Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

dalyvaujant pareiškėjo D. A. L. atstovei advokatei K. R., atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei J. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. L. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiasis suinteresuotas asmuo V. L., dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Nors Kauno miesto savivaldybė 2007 m. vasario 28 d. raštu ir buvo informavusi R. A. L. apie tai, kad jam, kaip grąžintino buto dalies savininko šeimos nariui nėra pagrindo išduoti garantinio dokumento, ir šis atsakymas buvo paliktas galioti teismo, 2021 m. kovo 12 d. situacija buvo visiškai pasikeitusi, dėl ko buvo atsiradęs pagrindas garantinio dokumento išdavimui. Pažymėjo tai, kad 2008 m. birželio 5 d. Lietuvos vyriausiasis teismas nutartyje nurodė, kad savivaldybės pareiga išduoti nuomininkui ir jo šeimos nariams valstybės garantinį dokumentą kyla tada, kai nuomininkas bei jo šeimos nariai privalo patuštinti patalpas. Tačiau tuo atveju, kai nuomotos gyvenamosios patalpos grąžinamos natūra pačiam nuomininkui (ar jo šeimos nariui) kaip buvusiam šių patalpų savininkui, nuomininkui ir jo šeimos nariams nekyla pareiga šias patalpas patuštinti, o tuo pačiu savivaldybei nekyla pareiga išduoti jiems valstybės garantinį dokumentą. Teismas sprendė, kad nei R. A. L. sutuoktinei, nei jos šeimos nariams (iš jų – ir pareiškėjui) neatsirado pareiga patuštinti minėtas gyvenamąsias patalpas, todėl savivaldybė neprivalėjo išduoti garantinio dokumento sutuoktiniui ar kuriam nors kitam jo šeimos nariui.

Akcentavo, jog mirus A. L., ši testamentu paliko savo turtą D. L., G. L., S. L. ir M. L., kurie nebuvo R. A. L. šeimos nariai. Pažymėjo, kad A. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į ¼ dalį 82,27 kv. m. bendrojo ploto 3 buto su rūsiu, esančio gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), į kitas ¾ dalis buto atkurtos nuosavybės teisės I. K. įpėdiniui, A. J. ir R. J., kurie taip pat nebuvo R. A. L. šeimos nariai, kaip ir šių asmenų teisių perėmėjai.

Pareiškėjo atstovės nuomone, R. A. L. mirties dienai buvo kilusi pareiga patuštinti gyvenamąsias patalpas, o valstybei buvo kilusi pareiga išduoti valstybės garantinį dokumentą, kad jis galėtų pasirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis, todėl 2021 m. kovo 12 d. ginčijamo rašto priėmimo metu buvo visiškai kitos faktinės aplinkybės, nei buvo 2008 metais Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant klausimą dėl garantinio dokumento išdavimo. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo jokio nustatyto nuomos sutarties pasibaigimo atvejo, t. y. nuomos sutartis nebuvo nutraukta, ji nebuvo pripažinta negaliojančiu, nebuvo suėjęs jos terminas. Teigė, kad atsakovė negali savaip interpretuoti nuomos pabaigos klausimų, nei nustato įstatymai. Prašė skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2021 m. kovo 12 d. rašto Nr. (33.205E)R-715“Dėl Jūsų 2021-02-10 prašymo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal 1999 m. gegužės 13 d. sutartį, pasirašytą su Kauno savivaldybės įmone „Santakos butų ūkis“, buvo išnuomotas pareiškėjui R. A. L. ir jo šeimos nariams (A. L.). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. A-2256 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į butą (duomenys neskelbtini) piliečiams A. L., I. K., (įpėdiniui), A. J. ir R. J.“ pareiškėjo sutuoktinei A. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį minėto buto, grąžinant šį turtą natūra (1/4 dalį 82,27 kv. m bendrojo ploto).

Bylos aplinkybės pavirtina, kad R. A. L., miręs (duomenys neskelbtini), 2021 m. vasario 10 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu išduoti R. A. L. valstybės garantinį dokumentą, kaip savininkams grąžintų natūra patalpų nuomininkui.

