Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistosios A. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistųjų E. B. ir A. M. atžvilgiu ir prašoma juos išteisinti. Taip pat nuteistosios A. M. skunde reiškiamas alternatyvus prašymas – teismui nenustačius pagrindo ją išteisinti, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliaciniai skundai argumentuojami pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu, neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir netinkamai pritaikytu baudžiamuoju įstatymu.

Apeliantai, nesutikdami su jų atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, skunduose teigia, jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarę, susiklosčiusi situacija teismo nepagrįstai buvo įvertinta, kaip nuteistųjų nusikalstami veiksmai. Nuteistoji A. M. pateikia savo versiją – pas E. B. vykusi pasiskolinti pinigų, o sūnus su savo mergina (nukentėjusiąja J. G.) tik lydėjo ją iš draugiškumo. Nuteistasis E. B. teigia, kad įvyko nesusipratimas – po to, kai jis ieškojo merginos lytiniams santykiams, atvykusi nukentėjusioji nieko nesakė, nesipriešino ir neprieštaravo, todėl jis nesuprato, kad ji atvyko ir su juo santykiavo ne savo noru.

Taigi, apeliaciniuose skunduose iš esmės reiškiama kritika byloje atliktam įrodymų vertinimui, kaip netinkamam, neatsižvelgiant ar netinkamai atsižvelgiant į apeliantų nurodomas, jų nuomone, svarbias aplinkybes. Apeliantai, pateikdami savitą byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn neteisingos.

6. Nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo kaltės, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, kadangi, pasak nuteistojo, ši teismo išvada nepagrįsta byloje surinktais įrodymais, o jo kaltė grindžiama tik prielaidomis. Su tokiais apeliacinio skundo teiginiais sutikti nėra pagrindo.

7. Skundžiamu nuosprendžiu E. B. nuteistas už nepilnametės J. G. išžaginimą ir seksualinį prievartavimą, grasinant panaudoti šaunamąjį ginklą bei kitaip atimant galimybę nukentėjusiajai priešintis, taip pat nesunkų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, kuris atsirado po J. G. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su šiais nuteistojo nusikalstamais veiksmais.

8. Nuteistasis E. B., nors pripažino atlikęs tam tikrus veiksmus – glamonėjęs nukentėjusiąją, bučiavęsis, užgesinęs šviesą, liepęs jai nusimauti bent nuo vienos kojos kelnes, kad galėtų prie jos prieiti, taip pat laižęs merginos lytinius organus bei pats nusismaukęs kelnes, tačiau viso proceso metu neigė savo kaltę dėl jam pareikštų kaltinimų seksualiai prievartavus bei žaginus nukentėjusiąją. Nuteistasis tvirtino jokių neteisėtų veiksmų neatlikęs, t. y., neigė žaginęs bei seksualiai prievartavęs nepilnametę J. G., tvirtino, tiesiog nesupratęs, kad ji tai daro ne savo noru bei kad yra nepilnametė. Šią apelianto versiją paneigia bei pastarojo kaltę, išžaginus ir seksualiai prievartavus nukentėjusiąją, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šias įvykio aplinkybes nustatė, išsamiai ir detaliai išanalizavęs visumą bylos įrodymų, ir teisėjų kolegija su padarytomis išvadomis sutinka. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra deklaratyvūs. Vien tai, jog teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidauja apeliantas, savaime nereiškia, kad įrodymai įvertinti, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles.

9. Nuteistasis E. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, savo kaltę neigė, nurodydamas, kad turėjo tikslą tam vakarui susirasti moterį lytiniams santykiams, todėl paskambino A. M., kurios teiravosi, ar ji nenorinti atvažiuoti praleisti kartu laiko. A. atsisakius, ji nurodė, kad turi draugę ir sutarus 50 EUR užmokestį, nurodė, kad atvažiuos, kai tik mergina atsilaisvins. Atvažiavę tiek A., tiek pati mergina sakė, kad jai 23 metai. A. buvo išėjusi į lauką į tualetą, o jai grįžus, jis A. nukentėjusiosios akivaizdoje padavė 50 Eur. A. paskambino M. D. ir ji išėjo. Mergina girdėjo, kaip A. išeidama sakė: „ Tai ryte iškviesi jai taksi?“. A. atsakė, kad iškvies. A. išėjus, nuteistasis liko su mergina dviese, užrakino duris, išjungė šviesą, pradėjo kalbėtis, bučiuotis, glamonėtis, mergina pradėjo jį graibyti per kelnes. Pasakė merginai nusimauti nuo vienos kojos kelnes, kad galėtų prie jos prieiti. Mergina nusimovė vieną batą ir nuo vienos kojos kelnes. Jis nusirengęs nebuvo, tik šiek tiek nusismaukęs kelnes. Palaižė merginos lytinius organus, tada mergina atsiklaupė ant sofos ir liepė jam kišti lytinį organą, tačiau jis pasakė, kad jam nestovi. Lytinės sueities nebuvo, nes jam nestovėjo, buvo tik kontaktas burna. Kai mergina klūpėjo ant sofos, kažkas pradėjo baladoti langus ir jiedu apsirengę atsisėdo ant sofos. Buvo išdaužti langai akmeniu, mergina pasakė, kad akmuo jai pataikė į koją. Jis nuvedė merginą į koridorių, kur nėra langų, kad daugiau merginos neužgautų, mergina paprašė duoti parūkyti, jis atnešė iš kambario cigaretes. Per tą laiką mergina galėjo išeiti į lauką. Kai langus pradėjo daužyti, jis surėkė, kad dingtų nuo langų, nes iššaudys, tačiau ginklo neturėjo. Ginklu merginos negąsdino. Jis paskambino direktoriui dėl daužomų langų, o paskui skambino į policiją. Atvažiavus policijai atrakino duris, kurios iš vidaus rakinamos automatine spyna („pasuki ir viskas“), iš lauko rakinamos raktu. Policijos pareigūnui paklausus, kodėl išprievartavo nepilnametę merginą, atsakė, jog neprievartavo, viskas vyko gražiai (7 t., b. l. 186–192).

10. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju E. B. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, kaip ir teisiamajame posėdyje, dėl nepilnametės nukentėjusiosios išžaginimo ir seksualinio prievartavimo kaltės nepripažino. Nurodė nebandęs nukentėjusiajai įvesti varpos į makštį, nes kai ji atsiklaupė ir pasakė: „Kišk“, jis atsakė, kad jam nestovi. Į nukentėjusiosios lytinius organus savo rankų nekišo, tik graibė. 2022 m. spalio 14 d. parodymų patikrinimo vietoje metu jis taip pat parodė, kaip jiedu su nukentėjusiąja sėdėjo kambaryje ant sofos, pradėjo bučiuotis, glamonėtis, kaip nukentėjusioji gulėjo ant sofos ir jis ją lietė, kaip laižė lytinius jos organus, kaip mergina klūpėjo ant kelių ir jis ją lietė pirštais (6 t., b. l. 129–131, 136–141, 143–155, 166).

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo E. B. parodymus, nuosekliai neigiant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, įvertino kaip jo gynybinę versiją, t. y. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus ir, nustatydamas bylos aplinkybes, jais nesivadovavo, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

12. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmiau aptartus nuteistojo E. B. parodymus paneigia nuoseklūs ir dėl esminių aplinkybių nekitę nukentėjusiosios J. G. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Nors skunde išsakoma abejonė, kad apygardos teismas nuteistojo kaltę grindė vien tik nukentėjusiosios parodymais, kurie, pasak apelianto, turėtų būti vertinami itin kritiškai, tačiau pažymima, kad seksualinės prievartos bylose nukentėjusiojo parodymai dažnai yra vienintelis pirminis, tiesioginis įrodymų šaltinis. Bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika ir yra ta, jog paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir pagrindinis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, taip pat teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nukentėjusiuoju nepilnamečiu apie patirtą seksualinę prievartą bei kiti įrodymai. Taigi, teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos sugretinti su nepilnamečio nukentėjusiojo parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, siekdami nustatyti, ar jie patvirtina nepilnamečio nukentėjusiojo parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494-677/2015, Nr. 2K-539-976/2015, Nr. 2K- 43-648/2017).

13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nepilnametės nukentėjusiosios J. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 276 straipsnio 2 dalis), kurių metu ji patvirtino, E. B. nepažinojusi, tą vakarą mačiusi jį pirmą kartą. Nurodė su savo vaikinu T. (T. M.) ir T. mama (A. M.) važiavę pasiskolinti pinigų, A. M. tik lydėjo, nes tai padaryti prašė A. M.. Nuvykus pas E. B., ji kartu su T. mama užėjo, o T. laukė kieme, jos abi sėdėjo ant sofos, jie (E. B. ir A. M.) kažką kalbėjo, tada T. mama išėjo į lauką, nes norėjo į tualetą. A. išėjus vyras (E. B.) užrakino duris, ji išsigando, bet vyrui nieko nesakė, galvojo tuoj grįš A., bet A. negrįžo. Tada tas vyras užgesino šviesą, užtraukė langus, pradėjo grasinti šautuvu, bet pačio šautuvo ji nematė. Vyras nieko neatsakė ir nieko nesakė jai, tiesiog jos neišleido. Tada vyras pradėjo ją liesti, lietė krūtinę, liepė nusirengti. Ji buvo susikausčiusi, sustingo vietoje, nieko negalėjo padaryti. Vyras pats ją lietė, paguldė, atsigulė ant viršaus, ją prispaudė, ji negalėjo pajudėti. E. B. prievarta prie jos lindo, nurengė, tai ji darė ne savo noru, iš išgąsčio ji nieko negalėjo padaryti. Vyras numovė kelnes ir apatines kelnaites, vieną batą, jis lietė jos krūtinę, po to lytinius organus su savo pirštais ir su savo lytiniu organu. Vyras ją išprievartavo. Matė jo lytinį organą, jautė kaip prievartavo, buvo sustingusi, išsigandusi, buvo šoke. E. B. buvo susijaudinęs, „kaifavo“, leido garsus. Jo lytinis organas buvo „atsistojęs“. Jis lietė savo lytiniu organu jos lytinius organus ir buvo viduje. Jis ją prievartavo ir per išeinamąją angą su savo lytiniu organu, tuo metu kai ji buvo šuniuko pozoje. Kai T. išdaužė langą, tada tas vyras nušoko, pasiėmė savo telefoną ir skambino policijai. Atvažiavus policijai, tik tada galėjo išeiti, nes vyras atidarė duris ir ji pabėgo į kiemą. Taip pat parodė, kad E. B. savo lūpomis lietė jos lūpas ir jos lytinį organą. Jai atrodo tas prievartavimas truko ilgai, bet iš tikrųjų viskas vyko greičiau, gal apie 10 minučių. Tas vyras tik grasino žodžiais, fizinių veiksmų nebuvo. Sakė, kad nušaus, grasino, kad T. nušaus, bet ir ji išsigando, kad ir ją gali nušauti. Ji bandė iš pradžių trauktis, sakė: „ką čia darai“, bandė atsistoti, vyras jai neleido, bet kai jis pagrasino šautuvu, ji nieko nebedarė, išsigando, sustingo. Vyras ją nurengė, nes ji pati nesirengė. Jokio atlygio už tai, kad A. palydėdavo, važiuodavo su ja kartu, negaudavo (1 t., b. l. 128–132).

14. Apeliantas skunde išreiškia abejonę nukentėjusiosios parodymų patikimumu bei tikslumu, teigdamas, kad ji įvykio metu buvo apsvaigusi, jos šlapime rasta narkotinių/psichotropinių medžiagų, todėl nukentėjusioji ne taip suprato situaciją. Pirmosios instancijos teisme ekspertui nebuvo užduotas klausimas, kodėl nukentėjusioji negalėjo priešintis. Apelianto teigimu, taip galėjo veikti suvartotos narkotinės medžiagos. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis nukentėjusiosios parodymais, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais, kadangi nenustatė jokių objektyvių kliūčių, kurios trukdytų vadovautis nepilnametės J. G. parodymais. Spręsdama dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, teisėjų kolegija atsižvelgė į jų turinį, į tai, kad jie yra pakankamai nuoseklūs, sklandūs, išsamūs ir logiški, buvo nurodytos visos reikšmingos faktinės bylos aplinkybės. Be to, juos patvirtina ir kiti bylos duomenys, dėl kurių teisėtumo ir patikimumo teisėjų kolegijai taip pat abejonių nekilo.

15. Teismų praktikoje pasisakyta, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, Nr. 2K- 309/2011, Nr. 2K-246-689/2019). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios J. G. parodymai apie įvykio aplinkybes buvo nuoseklūs visų procesinių veiksmų metu, ji ne tik įvykio vietoje, tačiau ir vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistėms, ekspertėms, vyriausiajai tyrėjai, tiek apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo aplinkybes iš esmės nurodė vienodai, nei vienuose parodymuose nenurodydama, kad su nuteistuoju E. B. lytinius santykius turėjo savo noru. Juo labiau, byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir juos patvirtinančiais kitais teismo išsamiai ištirtais ir išanalizuotais įrodymais. Visi byloje surinkti įrodymai, tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma buvo įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, pagrindusią teismo išvadas dėl šioje byloje nagrinėjamų veikų padarymo aplinkybių. Pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismo išvados paremtos prielaidomis, nėra.

