Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios priemonės K. Z. atstovei advokatei Vaivai Savickienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės K. Z. motinos D. Z. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, kuria K. Z. padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.

K. Z. taikyta prevencinė prievartos priemonė – atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą, palikta galioti iki nutarties įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nutarčiai įsiteisėjus – panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju, apeliaciniame skunde nesutinkama tik su K. Z. paskirta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi tvirtinant, kad yra pagrindas taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina paduoto apeliacinio skundo ribose.

5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nutartį, apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pakeisti į apeliantės prašomą – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nenustatė.

6. BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Teismas gali taikyti vieną iš įstatyme nustatytų priemonių: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Pirmosios instancijos teismas nutarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusiam K. Z.taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo paskirta priverčiamosios medicinos priemonės rūšis yra per griežta, netinkamai individualizuota, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

7. Šiuo atveju pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti jų taikymo sąlygas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichikos būseną yra pavojingas visuomenei. Pažymėtina, kad įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Tačiau BK 98 straipsnio 2–5 dalyse yra nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti, parinkdamas konkrečią asmeniui taikytiną priverčiamąją medicinos priemonę, tai yra į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą bei pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

8. Čia taip pat reikia pabrėžti, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja (BK 98 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 98 straipsnio 3 dalį, stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Pažymėtina, kad pirmas kriterijus, parenkant priverčiamąją medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos. Pagal teismų praktiką, siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-206-495/2021 ir kt.).

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismo psichiatrijos ekspertizės akte pateiktas išvadas, ekspertės bei asmenį gydančios gydytojos paaiškinimus, baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo aplinkybes, K. Z. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą, padarė išvadą, kad K. Z.yra socialiai pavojingas ir jam, pagal nustatytą diagnozę bei ekspertų rekomendacijas, yra būtina skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Skundo argumentai, kad K. Z. būklė žymiai pagerėjo, jis supranta, kad reikia gydytis ir, apeliantės nuomone, jis gali būti gydomas ambulatoriškai, šios išvados pagrįstumo nepaneigia.

10. Iš 2024 m, vasario 7 d. – kovo 5 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad K. Z. konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas - paranoidinė šizofrenija, dėl kurios jis negali suprasti savo veiksmų esmės, reikšmės ir jų valdyti. Jam taip pat nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, žalingas vartojimas. Šiais sutrikimais K. Z. sirgo tiek baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo, tiek šiuo metu, jam rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Ekspertizės akte, be kita ko, nurodyta, kad remiantis turimais duomenimis K. Z. byloje nagrinėjamų įvykių metu nebuvo tokioje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai. K. Z. dėl šiuo metu esančios psichikos būsenos yra socialiai pavojingas. (3 t., b. l. 82-89).

11. Pirmiau aptartame ekspertizės akte pateiktas išvadas patvirtino teismo posėdyje apklausta ekspertė R. D.. Ekspertė papildomai paaiškino, jog tam, kad taikyti ambulatorinį gydymą, asmuo turi turėti bent dalinę kritiką savo būsenos atžvilgiu ir suprasti, kad jis turi gydytis, turi lankytis pas gydytojus, vartoti vaistus. Tačiau šiuo atveju ekspertė to nemato. K. Z. visiškai nelaiko savęs ligoniu, jis yra tikrai psichozinėje, bent jau ekspertizės metu buvo, būsenoje, išsakė kliedesius, haliucinacijas, taip kad tikrai yra aktyvi psichozinė simptomatika, nėra kritikos nei ligos atžvilgiu, nei nusikalstamos veikos atžvilgiu. Ambulatorinis stebėjimas šiuo atveju netinka. Kokia situacija yra šiuo metu, ji nurodyti negalėjo, nes K. Z. jos skyriuje buvo nuo 2024-02-07 iki 2024-03-05, t. y. vėliau K. Z. buvo perkeltas į Rokiškio psichiatrijos ligoninę.