Prašyme nurodė, jog A. L. (duomenys neskelbtini) mirė, turtą testamentu paliko D. L., G. L., S. L. ir M. L., kurie nėra pareiškėjo šeimos nariai, todėl pareiškėjui tenka pareiga patuštinti gyvenamąsias patalpas, o valstybei tenka pareiga išduoti valstybės garantinį dokumentą, kad jis galėtų apsirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis.

Kauno miesto savivaldybės administracija 2021 m. kovo 12 d. raštu Nr. (33.205E)R-715“Dėl Jūsų 2021-02-10 prašymo“ (toliau – ir Raštas) pareiškėjo prašymo netenkino.

Rašte nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnį ir Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnį bei jų įgyvendinimo tvarką detalizuojančius teisės aktus, atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos, tačiau šiuo atveju, kadangi į butą buvo atkurtos buvusių savininkų nuosavybės teisės natūra ir vienas iš savininkų, kurio šeimos narys gyveno bute į kurį ir buvo atkurtos nuosavybės teisės, bei remiantis prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusiuose Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikytina, kad Kauno miesto savivaldybė neturėjo ir šiuo metu neturi teisės subnuomoti buto Civilinio kodekso nustatyta tvarka, taip pat neturėjo ir šiuo metu neturi pareigos išduoti R. A. L. valstybės garantinį dokumentą ar aprūpinti jį kitomis gyvenamosiomis patalpomis.

Aplinkybių pasikeitimas, t. y. aplinkybė, kad pareiškėjo sutuoktinė A. L. (duomenys neskelbtini) mirė ir jos turtą paveldėjo D. L., G. L., S. L. ir M. L., taip pat neįpareigoja savivaldybės išduoti pareiškėjui valstybės garantinį dokumentą.

Taip pat nurodė, kad nuomos santykių pasibaigimas sietinas su sprendimo atkurti nuosavybės teises į ginčo butą priėmimu, todėl mano, kad 1999 m. gegužės 13 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, sudaryta tarp Kauno miesto savivaldybės ir pareiškėjo, nutrūko dar 2006 m. birželio 16 d., kuomet buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į ginčo butą ir grąžinti šį butą savininkams natūra.

Byloje taip pat nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)pagal ieškovių Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos patikslintą ieškinį atsakovui R. A. L. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, tretieji asmenys S. J., R. J., R. K., Ž. K., A. J., D. L., G. L., S. L., M. L., kuriame ieškovai prašė teismo iškeldinti atsakovą R. A. L. iš gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini) su rūsiu, su visa jam priklausančia manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, 2022 m. kovo 10 d. nutartimi civilinę bylą pagal ieškovių Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos patikslintą ieškinį atsakovui R. A. L. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, tretieji asmenys S. J., R. J., R. K., Ž. K., A. J., D. L., G. L., S. L., M. L., nutraukė, nes mirus atsakovui teisių perėmimas byloje negalimas.

Pareiškėjas prašė panaikinti Raštą, kadangi Kauno miesto savivaldybė inicijavo nuomininko (pareiškėjo) iškeldinimo procesą, todėl ji privalo išduoti jam garantinį raštą, kad nuomininkas galėtų pasirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui.

Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio 5 dalis nustato, kad valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (garantijos turėtojams) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise.

Kompensacijų įstatymas 9 straipsnio 9 dalis nustato, kad valstybės garantija savininkui (savininkams) – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja per jame nurodytą laiką perduoti savininkui (savininkams) nuomininkų patuštintas gyvenamąsias ir kitas patalpas.

