Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-11-22 · Civilinė byla Nr. 2A-1580-104/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-22
Bylos Nr.
2A-1580-104/2012
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-05750-2010-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Natalja Cikoto (pirm.), Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius
Atsakovas
UAB ,,Elvora“
Ieškovas
Č. S.
Trečiasis asmuo
akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
Civilinė byla Nr. 2A-1580-104/2012Teisminio proceso Nr. 2-03-3-05750-2010-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 17.1;44.2.42;44.5.2.2;121.21
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nataljos Cikoto,

kolegijos teisėjų Onos Gasiulytės, Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB ,,Elvora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje

byloje Nr. 2-719-608/11 pagal ieškovės Č. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Elvora“ ir trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė Č. S. ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės ,,Elvora“ 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 6 500 Lt laidojimo išlaidų atlyginimui, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Nurodė, kad ieškovės sutuoktinis A. S. 2006 m. vasario 27 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu dirbo pas atsakovą mūrininku. 2007 m. liepos 13 d. apie 9:00 val. Tautinių bendrijų namų pastato Raugyklos g. 25, Vilnius rekonstrukcijos objekte įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe metu, A. S. buvo sunkiai sužalotas. Nelaimingas atsitikimas įvyko tuomet, kai nukentėjusysis, naudodamasis darbdavio nuo nelaimingą atsitikimą tyrusiųjų nuslėptomis darbo vietos paaukštinimo priemonėmis, aukštyje perforatoriumi valė (rengė) tarpus (plyšius); būdamas neblaivus ir neprisitvirtinęs, nukrito iš aukščio ant betoninių nelygių grindų patirdamas sunkią traumą, dėl kurios vėliau jis ir mirė. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius, vykdydamas nelaimingo atsitikimo metu galiojusio 2003 m. liepos 1 d. priimto Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo IX-1672 44 straipsnio 4 dalyje jam nustatytas funkcijas, 2007 m. rugsėjo 14 d. parengė nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagą Nr. SD-15506, kurioje 2007 m. rugsėjo 11 d. surašyto nelaimingo atsitikimo darbe akto (forma N-I) (b.l. 16-17) 17 punkte nurodė nelaimingo atsitikimo kilimo priežastis. Šios valstybinės institucijos nuomone įvykusį nelaimingą atsitikimą sąlygojo: netinkamas darbų organizavimas ir vykdymas statybos objekte, nepakankama saugos ir sveikatos darbe vidinė kontrolė; saugos ir sveikatos norminio teisės akto (darbuotojams privalomų vykdyti instrukcijų, taisyklių ir kt.) reikalavimų pažeidimas. Nukentėjusiojo A. S. darbdavys nesiėmė teisės aktuose reikalaujamų priemonių, kad užkirstų kelią nelaimingo atsitikimo darbe kilimui, o savo nerūpestingu ir aplaidžių neveikimu pažeidė galiojančių darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus ir šių veiksmų pasėkoje buvo mirtinai sužalotas ieškovės vyras, todėl byloje egzistuoja pagrindinės ir papildomos sąlygos atsakovo BĮ UAB "Elvora" atsakomybei kilti ir jis turi pilnai atlyginti ieškovės patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimuose į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, tačiau jeigu teismas nuspręs, kad atsakovas turės atsakyti, tai prašo teismą nustatant žalos dydį įvertinti nukentėjusio A. S. kaltę dėl nelaimingo atsitikimo ir atsižvelgti į tai, kad ieškovė nepateikė turtinę žalą patvirtinančių įrodymų, taip pat įrodymų, patvirtinančių neturtinę žalą, t. y. kad A. S. buvo vieninteliu šeimos maitintoju, kaip teigia ieškovė.

Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies –priteisė ieškovei 25 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimui (50 proc. visos dėl minėto nelaimingo atsitikimo atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo), o reikalavimą dėl turtinės žalos atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad ieškovės Č. S. sutuoktinis A. S. pagal 2006 m. vasario 27 d. neterminuotą darbo sutartį dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Elvora“ mūrininku (b.l. 41). A. S. darbo metu ir darbo vietoje jam vykdant darbines pareigas 2007 m. liepos 13 d. apie 9.00 val. įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu A. S. buvo sunkiai sužalotas; dėl patirtų sužalojimų mirė ligoninėje. A. S. mirties priežastį patvirtina Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvada (b.l. 81-85). Dėl minėto nelaimingo atsitikimo, kurio metu buvo sužalotas A. S., Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius 2007 m. rugsėjo 11 d. surašė nelaimingo atsitikimo darbe aktą (b.l. 16-17). Minėtame akte nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo darbe priežastys yra netinkamas darbų organizavimas ir vykdymas statybos objekte, nepakankama saugos ir sveikatos darbe vidinė kontrolė; saugos ir sveikatos norminio teisės akto (darbuotojams privalomų vykdyti instrukcijų, taisyklių ir kt.) reikalavimų pažeidimas. Teismas nurodė, kad nelaimingo atsitikimo darbe aktas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, kuris pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 str.2 d. numatytas įrodymų vertinimo taisykles turi didesnę įrodomąją galią nei kiti oficialiems nepriskiriami rašytiniai įrodymai ir šiame akte nurodytos aplinkybės laikytinos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtame akte nurodytas nelaimingo atsitikimo priežastis, o byloje esantys kiti rašytiniai įrodymai tokių priežasčių nepaneigia, bet priešingai – jas patvirtina. Iš atsakovo 2007 m. liepos mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio (b.l. 63) matyti, jog A. S. 2007 m. liepos 13 d. turėjo būti ir buvo darbe. Minėtame žiniaraštyje nėra nurodyta, jog A. S. neatvyko į darbą ar atvyko į jį pavėlavęs. Įrodymų, jog darbo laiko apskaita atsakovo įmonėje buvo vykdoma netinkamai, nėra. Taip pat nėra kitų įrodymų, liudijančių atsakovo nurodytą aplinkybę, jog A. S. darbo sutartyje nustatytu laiku neatvyko į darbą, vėlavo, nevykdė savo darbinių pareigų. A. S. nebuvo įrašyta pravaikšta, jam nebuvo taikytos sankcijos už darbo drausmės pažeidimą. Iš nelaimingo atsitikimo schemos (b.l. 18) matyti, jog A. S. po nelaimingo atsitikimo buvo rastas darbo vietoje. Nelaimingo atsitikimo tyrimo valstybinėje darbo inspekcijoje metu buvo apklausti A. S. bendradarbiai V. B., D. Š., O. F., V. N., V. V., kurie patvirtino, jog A. S. nelaimingo atsitikimo darbe metu naudojosi įmonės darbo įrankiais – kopėčiomis ir perforatoriumi, buvo darbo vietoje, apsirengęs darbiniais rūbais, vykdė darbo funkcijas (b.l. 68-71; 73). Atsakovas nepateikė įrodymų, jog darbdavys buvo davęs nurodymą 2007 m. liepos 13 d. A. S. atvykti į kitą vietą darbo funkcijoms vykdyti. Tai, jog A. S. su atsakovo kaip darbdavio žinia vykdė darbdavio jam pavestą darbą, patvirtina aplinkybės, jog A. S. buvo įleistas į atsakovo žinioje esantį statybos objektą Raugyklos g. 25, Vilniuje, bei vykdė darbus, susijusius su minėto objekto restauracija (su perforatoriumi valė sienų tarpus), naudojosi atsakovui priklausančiais darbo įrankiais – kopėčiomis ir perforatoriumi, darbo laiko apskaitos dokumentuose nepažymėta pravaikšta.

Teismas taip pat nurodė, kad įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, darbdavio kaltė yra preziumuojama, nes Lietuvos Respublikos žmonių saugos ir sveikatos darbe įstatymo 3 straipsnio 1 dalis įpareigojo darbdavį užtikrinti, kad kiekvienam darbuotojui būtų sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos, nesvarbu, kokia įmonės veiklos rūšis, kokia sudaryta darbo sutartis (terminuota ar neterminuota), darbuotojų skaičius, įmonės rentabilumas, darbo vieta, darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo dienos arba darbo pamainos trukmė, 11 straipsnio 1 dalyje numatyta darbdavio pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, 14 straipsnyje numatyta, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka turi atitikti šio Įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių. Įstatymas įpareigoja kiekvieną darbdavį ar darbdaviui atstovaujantį asmenį, įgyvendinant darbdavio pareigą imtis priemonių, kad įmonės statiniai, kuriuose įrengtos darbo vietos, pačios darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus (Įstatymo 25 str. 1 d.). Įstatymo 30 straipsnio, numatančio dviejų ir daugiau darbdavių pareigos organizuojant darbus toje pačioje įmonėje, darbo vietoje 1 dalyje nustatyta, jog du ir daugiau darbdavių, atlikdami darbus toje pačioje įmonėje, įmonės padalinyje ar darbo vietoje, organizuoja darbą taip, kad būtų garantuota visų darbuotojų sauga ir sveikata, neatsižvelgiant į tai, kurio darbdavio žinioje darbuotojas dirba.

Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus nelaimingo atsitikimo darbe akte nustatyti ir aukščiau minėti darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų pažeidimai patvirtina, kad atsakovas kaip darbdavys, nesiėmė reikiamų priemonių, kad nukentėjusiojo A. S. darbo vieta, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus ir tokiais veiksmais dėl savo aplaidumo įvykdė neteisėtus veiksmus, kurie sudaro pagrindą jo civilinės atsakomybės kilimui. Tokiais neteisėtais atsakovo veiksmais laikytina tai, jog atsakovas neužtikrino darbuotojų saugos ir sveikatos vidinės kontrolės, leisdamas neblaiviam A. S. būti darbo vietoje ir naudotis darbo priemonėmis bei nenušalindamas neblaivaus asmens nuo darbo. Darbo vietoje nebuvo technologinės dokumentacijos, kurioje būtų konkretūs sprendimai kaip apsaugoti darbuotojus nuo kritimo iš aukščio ir nuo kitų galimų pavojų; statybos objektas iki nelaimingo atsitikimo nebuvo aprūpintas reikiamu kiekiu tvarkingų paaukštinimo priemonių; A. S. nebuvo instruktuotas pagal mūrininko darbų saugos ir sveikatos instrukciją, neapmokytas vykdyti pavojingus darbus, įmonėje nenustatyta darbuotojų mokymo ir žinių tikrinimo tvarka, A. S. įvykio dieną ir iki to vykdė darbo sutartimi nesulygtus darbus, atsakovas nepakankamai kontroliavo, kaip įmonės darbuotojai statybos objekte laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų, o nesilaikantieji nebuvo nušalinti nuo darbo. Tai, kad atsakovas kaip darbdavys nelaimingo atsitikimo metu netinkamai užtikrino saugias darbo sąlygas darbuotojams, patvirtina aplinkybė, jog po nelaimingo atsitikimo, kurio metu buvo sužalotas A. S., ėmėsi papildomų saugos darbe priemonių, 2007 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 01-105D įpareigojo statybos darbų vadovą imtis priemonių, kad į objektą nepateiktų pašaliniai asmenys, taip pat paskyrė brigadininką atsakingu už tvarką objekte statybos ar darbų vadovo išvykimo atvejais. Teismas konstatavo, kad įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, darbdavio kaltė yra preziumuojama.

Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių žalingų pasekmių teismas pažymėjo, jog neteisėtam elgesiui esant pasyviam, t. y. pasireiškiant neteisėtu neveikimu, gali būti tik netiesioginis priežasties ir pasekmės santykis, nes darbdaviui pažeidus darbo saugos reikalavimus, neužtikrinus saugių darbo sąlygų, savaime neatsiranda neigiamos pasekmės, pasireiškiančios darbuotojo sužalojimu, o šių pasekmių atsiradimui būtini ir darbuotojo veiksmai – darbo funkcijų vykdymas nesaugiomis darbo sąlygomis. Todėl nagrinėjamu atveju reikia įvertinti, kokia apimtimi darbdavio sveikų ir saugių darbo sąlygų nukentėjusiajam neužtikrinimas objektyviai sąlygojo neigiamas pasekmes - ar pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, kad darbdaviui kiltų turtinė atsakomybė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju tiesioginės neigiamos pasekmės kilo dėl paties nukentėjusiojo A. S. veiksmų, jam nukritus nuo darbų atlikimui naudotos netinkamos ir nesaugios paaukštinimo priemonės. Tokios darbuotojo veiksmų pasekmės esant netinkamiems darbo įrankiams ir priemonėms (paaukštinimui be apsaugos nuo kritimo iš aukščio) gali objektyviai kilti net ir esant darbuotojui blaiviam. Tuo atveju, jeigu atsakovas kaip darbdavys būtų tinkamai ir visiškai vykdęs darbuotojų saugos darbe teisės aktų reikalavimus, t. y. neblaivų darbuotoją nušalinęs nuo darbo, aprūpinęs reikiamomis darbo priemonėmis saugiai dirbti aukštyje, tinkamai instruktavęs ir apmokęs darbuotoją, žalingų pasekmių būtų galima išvengti. Todėl atsakovo įvykdyti neteisėti veiksmai yra pakankamas pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti.

