Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Matiukienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-65-632/2014 pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovui V. P. dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir atsakovo V. P. priešieškinį ieškovei A. P. dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą, apeliantas (atsakovas) V. P. prašo panaikinti teismo sprendimą ir jo priešieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl santuokos nutraukimo yra kalta ieškovė. Nesutinka su turto padalijimo būdu. Tvirtina, kad teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, neteisingai paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto (atsakovo) V. P. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai

Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, konstatavo, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo nustatymo klausimas spręstinas taikant proceso teisės normas dėl įrodymų įvertinimo (CPK 185 str.), kadangi teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius, įvertinta jų visuma, kiekvieno iš sutuoktinių elgesys dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitos reikšmingos objektyvios ir subjektyvios aplinkybės.

Apelianto teigimu, ieškovė paliko šeimą ir išėjo gyventi su kitu vyru.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, jog santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nepagrindė savo teiginių, kad ieškovė buvo atsakovui neištikima šalims gyvenant kartu.

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo nuolat kildavo konfliktai dėl buities, šalys nesutardavo dėl vaikų auklėjimo ir finansinių klausimų, todėl ieškovė 2011 m. rugsėjo mėnesį kartu su sūnumi išėjo gyventi pas draugę. Šias aplinkybes 2014 m. vasario 6 d. teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja R. B.. Aplinkybė, kad ieškovė šalims nesprendus negyventi kartu ir nevesti bendro ūkio, surado draugą, nepatvirtina jos neištikimybės fakto.

Kolegija sprendžia, kad šalių konfliktai kildavo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, jų iniciatoriai buvo abu sutuoktiniai, sutuoktiniai nepaisė vienas kito nuomonės, šeimos gyvenimo klausimų nesprendė abipusiu susitarimu, nesirūpino vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis, todėl šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi jie netinkamai atliko sutuoktinių pareigas, nesiėmę visų reikiamų priemonių santuokai išsaugoti.

Dėl sutuoktinių turto padalijimo

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs išsamią praktiką dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo turto padalijimo bylose. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatas, dalijant sutuoktinių bendrąja nuosavybe esantį turtą, prioritetas teikiamas turto padalijimui natūra, jei toks padalijimo būdas yra galimas. Pažymėtina, kad, spręsdamas dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo būdo, teismas visų pirma turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus. Kai dėl to sutuoktiniai nesutaria, teismas, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečios bylos svarbias aplinkybes, parenka sutuoktinių turto padalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2011). Tačiau padalytas natūra turtas gali būti ne visada. Vienais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių (pvz., dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2008). Pasirenkant bendro turto padalijimo būdą turi būti atsižvelgiama į dalijamo turto vienetų ypatumus bei, kiek tai įmanoma, turtas padalijamas taip, kad galima būtų ateityje išvengti su tokio turto nuosavybės teisės įgyvendinimu susijusių ginčų.

Taigi galimybę konkretų turtą buvusiems sutuoktiniams padalyti natūra gali eliminuoti tiek objektyvios (pvz., turto nedalumas, neįmanomumas naudoti pagal paskirtį), tiek subjektyvios (pvz., konfliktiški sutuoktinių santykiai) priežastys. Be to, teismas, spręsdamas dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo būdo, turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, tačiau sutuoktinių nuomonė teismo nesaisto.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos tokios aplinkybės: šalių santykiai blogi ir šalys nuolat konfliktuoja, konfliktinė situacija nėra laikina; nebaigtu statyti gyvenamuoju namu sudėtinga bendrai naudotis ir jį valdyti; namas nėra įrengtas ir paruoštas gyventi jame. Iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad gyvenamajame name nėra dalies langų, netinkuotos sienos, nėra laiptų į antrą aukštą, nėra vandentiekio, kanalizacijos, elektros instaliacijos ir kt. komunikacijų. Taigi nėra galimybių objektą bendrai valdyti ir naudoti pagal paskirtį. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad objektyviai ir dėl subjektyvių priežasčių neįmanoma šio objekto padalyti natūra ir turto padalijimas lygiomis dalimis nesuteiks šalims galimybės racionaliai turtą naudoti pagal jo tikslinę paskirtį. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nustatytos aplinkybės, kad atsakovas gyvenamojo namo garaže remontuoja automobilius. 2014 m. vasario 6 d. teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad prižiūri ir tvarko žemės sklypą, kuriame yra namas, moka žemės mokesčius ir t. t. Akivaizdu, kad atsakovas labiau suinteresuotas valdyti gyvenamąjį namą. Tai patvirtina ir šalių pageidavimai: ieškovė prašė padalijant turtą ir priteisti jai iš atsakovo kompensaciją pinigais už turto dalies netekimą, atsakovas prašė turtą padalyti natūra. Taigi padalijus nekilnojamąjį turtą natūra, šalių bendras naudojimas ir valdymas taptų labai suvaržytu ir pažeistų pačių buvusių sutuoktinių interesus bei gyvenimo kokybę, kadangi konfliktuojančioms šalims būtų sudėtinga gyventi bendroje gyvenamojoje aplinkoje ir derinti interesus, susijusius su bendro turto naudojimu, kiltų nauji ginčai dėl namo įrengimo, naudojimosi ir pan., t. y. nebūtų pasiektas nuosavybės socialinis ir ekonominis vertingumas.

Pažymėtina, kad skunde apeliantas nekėlė klausimo dėl teisingo kompensacijos nustatymo ir tarp šalių nebuvo ginčo dėl turto vertės. 2014-02-06 teismo posėdžių metu atsakovas nurodė, kad gyvenamojo namo kaina sudaro apie 140 000 Lt. Ši atsakovo nurodyta objekto kaina iš esmės atitiko VĮ „Registrų centro“ atliktą turto įvertinimą, pagal kurį pastato vidutinė rinkos vertė sudarė 145 000 Lt (1 tomas, 145 b. l.). Minėta, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 60 000 Lt kompensaciją dėl atsakovui jo nuosavybėn atitenkančios turto dalies.

Kolegija nesutinka su apelianto skundo teiginiais, kad skundžiamu teismo sprendimu ieškovei buvo suteiktas esminis pranašumas prieš atsakovą. Atsakovo finansinė padėtis gali turėti įtakos jo pajėgumui įvykdyti teismo sprendimą ir sumokėti ieškovei teismo priteistą kompensaciją, kadangi paaiškėjus aplinkybėms, kad atsakovas finansiškai nepajėgus ją sumokėti, ieškovė, o ne atsakovas, atsidurtų blogesnėje, negu iki turto padalijimo, padėtyje, nes kiltų grėsmė, jog ieškovė faktiškai liktų ir be padalyto turto, ir be pinigų. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė pati pasirinko tokį turto padalijimo būdą ir teismo sprendimo neskundė.

Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tenkino tiek ieškovės ieškinio reikalavimus dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tiek reikalavimus dėl sutuoktinių turto padalijimo būdo. Buvo netenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimai nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės ir turtą padalyti šalims natūra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas teisingai paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas.

Nors apeliantas teigia, kad nebuvo nustatytos aplinkybės, ar ieškovė visiškai sumokėjo žyminį mokestį už ieškinio padavimą (2404 Lt), Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškovė 2013-07-22 sumokėjo 200 Lt, o 2014-02-27 – 2204 Lt žyminio mokesčio dalį už ieškinio teismui padavimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto ieškovei priteistina 1089 Lt advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą (CPK 98 str. 1 d.) (2 tomas, 30–32 b. l.). Pažymėtina, kad šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (8.11 punktas).

Kiti skundo teisiniai, įvertinant jų esmę, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei A. P. (Č.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš apelianto V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1089 Lt advokato pagalbos išlaidas.