16. Priešingai, nei teigia apeliantas, nukentėjusiosios parodymai apie prieš ją pavartotą prievartą atitinka kitus bylos įrodymus, dėl kurių teisėtumo ir patikimumo teisėjų kolegijai abejonių nekilo bei jie paneigia nuteistojo E. B. versiją dėl jo nekaltumo. Nukentėjusioji esmines patirtos seksualinės prievartos aplinkybes papasakojo ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistėms, jos buvo apklaustos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje.

17. Antai apklausta liudytoja Vaiko teisių apsaugos specialistė R. S. nurodė, jog nuvykę į įvykio vietą, nepilnametę nukentėjusiąją rado policijos automobilyje, vėliau su ja vyko į ligoninę, kur nukentėjusioji papasakojo įvykio detales, kad su T. M. ir jo mama buvo namuose, vėliau buvo iškviestas taksi ir, jos teigimu, mama (A. M.) norėjo pasiskolinti pinigų iš pažįstamo. Nuvykus, į vidų užėjo T., jo mama ir J. G.. A. M., kaip teigė nepilnametė, paėmė 80 eurų iš vyro ir su T. išėjo iš patalpos. Nukentėjusioji liko viena su vyru. Nepilnametė liko viduje viena, ji nenorėjo atsakyti, kodėl pasiliko. Klausė, kodėl ji ėjo vidun su mama, o nepasiliko su T., bet ji to paaiškinti negalėjo. Teigė, jog vyras užgesino šviesą ir pradėjo ją grabalioti. Nukentėjusioji pradėjo priešintis, bet nešaukė, nebuvo jokių požymių, kad priešinosi. Ji sakė, kad bandė priešintis, jai buvo toks šokas, kad negalėjo rėkti. Pasakojo, kad ją nurengė ir pradėjo lytinį aktą. Nukentėjusioji teigė, kad ją išžagino vaginaliniu, analiniu būdu. Kai atvažiavo pareigūnai, ji tiesiog pabėgo. Mergaitė ligoninėje buvo gal šiek tiek išsigandusi, išgyveno, graudinosi. Matė, kad nukentėjusioji stresuoja. Ji sakė, kad bandė priešintis, sakė, kad jai buvo toks šokas, kad negalėjo rėkti ( 8 t., b. l. 6–9).

18. Tai, kad nukentėjusiosios J. G. emocinė būklė buvo sudėtinga, patvirtino liudytoja apklausta ir kita Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė I. R., nurodžiusi, kad mergaitė buvo sumišusi, purtėsi, buvo šoke. Kai ligoninėje laukė ekspertų, ji nusiramino, tada su ja kalbėjosi. Pokalbio metu jos emocijos buvo kintančios – kartais graudindavosi, pokalbio gale tapo mieguista. Atvykus tėčiui, mergaitė apsiverkė, prisiglaudė prie jo (8 t., b. l. 28–33).

19. Taigi, iš šių specialisčių paaiškinimų turinio matyti, kad nukentėjusioji J. G. itin emocingai išgyvena tiriamą įvykį, o jos emocijos rodo parodymų tikrumą. Vaiko teisių apsaugos specialistės, tiek apklausiant nukentėjusiąją, tiek atliekant tyrimą, nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti jos parodymais.

Nukentėjusiosios J. G. parodymus patvirtina ir globos namų „Užuovėja“ psichologės S. M. paruošta Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada. Joje nurodyta, kad kalbantis su nukentėjusiąja apie atvykimo aplinkybes, ši parodė nenorinti kalbėtis apie atvykimo priežastį. J. G. epizodiškai netiesiogiai užsimena apie galimai patirto seksualinio smurto išgyvenimą, įvardina šią situaciją kaip vieną sunkiausių patyrimų (pvz., „padaryčiau bet ką, kad pamirščiau tą laiką, kai man nutiko nelaimė“, tikslinantis nurodo, kad kalba apie įvykį, dėl kurio atvyko į Pagalbos centrą). Kaip papildomai jos savijautą apsunkinančias aplinkybes ji suvokia pakartotinį klausinėjimą apie įtariamos seksualinės prievartos situaciją („atvažiavo gal trys ar keturi ekipažai, kiekviename po du policininkus ir visiems reikėjo pasakoti“, „ligoninėje visi klausinėjo, psichologai, psichiatrai, vaiko teisės“). Mergina dalinasi, kad po įvykio kurį laiką buvo sunku užmigti, dėl to jai buvo išrašyti vaistai, išsako nuolat galvojusi apie galimai patirtą smurtą, verkusi (2 t., b. l. 9–11).

