Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant R. V. per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 5 MGL dydžio – 188,30 Eur įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tęsti mokslą arba dirbti, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į R. V. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. lapkričio 3 d. 01.20 val. iki 2016 m. lapkričio 3 d. 14.46 val. (1 para).

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. V. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. lapkričio 2 d. apie 16 val., (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens už 10 Eur nusipirkdamas neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 0,396 g narkotinės medžiagos-kanapių (antžeminių dalių), kurią automobiliu „Mercedes Benz“, valst. nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno į savo namus, adresu (duomenys neskelbtini), po ko apie 22.00 val. susitikęs su U. K. ir minėtu automobiliu nuvažiavęs į aikštelę (duomenys neskelbtini), nenustatytą kiekį šios narkotinės medžiagos platino U. K., duodamas jai rūkyti šios medžiagos, susuktos į cigaretę, po ko likusią dalį - ne mažiau kaip 0,396 g narkotinės medžiagos–kanapių (antžeminių dalių) laikė automobilyje, kol 2016 m. lapkričio 3 d. apie 1.00 val. minėtame automobilyje ją surado ir paėmė policijos pareigūnai.

3. Teismo posėdyje nuteistasis R. V. ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

4.2. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas - nesutinkama su tuo, kad teismas nesivadovavo nuteistojo ir liudytojos I. K. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, o rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais jų paaiškinimais, dėl to, apelianto teigimu, jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Teigiama, kad nuteistojo veiksmuose nėra būtino jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymio - narkotinių medžiagų platinimo, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra išsamiai aptarti, išdėstytos įrodytomis pripažintos aplinkybės, taip pat aptarti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad byloje įrodyta, jog R. V. kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis įgijo, gabeno ir platino narkotines medžiagas, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

4.4. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Pažymėtina, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimo faktui konstatuoti, pakanka nustatyti, kad šias medžiagas kaltininkas perdavė bent vienam asmeniui.

4.5. Pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, t. y. kaltinamojo R. V. paaiškinimais, liudytojos U. K. paaiškinimais, policijos pareigūnų S. R., S. N. parodymais, tarnybiniais pranešimais, specialisto išvada Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kita rašytine bylos medžiaga nustatė, kad R. V. kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis įgijo, gabeno narkotines medžiagas, taip pat jas perdavė kitam asmeniui - I. K., taigi ir platino narkotines medžiagas. Nors apeliantas sutinka su nustatytomis aplinkybėmis, kad jis įgijo, gabeno narkotines medžiagas, tačiau nesutinka su tuo, kad jas platino. Apeliantas nurodo, kad narkotines medžiagas įsigyti ir vartoti nusprendė kartu su U. K. bendru susitarimu, teigia, kad narkotines medžiagas jie įsigijo iš bendrų pinigų - U. K. iš anksto, dar iki narkotinių medžiagų įsigijimo, davė savo pinigų dalį - 5 Eur, tuomet jis (R. V.) pridėjo savo pinigų dalį - 5 Eur, ir jis (R. V.) iš nenustatyto asmens už 10 Eur įsigijo narkotinių medžiagių, kurias vėliau kartu su U. K. ir vartojo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, pagrįstai nesivadovavo minėtais apelianto parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, bei juos vertino kaip gynimosi poziciją nuo pareikšto kaltinimo.

