojai nebuvo gavę įkalinimo įstaigos prašymo teikti informaciją ir jokių duomenų neteikė.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo pirminiame skunde nurodytos aplinkybės nebuvo susijusios su pašto paslaugos teikimu, kurio priežiūrą atlieka Tarnyba, 2020 m. birželio 18 d. raštu Nr. (64.4E)1B-1829 pažymėjo, kad nusiskundimus dėl nuteistųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų pažeidimų pareiškėjas turėtų adresuoti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Tarnyba pirminiame rašte paaiškino pareiškėjui jo teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Tarnyba, atsakydama į pakartotinį pareiškėjo skundą 2020 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. (64.4E)1B-2859 nurodė, jog įvertinusi pakartotiniame skunde išdėstytas aplinkybes ir pareiškėjo argumentus, nustatė, kad pareiškėjo nurodyta situacija ir keliami klausimai yra susiję su bausmių vykdymo procesu ir jo metu laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims garantuojamomis teisėmis, be kita ko, su galimai pareiškėjo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika, dėl ko Tarnyba teisės aktų nėra įgaliota pasisakyti ir, atitinkamai, nagrinėti pareiškėjo pakartotinio skundo. Tarnyba, atsižvelgdama į tai, bei į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2020 m. liepos 21 d. pažymoje Nr. 4D-2019/1-283/3D-1968 nurodytas rekomendacijas dėl asmenų skundų persiuntimo nagrinėti kompetentingiems viešojo administravimo subjektams, vadovaudamasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų 1 punkto ir 8.31 papunkčio nuostatomis, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintomis nuostatomis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi bei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių ir prašymo, skundo ar kito kreipimosi priėmimo faktą patvirtinančio dokumento formos patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 30 punktu, persiuntė pareiškėjo pakartotinį skundą ir susijusią medžiagą nagrinėti pagal kompetenciją Kalėjimų departamentui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) bei apie tai informavo pareiškėją.
10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatančiu, kad pašto paslaugos teikėjas privalo pašto siuntas, adresuotas asmeniui į jo įkalinimo vietą, pristatyti administracijai arba jos įgaliotiems asmenims, vertino, kad pašto paslaugos teikėjui pristačius pašto siuntą įkalinimo vietos administracijai ar jos įgaliotiems asmenims pašto paslauga yra laikoma suteikta. Teismas pritarė Tarnybos argumentui, kad jai nėra suteikta kompetencija prižiūrėti kaip laikomasi Bausmių vykdymo kodekso, kuris reglamentuoja susirašinėjimo teisinius santykius bausmių atlikimo vietose, nuostatų. Tarnybos kompetencija yra apribota teisės aktais, kadangi Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, veikia tik teisės aktuose aiškiai apibrėžtos kompetencijos ribose.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas vertino, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Tarnyba tinkamai vykdė visas jai pašto srityje pavestas funkcijas, ir neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi neteisėtais pareiškėjo atžvilgiu, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė jos veiksmų neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Teismas konstatavo, kad vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – nebuvimas patvirtina, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo neturi pagrindo.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
13. Pareiškėjas taip pat prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus: 1) 2022 m. liepos 27 d. skundą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai ir skundą Seimui; 2) akcinės bendrovės Lietuvos pašto 2019 m. liepos 17 d. raštą Nr. 3-2019-03601; 2020 m. vasario 11 d. raštą Nr. 3-2020-00773; 2020 m. birželio 18 d. raštą Nr. 3-2020-02709 ir 2020 m. liepos 7 d. raštą Nr. 3-2020-03568;
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neteisėtą pareiškėjo siunčiamų laiškų sekimą, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, sveikatos pablogėjimu.
Atsiliepimas
15. Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Tarnyba laikosi atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos, kad ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, o pareiškėjo argumentai šiuo klausimu abstraktūs, nepagrįsti įrodymais.
16. Tarnybos vertinimu, pareiškėjo prašomi prijungti prie bylos papildomi įrodymai nėra susiję su nagrinėjama byla.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos veiksmų.