Sutikti su apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė vien tik nukentėjusiosios J. G. parodymais, nėra pagrindo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, jog nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytoju ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausto įvykio vietoje buvusio jos vaikino, nuteistosios A. M. sūnaus T. M. parodymai, kad 2022 m. rugsėjo 19 d. mama vyko pas pažįstamą pasiskolinti pinigų, o jis su J. G. mamą lydėjo. Nuvykus, jo mama J. G. pasiūlė ją palydėti į namą iki to draugo, sakydama: „J., ar gali palydėti, kad būtų drąsiau“. Jis liko lauke, o mama su J. užėjo į namo vidų. Vėliau mama išėjo iš namo nusišlapinti, o atėjusi prie jo pasakė, kad E. B. užrakino duris. Jis nuėjęs prie durų pabeldė, E. B. duris pravėrė ir jis (T. M.) pasakė, kad J. G. nepilnametė, sakė ją paleisti, pinigai bus grąžinti. E. B. žodžiu pagrasino ginklu ir pasakė, kad jokios J. čia nėra. Vėliau išjungė name šviesą, tačiau jis (T. M.) pro langą matė nukentėjusiąją J. G. ant lovos. Pamatė tuo metu, kai žiūrėjo pro langą šviesdamas telefonu. Nukentėjusioji buvo „šuniuko“ pozoje. Matė, kad apatinė J. G. kūno dalis buvo nurengta. Pats E. B. buvo nusismaukęs kelnes iki pusės šlaunų. Pamatęs, kad E. B. lytiškai santykiauja su J. G., šoko prie akmenų ir metė į langą. Jis suprato, kad tai buvo J. G. pardavimas ir mama ją pardavė. Suprato tuo metu, kai mama pasakė: „Jo, nesupratau, kas čia įvyko “. Atvykus policijos pareigūnams, viską papasakojo, kas nutiko. Policijos pareigūnams įėjus į namą, iškart iš jo išėjo J.. Matė, kad ji buvo susijaudinusi (2 t., b. l. 67–70). Nors pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje liudytojas, remdamasis BPK 82 straipsnio 2 dalimi, atsisakė duoti parodymus, pažymėjęs, kad ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus pas teisėją, pirmosios instancijos teismas pastaraisiais parodymais pagrįstai rėmėsi, juos tinkamai ištyręs BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (8 t., b. l. 30).

Paminėti liudytojo T. M. parodymai sutampa su nukentėjusiosios parodymais tiek dėl atvykimo į įvykio vietą priežasties, tiek dėl veiksmų eigos – dėl seksualinės prievartos, dėl grasinimo ginklu, dėl išdaužto lango. Šio liudytojo, kuris betarpiškai buvo įvykio vietoje ir stebėjo įvykį pro langą, parodymai yra tiesioginis įrodymų šaltinis. Be to, aplinkybes dėl nuteistojo seksualinės prievartos prieš J. G. veiksmų T. M. iš karto nurodė, ir neilgai trukus nuo iškvietimo į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, neturėdamas galimybės jų derinti su nukentėjusiąja, kurti keršto planą ar pan. Taip pat liudytojo parodymus papildo policijos pareigūno bei vyriausiosios tyrėjos tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys, kad, nuvykus į įvykio vietą, T. M. pradėjo šaukti, jog pastate yra užrakinta jo nepilnametė draugė, kurią pastate esantis vyriškis galimai prievartauja. T. M. akivaizdžiai buvo emociškai blogos būklės, jis verkė, purtėsi; jam buvo iškviesti Greitosios medicinos pagalbos medikai, kurie išvežė vaikiną į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių, iš kurio jis turimais duomenimis vėliau pabėgo (1 t., b. l. 103; 2 t., b. l. 48). Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas G. N., jog T. M. buvo išsigandęs, verkė, šaukė, kad tas vyras jo draugę užgulęs galimai prievartauja (8 t., b. l. 28–33). Minėtus parodymus patvirtina ir pareigūnų kūno kamerų užfiksuotų vaizdo įrašų turinys, kad, pareigūnams atvykus į įvykio vietą, liudytojas T. M. buvo susijaudinęs, prašė pareigūnų padėti: „Mano panelę prievartauja, blemba, ateikit, rimtai, pasižiūrėkit aš per langą“, „per langą mačiau savo akim, va išsišiepęs nepilnametę dulkina, čia normalu (keiksmažodis)“, „mano paną tris metus su ja draugauju eik tu (keiksmažodis)“; „ką man daryt žiūrėt per stiklą, jisai žveng į mane žiūr (keiksmažodis) aš nebegaliu“, „čia baisu yra“ (4 t., b. l. 168–174).

