Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės valstybės įmonės Turto banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-830-553/2017 pagal ieškovės valstybės įmonės Turto bako ieškinį atsakovams S. F., Vilniaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Edvitalas“, antstoliui I. G. ir uždarajai akcinei bendrovei „Orsema“ dėl sutarties nutraukimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys notarė J. K., AIG Europe Limited (Finland Branch), AAS „BTA Baltic Insurance Company“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė VĮ Turto bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento antstolio I. G. surašytą 2014-06-26 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 118201406261008/14; pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento S. F. ir UAB „Orsema“ sudarytą 2014-06-28 sutartinės hipotekos sandorį (notarinio registro Nr. JK-5902); nutraukti 2013-10-03 sutartį Nr. A421-52(2.14.1.8-EK5) „Dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo“ (notarinio registro Nr. 8-6104); taikyti restituciją natūra ir grąžinti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn nekilnojamąjį turtą: mokyklos pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini).Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2013-07-22 surengė viešą aukcioną, kurio metu buvo privatizuojamas savivaldybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas: mokyklos pastatas, ūkio pastatai ir kiemo pastatai bei šiems pastatams priskirtas 0,4857 ha valstybinės žemės sklypas. Viešo aukciono laimėtoju buvo pripažinta UAB „Edvitalas“. 2013-10-03 Vilniaus miesto savivaldybė sudarė su UAB „Edvitalas“ pirkimo-pardavimo sutartį Nr. A421-52(2.14.1.8-EK5) „Dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo“ (toliau – Privatizavimo sutartis). Sutartyje nurodytu terminu privatizavimo objektui priskirto žemė sklypo pardavimo kainos į VĮ Valstybės turto fondo sąskaitą UAB „Edvitalas“ nesumokėjo ir privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nepasirašė. 2014-06-30 UAB „Edvitalas“ informavo VĮ Valstybės turto fondą, kad UAB „Edvitalas“ dėl blogos finansinės padėties nepajėgė toliau vystyti projekto, tačiau projekto vystymui surado investuotoją iš Baltarusijos S. F., kuri nupirko turtą varžytynių procese ir toliau vystys projektą. Prokuroras nustatė, kad dėl UAB „Edvitalas“ padarytų privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutarties ir CK 6.189 str., 6.200 str., 6.256 str. pažeidimų yra nepabaigtas Vilniaus miesto savivaldybei priklausiusio mokyklos pastato su pagalbiniais statiniais privatizavimo procesas, dėl ko valstybė ir savivaldybė negavo didelės vertės įplaukų už privatizavimo objektui priskirtą žemės sklypą. Be to, UAB „Edvitalas“ mokyklos pastato, ūkio pastatų ir kiemo pastatų pardavimas S. F. 2014-06-26 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. 11 8 2014 06 26 1008/14 (toliau – Pardavimo aktas) prieštarauja imperatyvioms CK 6.394 str., 6.396 str. normoms. Šis Pardavimo aktas negaliojančiu taip pat turi būti pripažintas ir CPK 602 str. 1 d. 7 p. pagrindu. Statiniai parduoti asmeniui kuris neturi teisės Lietuvos Respublikoje įsigyti žemės savo nuosavybėn. Atsakovė UAB „Orsema“ kaip hipotekos kreditorius žinojo ar privalėjo žinoti, kas yra jam įkeistiems pastatams priskirto žemės sklypo savininkas, ir ar S. F. teisėtai naudojasi šiuo žemės sklypu. Šių veiksmų neatlikusi UAB „Orsema“ nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir objektyviuoju požiūriu neturėtų būti laikoma sąžiningu kreditoriumi.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė VĮ Turto bankas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Teismas neatskleidė viešojo intereso esmės pažeidimo, nors ieškinyje nurodytas reikalavimas nutraukti Privatizavimo sutartį buvo pareikštas, kaip viešą interesą ginančios institucijos privatizavimo srityje, Vilniaus miesto savivaldybei atsisakius tai atlikti ir vykdant Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014-12-11 nutarimą Nr. 2.1.5-111, kuriuo buvo pareikalauta iš Vilniaus miesto savivaldybės ir VĮ Turto banko imtis priemonių nustatytiems teisės pažeidimams, dėl privatizavimo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo, pašalinti. Teismas konstatavęs, kad Vilniaus miesto savivaldybei nekyla pareiga nutraukti privatizavimo sutartį, nes šioje sutartyje nėra nustatyta pareiga, o tik suteikta teisė ją nutraukti, tinkamai neįvertino šio santykio tuo aspektu, kad tokios pirkimo-pardavimo sutartys gali būti nutrauktos ne tik sutartyje, bet ir įstatyme nustatytais atvejais, kai yra pažeidžiamos jų esminės sąlygos ir viešasis interesas.Teismas neįvertino dalies į bylą pateiktų reikšmingų įrodymų, kurie patvirtina tai, kad UAB ,,Edvitalas“ tiek privatizavimo sutarties sudarymo, tiek jos vykdymo metu, nebuvo pajėgi įvykdyti Informaciniame biuletenyje Nr. 7 (418) paskelbtų privatizavimo sąlygų visa apimtimi. Dėl negautų pajamų iš šio sandorio yra pažeidžiami visuomenės narių poreikiai bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnyje nustatyti principai, todėl ginčo atveju ne tik Vilniaus miesto savivaldybei, bet ir VĮ Turto bankui, kaip subjektui, atsakingam už privatizavimo objektams priskirtų žemės sklypų pardavimą, kyla pareiga reikalauti už privatizavimo procese prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą minėtą sutartį nutraukti. Teismas, vertindamas privatizavimo sutarties nutraukimo galimybes ir konstatuodamas, kad Vilniaus miesto savivaldybės gautos pajamos už privatizavimo objektą atitinka viešą interesą, neatsižvelgė į tai, kad dėl privatizavimo sutarties nevykdymo savivaldybės ir valstybės biudžetai negavo didesnės pajamų dalies 955 143,83 Lt (276 628,78 Eur).Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog Pardavimo aktui turėjo būti taikomi CK 6.396 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Privatizuojant savivaldybei nuosavybės teise priklausančius statinius pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, kartu su privatizavimo objektu buvo parduodamas valstybės žemės sklypas. Vykdymo procese priverstinai parduodant nekilnojamąjį daiktą, taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios pirkimo-pardavimo sutartį. Nagrinėjamu atveju Pardavimo akte nėra aptartos pirkėjos S. F. teisės į žemės sklypą, kuriame yra parduoti statiniai, bei nenurodyti jokie duomenys apie šį žemės sklypą, taip pat ir apie minėtų statinių vietą jame, kaip to reikalauja CK 6.394 straipsnis ir CK 6.396 straipsnis. Pardavimo aktu parduotų statinių savininkas nebuvo žemės sklypo, kuriame yra šie statiniai, savininku, o statiniai minėtu aktu parduoti asmeniui, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 3, 4, 6 straipsnius neturi teisės Lietuvos Respublikoje įsigyti žemės savo nuosavybėn. Kadangi statinių pardavimas S. F. neatitinka CK 6.394 straipsnio 1 ir 3 dalių imperatyvių nuostatų, reikalaujančių perduoti statinio pirkėjo teisę naudotis žemės sklypu tokiomis pat sąlygomis kaip statinio pardavėjas, toks statinių pirkimo-pardavimo sandoris yra negalimas. Toks valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančių kito asmens statinių pardavimas asmeniui, neturinčiam teisės nuosavybės teise valdyti šiems statiniams priskirtą žemės sklypą, prieštarauja Privatizavimo sutarties ir teisės aktų nustatytai žemės sklypo naudojimo sąlygai dėl žemės sklypo įgijimo privačion nuosavybėn, todėl tokiam pardavimui buvo privaloma gauti CK 6.394 straipsnio 3 dalyje numatytą žemės sklypo patikėtinio sutikimą. Teismo išvada, kad dabartinė statinių savininkė S. F. siekia žemės sklypą atlygintinai naudoti nuomos teisinių santykių pagrindais šio ginčo išsprendimui neturi reikšmės. Šiuo atveju privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo įsigijimas nuosavybėn buvo viena iš privatizavimo viešo aukciono būdu sąlygų, ir, paskelbus UAB ,,Edvitalas“ aukciono laimėtoju, šio sklypo pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė neįrodė hipotekos kreditorės UAB ,,Orsema“ nesąžiningumo. Niekinio sandorio pagrindu civilinių teisių ir pareigų teisėtai neatsiranda, todėl konstatavus niekinį, imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį sandorį, yra pagrindas turto pirkėją S. F. traktuoti įgijusia savininko teises ir pareigas neteisėtai ir negalėjusią įkeisti įgyto turto. Hipotekos kreditorė, prašydama teismo jai palikti hipotekos teisę remiantis CK 4.197 straipsnio 6 dalimi, turi įrodyti, jog faktiškai nežinojo ir negalėjo žinoti hipotekos sandorio teisinių trūkumų, sudariusių pagrindą tokį sandorį pripažinti negaliojančiu. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad ši atsakovė prieinamomis priemonėmis būtų pasidomėjusi, ar S. F. įsigijus ginčo pastatus nebuvo pažeisti žemės sklypo savininkės (valstybės) interesai. UAB ,,Orsema“ apsiribojusi tik viešo registro duomenų patikrinimu, nebuvo pakankamai atidi, rūpestinga ir objektyviuoju požiūriu negali būti laikoma sąžininga kreditore.Teismas nepagrįstai iš ieškovės atsakovams priteisė bylinėjimosi išlaidas, nes ne visi atsakovų atstovų pateikti dokumentai dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas yra konkrečiai detalizuoti. Be to, šioje byloje ginčas yra kilęs dėl Vilniaus miesto savivaldybės netinkamo įsipareigojimų vykdymo, todėl nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo pagrindo tenkinti atsakovų atstovų pareikštų prašymų dėl jų prašomų priteisti atstovavimo išlaidų iš ieškovės.Atsakovė S. F. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:Apeliacinio skundo iš esmės nemotyvuotas argumentas, kad ieškovė turi teisę reikšti ieškinį viešajam interesui ginti, yra visiškai nepagrįstas. Pagal CPK 49 straipsnio 2 dalį ieškovė VĮ Turto bankas ieškinį viešajam interesui ginti turi teisę reikšti tik specialiai įstatymo numatytais atvejais. Šiuo atveju tokia teisė ieškovei VĮ Turto bankui įstatymuose nėra numatyta.Ieškovė skunde nurodydama, kad teisę reikalauti Privatizavimo sutarties nutraukimo ji turi pagal įstatymą dėl esminių sutarties sąlygų bei viešojo intereso pažeidimo, šių argumentų niekaip nepagrindžia ir nemotyvuoja.Atmestinas skundo argumentas, kad ginčo turto realizavimo aktas turėjo būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. kaip prieštaraujantis imperatyvioms CK 6.394 ir 6.396 straipsnių nuostatoms. Teisinio pagrindo pripažinti ginčo turto realizavimo aktą bendruoju sandorių negaliojimo pagrindu (CK 1.80 str. 1 d.) nebuvo, kadangi jis nėra taikytinas turto realizavimo aktų vykdymo procese atžvilgiu, sprendžiant jų negaliojimo klausimą. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais.Skundo argumentai, kad ginčo turto realizavimo aktas pažeidžia CK 6.394 ir 6.396 straipsnių nuostatas yra nepagrįsti, kadangi šios teisės normos nėra taikytinos turto realizavimo aktams vykdymo procese. Turto realizavimo aktai vykdymo procese – tai sandoriai, kuriems taikomi specialūs CPK VI dalyje ,,Vykdymo procesas“ nustatyti reikalavimai. Net ir laikant, kad tokios nuostatos yra taikomos ginčijamam sandoriui, ieškovės nurodyti argumentai dėl CK 6.394 straipsnio pažeidimo yra nepagrįsti, prieštaraujantys šiai nuostatai bei tinkamam jos aiškinimui ir taikymui, o bylos medžiaga patvirtina, kad CK 6.396 straipsnio nuostatos tikslai buvo pasiekti, t. y. iš esmės CK 6.396 straipsnio pažeidimas neegzistuoja, o duomenų apie žemės sklypą nenurodymas būtų tik nereikšmingas formalumas.Ieškovės teisių pažeidimas nėra susijęs su ginčo turto realizavimo aktu, o egzistuoja išimtinai dėl atsakovės UAB ,,Edvitalas“ veiksmų (neveikimo). Ginčo turto realizavimo aktas nepažeidžia ieškovės teisės parduoti žemės sklypą, tokia ieškovės teisė nėra panaikinta, yra galiojanti ir gali būti įvykdyta iki šiol. Valstybė nėra praradusi nuosavybės teisės į žemės sklypą, todėl gali jį nuomoti gaudama finansinę naudą iš žemės sklypo.Teismui atmetus reikalavimą dėl turto realizavimo akto pripažinimo negaliojančiu, reikalavimas dėl Hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančia taip pat turėjo būti atmestas. Hipotekos sandoriu suvaržytas turtas nuosavybės teise nepriklausė ieškovei, dėl ko ieškovė šiuo atveju neturi reikalavimo teisės. Be to, ieškovė nenurodė jokių konkrečių tokio sandorio negaliojimo pagrindų. Ieškovė taip pat neįrodė atsakovės hipotekos kreditorės UAB ,,Orsema“ nesąžiningumo. Dėl šios priežasties, hipotekos kreditoriaus teisė bet kuriuo atveju nebūtų buvus panaikinta ir liktų galioti (CK 4.197 str. 6 d.).Atsakovė UAB ,,Orsema“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:Ieškovė neturi subjektinės teisės ginčyti Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB ,,Edvitalas“ sudarytą Privatizavimo sutartį ar reikalauti jos nutraukimo.Ieškovė neturi teisės ginčyti Pardavimo akto CK 6.394 straipsnio 2 dalies pagrindu, kadangi ši CK nuostata taikoma tais atvejais, kai statinius parduoda žemės sklypo savininkas. CK 6.394 straipsnio 3 dalies pažeidimo sudarant 2014-06-26 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą taip pat nepadaryta. Taip pat nebuvo padaryta CK 6.396 straipsnio 1 dalies pažeidimų.Atsakovė UAB ,,Orsema“, sudarydama Hipotekos sandorį, neturėjo pareigos domėtis sklypo teisiniu statusu. Atsakovė pasidomėjo visa jai prieinama informacija apie jos naudai įkeičiamus nekilnojamuosius daiktus, kuriuos iki hipotekos sandorio sudarymo gavo bei atsakovei susipažinimui pateikė Hipotekos sandorį tvirtinusi notarė. Gauti dokumentai nesudarė atsakovei pagrindo numanyti teisės aktų pažeidimo. Ieškovė neįrodė nei atsakovės nesąžiningumo, nei to, kad atsakovė atsako už Hipotekos sandorio pripažinimą negaliojančiu.Atsakovas antstolis I. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo netenkinti. Atsiliepime nurodė, kad antstolio kompetencijos ribas apibrėžia įstatymo nuostatas, antstolis nedalyvauja privatizavimo procese ir antstolio kompetencijai nepriskiriama teisė vertinti privatizavimo sandorio, jo sąlygų. Antstolis vykdymo procese vadovaujasi registruose išviešintais duomenimis. Antstolis, vykdydamas jam pateiktą vykdomąjį dokumentą, įsitikino turto priklausomybe skolininkui ir galimybe realizuoti šį turtą, atsižvelgdamas į viešuosiuose registruose esamus duomenis. Jokie apribojimai ar suvaržymai turtui išviešinti nebuvo.Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad Privatizavimo sutarties 12.2 p. numatė, kad pardavėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jei pirkėjas sutartyje nustatytais terminais nepasirašo privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties su VĮ Valstybės turto fondu. Ši sutarties nuostata nėra imperatyvi, o tik numatė pardavėjui teisę, bet ne pareigą vienašališkai nutraukti sutartį. Nors Privatizavimo sandoris nebuvo baigtas, Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu privatizavimo sąlygų dalis buvo įvykdyta, todėl atsižvelgiant į tai, jog už privatizavimo objektą buvo gautos įplaukos, kurios atitinka viešąjį interesą ir siekiant jų neprarasti, nes nutraukus sutartį už objektą gautos lėšos turėtų būti grąžinamos, būtent VĮ Turto bankas turėjo pareigą užtikrinti, kad būtų sudaryta valstybinės žemės, priskirtos statiniams pirkimo-pardavimo sutartis. Šiuo atveju dalyje dėl restitucijos taikymo ieškinio tenkinimas pažeistų viešąjį interesą, nes būtų prarastos ir jau už privatizavimo objektą gautos lėšos.Atsakovė UAB ,,Edvitalas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:Ieškovė neturėjo teisės ginti viešąjį interesą šioje byloje. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kuria rėmėsi ieškovė, nenurodo ieškovės teisės teikti ieškinius dėl viešojo intereso gynimo bet kokioje byloje ir bet kokiais atvejais. Sandoris, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu, yra sudarytas ne dėl valstybei, o dėl savivaldybei priklausančio turto, todėl ginčo dalykas nepatenka į ieškovės veikimo sritį. Ieškovė turto privatizavimo metu neveikė kaip privatizavimo objekto valdytojas.Pardavimo aktas nemodifikavo ir neapsunkino iš prievolinių teisinių santykių kylančios teisės reikalauti atsakovės sumokėti privatizavimo sutartyje įvardintą žemės sklypo kainą. Todėl minėtas aktas nepažeidė ieškovės interesų tiek prievolinės, tiek daiktinės teisės srityje. Ieškovė vykdymo procese suinteresuoto asmens procesinėmis teisėmis nedalyvavo.Ginčo aplinkybėms CK 6.394 straipsnio 2 dalis netaikytina, todėl ieškovės argumentai dėl atitinkamo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Ieškovės nurodyti CPK 6.394 straipsnio 3 dalies bei CK 6.396 straipsnio 1 dalies pažeidimai nebuvo padaryti.Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė iš esmės neįrodinėjo UAB ,,Orsema“ nesąžiningumo, nenurodė, kokių veiksmų ši atsakovė neatliko, siekdama įsitikinti hipotekos gavėjo nesąžiningumu. Trečiasis asmuo AAS ,,BTA Baltic Incurance Company“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad ieškovė nepaneigė teismo motyvų ir nepateikė jokių naujų reikšmingų argumentų, nenuginčijo teismo išvadų, o faktiškai išdėstė tuos pačius ginčo vertinimus, kaip ir ieškinyje. Teismo sprendime išsamiai aptartos visos faktinės ginčo aplinkybės ir pateiktos motyvuotos išvados, atsižvelgiant į teismų praktikos nuostatas, su kuriomis trečiasis asmuo sutinka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį viešajam interesui ginti

CPK 49 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų numatytais atvejais valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tam, kad būtų apginti viešasis interesas, kitų asmenų teisės ir įstatymo saugomi interesai, į teismą gali kreiptis prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kuriems tokia teisė suteikta įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010).Kasacinis teismas dėl valstybės institucijos teisės pareikšti ieškinį ginant viešąjį interesą yra pažymėjęs, kad valstybės institucija privalo savarankiškai ir iniciatyviai veikti pagal jai priskirtas veiklos sritis ir veiklos rūšis, todėl prireikus privalo atstovauti ar ginti viešąjį interesą, reikšti ieškinius, pareiškimus, skundus teisme ar kitaip atstovauti valstybės interesams dėl jai pavestos veiklos srities teismuose ar kitose institucijose. Šios veiklos vykdymas yra viešojo intereso įgyvendinimas ir kartu valstybės institucijos tinkama veikla pagal institucijos veiklos tikslus. Ta aplinkybė, kad viešojo intereso toje pačioje srityje gynimas pagal įstatymus gali būti priskirtas ir kitoms valstybės institucijoms (prokuratūrai ar kt.), nesusiaurina konkrečios valstybės institucijos teisių ir neriboja jos specialiojo teisnumo. Tais atvejais, kai ieškinį pareiškia valstybės institucija pagal jai suteiktus įgalinimus jai priskirtoje veiklos srityje, ji įgyvendina, atstovauja ir gina viešąjį interesą nepriklausomai nuo to, ar ieškinyje nurodyta dėl viešojo intereso gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012).Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2013 m. liepos 22 d. vykdė viešą aukcioną, kurio metu buvo privatizuojamas savivaldybei priklausantis nekilnojamasis turtas: mokyklos pastatas (unikalus Nr. 1096-3006-8018), ūkio pastatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), ir šiems pastatams priskirtas 0,4857 ha valstybinės žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris nuosavybės teise priklausė valstybei (t. 1, b. l. 10-12). Vilniaus miesto savivaldybės vykdyto privatizavimo objekto viešo aukciono metu (2013-08-19 protokolu Nr. A27-147(2.14.1.8-EK)) laimėtoju buvo pripažinta UAB ,,Edvitalas“ (t. 1, b. l. 13). Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Edvitalas“ 2013 m. spalio 3 d. sudarė sutartį Nr. A421-52(2.14.1.8-EK5) „Dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo“, kuria Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigojo parduoti ir perduoti pagal perdavimo-priėmimo aktą UAB „Edvitalas“ statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 14-18). Privatizavimo sutartyje buvo nustatyta, kad privatizavimo objektas yra 0,4857 ha ploto kitos paskirties žemės sklype, kuris nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybei nepriklauso ir kurį UAB „Edvitalas“ privalo įsigyti nuosavybės teise iš VĮ Valstybės turto fondo pagal atskirą privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį per 30 dienų nuo to momento, kai sumokės visas priklausančias mokėti sumas už privatizavimo objektą (Privatizavimo sutarties 2, 10 p.). Atsakovei UAB ,,Edvitalas“ sumokėjus visą Privatizavimo sutartyje nurodytą privatizavimo objekto kainą (263 479,17 Lt) bei žemės sklypo parengimo išlaidas (1 377 Lt), Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB ,,Edvitalas“ 2013 m. gruodžio 17 d. pasirašė privatizavimo objekto (ilgalaikio materialiojo turto) nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą Nr. A419-36(2.14.1.8-EK5), kurio pastatai nuosavybės teise buvo perduoti atsakovei UAB ,,Edvitalas“ (t. 1, b. l. 19). UAB „Edvitalas“ įsipareigojimo nustatytu terminu sumokėti žemės sklypo kainą neįvykdė, to nepadarė ir po Vilniaus miesto savivaldybės 2014-01-28, 2014-02-19 siųstų įspėjimų dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo (t. 1, b. l. 20, 21). Kreditoriui UAB ,,Terra magna“ pradėjus priverstinį išieškojimą iš pirkėjo ir antstoliui paskelbus statinių varžytines, antstolio I. G. surašytu 2014 m. birželio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. 