4.6. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. V. iš karto po to, kai policijos pareigūnai jo automobilyje surado narkotinių medžiagų, nurodė, kad jos priklauso jam (R. V.) ir kad kartu su U. K. automobilyje jas vartojo. Analogiškai nurodė ir U. K.. Vėliau savo rašytiniame paaiškinime R. V. nurodė, kad automobilyje rasta narkotinė medžiaga buvo pirkta iš nenustatyto asmens ir priklauso jam, nurodė, kad savo autoobilyje ja pavaišino ir U. K. (46 b. l.). U. K. savo rašytiniame paaiškinime nurodė, kad kartu su R. V. jo automobilyje vartojo narkotinę medžiagą – „žolę“, priklausiusią R. V.; iš kur jis „žolę“ gavo, nežino, neklausinėjo (36 b. l.). 2017 m. lapkričio 3 d. ikiteisminio tyrimo metu duotose parodymuose R. V. nurodė, kad 2016 m. lapkričio 2 d. prie (duomenys neskelbtini) prie jo priėjo romų tautybės asmuo, kuris pasiūlė nusipirkti iš jo „žolės“. Jis sutiko ir už 10 Eur nusipirko „žolės“; tą pačią dieną, vakare kartu su U. K. sėdėjo jo automobilyje prie laidojimo rūmų „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) kuriame iš nusipirktos „žolės“ susuko suktinukę ir kartu su U. K. ją surūkė (b. l. 52-54). 2017 m. lapkričio 3 d. ikiteisminio tyrimo metu duotuose paaiškinimuose U. K. nurodė, kad 2016 m. lapkričio 2 d. su R. V. sėdėjo jo automobilyje prie laidojimo rūmų, (duomenys neskelbtini). Besėdint R. V. jai pasiūlė parūkyti žolės ir ji sutiko. R. V. iš piniginės išsitraukė „žolę“ ir susuko suktinuką, kurį ji (U. K.) ir R. V. surūkė (34-35 b. l.). 2016 m. gruodžio 6 d. ikiteisminio tyrimo metu duotose paaiškinimuose R. V. papildė savo ankstesnius ikiteisminio tyrimo metu duotis paaiškinimus, nurodydamas, kad neturėjo tikslo parduoti ar kitaip platinti įsigytą narkotinę medžiagą, ją pirkosi sau. Nurodė, kad jam sėdint automobilyje ir rūkant žolę, U. K. pati paprašė duoti ir jai parūkyti, su kuo jis sutiko (57-58 b. l.). Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu R. V. savo parodymus pakeitė, bei nurodė, kad narkotines medžiagas įsigyti ir vartoti nusprendė kartu su U. K.. Teigė, kad jis iš bendrų pinigų – U. K. duotų 5 Eur ir savo 5 Eur iš romų tautybės asmens nupirko narkotinės medžiagos, kurią vėliau su U. K. ir vartojo (124-125 b. l.). Liudytoja I. K. savo parodymus taip pat pakeitė, nurodydama analogiškai kaip ir R. V. – jog narkotinę medžiagą įsigyti ir vartoti nusprendė kartu su R. V., teigė, jog davė R. V. savo dalį pinigų 5 Eur, R. V., pridėjęs savo dalį – 5 Eur,ir už 10 Eur iš romų tautybės asmens nusipirko narkotinių medžiagų, kurias vėliau jie kartu ir vartojo (115-116 b. l.).