Nukentėjusiosios parodymus apie patirtą seksualinę prievartą patvirtina ir nuteistoji A. M.. Apklausiama pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, ji parodė, jog po to, kai išėjo iš patalpos į lauką nusišlapinti, grįžusi rado pastato duris, kur liko E. B. su J. G., užrakintas, jie su sūnumi T. M. beldė, o palipusi ant suoliuko matė pro langą J. G., kuri buvo kažkaip keistai pasilenkusi, o E. B. buvo pasimovęs kelnes (7 t., b. l. 186–192). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji A. M., nors ir nedetalizavo, kas vyko pastato viduje, tačiau teigė girdėjusi, kaip J. G. šaukė, tačiau nežinojo, dėl kokios priežasties, galvojo, kad išsigando. Tada sūnus T. pašvietė ir pro langą pamatė J. G. ar tai nusirengusią, ar besirengiančią, lygtai T. matė lytinį aktą. Sūnus šaukė, kad mato, jog prievartauja J.. Jie abu su sūnumi šaukė, kad paleistų J., nes iškvies policiją, tačiau E. B. nereagavo (7 t., b. l. 58–60; 71–73).

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje ištirtais įrodymais nustatyti duomenys patvirtina išvadą, kad nukentėjusioji J. G., pasakodama apie jos patirtą seksualinę prievartą, perteikė patirtus išgyvenimus ir E. B. jos atžvilgiu atliktus seksualinio pobūdžio nusikalstamus veiksmus, o ne išgalvotas aplinkybes, kaip bando įtikinti nuteistasis, pirmosios instancijos teisme aiškindamas, kad nukentėjusioji jį apkalba. Priešingai nei skunde nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, išvadą dėl E. B. kaltės grindė ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir kitais byloje ištirtais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais, kurių visuma neabejotinai patvirtina nukentėjusiosios poziciją. Pažymėtina, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, Nr. 2K-204-689/2019, Nr. 2K-226-976/2020). Baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios J. G. parodymai buvo nuoseklūs, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui iš esmės sutapo su aplinkybėmis, jos nurodytomis policijos pareigūnams, Vaiko teisių apsaugos specialistėms, taip pat teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo bei psichologinio įvertinimo metu. Nukentėjusioji minėtiems asmenims atskleidė aplinkybes dėl jos atžvilgiu E. B. atliktų seksualinės prievartos veiksmų, esminės jos nurodytos aplinkybės sutampa tarpusavyje, nesikeitė. Nukentėjusiosios parodymai sutampa ir su įvykio vietoje buvusio ir betarpiškai mačiusio nusikalstamų veiksmų faktą T. M. nurodytomis aplinkybėmis bei atskirose detalėse ir su nuteistosios A. M. duotais parodymais.

Nuteistojo E. B. pozicija, kad jis nežinojo, jog J. G. įvykio metu buvo nepilnametė bei kad nesuprato, jog ji su juo santykiavo ne savo noru, neįtikinama ir paneigta tiek nukentėjusiosios, liudytojų, tiek ir paties nuteistojo parodymais. Antai liudytojas T. M. nurodė, kad jam nuteistasis E. B. buvo atidaręs duris ir tuo metu T. M. prašė nukentėjusiąją išleisti bei pasakė, jog J. G. yra nepilnametė: „nuėjau prie durų, pabeldžiau, jis pravėrė duris; aš jam pasakiau, kad mergaitė nepilnametė, -„paleisk J., pinigai tau bus grąžinti“; jis atsakė, kad jokios J. čia nėra; po to pasakė, kad „aš greičiausiai neragavęs ginklo“ (2 t., b. l. 68). Pats nuteistasis, tiek, atliekant ikiteisminį tyrimą, parodymų patikrinimo vietoje metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, patvirtino T. M. nurodytas aplinkybes, tvirtino, kad buvo atidaręs duris į T. M. beldimą, nurodė, jog jis po to, kai su mergina atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, išgirdęs beldimą, nuėjo atidaryti durų, stovėjo kažkoks „bachūras“, neatsimena, ką jis sakė, tada jis (E. B.) užrakino lauko šarvo duris, grįžo prie merginos, vėl ją grabaliojo, jie bučiavosi, tada liepė merginai atsiklaupti ant sofos veidu į sieną, lietė jos organus pirštais (6 t., b. l. 143–155). Minėti faktiniai duomenys patvirtina, kad nuteistasis po to, kai liudytojas įvardino nukentėjusiosios amžių, žinodamas, kad ji nepilnametė, toliau tęsė nusikalstamus seksualinės prievartos prieš ją veiksmus.