11 8 2014 06 26 1008/14 pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), už 270 000 Lt buvo parduoti S. F. (t. 1, b. l. 25, t. 2, b. l. 43-45). Atsakovė S. F., užtikrindama savo įsipareigojimų įvykdymą pagal 2014 m. gegužės 30 d. sudarytą paskolos sutartį su UAB „Orsema“, kurios pagrindu S. F. buvo suteikta 270 000 Lt paskola pastatų, esančius (duomenys neskelbtini), įsigijimui, 2014 m. birželio 28 d. sudarė sutartinės hipotekos sandorį, kuriuo įkeitė atsakovei UAB „Orsema“ įsigytus pastatus (t. 1, b. l. 29-33, 144-147, t. 3, b. l. 14-20).Nagrinėjamu atveju ieškovė VĮ Turto bankas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiais 2014 m. birželio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, S. F. ir UAB „Orsema“ sudarytą 2014 m. birželio 28 d. sutartinės hipotekos sandorį bei nutraukti 2013 m. spalio 3 d. sutartį „Dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo“ ir taikyti restituciją. Taigi visi ieškovės VĮ Turto banko byloje pareikšti reikalavimai yra susiję su daiktinėmis teisėmis į pastatus, kurie nuosavybės teise priklausė Vilniaus miesto savivaldybei.Ieškovė, reikšdama ieškinyje nurodytus reikalavimus, savo teisę ginti viešąjį interesą grindė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatomis, kuriame reglamentuotas privatizavimo procesas, t. y. valstybės ir savivaldybių turto perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn tvarka pagal sudarytus privatizavimo sandorius, bei kuriuo detaliai reglamentuota VĮ Valstybės turto fondo, kurios teises ir pareigas nuo 2014 m. spalio 1 d. perėmė VĮ Turto bakas, kompetencija privatizavimo (pardavimo) srityje. Ieškovės teigimu, vykdydama valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo bei Valstybės turto fondo įstatymo jai pavestas funkcijas ir suteiktus įgaliojimus valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo srityje, ji veikia kaip valstybei priklausančio turto valdytojas ir įgaliotas asmuo, vykdo privatizavimo proceso kontrolę, susijusią su viena iš atliekamų jos funkcijų privatizavimo srityje – valstybinės žemės, priskirtos privatizavimo objektams pardavimu. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad VĮ Valstybės turto fondas, vykdydamas įstatymų jam pavestas funkcijas valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo srityje, veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas, privatizuojantis valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą ir pagal atskiras sutartis su savivaldybėmis veikia kaip atskiros savivaldybės atstovas, privatizuojantis savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą (Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo 4 str. 1 d.), ir jis turi užtikrinti, kad valstybės turtas būtų privatizuotas teisėtai (Valstybės turto fondo įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovė VĮ Turto bankas nepateikė duomenų bei neįrodinėjo, kad su Vilniaus miesto savivaldybe yra sudaryta sutartis, kurios pagrindu ieškovė veikia kaip savivaldybės atstovė savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo srityje. Tokia ieškovės teisė nebuvo numatyta ir Privatizavimo sutartyje, be to, ieškovė nebuvo šios Privatizavimo sutarties šalimi. Sutiktina su ieškovės skundo argumentu, kad valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, tačiau šiuo atveju bylos duomenimis negalima daryti išvados, kad ieškovė gina viešąjį interesą jai priskirtos veiklos srityje. Kaip minėta, ginčijami sandoriai yra sudaryti dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teisėmis priklausančio nekilnojamojo turto. Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Edvitalas“ sudarytos Privatizavimo sutarties 12.2 p. numatė, kad pardavėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jei pirkėjas sutartyje nustatytais terminais nepasirašo privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties su VĮ Valstybės turto fondu. Privatizavimo sutarties sąlygų dalis Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu buvo įvykdyta, todėl atsižvelgdama į tai, jog už privatizavimo objektą buvo gautos lėšos, kurios atitinka Vilniaus miesto savivaldybės interesą ir siekdama jų neprarasti, nes nutraukus Privatizavimo sutartį už objektą gautos lėšos turėtų būti grąžinamos pirkėjui, Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė įstoti į bylą bedraieške.Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, nebūdama Privatizavimo sutarties šalimi bei Vilniaus miesto savivaldybės atstove nekilnojamojo turto - pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo santykiuose, neturėjo teisės reikšti ieškinį dėl ieškinyje nurodytų reikalavimų.

Dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pripažinimo negaliojančiu

Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu antstolio I. G. surašytą 2014 m. birželio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kaip prieštaraujantį imperatyvioms CK 6.394 straipsnio ir 6.396 straipsnio bei CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimams (CK 1.80 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis. Be to, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009). Šis kasacinio teismo išaiškinimas padarytas galiojant CPK 2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcijai. Nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojanti CPK 602 straipsnio 1 dalis papildyta 7 punktu – nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais, jei buvo pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės. Taigi įstatymo leidėjas, įtvirtindamas naują nurodytų aktų negaliojimo pagrindą, suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus ir dėl kitų esminių pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu, tačiau atsisakyta turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų tvirtinimo teisėjo rezoliucija, t. y. teismo kontrolės tvirtinant antstolio aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).Atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo praktiką ir joje suformuotus CPK straipsnio 1 dalies išaiškinimus dėl kitų asmenų galimybių skųsti minėtus antstolio aktus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 6 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015, nurodė, kad asmuo, kuris nebuvo vykdymo proceso dalyvis ir neturėjo galimybės skųsti antstolio veiksmų CPK nustatyta tvarka, gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus gali ginčyti antstolio turto pardavimo iš varžytynių aktą tiek specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, tiek ir dėl imperatyviųjų CPK, CK bei kitų teisės normų pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015). Daikto pardavimas viešose varžytynėse yra sandoris, kuriam taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios pirkimo-pardavimo sutartį; kai varžytynėse parduodamas nekilnojamasis daiktas, pirkimo-pardavimo sąlygos turi atitikti imperatyviuosius CK normų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2010; 2012 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2012). Jeigu pardavimo iš varžytynių akte nėra CK nustatytų duomenų, gali nukentėti tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų interesai. Be to, kai varžytynių akte nėra įstatymo reikalaujamų duomenų, nebus įmanoma įregistruoti daiktų bei daiktinių teisių viešajame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2004).CK 6.394 straipsnis reglamentuoja teises į žemės sklypą, kai parduodamas nekilnojamasis daiktas, esantis žemės sklype. Pagal CK 6.394 straipsnio 1 dalį, pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Pagal CK 6.394 straipsnio 2 dalį, jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.Kaip minėta, Vilniaus miesto savivaldybei priklausę ir Privatizavimo sutartimi atsakovo UAB „Edvitalas“ įsigyti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), antstolio 2014 m. birželio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu buvo perleisti atsakovei S. F.. Nei Vilniaus miesto savivaldybė, nei atsakovas UAB ,,Edvitalas“ nebuvo žemės sklypo, kuriame buvo perleidžiamas nekilnojamasis turtas – pastatai, savininkais. Reikalavimas sandoryje aptarti nekilnojamojo daikto pirkėjo teisės į žemės sklypą yra numatytas tik CK 6.394 straipsnio 2 dalyje, kai pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas savininkas. Tuo tarpu CK 6.394 straipsnio 3 dalyje numatytu atveju, toks reikalavimas nėra nustatytas. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį žemės naudojimo teisė naujajam nekilnojamojo daikto savininkui pereina įstatymo pagrindu, todėl tais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, specialaus teisių į žemę perdavimo įforminimo nereikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2008).Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad CK 6.394 straipsnyje nenustatytas draudimas perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, jeigu nekilnojamojo daikto savininkui nepriklauso žemės sklypas, kuriame yra šis nekilnojamasis daiktas. CPK 6.394 straipsnio 3 dalyje tik numatyta, kad nekilnojamasis daiktas gali būti parduodamas be žemės sklypo savininko sutikimo tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms.Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu parduoti statiniai atsakovei S. F., kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 3, 4, 6 straipsnius neturi teisės Lietuvos Respublikoje įsigyti žemės savo nuosavybėn, todėl toks valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančių kito asmens statinių pardavimas prieštarauja privatizavimo sutarties ir teisės aktų nustatytai žemės sklypo naudojimo sąlygai dėl žemės sklypo įgijimo privačion nuosavybėn, ir tokiam pardavimui buvo privaloma gauti CK 6.394 straipsnio 3 dalyje numatytą žemės sklypo patikėtinio sutikimą. Priešingai nei nurodo ieškovė, Privatizavimo sutartyje buvo numatyta atsakovo UAB ,,Edvitalas“ pareiga įsigyti žemės sklypą nuosavybėn, bet tai nėra žemės sklypo naudojimo sąlyga. Byloje nėra duomenų, kad perleidžiant statinius atsakovei S. F., Privatizavimo sutartimi ar įstatymu būtų nustatytos specialiosios žemės sklypo, kuriame yra šie statiniai, naudojimosi sąlygos, dėl kurių atsakovė S. F. negalėtų naudoti žemės sklypo pagal jam nustatytas naudojimo sąlygas.Pagal 6.396 straipsnio, apibrėžiančio nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalyką, normas tokioje sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, taip pat nurodyta to daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamajame daikte (CPK 6.396 str. 1 d.), o jeigu sutartyje šio straipsnio 1 dalyje nurodytų duomenų nėra, tai sutartis negali būti notaro tvirtinama, o patvirtinta – negalioja (CK 6.396 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad toks reglamentavimas yra dėl to, kad prievolės dalykas tenkintų vienokius ar kitokius asmens poreikius, o ne būtų betikslis. Sutarties dalyko įmanomumas reiškia, kad galima įsipareigoti atlikti tik tai, kas įmanoma, nes, susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (impossibillum nulla obligatio est). Sutartis dėl neatitikties įmanomumo reikalavimams yra niekinė, jeigu visiškai, objektyviai negalima įvykdyti to, dėl ko šalys susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009; 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012).Ieškovė apeliaciniame skunde, jos nuomone, CK 6.396 str. nuostatų padarytą pažeidimą motyvavo tuo, kad Pardavimo akte nenurodyti jokie duomenys apie žemės sklypą (kadastrinis Nr. 0101/0003:2344), kuriame yra parduoti statiniai bei nenurodyta statinių vieta žemės sklype. Iš byloje esančio 2014-06-26 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto matyti, kad jame nurodyta koks nekilnojamasis turtas yra parduodamas pirkėjai S. F., parduodamų statinių duomenys pakankamai individualizuoti, nurodyti jų unikalūs numeriai bei adresas, kuriuo šie statiniai yra. Bylos duomenimis, šio Pardavimo akto pagrindu atsakovės S. F. nuosavybės teisė į statinius yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre susiejant statinius su valstybei priklausančiu žemės sklypu (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad CK 6.396 straipsnio 1 dalies nuostatos tikslas – užtikrinti, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalykas (perleidžiamas daiktas) būtų apibūdintas taip, jog nekiltų jokių abejonių ar ginčų dėl to, koks nekilnojamasis daiktas buvo perleistas. Nagrinėjamu atveju nei tarp sandorio šalių, nei Pardavimo akto pagrindu registruojant atsakovės S. F. nuosavybės teisę į statinius Nekilnojamojo turto registre, nekilo jokių neaiškumų ar ginčo dėl to, kokie būtent statiniai buvo perleisti Pardavimo aktu. Dėl to vien apeliantės nurodytas argumentas, kad Pardavimo akte nenurodyti duomenys apie žemės sklypą bei statinių vietą žemės sklype, nėra pagrindas išvadai, kad Pardavimo aktas neatitiko CK 6.396 straipsnyje nurodytų reikalavimų, dėl ko jis turėtų būti pripažintas negaliojančiu. CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais, jei buvo pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės. Teismas spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui, turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2018/2009; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu 2014-06-26 antstolio surašytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, remdamasi ir CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatomis, motyvuodama tuo, kad dėl Privatizavimo sutarties neįvykdymo, t. y. dėl atsakovės UAB ,,Edvitalas“ neįvykdytos Privatizavimo sutartyje jai nustatytos pareigos įsigyti žemės sklypą, kuriame yra Pardavimo sandoriu perleisti nekilnojamieji daiktai, savivaldybės ir valstybės biudžetai negavo didelės pajamų dalies.Sutiktina su atsakovės S. F. atsiliepime į skundą nurodytu argumentu, kad apeliantės nurodyti jos teisių pažeidimai nėra sąlygoti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto. Valstybė nėra praradusi nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame yra Pardavimo aktu atsakovei S. F. perleisti statiniai. Pardavimo aktu nepanaikinta apeliantės teisė parduoti ar išnuomoti žemės sklypą ir gauti finansinę naudą. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama byla, kurioje atsakovė S. F. siekia žemės sklypą, kurioje yra jos įsigyti statiniai, atlygintinai naudoti nuomos teisų pagrindu ir teismas yra priėmęs sprendimą, kuriuo įpareigojo VĮ Turto banką išnuomoti S. F. žemės sklypą. Nors minėtas sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau šios aplinkybės patvirtina, kad dėl žemės sklypo naudojimo klausimas yra sprendžiamas kitoje civilinėje byloje. Todėl atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, kad žemės sklypas liko valstybės nuosavybėje, dėl to neprarasta galimybė naudojant bei valdant žemės sklypą gauti finansinę naudą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepateikė argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų dėl kurių būtų galima konstatuoti esminį suinteresuoto asmens teisių pažeidimą. Be to, ginčijamų sandorių galiojimas neužkerta kelio ieškovei pasinaudoti kitais galimais savo teisių gynimo būdais.

Dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu

Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė hipotekos kreditorės UAB ,,Orsema“ nesąžiningumo. Ieškovė teigia, kad niekinio sandorio pagrindu civilinių teisių ir pareigų teisėtai neatsiranda, todėl konstatavus niekinį, imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį sandorį, yra pagrindas turto pirkėją S. F. traktuoti įgijusia savininko teises ir pareigas neteisėtai ir negalėjusią įkeisti įgyto turto. Tačiau šis ieškovės argumentas atmestinas, nes nagrinėjamu atveju nepripažinus Pardavimo akto niekiniu ir negaliojančiu, nėra pagrindo spręsti, kad turto pirkėja S. F. negalėjo sudaryti ginčijamo Hipotekos sandorio bei šį sandorį pripažinti negaliojančiu.Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisės yra ginamos net ir tuo atveju, jeigu hipotekos sandoris būtų pripažintas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako (CK 4.197 str. 6 d.). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ir tais atvejais, kai ginčijama įkaito davėjo nuosavybės teisė į hipoteka įkeistą daiktą, hipotekos kreditorius, kaip trečiasis asmuo pagal nuosavybės įgijimo sandorį, gali gintis kaip sąžiningas hipotekos (daiktinės teisės) įgijėjas, prašydamas palikti jam hipotekos teisę, jei apie pažeidimus, kurie buvo padaryti įkaito davėjo įgyjant nuosavybę, hipotekos kreditorius nežinojo ir negalėjo žinoti. Sąžiningu gali būti pripažįstamas tas kreditorius, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo dėl hipotekos sandorio sąlygų ir objekto, galimų negaliojimo pagrindų. Tokie duomenys gaunami iš įvairių šaltinių, pirmiausia iš turto savininko ar jo atstovo paaiškinimų, iš registrų ar kitų asmenų, oficialių ir privačių šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).Iš bylos duomenų matyti, kad Hipotekos sutartyje atsakovė S. F. patvirtino, kad įkeičiamas daiktas priklauso jai nuosavybės teise, kitiems asmenims neperleistas, neareštuotas, taip pat nėra kitų apribojimų disponuoti įkeičiamu daiktu. Nekilnojamojo turto registre taip pat nebuvo nurodoma jokių apribojimų žemės sklypui ar statiniams. Priešingai nei teigia apeliantė, Hipotekos sandorio sudarymo metu atsakovė UAB „Orsema“ iš jai prieinamų duomenų negalėjo spręsti, kad atsakovei S. F. įsigijus ginčo pastatus buvo pažeisti žemės sklypo savininkės (valstybės) interesai. Tokios išvados negalima daryti išnagrinėjus ir šioje byloje ieškovės pateiktus reikalavimus bei bylos duomenis. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog atsakovė UAB „Orsema“, sudarydama hipotekos sandorį, buvo nesąžininga. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės bei materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti arba pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Taip pat pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovės atsakovams priteistos bylinėjimosi išlaidos, nurodydama, kad ne visi atsakovų pateikti dokumentai dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas yra konkrečiai detalizuoti. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė S. F. byloje pateikė duomenis, kad turėjo 2 679,16 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, tačiau teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 2 015,81 Eur ir nors pirmosios instancijos teismas šios sprendimo dalies išsamiai neargumentavo, tačiau darytina išvada, kad aplinkybės, jog ne visos byloje pateiktos advokato teisinės pagalbos išlaidos detalizuotos, teismo buvo įvertintos. Apeliantės nurodytas argumentas, kad atsakovės S. F. atstovui 2016-05-18 mokėjimą už teisines paslaugas atliko ne pati atsakovė, o kitas asmuo, nėra pagrindas nepriteisti atsakovei patirtų advokato atstovimo išlaidų, kurios yra suteiktos pagal šioje byloje sudarytą teisinių paslaugų sutartį ir byloje pateiktą sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 396 bei jų detalizaciją (t. 3, b. l. 213-214). Apeliantė skunde neteisingai nurodo, kad UAB ,,Edvitalas“ atstovo pateiktuose teismui dokumentuose su 2016-02-17 prašymu yra nurodomas mokėjimas už ieškinio parengimą. Atsakovės UAB ,,Edvitalas“ atstovo su 2016-02-17 prašymu pateiktoje 2015 m. lapkričio 18 d. sąskaitoje už teisines paslaugas detalizacijoje nurodyta 500 Eur suma už atsiliepimo į ieškinį parengimą (t. 3, b. l. 56-57). Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo apeliantės skundo motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovė UAB ,,Orsema“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas bei pateikė įrodymus patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 800 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų (t. 4, b. l. 107-108). Atsakovė S. F. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas bei pateikė įrodymus patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 764,61 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų (t. 4, b. l. 130-131). Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, atsakovių UAB ,,Orsema“ ir S. F. turėtos advokato teisinės pagalbos išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 98 str. 1 ir 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės VĮ Turto banko (juridinio asmens kodas 112021042) atsakovei S. F. (gimusi (duomenys neskelbtini)) 764,61 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt keturis eurus, 61 cnt) ir atsakovei UAB „Orsema“ (juridinio asmens kodas 134425482) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidų.