Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. L. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – V. L., dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies nustato, kad atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies buto savininkui. Pagal teisinį reglamentavimą valstybės garantija nuomininkui yra susijusi su valstybės prisiimtu įsipareigojimu užtikrinti, kad asmuo, patuštindamas gyvenamąsias ir kitas patalpas, kurios pagal galiojančius teisės aktus turi būti grąžintos buvusiam savininkui natūra, galėtų pasirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis. Savivaldybės pareiga išduoti nuomininkui ir jo šeimos nariams valstybės garantinį dokumentą kyla tada, kai nuomininkui ir jo šeimos nariams nuomotos gyvenamosios patalpos grąžinamos natūra buvusiam savininkui ir nuomininkas bei jo šeimos nariai privalo patuštinti šias patalpas. Kadangi Kauno miesto savivaldybė inicijavo nuomininko iškeldinimo procesą, ji privalėjo išduoti R. A. L. garantinį raštą, kad nuomininkas galėtų pasirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis.

5. Kauno miesto savivaldybė 2007 m. vasario 28 d. raštu buvo informavusi R. A. L. apie tai, kad jam, kaip grąžintino buto dalies savininko šeimos nariui nėra pagrindo išduoti garantinio dokumento, ir šis atsakymas buvo paliktas galioti teismo, tačiau 2021 m. kovo 12 d. situacija buvo visiškai pasikeitusi, dėl ko buvo atsiradęs pagrindas garantinio dokumento išdavimui. Lietuvos vyriausiasis teismas 2008 m. birželio 5 d. nutartyje nurodė, kad savivaldybės pareiga išduoti nuomininkui ir jo šeimos nariams valstybės garantinį dokumentą kyla tada, kai nuomininkas bei jo šeimos nariai privalo patuštinti patalpas. Tačiau tuo atveju, kai nuomotos gyvenamosios patalpos grąžinamos natūra pačiam nuomininkui (ar jo šeimos nariui) kaip buvusiam šių patalpų savininkui, nuomininkui ir jo šeimos nariams nekyla pareiga šias patalpas patuštinti, o tuo pačiu savivaldybei nekyla pareiga išduoti jiems valstybės garantinį dokumentą. Teismas sprendė, kad nei R. A. L. sutuoktinei, nei jos šeimos nariams (iš jų – ir pareiškėjui) neatsirado pareiga patuštinti minėtas gyvenamąsias patalpas, todėl savivaldybė neprivalėjo išduoti garantinio dokumento sutuoktiniui ar kuriam nors kitam jo šeimos nariui.

6. Mirus A. L., ši testamentu paliko savo turtą D. L., G. L., S. L. ir M. L., kurie nebuvo R. A. L. šeimos nariai. A. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į ¼ dalį 82,27 kv. m. bendrojo ploto 3 buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), į kitas ¾ dalis buto atkurtos nuosavybės teisės I. K. įpėdiniui, A. J. ir R. J., kurie taip pat nebuvo R. A. L. šeimos nariai, kaip ir šių asmenų teisių perėmėjai.

7. R. A. L. mirties dieną buvo kilusi pareiga patuštinti gyvenamąsias patalpas, o valstybei buvo kilusi pareiga išduoti valstybės garantinį dokumentą, kad jis galėtų pasirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis, todėl 2021 m. kovo 12 d. ginčijamo rašto priėmimo metu buvo visiškai kitos faktinės aplinkybės, nei buvo 2008 metais Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant klausimą dėl garantinio dokumento išdavimo. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokio nustatyto nuomos sutarties pasibaigimo atvejo, t. y. nuomos sutartis nebuvo nutraukta, ji nebuvo pripažinta negaliojančia, nebuvo suėjęs jos terminas. Atsakovas negali savaip interpretuoti nuomos pabaigos klausimų, nei nustato įstatymai.

II.

14. Kauno miesto savivaldybės administracija skundžiamu Raštu pareiškėjo prašymo netenkino. Rašte nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnį ir Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnį bei jų įgyvendinimo tvarką detalizuojančius teisės aktus, atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos, tačiau šiuo atveju, kadangi į butą buvo atkurtos buvusių savininkų nuosavybės teisės natūra ir vienas iš savininkų, kurio šeimos narys gyveno bute, į kurį ir buvo atkurtos nuosavybės teisės, bei remiantis prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusiuose Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2199-413/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-892/2008 laikytina, kad Kauno miesto savivaldybė neturėjo ir šiuo metu neturi teisės subnuomoti buto Civilinio kodekso nustatyta tvarka, taip pat neturėjo ir šiuo metu neturi pareigos išduoti R. A. L. valstybės garantinį dokumentą ar aprūpinti jį kitomis gyvenamosiomis patalpomis. Aplinkybių pasikeitimas, t. y. aplinkybė, kad pareiškėjo sutuoktinė A. L. (duomenys neskelbtini) mirė ir jos turtą paveldėjo D. L., G. L., S. L. ir M. L., neįpareigoja savivaldybės išduoti pareiškėjui valstybės garantinį dokumentą. Taip pat nurodė, kad nuomos santykių pasibaigimas sietinas su sprendimo atkurti nuosavybės teises į ginčo butą priėmimu, todėl mano, kad 1999 m. gegužės 13 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, sudaryta tarp Kauno miesto savivaldybės ir pareiškėjo, nutrūko dar 2006 m. birželio 16 d., kuomet buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į ginčo butą ir grąžinti šį butą savininkams natūra.

15. Byloje taip pat nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1231-475/2022 pagal ieškovių Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos patikslintą ieškinį atsakovui R. A. L. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, tretieji asmenys: S. J., R. J., R. K., Ž. K., A. J., D. L., G. L., S. L., M. L., kuriame ieškovai prašė teismo iškeldinti atsakovą R. A. L. iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), su visa jam priklausančia manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, 2022 m. kovo 10 d. nutartimi civilinę bylą pagal ieškovių Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos patikslintą ieškinį atsakovui R. A. L. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, tretieji asmenys: S. J., R. J., R. K., Ž. K., A. J., D. L., G. L., S. L., M. L., nutraukė, nes mirus atsakovui teisių perėmimas byloje negalimas.

17. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui.

18. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalis nustato, kad valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (garantijos turėtojams) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise.

19. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 9 dalis nustato, kad valstybės garantija savininkui (savininkams) – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja per jame nurodytą laiką perduoti savininkui (savininkams) nuomininkų patuštintas gyvenamąsias ir kitas patalpas.

20. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 13 dalis numato, kad valstybės garantija savininkui laikoma įvykdyta nuo gyvenamojo namo, jo dalies, buto perdavimo savininkui ir perdavimo-priėmimo akto pasirašymo. Perdavimo-priėmimo aktą pasirašo savininkas (savininkai) ir garantiją išdavęs savivaldybės administracijos direktorius.

21. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintas Sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto perdavimo savininkui tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) reglamentuoja savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkų patuštintų gyvenamųjų ir kitų patalpų (kai nuomininkai patuština turėtąsias gyvenamąsias patalpas ar yra iškeldinami iš jų įvykdžius jiems suteiktas valstybės garantijas) perdavimą šių patalpų savininkui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi (1 punktas). Nuomininkams patuštinus savininkui sugrąžintą gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės administracija ne vėliau kaip per vieną mėnesį perduoda sugrąžintas patuštintas gyvenamąsias patalpas jų savininkui, surašydama gyvenamųjų ir kitų patalpų perdavimo ir priėmimo aktą (pagal priedą) (2 punktas).

22. Vadovaujantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką bus: arba kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, arba suteiktos kitos didesnės ar mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, arba bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti, arba bus išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, arba bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų vertė pinigais, kurie bus pervesti į garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke.

23. Vadovaujantis nurodytomis Atkūrimo įstatymo, Kompensacijų įstatymo ir Aprašo nuostatomis, valstybės garantija nuomininkui yra susijusi su valstybės prisiimtu įsipareigojimu užtikrinti, kad asmuo, patuštindamas gyvenamąsias ir kitas patalpas, kurios pagal galiojančius teisės aktus turi būti grąžintos buvusiam savininkui natūra, galėtų pasirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis. Savivaldybės pareiga išduoti nuomininkui ir jo šeimos nariams valstybės garantinį dokumentą kyla tada, kai nuomininkui ir jo šeimos nariams nuomotos gyvenamosios patalpos grąžinamos natūra buvusiam savininkui ir nuomininkas bei jo šeimos nariai privalo patuštinti šias patalpas.

24. Kadangi Kauno miesto savivaldybė inicijavo nuomininko R. A. L. iškeldinimo procesą, todėl kilo ginčas ar Kauno miesto savivaldybė privalo išduoti pareiškėjui garantinį dokumentą, kad pareiškėjas R. A. L., kurio teisių ir pareigų perėmėjas yra D. A. L., būdamas nuomininku pagal 1999 m. gegužės 13 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, sudarytą tarp Kauno miesto savivaldybės ir pareiškėjo R. A. L., galėtų pasirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1419-858/2015 atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, kad valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam savininkui grąžintame name, pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Be to, garantinio dokumento neišdavimas neatima teisės gauti įstatymu suteikiamą valstybės garantiją (žr. LAT 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2004; 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad neturimos (neįgytos) teisės praradimas (netekimas) nėra galimas. Nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, įgyta valstybės garantija pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai – kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (LAT 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010).

26. Ginčijamu atveju sprendimas grąžinti gyvenamąjį namą natūra įsigaliojus Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymui nebuvo faktiškai įvykdytas, t. y. grąžintas turto priėmimo-perdavimo aktu, kaip tai numato teisės aktai dėl grąžintų namų, kuriuose gyvena nuomininkai, perdavimo (perduotas), nors ir buvo įregistruotos pretendentų nuosavybės teisės į namą. Toks aktas patvirtintų valstybės garantijos nuomininkui bei savininkui įvykdymą.

27. Byloje nustatyta, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo name gyveno nuomininkas R. A. L. ir name gyveno iki jo mirties, nes 1999 m. gegužės 13 d. nuomos sutartis, sudaryta tarp R. A. L. ir Kauno savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“, Civilinio kodekso nustatyta tvarka nebuvo nutraukta, tačiau nuomos mokestis nebuvo skaičiuojamas. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl valstybės garantijų nuomininkui išdavimo (ar atlikti kiti veiksmai pagal galiojusį įstatymą, skirti užtikrinti analogiškas nuomininko ir savininko teises), tačiau toks klausimas nebuvo sprendžiamas nei priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei vėliau ir šiuo metu savivaldybė atsisako spręsti šį klausimą dėl, savivaldybės tvirtinimu, fakto, kad teismai konstatavo, kad pagal aukščiau nurodytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo ir Kompensacijų įstatymo nuostatas po Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo priėmimo nei pareiškėjo sutuoktinei A. L., nei jos šeimos nariams (iš jų – ir pareiškėjui) neatsirado pareiga patuštinti minėtas gyvenamąsias patalpas, todėl savivaldybė neprivalėjo ir neprivalo išduoti garantinio dokumento (ar subnuomoti buto) A. L. sutuoktiniui ar kuriam nors kitam jos šeimos nariui.

28. Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A39-892/2008 pagal pareiškėjo R. A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. L. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, 2008 m. birželio 5 d. nutartyje konstatavo, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal 1999 m. gegužės 13 d. sutartį, pasirašytą su Kauno savivaldybės įmone „Santakos butų ūkis“, buvo išnuomotas pareiškėjui (sutartyje vadinamas nuomininku) ir jo šeimos nariams. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. A-2256 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į butą (duomenys neskelbtini) piliečiams A. L., I. K., (įpėdiniui), A. J. ir R. J.“ pareiškėjo sutuoktinei A. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį minėto buto, grąžinant šį turtą natūra. Todėl, pagal aukščiau nurodytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo ir Kompensacijų įstatymo nuostatas, po šio įsakymo priėmimo nei pareiškėjo sutuoktinei A. L., nei jos šeimos nariams (iš jų – ir pareiškėjui) neatsirado pareiga patuštinti minėtas gyvenamąsias patalpas. Dėl šios priežasties savivaldybė neprivalo išduoti garantinio dokumento A. L. sutuoktiniui ar kuriam nors kitam jos šeimos nariui. Galimi sutuoktinių nesutarimai turtiniais klausimais neturi reikšmės sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybės garantijų nuomininkui ar savininkui (ir jų šeimos nariams) išdavimo.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A39-892/2008 nustatytas faktas, jog pareiškėjas yra grąžinto turto savininkės A. L. sutuoktinis ir jos šeimos narys, kuriam savivaldybė neprivalo išduoti garantinio dokumento, nes jis neturi pareigos patuštinti minėtas gyvenamąsias patalpas, reikšmingas nagrinėjamam administraciniam ginčui ir į jį turi būti atsižvelgta.

30. Byloje nustatyta aplinkybė, kad R. A. L. sutuoktinė A. L. (duomenys neskelbtini) mirė ir jos turtą paveldėjo testamentiniai įpėdiniai D. L. G. L. S. L. M. L., kurie nėra R. A. L. šeimos nariai, todėl grąžinto turto savininkės A. L. sutuoktinio ir jos šeimos nario R. A. L. turto paveldėjimo klausimai, reglamentuojami Civilinio kodekso, turėję įtakos jo pareigai patuštinti gyvenamąsias patalpas, neturi reikšmės sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybės garantijų nuomininkui ar savininkui (ir jų šeimos nariams) išdavimo.

31. Aiškinant paminėtas teisės normas sistemiškai ir atsižvelgiant į Kompensacijų įstatymo 1 straipsnyje nustatytus tikslus, darytina išvada, kad grąžinant piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame kartu su juo gyvena šeimos nariai (nuomininkai), savivaldybės institucijai neatsiranda pareiga suteikti šeimos nariams valstybės garantiją, o pastariesiems (nuomininkams) – patuštinti gyvenamąsias ir kitas patalpas. Todėl atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti grąžinto turto savininkės A. L. sutuoktiniui ir jos šeimos nariui R. A. L. valstybės garantinį dokumentą Kauno miesto savivaldybės administracijos 2021 m. kovo 12 d. raštu Nr. (33.205E)R-715 ,,Dėl Jūsų 2021-02-10 prašymo“, ir nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus dėl garantinio dokumento išdavimo, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

34. Nagrinėjamu atveju ypač svarbi yra ta aplinkybė, kad nepaisant to, kad A. L. nuosavybės teisės buvo atkurtos Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. A-2256 įsakymu, šis turtas nebuvo perduotas A. L. iki pat jos mirties. Turtas buvo perduotas ne A. L., o jos teisių perėmėjams ir tik po R. A. L. mirties, t. y. 2022 metais. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas dėl A. L. nuosavybės teisių atkūrimo truko šešiolika metų, A. L. taip ir netapo turto savininke, o R. A. L. gyveno bute (duomenys neskelbtini), kaip šio buto nuomininkas, o ne kaip buto savininkės šeimos narys. Butas, nuosavybės teise iki pat 2022 metų priklausė Kauno miesto savivaldybės administracijai, kurios nuomininku buvo R. A. L. A. L. mirė taip ir netapusi buto, į kurį jai buvo atkurtos nuosavybės teisės savininke. R. A. L. netapo jos paveldėtoju. A. L. turtą testamentu paliko kitiems asmenims: D. L., G. L., S. L., M. L, kurie nebuvo R. A. L. šeimos nariai.

35. Kauno miesto savivaldybė inicijavo R. A. L. iškeldinimo procesą, neįvykdžiusi valstybės prisiimtos pareigos išduoti nuomininkui valstybės garantinį dokumentą. R. A. L. mirus, civilinė byla buvo nutraukta.

36. Iš išdėstytų aplinkybių seka, kad nuosavybės teisių procesas į butą, esantį (duomenys neskelbtini) A. L., jai esant gyvai taip ir nebuvo atkurtos, todėl, kaip minėta, R. A. L. netapo jos, kaip savininkės šeimos nariu. Kauno miesto savivaldybės administracijai priėmus sprendimą perduoti butą (tiksliau jo dalį 1/4, į kurią A. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės) A. L. paveldėtojams, R. A. L. kilo pareiga patuštinti butą, kadangi jokio teisinio pagrindo, išskyrus tai, kad jis bute gyveno kaip savivaldybės turto nuomininkas, nebuvo. Kauno miesto savivaldybė inicijavo nuomininko iškeldinimo procesą, todėl privalėjo išduoti R. A. L. garantinį raštą, kad nuomininkas galėtų pasirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis.

37. Ginčijamo Rašto priėmimo metu buvo visiškai kitos faktinės aplinkybės, nei buvo 2008 metais Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant klausimą dėl garantinio dokumento išdavimo, kadangi, kaip minėta, teismas nurodė, kad jeigu nuomininkui netenka pareiga patuštinti nuomojamas patalpas, tik tokiu atveju, valstybei nekyla pareiga išduoti valstybės garantinį dokumentą. Nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybės administracija kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl R. A. L. iškeldinimo (civilinė byla Nr. e2-58-475/2021), todėl valstybei kilo pareiga išduoti jam garantinį dokumentą.

38. Nuomos sutartis gali pasibaigti tik įstatyme nustatytais pagrindais. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokio įstatyme nustatyto nuomos sutarties pasibaigimo atvejo – nuomos sutartis nebuvo nutraukta, ji nebuvo pripažinta negaliojančia, nebuvo suėjęs jos terminas. Taigi, atsakovas negali savaip interpretuoti nuomos pabaigos klausimų, nei nustato įstatymai.

39. Teismas formaliai remdamasis tik teismų sprendimais, kurie buvo priimti prieš šešiolika metų, neatsižvelgęs į pareiškėjo skundo argumentus, jų nevertinęs ir dėl jų iš esmės nepasisakęs, priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą teismo sprendimą.

42. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nors ir buvo priimti įsiteisėję teismo sprendimas ir nutartis dėl valstybės garantijos išdavimo R. A. L., tačiau pasikeitus faktinėms aplinkybėms, valstybės garantijos klausimas turėjo būti sprendžiamas iš naujo. Ginčo atveju, remiantis prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusiuose Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-2199-413/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-892/2008 laikytina, kad atsakovas neturėjo teisės subnuomoti ginčo buto Civilinio kodekso nustatyta tvarka jame gyvenusiam R. A. L., taip pat neturėjo pareigos išduoti jam valstybės garantinį dokumentą ar aprūpinti jį kitomis gyvenamosiomis patalpomis. Joks faktinių aplinkybių pasikeitimas nesuteikia pagrindo revizuoti įsiteisėjusius teismo sprendimą ir nutartį.

43. Kadangi šiuo atveju nei valstybės garantija vienam iš savininkų, būtent A. L., nei R. A. L. kaip ginčo buto nuomininkui, neturėjo būti išduota, todėl nuomos santykių pasibaigimas pagrįstai sietinas su sprendimo atkurti nuosavybės teises į ginčo butą priėmimu. Priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises ir grąžinti turtą natūra buvusių patalpų nuomininku gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys tapdavo terminuotos, o šie turėdavo atlaisvinti gyvenamąsias patalpas per keturis mėnesius nuo garantijos išdavimo. Ginčo atveju valstybės garantinis dokumentas nebuvo išduotas nei R. L., kaip dalies ginčo buto savininkei, nei R. A. L., kaip tuometiniam ginčo patalpų nuomininkui, ir įsiteisėjusiuose teismo sprendime ir nutartyje teismų konstatuota, kad valstybės garantinis dokumentas nei vienam iš jų pagrįstai neišduotas. Nors nebuvo priimtas sprendimas nutraukti 1999 m. gegužės 13 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, sudarytą tarp atsakovo ir R. A. L. tačiau ji nutrūko dar 2006 m. birželio 16 d., kuomet buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į ginčo butą ir grąžinti šį butą savininkams natūra.

44. Vertinant faktines bylos aplinkybes bei analizuojant tiek teismų praktiką, tiek teisės aktus, reglamentuojančius nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, darytina išvada, kad atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka atliko visus privalomuosius veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese, nepažeidė nei nuosavybės teisių atkūrimo subjektų, nei R. A. L. teisių ir teisėtų interesų. Atsakovas, kaip valstybės įgaliota institucija, išsprendęs nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekdama įvykdyti administraciniais aktais jai nustatytas pareigas ir baigti nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), procesą, nepažeidžiant nė vienos pusės (savininkų ir nuomininkų) teisių. Atsakovas įvykdė administraciniais aktais jam nustatytas pareigas ir suteikė galimybę R. A. L. minėtą teisę realizuoti jam tinkamu būdu, tačiau jis savo neteisėtu neveikimu neišsikėlė iš ginčo buto. Tokie pareiškėjo veiksmai sukėlė neigiamų padarinių nuosavybės teisių atkūrimo subjektams, kuriems ginčo butas ilgą laiką nebuvo perduotas nuosavybės teisių atkūrimo ir nekilnojamojo turto grąžinimo procese.

45. Nors garantinis dokumentas R. A. L. nebuvo išduotas, tačiau akivaizdu, kad jo atžvilgiu turėjo būti taikomi tokie patys teisės aktai, kaip ir kitų savininkų ar nuomininkų atžvilgiu, ir jo turima ginčo buto nuomos sutartis, atkūrus nuosavybės teises į ginčo butą, taip pat tapo terminuota ir suėjus terminui pasibaigė. Jis nebuvo patalpų, į kurias atkurtos nuosavybės teisės savininkei, kuri buvo ir jo šeimos narė, nuomininkas, todėl jam nekilo tuo metu pareiga atlaisvinti ginčo butą. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, laikytina, kad ginčo buto nuomos sutartis, atkūrus nuosavybės teises į ginčo butą, tapo terminuota ir suėjus teisės aktuose nustatytiems terminams pasibaigė ir nuomininkas negalėjo vėliau realizuoti nuomininko teisių kylančių iš tokios nuomos sutarties.

47. Nuosavybės teisės į ginčo butą buvo atkurtos ne tik R. A. L. sutuoktinei, sprendimas atkurti nuosavybės teises R. A. L. sutuoktinei buvo priimtas į dalį buto, todėl siekiant nepažeisti kitų savininkų teisių, atsakovas privalėjo atlaisvinti ginčo butą ir kaip numato teisės aktai perduoti tuščias ginčo buto patalpas kitiems savininkams, todėl buvo priversta kreiptis į teismą dėl R. A. L. iškeldinimo iš ginčo buto.

48. Faktinės bylos aplinkybės, nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, teisminė praktika patvirtinta, kad visos svarbios ginčui aplinkybės buvo išsiaiškintos dar pirmą kartą R. A. L. kreipusis į teismus ir teismams priėmus sprendimą bei nutartį, kurie yra įsiteisėję ir privalomi vykdyti, o įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir nutartimi nustatytos aplinkybės negali būti iš naujo analizuojamos ir nustatinėjamos ar keičiamos. Įsiteisėjusiuose teismo sprendime ir nutartyje konstatuota, kad valstybės garantinis dokumentas R. A. L. neturėjo būti išduotas ir atsakovas pagrįstai tokio dokumento neišdavė. Vadinasi, jeigu R. A. L. valstybės garantinis dokumentas nebuvo išduotas pagrįstai, tuomet ir jo teisių perėmėjas negali pretenduoti į tokio dokumento išdavimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

49. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Rašto, kuriuo R. A. L. 2021 m. vasario 10 d. prašymas išduoti valstybės garantinį dokumentą, kaip savininkams grąžintų natūra patalpų nuomininkui, netenkintas, ir pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

50. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus ir atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti šį Raštą yra atmestinas.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir tenkinti skundą arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

52. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

53. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės administracijos direktorius kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Kai tokį sprendimą priima kita Vyriausybės įgaliota institucija, savivaldybės administracijos direktorius valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos garantijos išduoda per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui.

54. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą. Valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, arba 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 4) bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti. Jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumas garantijos turėtojams bus kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 5) bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba 6) bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke (Kompensacijų įstatymo 9 str. 2 d.). Valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Valstybės garantijoje nuomininkui ir jo šeimos nariams turi būti nurodyta: valstybės garantijos išdavimo vieta, data, numeris, ją išdavusios savivaldybės administracijos pavadinimas, sprendimą atkurti nuosavybės teises priėmusi institucija, sprendimo data ir numeris, nuomojamų gyvenamųjų patalpų adresas ir jų rinkos vertė, garantas, garantijos turėtojas (turėtojai) ir jo asmens kodas (kodai), viena iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų ir šio straipsnio 11 dalyje nurodyta įvykdymo data, garantijos turėtojų įsipareigojimas, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turimas gyvenamąsias ir kitas patalpas, taip pat nurodoma, kad valstybės garantija pasibaigia perleidus iš jos atsirandančią reikalavimo teisę, ją pasirašiusio asmens vardas, pavardė, pareigos, savivaldybės administracijos antspaudas. Šią garantiją pasirašo garantijos turėtojai – nuomininkas ir jo šeimos nariai. Jeigu nuomininkas ir jo šeimos nariai nepasirašo arba atsisako pasirašyti valstybės garantiją, savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo valstybės garantijos dokumente įrašo ir savo parašu patvirtina atitinkamą žymą (Kompensacijų įstatymo 9 str. 5 d.).

55. Ginčui aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, kad pagal Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija), atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Iš šios teisės normos matyti, kad valstybės garantijos suteikimas laike siejamas su sprendimo grąžinti natūra gyvenamąjį namą (jo dalį, butą) priėmimo momentu, nes kartu su institucijos pareiga išduoti nurodytą garantiją atsiranda ir teisė gauti tokią garantiją. Tai leidžia daryti išvadą, kad teisės į nurodytą garantiją atsiradimo momentas yra tapatus sprendimo grąžinti natūra gyvenamąjį namą (jo dalį, butą) priėmimo momentui. Kolegija pažymi, kad tokia pati išvada darytina ir analizuojant bei aiškinant lingvistiniu bei sisteminiu teisės aiškinimo metodais ankstesnių redakcijų Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio nuostatas dėl minėtos garantijos suteikimo. Todėl konstatuotina, kad nuomininkų (jų šeimos narių) teisės į nurodytą garantiją atsiradimo laikas sietinas su sprendimo grąžinti jų užimamą (nuomojamą) butą priėmimo momentu. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodytos išvados nepaneigia ir atitinkamos (valstybės garantijos suteikimą reglamentuojančios) Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio nuostatos, nes garantijos išdavimo laikas jose konkrečiai nenurodytas, o šių nuostatų aiškinimas minėtais teisės aiškinimo metodais leidžia daryti analogišką išvadą. Taigi konstatuotina, kad sprendžiant nurodytos garantijos atsiradimo laike klausimą bylai yra reikšmingos (ABTĮ 86 str. pagrindu aiškintinos) aplinkybės, buvusios ne garantinio dokumento išdavimo, o sprendimo grąžinti atitinkamą butą natūra buvusiam savininkui (jo įpėdiniams) priėmimo metu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-753/2006).

56. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1999 gegužės 13 d. Kauno savivaldybės įmonė „Santakos butų ūkis“ ir R. A. L. sudarė gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, kuria R. A. L. ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimui išnuomojama gyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini). 2006 m. birželio 16 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-2256 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į butą (duomenys neskelbtini) piliečiams A. L., I. K. (įpėdiniui), A. J. ir R. J.“ buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į ginčo butą ir grąžinti šį butą savininkams natūra. Tą pačią dieną analogiškais įsakymais tiems paties asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į butus, esančius (duomenys neskelbtini) (kiti 8 butai tame pačiame name). 2007 m. vasario 2 d. R. A. L. kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti valstybės garantinį dokumentą. Atsakovas 2007 m. vasario 28 d. raštu „Dėl (duomenys neskelbtini) atsisakė tai padaryti, R. A. L., skųsdamas minėtą raštą, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kuris 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-39-892/2008 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti, nurodęs, kad atsakovui nekilo pareiga išduoti R. A. L. valstybės garantinį dokumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad valstybės garantija nuomininkui yra susijusi su valstybės prisiimtu įsipareigojimu užtikrinti, kad asmuo, patuštindamas gyvenamąsias ir kitas patalpas, kurios pagal galiojančius teisės aktus turi būti grąžintos buvusiam savininkui natūra, galėtų pasirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis. Savivaldybės pareiga išduoti nuomininkui ir jo šeimos nariams valstybės garantinį dokumentą kyla tada, kai nuomininkui ir jo šeimos nariams nuomotos gyvenamosios patalpos grąžinamos natūra buvusiam savininkui ir nuomininkas bei jo šeimos nariai privalo patuštinti šias patalpas. Tačiau tuo atveju, kai nuomotos gyvenamosios patalpos grąžinamos natūra pačiam nuomininkui (ar jo šeimos nariui) kaip buvusiam šių patalpų savininkui, nuomininkui ir jo šeimos nariams nekyla pareiga šias patalpas patuštinti, o tuo pačiu savivaldybei nekyla pareiga išduoti jiems valstybės garantinį dokumentą.

57. ABTĮ 16 straipsnis nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 16 str. 1 d.).

58. Pažymėtina, jog įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-415/2017).

59. Kadangi nuomininkų (jų šeimos narių) teisės į valstybės garantiją atsiradimo laikas sietinas su sprendimo grąžinti jų užimamą (nuomojamą) butą priėmimo momentu, po kurio buvo priimta galutinė ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-39-892/2008, kuria pareiškėjo skundas atmestas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-39-892/2008. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl visiškai kitokių faktinių aplinkybių atmetami, nes jos įvyko po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-39-892/2008 paskelbimo ir pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, kad R. A. L. ginčo bute gyveno iki savo mirties.

60. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė daugiau motyvų, tačiau jie yra pertekliniai, todėl plačiau dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

61. Dėl teismo sprendimo motyvuotumo teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). ABTĮ 86 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

62. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, neatsakyta į pareiškėjo skundo argumentus. Pirmosios instancijos teismo turinys patvirtina, kad sprendime pasisakyta dėl visų pareiškėjo reikalavimų, jis yra motyvuotas, jame nurodyti teisės aktai ir nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo skundas atmestas, sprendimas yra aiškus ir suprantamas, jame nėra jokių dviprasmybių. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais skundo reikalavimais, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindas), dėl kurių buvo prašoma panaikinti skundžiamą Raštą ir reikalaujama įpareigoti atlikti veiksmus, t. y. sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

63. Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

64. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

65. Kiti proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai niekaip nekeičia teisėjų kolegijos nuomonės dėl bylos baigties, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.

66. Apibendrinant apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje nutartyje išvardintais motyvais, nurodytais ir pirmosios instancijos teismo sprendime, yra pagrindas atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.