Apeliaciniame skunde taip pat dėstoma, kad nuteistasis E. B. nesuprato, jog nukentėjusioji nesutiko su juo santykiauti – ji nieko nesakė ir nesipriešino, tačiau iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji tiek savo veiksmais, traukdamasi nuo nuteistojo bei bandydama atsistoti, tiek žodžiais, sakydama „ką čia darai“, pakankamai aiškiai išreiškė savo nenorą lytiškai santykiauti su nuteistuoju. Nors nukentėjusioji nesugebėjo aktyviau priešintis, tokia jos būsena buvo nulemta baimės dėl savo ir vaikino gyvybės, nuteistajam pagrasinus šautuvu. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į netikėtumo faktorių, kuomet nukentėjusioji buvo palikta viena su jai nepažįstamu nuteistuoju užrakintoje jai nežinomoje patalpoje, buvo išjungta šviesa, nuteistasis, grasindamas ginklu, atliko prievartinius veiksmus ir tai sąlygojo nukentėjusios J. G. patirtą šoką, stresą, baimę tiek dėl savęs, tiek dėl vaikino T. M.. Tai patvirtina ir liudytojos R. S. parodymai, kad nukentėjusioji J. G. jai sakė, jog bandė priešintis, bet jai buvo toks šokas, kad negalėjo net rėkti. Nukentėjusiosios teigimu, jai būdinga stipraus streso ar netikėtumo metu reaguoti sąstingiu. Ekspertinio tyrimo metu ekspertėms ji nurodė „aš tokia, kad kai man kas atsitinka, aš sustingstu“; „pradžioje dar bandžiau pro duris eit, sakyt – žodžiais sakiau, bet iš baimės sustingau“ (5 t., b. l. 133–158). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiosios vaikino T. M. veiksmai – beldimas į duris, reikalavimas paleisti J. bei žadėjimas grąžinti pinigus, vėliau ir akmenų mėtymas bei langų daužymas, taip pat ir A. M. šūksniai paleisti nukentėjusiąją, leido nuteistajam E. B. suabejoti, ar tikrai nukentėjusioji sutinka su juo santykiauti savo valia. Kaip minėta, nuteistasis patvirtino, jog buvo pravėręs duris T. M. ir, kaip matyti iš jo paties parodymų, nukentėjusiajai paklausus ar girdėjo A. balsą, kai ji šaukė „Paliesk ją“, nuteistasis taip pat patvirtino girdėjęs: „Mergaitė išgirdo A. balsą, paklausė: „Girdi? A.“. A. šaukė: „Paleisk ją“. Atsakė, kad girdi“ (7 t., b. l. 186–192). Taigi, nuteistasis, nežiūrint į minėtus veiksmus, grasino tiek nukentėjusiajai, tiek jos vaikinui ginklu, išjungė šviesą ir toliau tęsė seksualinės prievartos prieš nukentėjusiąją veiksmus. Byloje esantis Bendro pagalbos centro skambučio įrašas, kuriame girdima, kaip nuteistasis E. B. iki atsiliepiant centro operatoriui, sako: „tuoj aš tau palaisiu“ (4 t., b. l. 128), patvirtina nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes, jog ji, nors ir prašėsi, tačiau iš patalpos nebuvo išleista. Todėl nuteistojo pozicija, kad jis nesuprato, jog nukentėjusioji santykiauja ne savo noru, atmestina, kaip paneigta aukščiau aptartais duomenimis.