Dėl ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovą visiškai atlyginti atsiradusią žalą, teismas nurodė, jog nelaimingo atsitikimo darbe metu A. S. buvo neblaivus, jo kraujyje rasta net 3,09 promilės alkoholio. Darbuotojo buvimas darbe neblaiviu, sunkus girtumo laipsnis, negali būti neįvertintas, nes tai neabejotinai įtakojo žalingų pasekmių atsiradimą, apsunkino nukentėjusio asmens galimybes suvokti galimą riziką dirbant nesaugiomis darbo sąlygomis ir naudojantis netinkamomis darbo priemonėmis, būti pakankamai atsargiu ir atsisakyti vykdyti darbines pareigas tokiomis sąlygomis. Darbinių pareigų vykdymas esant neblaiviam traktuojamas kaip elementarios savisaugos reikalavimų nesilaikymas, todėl teismo pripažįstamas kaip vienu iš kriterijų, reikšmingų darbuotojui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti (LR CK 6.250 str.). Toks darbo drausmės pažeidimas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 str. 2 d. laikytinas šiurkščiu, todėl teismas mažina iš atsakovo priteistinos žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendintas pilna apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigine išraiška neįmanoma. Įstatyme numatyta piniginė satisfakcija, kuria siekiama kaip įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir kita. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra bendrieji nuostoliai, kurių konkretus dydis nėra įrodinėjamas. Juos pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą turi nustatyti teismas. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Tokiu įstatymu ginčo byloje laikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 250 straipsnis, numatantis, jog darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis civiliniu kodeksu.

Teismas konstatavo, kad ieškovei sutuoktinio mirtis sukėlė dvasines kančias, išgyvenimus ir skausmą, stresą, dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją. Nors ieškovė neįrodė, jog A. S. buvo vieninteliu šeimos maitintoju, be to ieškovė neliko visiškai vieniša, nes taip pat turi ir sūnų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovė santuokoje su A. S. išgyveno ilgą laiką, net 36 metus, susilaukė vaikų ir kartu juos užaugino, sutuoktinio netektis ieškovei sukėlė sunkas pasekmes, stiprų dvasinį išgyvenimą ir sukrėtimą. Kadangi žalingas pasekmes įtakojo atsakovo kalti neteisėti veiksmai, todėl jam kyla prievolė atlyginti ieškovei neturtinę žalą ( LR CK 6.250 straipsnis). Žala padaryta vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, ir todėl siekiant protingos ieškovės ir žalą padariusio atsakovo interesų pusiausvyros, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nukentėjusiojo neblaivumą nelaimingo atsitikimo metu, šalių turtinę padėtį, ieškovei Č. S. priteisiama 25 000,00 Lt suma neturtinės žalos atlyginimui arba 50 proc. visos dėl minėto nelaimingo atsitikimo atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Elvora“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį toje dalyje, kurioje teismas nusprendė ieškovei priteisti iš atsakovo 25.000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti; 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 25.000,00 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010-09-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo UAB „Elvora“ valstybės naudai 750,00 Lt žyminio mokesčio ir 17,20 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, viso 767,20 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš ieškovės Č. S. atsakovo UAB „Elvora“ naudai 1.000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš ieškovės Č. S. valstybės naudai 17,20 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, nenustatė visų faktinių aplinkybių, kurios buvo reikšmingos visapusiškam ir teisingam sprendimui priimti, nevisapusiškai išnagrinėjo bylos medžiagą ir joje esančius įrodymus, neišsamiai ir nepagrįstai vertino bylos aplinkybes nustatinėjant kaltę dėl A. S. žūties, priežastinį ryšį tarp apelianto veiksmų ir kilusių pasekmių, nepagrįstai apelianto veiksmus (neveikimą) pripažino neteisėtais, taip pat netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius. Apeliantas išdėstė tokius argumentus:

- teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus parengta nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiaga ir joje esančio 2007-09-11 surašyto nelaimingo atsitikimo darbe akto 17 punktu, kuriame pagal svarbą (valstybinės darbo inspekcijos nuomone) nurodytos nelaimingo atsitikimo kilimo priežastys ir nepagrįstai pritarė valstybinės darbo inspekcijos nuomonei, kad svarbiausia nelaimingo atsitikimo priežastis buvo statybos objekte netinkamas darbų organizavimas ir vykdymas, nepakankama saugos ir sveikatos darbe vidinė kontrolė įmonėje, ir tik antra pagal svarbą buvo saugos ir sveikatos norminio teisės akto (darbuotojams privalomų vykdyti instrukcijų, taisyklių ir kt.) reikalavimų pažeidimas;

- teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtame akte nurodytas nelaimingo atsitikimo priežastis, o byloje esantys kiti rašytiniai įrodymai tokių priežasčių nepaneigia, bet priešingai – jas patvirtina, nors apeliantas rėmėsi baudžiamosios bylos Nr. 14-1-01960-07 medžiaga, kurios teismas visiškai nevertino ir tuo pažeidė CPK 270 str. 4 dalį;

- teismas neatsižvelgė į apelianto argumentus, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008‑03‑05 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo nurodyta, jog „akivaizdu, kad pasekmes – nelaimingą atsitikimą, kuris sąlygojo darbuotojo A. S. mirtį, lėmė ne darbdavio ar jo įgalioto asmens padarytas teisės aktuose numatytas darbų saugos pažeidimas, o tai buvo tiesioginio priežastinio ryšio tarp paties darbuotojo veikos – į darbą atėjo neblaivus, kas prieštarauja teisės aktams bei atvyko ne laiku, bei ne į tą objektą, dėl ko išvengė patikrinimo alkotesteriu ir nušalinimo, gamybos direktoriui išvykus į kitą objektą, dėl neblaivumo nesugebėjo koordinuoti savo veiksmų ir griuvo iš aukštumos, atsitrenkdamas kūno nugariniu paviršiumi į kietą buką paviršių – pasekmė“;

- vertinant šių abiejų dokumentų (2007-09-11 surašyto nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 01 ir 2008‑03‑05 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą) įrodomąją galią, turėjo būti taip pat pripažintas oficialiu rašytiniu įrodymu (prima facie) ir prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, o aplinkybės, nurodytos šiame dokumente, turėjo būti pripažintos visiškai įrodytomis, kol jos nebus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalis). Todėl turėjo būti padaryta išvada, kad pats nukentėjusysis savo veiksmais nulėmė nelaimingą atsitikimą – ir tik tai tiesiogiai įtakojo atsiradusias pasekmes. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas specialistas, daktaras, docentas, LTEC techninių ekspertizių skyriaus vyriausiasis ekspertas T. D., kuris, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga (tame tarpe ir su nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiaga Nr. SD-15506), padarė išvadą, kad „NA kilimą lėmė darbuotojo veiksmai, kuriuos įtakojo jo neblaivumas“, ir kad „dėl darbuotojo neatvykimo į darbą laiku ir dėl gamybos direktoriaus kitų darbo pareigų vykdymo, jis nesusitiko su neblaiviu darbuotoju ir neturėjo techninės galimybės jį nušalinti nuo darbo“;

