Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J., nuteistojo M. L. ir jo gynėjo Jono Milčiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu septyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu septyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. B. iš nuteistųjų R. J. ir M. L. solidariai priteista 22 277,07 Lt, o M. L. neturint turto ar pajamų – subsidariai iš jo globėjos M. D. priteista 11 138,53 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų M. L. ir R. J. priteista po 51,43 Lt valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. ir M. L. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2010 m. kovo 11 d. laikotarpiu nuo 20 val. iki 22 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nebaigto statyti namo rūsyje, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe bei turėdami tikslą sumušti rūsyje gyvenantį nukentėjusįjį R. K., įžūliais veiksmais, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia kartu sudavė rankomis bei kojomis ne mažiau kaip 18 smūgių nukentėjusiajam į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarė kraujosruvas akių vokuose, ausų kaušeliuose, pasmakrės dešiniame apatiniame kampe, dešinės ir kairės rankų alkūnėse, dešiniame ir kairiame dilbiuose, riešuose-plaštakose, kairiame žaste, kairės klubo sparne, kairio ir dešinio kelių sąnarių srityse, kairėje blauzdoje, krūtinės dešiniame raktikaulyje, krūtinės kairėje pusėje, dešinio klubo-sėdmens srityse bei nubrozdinimus kairio antakio-smilkinio-skruosto ir pasmakrės kairės pusės srityse, dešiniųjų VI–XII ir kairiųjų VII–X šonkaulių lūžimus bei kairio inksto plyšimą ir buką galvos traumą su kaukolės pamato kaulų lūžimu, galvos smegenų pabrinkimu, dėl ko išsiliejo kraujas po galvos smegenų dangalais, smegenyse ir skilveliuose, dėl to nukentėjusysis mirė.

Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina ir atmeta apelianto skundo argumentą kaip nepagrįstą, kad prisipažinimus parašė dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų daromo psichologinio spaudimo.

Apeliacinio teismo nuomone, aukščiau įvertintos teismo medicinos specialisto išvados bei teismo medicinos specialisto Stasio Fedaravičiaus parodymai tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, neva nukentėjusysis R. K. po pavartoto smurto buvo gyvas ir galėjo pats išeiti bei mirtį sukėlusius sužalojimus patirti griūdamas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto paaiškinimais bei pateiktomis išvadomis, kuriose nurodoma nukentėjusiojo mirties priežastis, nustatytas sužalojimo pobūdis ir mechanizmas. Be to, tai neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir kitai bylos medžiagai. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas teismo medicinos specialisto išvadas bei teisme duotus paaiškinimus vertina vienpusiškai, juos interpretuoja sau naudinga linkme. Akivaizdu, kad nuteistasis R. J. taip stengiasi išvengti atsakomybės arba sušvelninti savo teisinę padėtį.