Kompensacijų įstatymas 9 straipsnio 13 dalis numato, kad valstybės garantija savininkui laikoma įvykdyta nuo gyvenamojo namo, jo dalies, buto perdavimo savininkui ir perdavimo-priėmimo akto pasirašymo. Perdavimo-priėmimo aktą pasirašo savininkas (savininkai) ir garantiją išdavęs savivaldybės administracijos direktorius.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintas Sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto perdavimo savininkui tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) reglamentuoja savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkų patuštintų gyvenamųjų ir kitų patalpų (kai nuomininkai patuština turėtąsias gyvenamąsias patalpas ar yra iškeldinami iš jų įvykdžius jiems suteiktas valstybės garantijas) perdavimą šių patalpų savininkui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi (1 punktas). Nuomininkams patuštinus savininkui sugrąžintą gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės administracija ne vėliau kaip per vieną mėnesį perduoda sugrąžintas patuštintas gyvenamąsias patalpas jų savininkui, surašydama gyvenamųjų ir kitų patalpų perdavimo ir priėmimo aktą (pagal priedą)(2 punktas).

Vadovaujantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką bus: arba kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, arba suteiktos kitos didesnės ar mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, arba bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti, arba bus išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, arba bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų vertė pinigais, kurie bus pervesti į garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke.

Vadovaujantis aukščiau nurodytomis Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo, Kompensacijų įstatymo ir Aprašo nuostatomis, valstybės garantija nuomininkui yra susijusi su valstybės prisiimtu įsipareigojimu užtikrinti, kad asmuo, patuštindamas gyvenamąsias ir kitas patalpas, kurios pagal galiojančius teisės aktus turi būti grąžintos buvusiam savininkui natūra, galėtų pasirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis. Savivaldybės pareiga išduoti nuomininkui ir jo šeimos nariams valstybės garantinį dokumentą kyla tada, kai nuomininkui ir jo šeimos nariams nuomotos gyvenamosios patalpos grąžinamos natūra buvusiam savininkui ir nuomininkas bei jo šeimos nariai privalo patuštinti šias patalpas.

Kadangi Kauno miesto savivaldybė inicijavo nuomininko A. R. L. iškeldinimo procesą, todėl kilo ginčas ar Kauno miesto savivaldybė privalo išduoti pareiškėjui garantinį dokumentą, kad pareiškėjas A. R. L., kurio teisių ir pareigų perėmėjas yra D. A. L., būdamas nuomininku pagal 1999 m. gegužės 13 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, sudarytą tarp Kauno miesto savivaldybės ir pareiškėjo A. R. L., galėtų pasirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, kad valstybės garantija, suteikta nuomininkui, gyvenusiam savininkui grąžintame name, pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Be to, garantinio dokumento neišdavimas neatima teisės gauti įstatymu suteikiamą valstybės garantiją (žr. LAT 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2004; 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad neturimos (neįgytos) teisės praradimas (netekimas) nėra galimas. Nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, įgyta valstybės garantija pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai – kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (LAT 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010).