18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, t. y. viena iš privalomų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu, prašo priimti teismo sprendimą – tenkinti jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
20. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos medžiagos papildomus įrodymus: 1) 2022 m. liepos 27 d. skundą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai ir skundą Seimui; 2) akcinės bendrovės Lietuvos pašto 2019 m. liepos 17 d. raštą Nr. 3-2019-03601; 2020 m. vasario 11 d. raštą Nr. 3-2020-00773; 2020 m. birželio 18 d. raštą Nr. 3-2020-02709 ir 2020 m. liepos 7 d. raštą Nr. 3-2020-03568.
21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tikrinami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822 -1321/2013).
22. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti įrodymus ir teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, pareiškėjui nepagrindus aplinkybių, kad naujų įrodymų pateikimo ir išreikalavimo (ištyrimo) būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti (pateikti) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat nepaaiškinus, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs pirmosios instancijos teismui, prašymas pridėti naujus įrodymus prie bylos medžiagos apeliacinės instancijos teisme paprastai netenkinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1863-438/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2502-261/2020). Byloje nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Byloje pareiškėjas turėjo galimybę visus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl pareiškėjo prašymas dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos atmetamas.
23. Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.
25. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Vidinis įsitikinimas formuojasi atmetant prieštaringus duomenis, paneigiant argumentus dėl galimo duomenų neobjektyvumo bei ydingo įrodinėjimo pareigos interpretavimo, kai, atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių pobūdį, be pakankamo pagrindo kuriai nors šaliai perkeliama neproporcinga įrodinėjimo našta įrodymų tyrimo teisme betarpiškumas yra suprantamas kaip šalių ir jų atstovų pateikiamų paaiškinimų, liudytojų parodymų išklausymas teismo posėdyje, rašytinių paaiškinimų, dokumentų, kitų rašytinių įrodymų ištyrimas ir įvertinimas, priimant teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017).
27. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tik papildo, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
28. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, Tarnyba yra Lietuvos Respublikos nacionalinė reguliavimo institucija pagal šio įstatymo priede nurodytą Direktyvą 97/67/EB. Tarnybos kompetencija apibrėžta Pašto įstatymo 6 straipsnyje, kurio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad Tarnyba prižiūri, kaip laikomasi Pašto įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų. Pašto įstatymas reglamentuoja pašto paslaugos teikimo veiklą, pašto srities politikos formavimo ir pašto paslaugos teikimo veiklos reguliavimo institucijų sistemą, pašto paslaugos teikėjų ir naudotojų teises ir pareigas, pašto paslaugos teikėjų atsakomybę ir žalos atlyginimą (Pašto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
29. Pagal Pašto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą pašto paslaugos teikėjas privalo pašto siuntas, adresuotas asmeniui į jo įkalinimo vietą, pristatyti administracijai arba jos įgaliotiems asmenims. Šios nuostatos gramatinis aiškinimas suponuoja išvadą, kad pašto paslaugos teikėjui pristačius pašto siuntą įkalinimo vietos administracijai ar jos įgaliotiems asmenims pašto paslauga yra laikoma suteikta. Kaip teisingai nurodė Tarnyba, jai nėra suteikta kompetencija prižiūrėti kaip laikomasi Bausmių vykdymo kodekso, kuris reglamentuoja susirašinėjimo teisinius santykius bausmių atlikimo vietose, nuostatų. Tarnybos kompetencija yra apribota teisės aktais ir kaip viešojo administravimo subjektas veikia tik teisės aktuose aiškiai apibrėžtos kompetencijos ribose.
30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė (taip pat ir neturtinė) žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pabrėžtina, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę.
31. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti, pareiškėjo nuomone, neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių Tarnybos (jos tarnautojų) neteisėtus veiksmus (neveikimą) pareiškėjo atžvilgiu. Byloje esančių įrodymų pagrįstai konstatuota, kad Tarnyba tinkamai vykdė visas jai pašto srityje pavestas funkcijas ir neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi neteisėtais pareiškėjo atžvilgiu, todėl pareiškėjo teiginys, jog Tarnyba piktybiškai nevykdė savo pareigų laikytinas deklaratyviu bei nepagrįstu. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
32. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai pasisakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai detaliau nevertinami, kaip neturintys teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nesudarantys pagrindo kitaip vertinti šioje nutartyje padarytų išvadų.
33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nustatytų aplinkybių, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.