12. Siekiant nustatyti, kokia situacija dėl kritiškumo veikos atžvilgiu yra šiuo metu (bylos nagrinėjimo metu), buvo nutarta apklausti K. Z. gydančią gydytoją. Teismo posėdyje apklausta liudytoja V. Ž. parodė, kad dirba Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, yra K. Z. gydanti gydytoja. K. Z. nuo (duomenys neskelbtini) laikomas ir gydomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Pacientas išlieka įtemptas, nerimastingas, nenori atsakinėti į klausimus, teigia darant nusikaltimą gynėsi, nenori vartoti vaistų, sako, kad jį nori nunuodyti. K. Z. agresijos nerodo. K. Z. yra duodami vaistai, jis juos paima, tačiau vengia gerti. K. Z. tinkamai aprūpinamas visais reikiamais vaistais. K. Z. teigia, kad yra teismo klaida (dėl sulaikymo), kaltės nepripažįsta. Palatoje yra kitų pacientų, K. Z. nėra daug bendraujantis, yra uždaresnis. Iš artimųjų niekas paskutiniu metu nelankė. Tokios būklės gydytis ambulatoriškai būdu nelabai tinkama. K. Z. nepasakoja apie įvykį, sako, kad tai yra klaida, kad jis gynėsi.

13. Taigi, ekspertė R. D., tiek ir K. Z. gydanti gydytoja V. Ž. patvirtino ne tik ekspertizės akte pateiktas išvadas dėl K. Z. nustatytos diagnozės, reikalingumo taikyti jam priverstinį gydymą, bet ir nurodė aplinkybes, kodėl ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis nėra adekvati priverčiamoji medicinos priemonė. Nors apeliantė teigia, kad K. Z. būklė yra žymiai pagerėjusi, jis yra kritiškas savo būklės atžvilgiu, tačiau tai tik subjektyvi apeliantės nuomonė, kuri abejoti ekspertizės akte pateiktų išvadų objektyvumu ir pagrįstumu bei ekspertizę atlikusių teismo psichiatrų (psichologų) kompetencija ir nešališkumu, nesuteikia. Kaip matyti iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, tyrimui buvo pateikta K. Z.medicininė dokumentacija: ambulatorinė asmens sveikatos istorija iš VšĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro, ambulatorinė asmens sveikatos istorija iš VšĮ Respublikinės Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikos, dvi gydymo stacionare ligos istorijos iš VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės, gydymo stacionare ligos istorija iš VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės, dvi gydymo stacionare ligos istorijos iš VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro, kurių pagrindu ir buvo padarytos šios išvados, ir kurių teisingumo jokie kiti objektyvūs duomenys nepaneigia.

14. Aptariamu atveju būtina pažymėti ir tai, kad K. Z. praeityje teistas tris kartus, teistas ir užsienio valstybėse (Nyderlandų Karalystėje ir Jungtinėje Karalystėje), aptariamą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamu. Iš bylos duomenų matyti, kad šią įstatymo uždraustą veiką K. Z. padarė būdamas neblaivus (nustatytas 1,54 prom. girtumas), panaudojant peilį, fizinį smurtą, kas rodo didesnį jo socialinį pavojingumą ir neabejotinai patvirtina poreikį taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Kaip nurodyta pirmiau, K. Z. savo psichikos būklei nėra kritiškas, jis laiko save sveiku, vaistų vartoti nenori. Nors dar iki ekspertizės atlikimo K. Z. 3 kartus buvo gydytas psichiatrinėse ligoninėse ir psichikos sveikatos centuose (2010-04-12 – 2010-05-27, 2016-04-14 – 2016-05-10, 2018-03-20 – 2018-03-30), bet ankstesni jo gydymai buvo neefektyvūs. Tai, kad ambulatorinis gydymas jam nebūtų efektyvus, patvirtina ir tai, kad po įstatymo uždraustos veikos padarymo K. Z. pakartotinai gydytas VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje ((duomenys neskelbtini)), GMP atvežus pastarąjį dėl neadekvataus elgesio. Kaip minėta, 2018 m. K. Z. diagnozuotas ūminis, panašus į šizofreniją, psichozinis sutrikimas; 2021 m. - nepatikslintas nuolatinis kliedesinis sutrikimas; 2022 m. – paranoidinė šizofrenija; šiuo metu K. Z. diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas - paranoidinė šizofrenija, jam taipogi nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, priklausomybės sindromas. Visa tai leidžia pagrįstai manyti, kad K. Z. savarankiškai nesigydo ir jo sveikatos būklė tik blogėja. Ir nors apeliantė teigia, kad K. Z. stebėjimas ambulatorinio gydymo sąlygomis yra galimas, motyvuojant jos pačios pagalba užtikrinant K. Z. lankymąsi pas gydytojus bei vaistų vartojimą, tačiau čia reikia atkreipti dėmesį, kad BPK nekeliama sąlyga kokiu nors būdu užtikrinti taikomą ambulatorinį stebėjimą, kadangi tai yra, visų pirma, paties besigydančio asmens pareiga nustatytu laiku kreiptis į pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigą ir reguliariai vartoti medikamentus. Gi, K. Z. savo būsenai nėra kritiškas, todėl manyti, kad jis savanoriškai gydysis, kol kas negalima.