- pažeisdamas minėtą LR CPK 270 str. 4 dalį bei 185 str. 1 dalį, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl apelianto argumentų, kad valstybinės darbo inspekcijos parengtas nelaimingo atsitikimo darbe aktas yra teisiškai ydingas, nes vertindamas nukentėjusiojo veiksmus, valstybinės darbo inspekcijos pareigūnas nurodė, kad nukentėjusysis pažeidė tik saugos ir sveikatos norminio teisės akto (darbuotojams privalomų vykdyti instrukcijų, taisyklių ir kt.) reikalavimus ir visiškai neužsiminė apie tai, kad nukentėjusysis įvykdė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – darbo metu buvo neblaivus (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat teigia, sprendimas yra priimtas netinkamai pritaikius ir išaiškinus materialinės teisės normas, nes teismas netinkamai išsiaiškino civilinės atsakomybės sąlygas šioje byloje ir šiame kontekste netinkamai išaiškino šalių pareigų turinį, todėl padarė ydingą išvadą dėl civilinės atsakomybės taikymo apeliantui, o būtent:

- teismas neįvertino aplinkybių, kad A. S. susižalojo 2007-07-13, o darbo laiko apskaitos žiniaraštyje liepos 13 diena ties A. S. pavarde yra pažymėta brūkšniu, o buvimas darbe turėtų būti žymimas dirbtų valandų skaičiumi, ir kad apelianto vadovas posėdžio metu nurodė teismui, kad minėtas žiniaraštis yra skirtas tik objektui, esančiam Raugyklos g. 25, Vilniuje. Tuo tarpu A. S. tą dieną buvo nurodyta dirbti objekte, esančiame Vokiečių g. 20. Todėl pirmosios instancijos teismo nurodytas įrodymas – UAB „Elvora“ 2007 m. liepos mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštis (b.l. 63) – buvo įvertintas netinkamai, t.y. šis dokumentas nepatvirtina pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie A. S. turėjimą būti ir buvimą darbe;

- apeliantas nuo pat pasirengimo bylos nagrinėjimui pradžios ir viso vėlesnio nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad pats A. S. nesilaikė darbdavio nurodymų dėl darbo vietos, neatvyko nustatytu laiku į nurodytą darbo vietą, savavališkai atėjo į visai kitą nei nurodytas objektą, atliko tik jam vienam žinomą užduotį. Nurodytas aplinkybes patvirtino nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagos Nr. SD-15506 dokumentai - gamybos direktoriaus F. J. V., brigadininko D. Š., direktoriaus J. M., brigadininko O. F. paaiškinimai;

- apelianto neteisėtų veiksmų ar kaltės šiuo atveju nėra, nes nukentėjusysis pats atliko veiksmus, dėl kurių atsirado ieškovės nuostoliai, o apeliantas tų veiksmų niekaip negalėjo kontroliuoti – ieškovės vyras ignoravo kiekvienam asmeniui suvokiamas paprasčiausias atsargumo ir darbo saugos taisykles, savo iniciatyva ir valia vartojo alkoholį pats pateko į jam labai pavojingą padėtį ir dėl jo paties kaltės buvo traumuotas (baudžiamosios bylos Nr. 14-1-01960-07 medžiagos lapas Nr. 55);

- pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš nelaimingo atsitikimo schemos matyti, jog A. S. po nelaimingo atsitikimo buvo rastas darbo vietoje“ –nepagrįsta, nes visos byloje esančios įvykio schemos patvirtina tik vienintelį faktą, kad A. S. buvo rastas pastato, esančio Raugyklos g. 25, Vilniuje, antrame aukšte, tačiau tai nei patvirtina, nei paneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad A. S. buvo rastas būtent darbo vietoje, nes teismo apklausų metu A. S. bendradarbiai D. Š., O. F., V. N., V. V. patvirtino, kad A. S. naudojosi kopėčiomis ir perforatoriumi, vilkėjo darbo drabužius, tačiau apie buvimą darbo vietoje ir darbo funkcijų vykdymą neužsiminta nė žodžiu. Priešingai, tiek nelaimingo atsitikimo tyrimo valstybinėje darbo inspekcijoje metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai nurodė, kad A. S. 2007-07-12 buvo įspėtas, jog 2007-07-13 turės dirbti objekte, esančiame adresu Vokiečių g. 20, Vilniuje, kad sutartu laiku jis nepasirodė, kad A. S. darbai objekte, esančiame adresu Raugyklos g. 25, Vilniuje, buvo baigti ir jokių papildomų darbų ten jam atlikti nereikėjo ir negalėjo reikėti;

- nurodytos aplinkybės paneigia ir kitą teismo išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog darbdavys buvo davęs nurodymą 2007 m. liepos 13 d. A. S. atvykti į kitą vietą darbo funkcijoms vykdyti;

- teismo išvada, kad „tai, jog A. S. su atsakovo kaip darbdavio žinia vykdė darbdavio jam nepavestą darbą, patvirtina aplinkybės, jog A. S. buvo įleistas į atsakovo žinioje esantį statybos objektą Raugyklos g. 25, Vilniuje, bei vykdė darbus, susijusius su minėto objekto restauracija (su perforatoriumi valė sienų tarpus), naudojosi atsakovui priklausančiais darbo įrankiais – kopėčiomis ir perforatoriumi, darbo laiko apskaitos dokumentuose nepažymėta pravaikšta“ yra ydinga, nes aukščiau išdėstyta apelianto argumentacija ir nurodyti byloje esantys įrodymai paneigia aplinkybes, kad A. S. neva „vykdė darbus, susijusius su minėto objekto restauracija (su perforatoriumi valė sienų tarpus)“ ar kad „darbo laiko apskaitos dokumentuose nepažymėta pravaikšta“, o tai, jog A. S. „naudojosi atsakovui priklausančiais darbo įrankiais“ negali būti laikoma minėtą teismo išvadą patvirtinančiu įrodymu, nes A. S. neatvykus nurodytu laiku į susitikimo vietą ir dėl to neišvykus vykdyti jam pavesto darbo į objektą, esantį adresu Vokiečių g. 20, Vilniuje, – A. S. tiesioginio vadovo fiziškai nebuvo objekte, esančiame adresu Raugyklos g. 25, Vilniuje, o kitiems apelianto darbuotojams tai, kad A. S. buvo objekte, esančiame adresu Raugyklos g. 25, Vilniuje, ar tai, kad jis naudojosi apeliantui priklausančiais darbo įrankiais – nesukėlė įtarimo, be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. S. naudotos priemonės priklausė būtent apeliantui, ar kad jos buvo netinkamos, nesaugios, ar iš kur jis jas gavo ir kaip jomis naudojosi, būdamas sunkaus girtumo būsenoje;