4.7. Įvertinus į aukščiau nurodytas aplinkybes, nuteistojo R. V. ir liudytojos I. K. parodymų neatitikimus, sugretinus juos tiek tarpusavyje, tiek su kitais byloje esančiais įrodymais, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kaltinamojo R. V. ir liudytojos U. K. paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu bei nesirėmė teisiamojo posėdžio metu duotais jų parodymais. Kaip matyti, nuteistojo R. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai visiškai sutapo su liudytojos U. K. pirminiu rašytiniu paaiškinimu, taip pat ikiteisminio tyrimo metu duotais jos paaiškinimais, kuriuose jie nuosekliai teigė, kad narkotinę medžiagą įsigijo tik R. V., kuris vėliau davė ją vartoti ir U. K.. Šias aplinkybes R. V. patvirtino ne tik iš karto po įvykio rašytiniame paaiškinime, pirmosios apklausos metu, tačiau ir praėjus daugiau kaip mėnesiui laiko po pirminės apklausos - 2016 m. gruodžio 6 d. papildomos apklausos metu. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo verčiamas duoti parodymus. Apeliantas teigia, kad U. K. girdėjo jo pirminius parodymus policijos pareigūnams apie tai, kad narkotinė medžiaga yra jo, pažymi, kad jis ir U. K. kartu buvo sulaikyti ir į policijos komisariatą vežami viename automobilyje, kas pasak apelianto, galėjo įtakoti U. K. pirminius paaiškinimus. Tačiau U. K. duodama parodymus teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pirminius paaiškinimus davė savo valia, nieko neįtakota, nurodė, kad vežant juos į policijos komisariatą ji sėdėjo automobilio priekinėje sėdynėje, o R. V. galinėje, atvykus į komisariatą juos patalpino atskirose patalpose, paaiškinimus davė atskirai, R. V. paaiškinimų negirdėjo, juolab ir pats nuteistasis nenurodė, kad prieš pirmąją apklausą derino savo parodymus su U. K.. Įvertinus tai, spręstina, kad R. V. ir U. K. pirminiai parodymai nebuvo suderinti, jų nurodytos įvykio aplinkybės sutapo, todėl laikytini teisingais. Be to, iš policijos pareigūnų S. R., S. N. parodymų matyti, kad iš karto po to, kai buvo rastos narkotinės medžiagos, tiek R. V. tiek U. K. nurodė vienodai, kad narkotinės medžiagos yra R. V.. Tuo tarpu R. V. ir U. K. nurodytos aplinkybės, kad narkotines medžiagas R. V. ir U. K. įsigijo ir vartojo bendru sutarimu, kad pirko jas iš bendrų pinigų, ikiteisminio tyrimo metu niekur neužfiksuotos, o tokia versija atsirado tik bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Tačiau atsižvelgus į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, į tai, kad tiek R. V., tiek U. K. paaiškinimai duoti ikiteisminio tyrimo metu atitinką ir kitą bylos medžiagą, jų pačių atskirai vienas nuo kito rašytus paaiškinimus, kuriuose jų nurodytos įvykio aplinkybės sutapo, taip pat liudytojų S. R., S. N. parodymus, rašytinę bylos medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. V. parodymus, duotus tiesiamajame posėdyje vertino kaip jo gynimosi poziciją nuo pareikšto kaltinimo, o U. K. parodymus - kaip siekį sušvelninti R. V. atsakomybę, ir jais nesirėmė. Visų aukščiau aptartų įrodymų visetu laikoma esant įrodyta, kad R. V. kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis įgijo, gabeno ir platino narkotines medžiagas - kanapes (antžemines dalis), todėl jo veika pagrįstai ir teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

4.8. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. V. pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis įgijo, gabeno ir platino narkotines medžiagas, šioje byloje nesvarstytinas apelianto skunde akcentuojamas baudžiamosios atsakomybės pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir administracinės atsakomybės pagal ATPK 44 straipsnio 1 dalį, atribojimo ir taikymo klausimas. Pažymėtina, kad šie klausimai galėtų būti svarstomi tik tada, jeigu būtų nustatyta, kad nuteistasis neteisėtai įgijo ar (ir) laikė nedidelį kiekį narkotinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, tačiau šiuo atveju, R. V. pripažintas kaltu ir už narkotinių medžiagų gabenimą bei platinimą, kas užtraukia baudžiamają atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Dėl šio nesvarstytinas ir apelianto prašymas perkvalifikavus jo veiką pagal BK 259 straipsnio 2 dalį atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jo veika nėra perkvalifikuota, o už sunkius nusikaltimus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nuostatos netaikomos (BK 40 straipsnio 1 dalis).

4.9. Taip pat, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. V. parinkdamas bausmės rūšį, nustatydamas jos trukmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Teismas teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kaltės formą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, taip pat teisingai ir pagrįstai nuteistojo atžvilgiu taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo minimaliam vienerių metų terminui, taip pat teisingai paskyrė įpareigojimus, galinčius padėti pasiekti bausmės paskirtį.

4.10. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas R. V. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.