15. Nepaisant skundo argumentų, prašymų dėl ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo spręsti, jog K. Z. psichinė sveikata būtų akivaizdžiai pagerėjusi ir jam nereikėtų taikyti stacionaraus gydymo, todėl jo gydymas ambulatoriškai pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis, šiuo metu nėra įmanomas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei paties K. Z. savo psichinės būklės vertinimą (nekritiškas), nenorą vartoti vaistų, gydymo reikalingumo suvokimo stoką, nėra pagrindo išvadai, kad šiuo metu K. Z. paskyrus apeliaciniame skunde prašomą priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. Z. būtina taikyti gydymą specializuotoje įstaigoje.

16. Šios išvados nepaneigia ir apeliantės skundo teiginiai, kad ji kas dvi savaites lanko sūnų, susiskambina su juo ir neabejoja, kad jo būklė žymiai pagerėjo, jis sutinka vartoti vaistus, tačiau nuo vienų jam traukė mėšlungis, todėl jis atsisakė juos vartoti. Tokie apeliantės argumentai prieštarauja K. Z. gydančios gydytojos paaiškinimams, kad K. Z. yra tinkamai aprūpinimas visais reikiamais vaistais, tačiau jis nenori jų vartoti, kaltės nepripažįsta, laiko, kad tai yra teismo klaida (dėl sulaikymo). Nors apeliantė taip pat teigia, kad K. Z. nėra konfliktiškas, įstatymo uždraustą veiką padarė besigindamas nuo neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, ligoninėje jis nėra agresyvus nei su personalu, nei su kitais ligoniais, tačiau tai niekaip nepaneigia stacionarinio gydymo reikalingumo. Priešingai, šios aplinkybės patvirtina, kad šis gydymas yra efektyvus.

17. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, ekspertizės akto išvados, ekspertės bei jį gydančios gydytojos paaiškinimai, medicininiuose dokumentuose bei ekspertizės akte užfiksuota informacija apie K. Z.ligos eigą, gydymo istoriją bei K. Z.nekritiškas požiūris į savo psichinės sveikatos būklę, įvertinus padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdį, sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju privaloma skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje dar kartą aptarti duomenys, susiję su K. Z.padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdžiu, jo elgesiu anksčiau ir šiuo metu, suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismo parinkta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka tiek K. Z.diagnozuotą psichikos sutrikimą, jo sunkumą, tiek jo socialinį pavojingumą.

18. Papildomai pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Taigi, jei K. Z. būklė iš tikrųjų pagerės, pirmosios instancijos teismas, remdamasis gydytojų komisijos išvada, galės priimti sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar jos taikymo panaikinimo BPK 405 straipsnyje nustatyta tvarka.

19. Remiantis visu tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, kuria K. Z., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, yra teisėta ir pagrįsta, jos keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės K. Z. motinos D. Z. apeliacinį skundą atmesti.