Skunde R. J. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo M. L., liudytojos L. J. parodymus, kurie neva patvirtina, kad nukentėjusysis buvo sumuštas ne 2010 m. kovo 11 d., o 2010 m. kovo 10 d.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs liudytojos L. J., nuteistojo M. L. parodymus aukščiau aptartų įrodymų kontekste, motyvuotai juos paneigė, nurodydamas, jog jie nenuoseklūs ir prieštarauja bylos medžiagai bei pagrįstai pripažino tokių parodymų davimą kaip siekimą išvengti bei padėti išvengti nuteistiesiems baudžiamosios atsakomybės (3 t., 149 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. kovo 11 d. vakare nuteistieji R. J. ir M. J. mobiliojo ryšio telefonais aktyviai bendravo tarpusavyje ir su kitais asmenimis. Iš specialisto R. L. parodymų apeliacinio proceso metu matyti, kad nurodytu laiku pagal celių užfiksuotus duomenis abu nuteistieji galėjo būti name, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. nusikaltimo padarymo vietoje (2 t., 5-99, 102-118 b. l.). Bylos duomenys patvirtina, kad R. K. lavonas buvo rastas 2010 m. kovo 13 d. apie 12 val. namo rūsyje, esančiame (duomenys neskelbtini) (1 t., 1 b. l.). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietos apžiūroje teismo medicinos specialistas nedalyvavo (1 t., 10-18 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad R. K. mirtis galėjo įvykti 3-4 dienos iki jo lavono tyrimo pradžios 2010 m. kovo 15 d. 10 val. (1 t., 23-32, 37-38 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, teismo medicinos specialisto išvada dėl R. K. mirties laiko neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nes nukentėjusiojo lavonas buvo rastas tik po kelių dienų, o jo medicininis tyrimas atliktas dar vėliau. Apeliacinės instancijos teismas tiki teismo medicinos specialisto Stasio Federavičiaus parodymais, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti nukentėjusiojo mirties laiko, nes tam įtakos turėjo lavono sustingimo, atšalimo procesai po nužudymo bei jo laikymo sąlygos morge (3 t., 136-137 b. l.). Remiantis bylos medžiagos nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas kruopščiai įvertinęs ir sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo teismo medicinos specialisto išvadų duomenys bei jo duoti parodymai teisme, liudytojų A. P., K. Č., S. I., E. J., A. K., M. K., P. M., M. K., D. L., D. K., T. N. parodymai, telefoninių skambučių išklotinės (2 t., 3-98 b. l.), mobilaus ryšio telefonų kontaktų analizės ir veikimo išrašai bei specialisto R. L. parodymai apie celių išsidėstymą ir jų veikimo zonas (2 t., 111-112 b. l.) pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusysis R. K. buvo sumuštas 2010 m. kovo 11 d. laikotarpiu nuo 20 val. iki 22 val.

Tuo tarpu skundo argumentas, kad sumuštą nukentėjusįjį paliko gulėti išilgai ant gulto, o ne skersai, kaip buvo užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokolo fotolentelėje, taip pat neįrodo R. J. nekaltumo dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes daro išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, jog nukentėjusysis R. K. galimai 2010 m. kovo 11 d. buvo išėjęs ir kažkur griūdamas susižalojo galvą, arba sužalojimus sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, padarė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti kiti asmenys. Apeliacinio teismo nuomone, nuteistojo R. J. tokie teiginiai neatitinka tikrovės ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kadangi apeliantas pateikia savo veiksmų subjektyvų vienpusišką vertinimą, to visiškai nesiedamas su visomis ir objektyviai nustatytomis bylos aplinkybėmis. Be to, Apeliacinis teismas neturi pagrindo abejoti Panevėžio apygardos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Skunde išdėstyta pozicija bei pareikštos abejonės dėl veikos kvalifikavimo yra susijusios su kaltės ir priežastinio ryšio klausimu dėl padarytos nusikalstamos veikos. Skunde nuteistasis taip pat tvirtina, kad nesitarė nužudyti R. K., o jo delnu suduoti smūgiai nesukėlė nukentėjusiojo mirties.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus pagrįstai nustatė, kad R. J. ir M. L. veikdami bendrininkų grupe bei turėdami tikslą sumušti rūsyje gyvenantį nukentėjusįjį R. K., įžūliais veiksmais, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia kartu sudavė rankomis bei kojomis ne mažiau 18 smūgių nukentėjusiajam į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarė sužalojimus, dėl ko nekentėjusysis numirė.