- aplinkybė, kad „A. S. buvo įleistas į atsakovo žinioje esantį statybos objektą Raugyklos g. 25, Vilniuje“ nuo apelianto valios nepriklausė, nes, kaip nurodė apelianto vadovas teismo posėdžio metu, šiame objekte darbus vykdė kelios organizacijos, ir apeliantas, būdamas subrangovu, neturėjo pareigos užtikrinti patekimo į objektą apsaugą , nes šią pareigą turėjo generalinis rangovas objekte – UAB „Dalsta“, kuris šiam objektui buvo paskirtas koordinatoriumi; dėl to, kad objekto generalinis rangovas ir koordinatorius UAB „Dalsta“, atsakingas už tvarką objekte, tinkamai nevykdė savo pareigų, apeliantas nusprendė imtis papildomų priemonių, kad užkirstų kelią panašiems nutikimams ateityje - 2007 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 01-105D įpareigojo statybos darbų vadovą imtis priemonių, kad į objektą nepateiktų pašaliniai asmenys, taip pat paskyrė brigadininką atsakingu už tvarką objekte statybos ar darbų vadovo išvykimo atvejais“;

- netinkamas byloje esančių įrodymų vertinimas lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, neva „Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus nelaimingo atsitikimo darbe akte nustatyti ir aukščiau minėti darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų pažeidimai patvirtina, kad atsakovas kaip darbdavys, nesiėmė reikiamų priemonių, kad nukentėjusiojo A. S. darbo vieta, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus ir tokiais veiksmais dėl savo aplaidumo įvykdė neteisėtus veiksmus, kurie sudaro pagrindą jo civilinės atsakomybės kilimui“ ir kad viena iš priežasčių apelianto civilinės atsakomybės kilimui buvo tai, „jog atsakovas neužtikrino darbuotojų saugos ir sveikatos vidinės kontrolės, leisdamas neblaiviam A. S. būti darbo vietoje ir naudotis darbo priemonėmis bei nenušalindamas neblaivaus asmens nuo darbo“;

- nepagrįsta teismo išvada, kad A. S. iki susižalojimo vykdė darbo sutartimi nesulygtus darbus, nes kad A. S. buvo priimtas į darbą mūrininku, o mūro siūlių tvarkymas buvo jo, kaip mūrininko, viena iš darbo sričių;

- teismo deklaratyvi išvada, kad „įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, darbdavio kaltė yra preziumuojama“, padaryta neįvertinus apelianto išdėstytų argumentų, paneigiančių šią prezumpciją, nes bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nelaimingo atsitikimo priežastis buvo ta, kad pats žuvusysis ignoravo kiekvienam asmeniui suvokiamas paprasčiausias atsargumo ir darbo saugos taisykles, savo iniciatyva ir valia vartojo alkoholį (nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagos lapas Nr. 73), nesilaikė darbdavio nurodymų dėl darbo vietos, neatvyko nustatytu laiku į nurodytą vietą, savavališkai atėjo į visai kitą nei nurodytas objektą, atliko tik jam vienam žinomą užduotį, t.y. nukentėjusysis pats atliko veiksmus, dėl kurių atsirado ieškovės nuostoliai, o apeliantas tų veiksmų niekaip negalėjo kontroliuoti, o darbdavio pareiga kontroliuoti negali būti suabsoliutinama;

- teismas nepagrindė priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir kilusių pasekmių, nes neatsižvelgė ir neįvertino apelianto argumentų, jog tarp apelianto veiksmų ir kilusių pasekmių nėra priežastinio ryšio, nes įvertinęs, kad „nagrinėjamu atveju tiesioginės neigiamos pasekmės kilo dėl paties nukentėjusiojo A. S. veiksmų, jam nukritus nuo darbų atlikimui naudotos netinkamos ir nesaugios paaukštinimo priemonės“, padarė netinkamą išvadą, kad „tokios darbuotojo veiksmų pasekmės esant netinkamiems darbo įrankiams ir priemonėms (paaukštinimui be apsaugos nuo kritimo iš aukščio) gali objektyviai kilti net ir esant darbuotojui blaiviam, tačiau tolia išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kad A. S. buvo sunkaus girtumo būsenoje, neatvyko nustatytu laiku susitikti su apelianto atstovais, išvengė patikrinimo dėl neblaivumo ir nušalinimo, pats savo iniciatyva vykdė jam nepavestus darbus visai kitoje nei jam darbdavio nurodytoje vietoje. Bylos duomenys patvirtina, kad pasekmes – sunkų sveikatos sutrikdymą ir vėlesnę mirtį – sukėlė ir nulėmė ne Valstybinės darbo inspekcijos nustatyti apelianto darbų saugos dokumentacijos trūkumai ir veiksmų neatlikimas (kurių apelianto darbuotojai fiziškai atlikti negalėjo dėl paties nukentėjusiojo kaltės), o paties nukentėjusiojo veiksmai, todėl pirmosios instancijos teismas apelianto veiksmus (ar neveikimą) ir nukentėjusiojo mirtį susiejo nepagrįstai išplėsdamas teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio sampratą. Netinkamai nustatytas priežastinis ryšys lėmė nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad „atsakovo įvykdyti neteisėti veiksmai yra pakankamas pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti“, priėmimą;

- teisinės atsakomybės apimtį ir pagrįstumą konkrečioje situacijoje leidžia įvertinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnyje įtvirtinta priežastinio ryšio, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, lemiančio ir paaiškinančio civilinės atsakomybės apimtį konkrečiu atveju doktrina, priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą, o teismų praktikoje priežastiniu ryšiu tarp veikos ir pasekmių pripažįstamas toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia pasekmes. Atsitiktinis ryšys tarp veikos ir pasekmių teismų praktikoje juridiškai reikšmingu nepripažįstamas. Bylos duomenys patvirtina, kad pasekmes – sunkų sveikatos sutrikdymą ir vėlesnę mirtį – sukėlė ir nulėmė ne Valstybinės darbo inspekcijos nustatyti apelianto darbų saugos dokumentacijos trūkumai ir veiksmų neatlikimas (kurių apelianto darbuotojai fiziškai atlikti negalėjo dėl paties nukentėjusiojo kaltės), o paties nukentėjusiojo veiksmai, todėl pirmosios instancijos teismas apelianto veiksmus (ar neveikimą) ir nukentėjusiojo mirtį susiejo nepagrįstai išplėsdamas teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio sampratą. Netinkamai nustatytas priežastinis ryšys lėmė nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad „atsakovo įvykdyti neteisėti veiksmai yra pakankamas pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti“, priėmimą;