Ginčijamu atveju sprendimas grąžinti gyvenamąjį namą natūra įsigaliojus Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymui nebuvo faktiškai įvykdytas, t. y. grąžintas turto priėmimo-perdavimo aktu, kaip tai numato teisės aktai dėl grąžintų namų, kuriuose gyvena nuomininkai, perdavimo (perduotas), nors ir buvo įregistruotos pretendentų nuosavybės teisės į namą. Toks aktas patvirtintų valstybės garantijos nuomininkui bei savininkui įvykdymą.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo name gyveno nuomininkas A. R. L. ir name gyveno iki jo mirties, nes 1999 m. gegužės 13 d. nuomos sutartis, sudaryta tarp R. A. L. ir Kauno savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“, Civilinio kodekso nustatyta tvarka nebuvo nutraukta, tačiau nuomos mokestis nebuvo skaičiuojamas. Šios aplinkybės taip pat neginčijamai patvirtina, kad turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl valstybės garantijų nuomininkui išdavimo (ar atlikti kiti veiksmai pagal galiojusį įstatymą, skirti užtikrinti analogiškas nuomininko ir savininko teises), tačiau toks klausimas nebuvo sprendžiamas nei priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei vėliau ir šiuo metu savivaldybė atsisako spręsti šį klausimą dėl, savivaldybės tvirtinimu, fakto, kad teismai konstatavo, kad pagal aukščiau nurodytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo ir Kompensacijų įstatymo nuostatas po Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo priėmimo nei pareiškėjo sutuoktinei A. L., nei jos šeimos nariams (iš jų – ir pareiškėjui) neatsirado pareiga patuštinti minėtas gyvenamąsias patalpas, todėl savivaldybė neprivalėjo ir neprivalo išduoti garantinio dokumento (ar subnuomoti buto) A. L. sutuoktiniui ar kuriam nors kitam jos šeimos nariui.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjo A. R. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. L. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, konstatavo, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal 1999 m. gegužės 13 d. sutartį, pasirašytą su Kauno savivaldybės įmone „Santakos butų ūkis“, buvo išnuomotas pareiškėjui (sutartyje vadinamas nuomininku) ir jo šeimos nariams. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. A-2256 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į butą (duomenys neskelbtini) piliečiams A. L., I. K., (įpėdiniui), A. J. ir R. J.“ pareiškėjo sutuoktinei A. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį minėto buto, grąžinant šį turtą natūra. Todėl, pagal aukščiau nurodytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo ir Kompensacijų įstatymo nuostatas, po šio įsakymo priėmimo nei pareiškėjo sutuoktinei A. L., nei jos šeimos nariams (iš jų – ir pareiškėjui) neatsirado pareiga patuštinti minėtas gyvenamąsias patalpas. Dėl šios priežasties savivaldybė neprivalo išduoti garantinio dokumento A. L. sutuoktiniui ar kuriam nors kitam jos šeimos nariui. Galimi sutuoktinių nesutarimai turtiniais klausimais neturi reikšmės sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybės garantijų nuomininkui ar savininkui (ir jų šeimos nariams) išdavimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuluojamos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2995/2012; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3226-415/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-620-552/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2692-415/2018, 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2583-492/2021 ir kt.). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje – kasacinis teismas 2009 m. kovo 17 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-130/2009) yra nurodęs, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas faktas, jog pareiškėjas yra grąžinto turto savininkės A. L. sutuoktinis ir jos šeimos narys, kuriam savivaldybė neprivalo išduoti garantinio dokumento, nes jis neturi pareigos patuštinti minėtas gyvenamąsias patalpas, reikšmingas nagrinėjamam administraciniam ginčui ir į jį turi būti atsižvelgta.

Byloje nustatyta aplinkybė, kad R. A. L. sutuoktinė A. L. (duomenys neskelbtini) mirė ir jos turtą paveldėjo testamentiniai įpėdiniai D. L., G. L., S. L. ir M. L., kurie nėra R. A. L. šeimos nariai, todėl grąžinto turto savininkės A. L. sutuoktinio ir jos šeimos nario R. A. L. turto paveldėjimo klausimai, reglamentuojami Civilinio kodekso, turėję įtakos jo pareigai patuštinti gyvenamąsias patalpas, neturi reikšmės sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybės garantijų nuomininkui ar savininkui (ir jų šeimos nariams) išdavimo.

Aiškinant paminėtas teisės normas sistemiškai ir atsižvelgiant į Kompensacijų įstatymo 1 straipsnyje nustatytus tikslus, darytina išvada, kad grąžinant piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame kartu su juo gyvena šeimos nariai (nuomininkai), savivaldybės institucijai neatsiranda pareiga suteikti šeimos nariams valstybės garantiją, o pastariesiems (nuomininkams) - patuštinti gyvenamąsias ir kitas patalpas. Todėl atsakovė pagrįstai atsisakė išduoti grąžinto turto savininkės A. L. sutuoktiniui ir jos šeimos nariui R. A. L. valstybės garantinį dokumentą Kauno miesto savivaldybės administracijos 2021 m. kovo 12 d. raštu Nr. (33.205E)R-715“Dėl Jūsų 2021-02-10 prašymo“, ir nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus dėl garantinio dokumento išdavimo, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.