Svarbu pažymėti, kad apygardos teismas nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes remdamasis nuteistųjų parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis ir jo paaiškinimais dėl nukentėjusiajam R. K. padarytų kūno sužalojimų, jų padarymo mechanizmo, mirties priežasties bei kitais nuosprendyje išdėstytais įrodymais, kurie buvo ištirti ir įvertinti laikantis BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas ne tik teisiamajame posėdyje apklausė nuteistuosius, liudytojus bei vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, siekdamas patikrinti byloje esančius įrodymus, perskaitė ir jų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjai.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. kovo 20 d. apklaustas kaip įtariamasis R. J. parodė, kad jis nukentėjusiajam sudavė apie penkis kartus delnu į veidą, tuo tarpu M. L. nukentėjusiajam sudavė penkis kartus kumščiu į veidą, gulinčiam spyrė apie tris kartus į šoną bei vieną ar du kartus spyrė į koją. Po to, jie apie 20 min. pasivaikščiojo, grįžo atgal ir M. L. toliau mušė nukentėjusįjį suduodamas vieną kartą į krūtinės sritį, šešis – septynis kartus į galvą, tris – keturis kartus į šoną bei dar penkis kartus į galvą (2 t., b. l. 127-128 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. birželio 4 d. apklaustas papildomai kaip įtariamasis parodė, kad nukentėjusiajam jis (R. J.) sudavė keturis kartus delnu į veidą, o M. L. smūgiavo į vairias kūno vietas apie keturiolika kartų (2 t., 133-134 b. l.). 2010 m. rugpjūčio 12 d. apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, R. J. pakeitė parodymus ir parodė, kad jis nukentėjusiajam pliaukštelėjo delnu į veidą keturis kartus, o ar mušė M. L. nematė, tik girdėjo vieną ar du garsus (2 t., 141-144 b. l.). Šiuos parodymus duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuteistasis patvirtino ir 2011 m. vasario 28 d. apklausos metu (2 t., 148 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje R. J. parodė, kad nukentėjusiajam sudavė tris kartus bei matė kaip M. L. mušė R. K., tačiau kodėl jo parodymai skiriasi, atsakyti negalėjo (3 t., 133-134 b. l.).

Tuo tarpu, ikiteisminio tyrimo 2010 m. kovo 20 d. apklausos metu M. L. parodė, kad kartu su R. J. sugalvojo nueiti pas R. K. ir jį sumušti. Jis (M. L.) nieko nesakydamas nukentėjusiajam vieną kartą smogė į kairę veido pusę, kumščiu vieną kartą sudavė į šoną, po to dar tris – keturis kartus sudavė į šoną. Kaip nukentėjusįjį mušė R. J. nematė, tik girdėjo šešis duslius garsus, panašius į smūgių sudavimą, po kurių nukentėjusysis smarkiai šaukė (2 t. 186-188 b. l.). 2010 m. birželio 3 d. apklausos metu patvirtino savo pirminius parodymus (2 t., 192-193 b. l.). Utenos rajono apylinkės teismo posėdžio metu, svarstant dėl kardomosios priemonės skyrimo, nuteistasis M. L. parodė, kad jis nukentėjusiajam sudavė penkis – šešis smūgius, kartą į veidą, kumščiu trenkė ir spyrė į šonkaulius. Taip pat parodė, kad nukentėjusįjį mušė kartu su R. J. (3 t., 24 b. l.). Pirmosios instancijos teisme taip pat pripažino, kad R. K. mušė, smūgių neskaičiavo, nurodė tik apytiksliai (3 t., 135-136 b. l.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistųjų parodymus, atkreipia dėmesį į tai, kad nepaisant to, jog nuteistieji M. L. ir R. J. keitė savo parodymus, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą patvirtino, kad jie abu smurtavo prieš nukentėjusįjį R. K. Pažymėtina, kad teismo medicinos specialisto išvadomis nustatyta, kad nukentėjusiojo R. K. mirties priežastis yra buka galvos, krūtinės trauma su kaukolės pamato kaulų, šonkaulių lūžiais, kairio inksto plyšimu, kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, galvos smegenų pabrinkimu (1 t., 23-27, 37-38, b. l.) Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje bei apeliacinio proceso metu teismo medicinos specialistas Stasys Federavičius parodė, kad šiuo atveju nukentėjusiojo sužalojimai išsidėstę įvairiose kūno dalyse, todėl didžiausia tikimybė, kad kiekvienas sužalojimas buvo padarytas atskirai tiek spiriant, tiek suduodant smūgį su kumščiu, tiek su kietu buku daiktu. Apeliacinis teismas atkreipia apelianto R. J. dėmesį į tai, kad sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą svarbi ne vien tik aplinkybė, kiek smūgių ir į kurias konkrečias kūno vietas jis sudavė nukentėjusiajam. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis mirtino smūgio arba mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirtino smūgio doktrina, jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Tačiau, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (Kasacinės nutartys Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-10/2010, 2K-7-156/2010). Šioje byloje nenustatyta, kuris iš nuteistųjų sudavė mirtiną smūgį R. K., tačiau neginčijamai įrodyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo abu. Teismo medicinos specialisto išvada neginčijamai nustatyta, kad R. K. dėl kaukolės pamato kaulų lūžimų ir galvos smegenų pabrinkimo išsiliejo kraujas po galvos smegenų dangalais, smegenyse ir skilveliuose, t. y. mirė nuo galvos traumos ir dėl kairio inksto plyšimo arba dėl galvos ir inksto traumų kartu (1 t., 23-27, 27-38 b. l.). Tokiu atveju, kaip paminėta aukščiau, už nužudymą atsako visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Nors nuteistasis R. J. skunde teigia, kad nebuvo susitarimo nužudyti nukentėjusiojo R. K., nesiekė jo mirties, tačiau pirmosios instancijos teismas pagristai nustatė, kad nuteistieji M. L. ir R. J. veikė bendrininkų grupe. Nužudymas padarytas bendrininkaujant yra tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tarp nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį, jis kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu, suduodant smūgius rankomis ir spardant nukentėjusįjį R. K. Todėl šioje byloje nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekis (sužalojimai padaryti mažiausiai aštuoniolikos trauminių poveikių pasekoje), suduotų smūgių lokalizacija (smūgiai suduoti į įvairias kūno dalis, taip pat ir į gyvybiškai svarbias – galvą, krūtinę, pilvą), leidžia daryti pagrįsti išvadą, kad nuteistasis R. J., tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas ir žinodamas, kad kitas bendrininkas taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam, suvokė, jog šiais bendrais veiksmais R. K. gali ne tik sutrikdyti sveikatą, bet ir kėsinosi į jo gyvybę. R. J. pritarė kito bendrininko – M. L. tokiems veiksmams, nors konkrečių padarinių nedetalizavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad tarp nuteistųjų R. J. ir M. L. veiksmų – sudavimo kumščiais, spardymo į itin svarbias gyvybei kūno dalis – ir padarinių – nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jie buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Be to, nuteistieji suvokė bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jų veikimo gali atsirasti žalingi padariniai, t. y. nukentėjusiojo mirtis, ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistieji R. J. ir M. L. veikė bendrininkų grupe kaip bendravykdytojai ir todėl abu privalo atsakyti už kilusius padarinius.

Apeliacinis teismas pažymi, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Tokios paskatos yra veiką kvalifikuojantis požymis. Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati.

Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji R. J. ir M. L. nužudė nukentėjusįjį R. K. dėl chuliganiškų paskatų yra teisinga ir neprieštarauja teismų praktikai. Remiantis bylos duomenimis matyti, kad R. J. veikdamas bendrininku grupe su M. L., smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo be aiškios priežasties ir dingsties, demonstratyviai ignoruodamas elementaraus elgesio taisykles ir moralės normas, rodant aiškų žmogaus negerbimą, dėl mažareikšmės dingsties – nukentėjusiojo socialinės padėties. Be to, svarbu pažymėti, kad veikos kvalifikavimą lemia ne fakto nustatymas, kad nuteistasis apskritai nekentė asocialių, benamių asmenų, bet tai, jog būtent veikos padarymo metu jo veiksmus lėmė chuliganiškų paskatų motyvas.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuteistojo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad R. J. veika negali būti perkvalifikuota į BK 140 straipsnį, nes šioje byloje aptartais įrodymais nustatyta, jog R. J. atlikti smurtiniai veiksmai sukėlė nukentėjusiajam R. K. ne tik fizinį skausmą ar nežymiai jį sužalojo, bet jo mirtį. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bei vadovaudamasis BK 90 straipsnio 5 dalies ir BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nuteistajam R. J. pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), bei į tai, jog yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininku grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino kaltės formą – netiesioginę tyčią, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, praeityje neteistas, mokėsi, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas gerai).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Panevėžio apygardos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, R. J. paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir neprieštarauja baudžiamojo įstatymo reikalavimams, todėl nėra aiškiai per griežta. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti nuteistajam bausmę, teisėjų kolegija nenustatė, o nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat jokių pagrįstų bei įtikinamų argumentų nenurodė.