- apeliantas taip pat teigia, kad atsakovas turėjo būti atleistas nuo civilinė atsakomybė civilinio kodekso 6.253 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl nukentėjusio asmens veiksmų - nukentėjusiojo rizikos prisiėmimo, nes paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti,

rizikos prisiėmimas yra suprantamas kaip realaus žalos atsiradimo pavojaus įvertinimas ir apsisprendimas laisva valia elgtis savo pasirinktu būdu, numatant žalos atsiradimo galimybę, bet neatsisakant savo ketinimų, o pats žuvusysis ignoravo kiekvienam asmeniui suvokiamas paprasčiausias atsargumo ir darbo saugos taisykles, savo iniciatyva ir valia vartojo alkoholį, nesilaikė darbdavio nurodymų dėl darbo vietos, neatvyko nustatytu laiku į nurodytą vietą, savavališkai atėjo į visai kitą nei nurodytas objektą, atliko tik jam vienam žinomą užduotį;

-byloje surinkti įrodymai bei ieškovės elgesys proceso metu suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai taikydamas apeliantui civilinę atsakomybę dėl nelaimingo atsitikimo pasekmių ieškovei – netinkamai įvertino teisiškai reikšmingų šioje byloje kriterijų visumą ir netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį, nes teismas netinkamai įvertino proporciją, pagal kurią skaičiavo žalos atlyginimo dydį (po 50% kaltės apeliantui ir A. S.), nors apeliaciniame skunde išdėstyta argumentacija leidžia daryti išvadą, kad visa apimtimi žalos atsiradimą lėmė A. S. veiksmai, todėl tik jis buvo 100% kaltas dėl žalos ieškovei kilimo;

- ieškovės nurodomi patirti išgyvenimai ir neigiamos pasekmės nebuvo pagrįstos absoliučiai jokiais įrodymais – teismas vadovavosi vien tik deklaratyviu apskritai tokiais atvejais galimų pasekmių išvardijimu, o teismo posėdžiuose ieškovė taip pat nedalyvavo ir nebuvo apklausta apie patirtas neigiamas pasekmes, be to ieškovė savo patirtos neturtinės žalos įvertinimą 50.000,00 Lt grindė vyro, buvusio iš esmės vieninteliu šeimos maitintoju netektimi, tačiau ieškovė teismo įpareigojimo pateikti įrodymus neįvykdė, nesilaikė civilinio proceso kodekso 7 straipsnio 2 dalyje numatytos prievolės sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Kadangi civilinio kodekso 1.137 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti, apeliantas prašė pirmosios instancijos teismo dar ir dėl šių priežasčių ieškovės reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmesti, tačiau teismas, pažeisdamas LR CPK 185 straipsnio 1 dalį, šio apelianto prašymo bei nurodytų argumentų nenagrinėjo ir dėl jų sprendime nepasisakė;

- CK 2.50 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, tačiau teismas, vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį neatliko apelianto turtinės padėties įvertinimo, o tai sąlygojo ženkliai per didelės neturtinės žalos paskaičiavimą. Apeliantas veiklą vykdo statybų srityje, kartu su visa nekilnojamojo turto rinka, išgyvena nuosmukį, apelianto turtinę padėtį puikiai iliustruoja įrašai viešame Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registre;

- teismas taip pat privalėjo atsižvelgti ir į padarytos turtinės žalos dydį. Sprendžiant iš byloje esančių įrodymų – jokios turtinės žalos padarymo ieškovei faktas nebuvo įrodytas, todėl tai turėjo būti vertinama kaip aplinkybė, mažinanti priteistinos neturtinės žalos dydį;

- teismas turėjo atsižvelgti ir į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nes ieškovė, kreipdamasi į teismą, nutylėjo apie tai, kad apeliantas mirusio A. S. artimiesiems buvo skyręs geranorišką finansinę paramą taip pat piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis nepateikdama teismo nurodytų įrodymų, todėl ji elgėsi nesąžiningai. Tai turėjo būti įvertinta kaip aplinkybė, mažinanti priteistinos neturtinės žalos dydį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovės Č. S. sutuoktinis A. S. nuo 2006 m. vasario 27 d. neterminuotos darbo sutarties pagrindu dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Elvora“ mūrininku. 2007 m. liepos 13 d. apie 9.00 val. įvyko nelaimingas atsitikimas - A. S. dirbdamas (aukštyje perforatoriumi valė tarpus (plyšius) Tautinių bendrijų namų pastato Raugyklos g. 25, Vilnius rekonstrukcijos objekte, nukrito iš aukščio ant betoninių nelygių grindų patirdamas sunkią traumą, dėl kurios vėliau sekančia diena mirė ligoninėje. Byloje taip pat nustatyta, kad A. S. nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo neblaivus, jo kraujuje rasta 3, 09 promilės etilo alkoholio (1t., b.l. 41, 81-85, 87).

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius 2007 m. rugsėjo 11 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktu (1t., b.l. 16-17) konstatuota, kad minėto nelaimingo atsitikimo, kurio metu buvo sužalotas A. S., priežastys yra netinkamas darbų organizavimas ir vykdymas statybos objekte, nepakankama saugos ir sveikatos darbe vidinė kontrolė; saugos ir sveikatos norminio teisės akto (darbuotojams privalomų vykdyti instrukcijų, taisyklių ir kt.) reikalavimų pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas minėta nelaimingo atsitikimo darbe akta laikė oficialiu rašytiniu įrodymu, kuris pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 str.2 d. numatytas įrodymų vertinimo taisykles turi didesnę įrodomąją galią nei kiti oficialiems nepriskiriami rašytiniai įrodymai ir šiame akte nurodytos aplinkybės laikytinos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Tenkindamas ieškinį iš dalies, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tuo atveju, jeigu atsakovas kaip darbdavys būtų tinkamai ir visiškai vykdęs darbuotojų saugos darbe teisės aktų reikalavimus, t. y. neblaivų darbuotoją nušalinęs nuo darbo, aprūpinęs reikiamomis darbo priemonėmis saugiai dirbti aukštyje, tinkamai instruktavęs ir apmokęs darbuotoją, žalingų pasekmių būtų galima išvengti. Dėl to nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai yra pakankamas pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas taip pat įvertino ir paties nukentėjusiojo veiksmus - sunkaus girtumo būseną, todėl pripažino nukentėjusio 50% kaltės ir dėl to ieškovės reikalavimą tenkino per pusę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl nelaimingo atitikimo priežasties, nes Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius 2007 m. rugsėjo 11 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas (b.l. 16-17), kaip įrodymas, pateiktas specialios institucijos, valstybės skirtos įstatymu nustatyta tvarka atlikti darbo įstatymų kontrolę ir pažeidimų prevenciją (DK 31-32 str.str.) laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu ir šiame akte nurodytos aplinkybės laikytinos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 str.2 d. numatytas įrodymų vertinimo taisykles turi didesnę įrodomąją galią nei kiti oficialiems nepriskiriami rašytiniai įrodymai. Kadangi atsakovas nepateikė kitų oficialių rašytinių įrodymų, paneigiančių akte nurodytas aplinkybės, laikoma, kad akte nurodyta nelaimingo atsitikimo priežastys atitinka tikrovės.