Apeliaciniame skunde R. J. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai S. B.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl R. K. nužudymo kaltais pripažinti nuteistieji R. J. ir M. L., todėl jie privalo solidariai nukentėjusiajai S. B. atlyginti šia nusikalstama veika padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas pagrįstai iš dalies tenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Toks ieškinys pagrįstas ir įrodytas iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismas jį tenkino iš dalies pagrįstai, t. y. iš R. J. ir M. L. solidariai priteisė 2 277,07 Lt laidojimo išlaidų, o dėl kitų išlaidų nesusijusių su laidojimo išlaidomis (išlaidos cigaretėms, alkoholiniams gėrimams ir kt.) atmetė. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis skunde jokių kitų pagrįstų argumentų dėl turtinės žalos sumažinimo nenurodo.

Tuo tarpu pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Atkreipiamas dėmesys, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų ir kt.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos teismas iš nuteistųjų R. J. ir M. L. solidariai priteisė 22 277,07 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Iš skundžiamojo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai S. B. priteisė 2 277,07 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (3 t., 151 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos turtinės ir neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pusiausvyra tarp nukentėjusiosios teisių į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą, teisėtą jos prioritetą yra išlaikyta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė nukentėjusiajai priteistos turtinės ir neturtinės žalos dalis atskirai, o tik bendrą sumą (22 277,07 Lt), tai nelaikytina BPK normų esminiu pažeidimu, todėl nuosprendžio dėl to keisti nėra pagrindo.

Dėl bausmės paskyrimo nuteistajam M. L.

Apeliaciniuose skunduose M. L. ir jo gynėjas prašo nuteistajam sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nepilnamečiui M. L. ne tik atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodomas aplinkybes, tačiau vadovavosi ir BK XI skyriaus normomis, nustatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. BK 90 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų. BK 91 straipsnio 2 – 3 dalyse nurodyta, kad skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardintų aplinkybių, teismas atsižvelgia ir į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.

Remiantis skundžiamu nuosprendžiu matyti, kad nei vienų iš aukščiau paminėtų nuostatų skiriant M. L. bausmę teismas nepažeidė. Be to, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas nuteistojo M. L. nusikaltimo padarymo aplinkybes, į veikos pavojingumo laipsnį, gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo brandą, charakteristiką bei į kitus asmenybę apibūdinančius duomenis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliaciniuose skunduose apeliantų nurodyti argumentai, jog nuteistasis M. L. yra jauno amžiaus, neigiamai vertina savo poelgį ir nuoširdžiai gailisi, vaikystėje augo be tėvų (jo globėja buvo močiutė), kas įtakojo jo auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę, socialinę brandą, atsiprašė nukentėjusiojo artimųjų, charakterizuojamas teigiamai, nori užsiimti profesionaliu sportu yra nepakankami ir neįtikinami, jog būtų galima dar labiau sušvelninti laisvės atėmimo bausmę.

Be to, svarbu pažymėti, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiame punkte nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pvz., kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, jo elgesį po įvykio ir pan. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-453/2005, 2K-471/2009, 2K-276/2006, 2K-94/2010 ir kt.).

Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad nuteistasis M. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino tik iš dalies, neprisipažino esminių baudžiamojoje byloje nustatytų ir įrodytų aplinkybių. Be to, nuteistasis dėl padarytos nusikalstamos veikos neatgailauja, o vien tai, kad pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje parodė, jog norėjo nukentėjusiojo artimųjų atsiprašyti dėl jiems artimo žmogaus netekties, nėra pagrindo laikyti, kad apeliantas dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi. Toks nuteistojo prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir gailėjimasis vertinamas tik kaip formalus. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl šių priežasčių nėra teisinio pagrindo M. L. nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. Byloje nenustatyta jokių nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų paskirti švelnesnę bausmę. M. L. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. J., nuteistojo M. L. ir jo gynėjo Jono Milčiaus apeliacinius skundus atmesti.