Apeliantas teigia, kad teismas netyrė ir neįvertino Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008‑03‑05 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kur nurodyta, jog „akivaizdu, kad pasekmes – nelaimingą atsitikimą, kuris sąlygojo darbuotojo A. S. mirtį, lėmė ne darbdavio ar jo įgalioto asmens padarytas teisės aktuose numatytas darbų saugos pažeidimas, o tai buvo tiesioginio priežastinio ryšio tarp paties darbuotojo veikos – į darbą atėjo neblaivus, kas prieštarauja teisės aktams bei atvyko ne laiku, bei ne į tą objektą, dėl ko išvengė patikrinimo alkotesteriu ir nušalinimo, gamybos direktoriui išvykus į kitą objektą, dėl neblaivumo nesugebėjo koordinuoti savo veiksmų ir griuvo iš aukštumos, atsitrenkdamas kūno nugariniu paviršiumi į kietą buką paviršių – pasekmė“. Apelianto manymu, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą taip pat turėjo būti pripažintas oficialiu rašytiniu įrodymu (prima facie) ir aplinkybės, nurodytos šiame dokumente, turėjo būti pripažintos visiškai įrodytomis, kol jos nebus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija su šiais teiginiais visiškai nesutinka. Nors pirmosios instancijos teismas dėl minėto nutarimo nepasisakė, tačiau tai neįtakojo sprendimo teisėtumo, nes šioje byloje pripažinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą oficialiu rašytiniu įrodymu (prima facie) nėra procesinio pagrindo. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti tik teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje AB „Turto bankas“ ir kt. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008). Pagal nurodytą teismų praktiką net ir teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Taigi, baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjami atsakovo veiksmai baudžiamosios teisės prasme ir neanalizuoti jo veiksmai civilinės teisės kontekste, t. y. nebuvo spręstas atsakovo civilinės atsakomybės klausimas. Civilinės atsakomybės sąlygos ir taikymo tikslas skiriasi nuo baudžiamosios. Dėl to laikyti ikiteisminio tyrimo medžiaga (specialisto išvada) ir nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą oficialiu rašytiniu įrodymu (prima facie) pagrindo nėra. Ta aplinkybė, kad ieškovė prokuroro nutarimo ir jame suformuluotų išvadų įstatymuose numatyta tvarka neapskundė, neturi esminės reikšmės. Be to, pabrėžtina, kad minėtu prokuroro nutarimu konstatuota, kad buvo padaryti atsakovo atsakingų darbuotojų darbų saugos ir bei sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimai (prijungtos b.b. l. 141). Todėl vien minėto nutarimo pagrindu neturėjo būti padaryta išvada, kad pats nukentėjusysis savo veiksmais nulėmė nelaimingą atsitikimą.

Atsakovas neigia savo kaltė dėl minėto nelaimingo atitikimo ir teigia, kad nelaimingo atitikimo kilimą lėmė paties darbuotojo veiksmai, nes pats A. S. savo iniciatyva ir valia vartojo alkoholį, pats pateko į jam labai pavojingą padėtį ir dėl jo paties kaltės buvo traumuotas nes nesilaikė darbdavio nurodymų dėl darbo vietos, neatvyko nustatytu laiku į nurodytą darbo vietą, savavališkai atėjo į visai kitą nei nurodytas objektą, atliko tik jam vienam žinomą užduotį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje neginčitinai nustatyta, kad 2007 m. liepos 13 d. A. S. apie 8 val. atėjo į Raugyklos g. objektą girtas ir pradėjo dirbti su perforatoriumi aukštumoje. Tai matė atsakovo darbuotojai B., V., V. (prijungtos b.b. l.l. 113, 115, 118), kurie tiesiogiai bendravo su A. S. ir suprato, kad jis yra visiškai neblaivus („gatavas“, kaip parodė liudytojas V.), tačiau darbuotojai apie tai nepranešė nei Raugyklos g. objekto brigadininkui D. Š., kuris tuo metu buvo objekte (jo parodymai b.b. l. 114), nei darbų vadovui V., kuris, kaip matyti iš atsakovo paaiškinimo (1t., b.l. 74) turėjo būti atsakingas už neblaivių darbuotojų nepatekimą į objektą, nors turėjo galimybę pranešti vadovui apie S. būseną telefonu. Be to, iš liudytojų F., V. parodymų taip pat nustatyta, kad A. S. darbų vadovo buvo duotas nurodymas 2007 m. liepos 13 d. atvykti iš ryto į Raugyklos g. 25 objektą kad persirengti, pasiimti įrankius ir vykti į kitą objektą Vokiečių g. 20, Vilniuje, tačiau A. S. 7 val. ryto nepasirodžius objekte, darbų vadovas Vanagas jam nepaskambino ir neieškojo, nors buvo žinoma, kad paprastai A. S. atvykdavo į darbą anksčiau, apie 6. 30 val. Taip pat buvo žinoma, kad A. S. epizodiškai vartojo alkoholį darbo dienomis. Nurodytų aplinkybių visuma akivaizdžiai rodo, kad darbas minėtame objekte atsakovo buvo organizuotas netinkamai, saugos ir sveikatos darbe vidinė kontrolė buvo nepakankama, nes priešingu atveju S. būtų nušalintas nuo darbo ir taip būtų išvengta nelaimingo atitikimo. Kad vidinė kontrolė buvo nepakankama, rodo ir atsakovo vėliau priimtas įsakymas dėl kontrolės sugriežtinimo (b.b. l. 105). Kadangi už darbo organizavimą atsakingas tik darbdavys, tai atsakovo teiginiai, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių apelianto atstovas fiziškai neturėjo galimybės sutikti, patikrinti ir nušalinti A. S. nuo pareigų, neturi teisinės reikšmės ir nepaneigia atsakovo atsakomybės už darbų objekte saugumą.

Dėl išdėstyto, paties apelianto teiginys, kad kitiems apelianto darbuotojams (t.y. B., V. ir V., kurie suprato, kad A. S. visiškai girtas) buvusiems Raugyklos g. objekte, nesukėlė įtarimo tai, kad A. S. naudojosi apeliantui priklausančiais darbo įrankiais (t.y. elektriniu perforatoriumi), savaime patvirtino, kad atsakovo darbuotojų paruošimas saugos klausimu buvo netinkamas.

Iš byloje esančios nelaimingo atsitikimo schemos (1t. b.l. 18) matyti, jog A. S. po nelaimingo atsitikimo buvo rastas darbo vietoje, kurioje dirbo diena prieš tai, apsirengęs darbiniais rūbais, nelaimingo atsitikimo tyrimo valstybinėje darbo inspekcijoje metu apklausti A. S. bendradarbiai V. B., D. Š., O. F., V. N., V. V. patvirtino, jog A. S. nelaimingo atsitikimo darbe metu naudojosi įmonės darbo įrankiais – kopėčiomis ir perforatoriumi, t.y. vykdė darbo funkcijas (b.l. 68-71; 73). Esant tokioms aplinkybėms, negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad A. S. nebuvo darbo vietoje. Kad jam buvo duoti nurodymai atvykti į kitą objektą, tai neturi teisinės reikšmės, nes A. S. buvo įleistas į atsakovo žinioje esantį statybos objektą Raugyklos g. 25, Vilniuje, bei vykdė darbus, susijusius su minėto objekto restauracija (su perforatoriumi valė sienų tarpus), naudojosi atsakovui priklausančiais darbo įrankiais – kopėčiomis ir perforatoriumi, darbo laiko apskaitos dokumentuose nepažymėta pravaikšta.

Atsakovo teiginys, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. S. naudotos priemonės priklausė būtent apeliantui, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, o kad jos buvo netinkamos, nesaugios, patvirtina Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius 2007 m. rugsėjo 11 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas. Apelianto teiginiai, kad neaišku, iš kur nukentėjusysis jas gavo ir kaip jomis naudojosi, būdamas sunkaus girtumo būsenoje, dar karta patvirtina, kad darbas minėtame objekte atsakovo buvo organizuotas netinkamai, o saugos ir sveikatos darbe vidinė kontrolė buvo nepakankama.

Kad šiame objekte darbus vykdė kelios organizacijos, byloje įrodymų nėra, atvirkščiai, Darbo inspekcija šitą atsakovo vadovo teiginį paneigia (1t., b.l ) , todėl apelianto teiginys, kad aplinkybė, kad A. S. buvo įleistas į atsakovo žinioje esantį statybos objektą Raugyklos g. 25, Vilniuje“ nuo apelianto valios nepriklausė, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Nepagrįstas ir apelianto teiginys, kad valstybinės darbo inspekcijos parengtas nelaimingo atsitikimo darbe aktas yra teisiškai ydingas, nes vertindamas nukentėjusiojo veiksmus (neveikimą), valstybinės darbo inspekcijos pareigūnas visiškai neužsiminė apie tai, kad nukentėjusysis darbo metu buvo neblaivus -įvykdė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 8 punkte). Minėtame akte apie ieškovo girtumo laipsnį įrašas yra ir tai suteikė teismui teisė pripažinti 50 proc. ieškovo kaltės.

Taigi, teisėjų kolegija pažymi, jog sutinkamai su Lietuvos Respublikos žmonių saugos ir sveikatos darbe įstatymo ir Darbo kodekso nuostatomis, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, darbdavio kaltė yra preziumuojama, o atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė.

Apeliantas taip pat teigia, kad sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrindė priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir kilusių pasekmių ir padarė netinkamą išvadą, kad tokios darbuotojo veiksmų pasekmės esant netinkamiems darbo įrankiams ir priemonėms (paaukštinimui be apsaugos nuo kritimo iš aukščio) gali objektyviai kilti net ir esant darbuotojui blaiviam dėl to, kad neįvertino atsakovo argumentų, jog tarp atsakovo veiksmų ir kilusių pasekmių nėra priežastinio ryšio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tuo atveju, jeigu atsakovas kaip darbdavys būtų tinkamai ir visiškai vykdęs darbuotojų saugos darbe teisės aktų reikalavimus, t. y. neblaivų darbuotoją nušalinęs nuo darbo, aprūpinęs reikiamomis darbo priemonėmis saugiai dirbti aukštyje, tinkamai instruktavęs ir apmokęs darbuotoją, žalingų pasekmių būtų galima išvengti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl priežastinio ryšio būvimo motyvavo aiškiai ir teisiškai pagrįstai. Bylos duomenys patvirtina, kad šioje byloje nustatytos pasekmes – sunkų sveikatos sutrikdymą ir vėlesnę mirtį – sukėlė ir nulėmė kaip Valstybinės darbo inspekcijos nustatyti apelianto darbų saugos dokumentacijos trūkumai ir veiksmų neatlikimas, nurodyti atsakovo įvykdyti neteisėti veiksmai yra pakankamas pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti“, taip ir paties nukentėjusiojo veiksmai - sunkaus girtumo būsena, todėl pirmosios instancijos teismas po 50% kaltės nustatė apeliantui ir A. S.. Dėl išdėstyto padaryti išvadą, kad visa apimtimi žalos atsiradimą lėmė A. S. veiksmai, todėl tik jis buvo 100% kaltas dėl žalos ieškovei kilimo, nėra teisinio pagrindo. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 ir 6.253 straipsnių nuostatas.

Priešingai, negu teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino teisiškai reikšmingų šioje byloje kriterijų visumą ir tinkamai nustatė neturtinės žalos dydį. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jos patirta neturtinė žala yra lygi 50.000,00 Lt. Tokį įvertinimą ieškovė grindė tuo, kad dėl sutuoktinio netekties ji patyrė dvasines kančias ir skausmą, išgyveno dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją, ji jaučiasi palikta nežinioje. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pragyveno santuokoje su savo sutuoktiniu A. S. beveik 32 metus, prarado artimą jai žmogų, su kuriuo ją sieja glaudus šeimyninis ryšys ir lūkesčiai senatvėje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės dvasinių kančių ir skausmo įvertinimas pinigais - 50.000 Lt yra tinkamas ir neprieštarauja teismų suformuotai praktikai. Dėl to, apelianto nurodyta aplinkybė, kad jokios turtinės žalos padarymo ieškovei faktas nebuvo įrodytas, nes ieškovė nepateikė įrodymų, kad mirusysis buvo iš esmės vienintelis šeimos maitintojas, neturi reikšmės, todėl kaltinti ieškove nesąžiningumu ir piktnaudžiavimu subjektine teise ir dėl to atmesti ieškinį teismas neturėjo teisinio pagrindo.

Byloje nėra atsakovo pateiktų įrodymų, patvirtinančių jo finansinę ir turtinę padėtį (balanso), o įrašai viešame Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registre neatspindi įmonės tikrosios turtinės padėties, todėl sutikti su apelianto teiginiu, kad priteistos neturtinės žalos dydis - 25 000 Lt atsakovui yra ženkliai didėlė našta, nėra pagrindo.

Apelianto geranoriška finansinė parama 500 Lt mirusio A. S. artimiesiems, turėtų įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui tuo atveju, jeigu teismas patenkintu ieškovės reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, teismui atmetus ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, ši aplinkybė teisinės reikšmės neturi. neturi.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybės, kurios buvo reikšmingos teisingam sprendimui priimti, taip pat tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, todėl nenustatė pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos teisėjai Natalja CikotoOna GasiulytėVidas Stankevičius