Nors nuteistasis skunde teigia, kad nukentėjusiosios parodymai dėl grasinimo ginklu netikslūs ir turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi ji įvykio vakarą buvo apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų ir ne taip suprato situaciją, tai vertinama kaip nuteistojo gynybinė pozicija. Atsakant į šį nuteistojo argumentą, atkreipiamas dėmesys, kad apie grasinimą ginklu savo parodymuose nurodė ne tik nukentėjusioji, kaip tvirtina apeliantas, bet ir T. M., kaip minėta, nurodęs, jog jam pasibeldus į duris ir jas pravėrus E. B., pastarasis pasakė T. M., kad „greičiausiai neragavęs ginklo“ (2 t., b. l. 67–70). Šiuos grasinimus girdėjusi nurodė ir nukentėjusioji, o nuteistajam užrakinus duris bei grįžus ir ginklu pagrasinus dar ir jai, dėl to labai išsigando tiek dėl savo, tiek dėl vaikino T. M. gyvybės, suakmenėjo ir bijojo priešintis nuteistajam. Nors nei liudytojas T. M., nei nukentėjusioji ginklo pas nuteistąjį nematė, tačiau akivaizdu, kad grasinimą nukentėjusioji J. G. suprato kaip realią grėsmę savo ir sau artimo asmens gyvybei bei sveikatai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aplinkybė apie grasinimus ginklu paneigia ir nuteistojo tvirtinimą, jog nukentėjusioji sutiko savo noru lytiškai su juo santykiauti, nes tokiu atveju grasinimas ginklu nebūtų reikalingas.

Nuteistojo E. B. skundo argumentas, kad jis nežinojo, jog nukentėjusioji J. G. įvykio metu buvo nepilnametė, atmestinas, kaip nepagįstas. Nors, pasak nuteistojo, jam paklausus merginos amžiaus, tiek A. M., tiek ir pati nukentėjusioji pasakė amžių, t. y. kad jai 23 metai, pirmiau aptarta situacija, kai liudytojas T. M., nuteistajam pravėrus duris, pareikalavo paleisti merginą ir nurodė, kad ji nepilnametė, duoda pagrindą išvadai, jog nuteistasis seksualinės prievartos veiksmus prieš nukentėjusiąją atliko žinodamas, kad ji yra nepilnametė. Kaip matyti iš liudytojų bei nuteistosios A. M. parodymų, „nukentėjusioji J. G. iš veido atrodė galimai iki 18 metų amžiaus“, „matėsi iš išvaizdos, jog nepilnametė“, „nors neatrodė vaikiška, atrodė iki 17-18 metų amžiaus“, todėl nusikaltimo padarymo metu nukentėjusioji ir vizualiai atrodė kaip nepilnametė. Aplinkybę, kad nuteistasis girdėjo, ką liudytojas T. M. sakė pro pravertas duris ir dar netgi pareplikavo, patvirtina pastarojo parodymai: „nuėjau prie durų, pabeldžiau, jis pravėrė duris, aš jam pasakiau, kad mergaitė nepilnametė, „paleisk J., pinigai tau bus grąžinti“; jis atsakė, kad jokios J. čia nėra; po to pasakė, kad aš greičiausiai neragavęs ginklo“ (2 t., b. l. 68).

Apeliaciniame skunde argumentuojama ir tai, kad nuteistasis E. B. su nukentėjusiąja lytiškai nesantykiavo, o tik lietė nukentėjusiąją bei jos lytinius organus rankomis, lūpomis. Šį savo argumentą apeliantas grindžia tuo, kad specialisto išvados duomenimis, pas nukentėjusiąją nebuvo rasta jo sperminio skysčio. Baudžiamojoje byloje pateikta 2022 m. lapkričio 3 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada dėl DNR, kurioje nustatyta, kad: 1. Tamponėlyje su J. G. makšties turiniu (1 mėg.) rastas sperminis skystis (SI Nr. S-SP 165/2022(01)). Atlikus autosominių STR lokusų tyrimą, gautas vieno moteriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su J. G. DNR profiliu su 99,999999999999999999999% tikimybe; atlikus Y chromosomos STR lokusų tyrimą, gautas dominuojantis DNR profilis, kuris nesutampa su E. B. DNR profiliu, su nežymia DNR priemaiša, kuri nėra tinkama tolimesniam asmens identifikavimui. 2. Tamponėlyje su J. G. tiesiosios žarnos turiniu (2 mėg.) rastas sperminis skystis (SI Nr. S-SP 165/2022(01)). Atlikus autosominių STR lokusų tyrimą, gautas nepilnas mišrus ne mažiau nei dviejų asmenų DNR profilis, kuris nėra tinkamas tolimesniam asmenų identifikavimui; sutampa su J. G. DNR profiliu su 99,999999999999999999999% tikimybe; atlikus Y chromosomos STR lokusų tyrimą, gautas vieno asmens DNR profilis, kuris sutampa su dominuojančiu DNR profiliu, gautu tamponėlyje su J. G. makšties turiniu (1 mėg.) ir nesutampa su E. B. DNR profiliu. 3. Atlikus autosominių STR lokusų tyrimą, nuoplovose nuo E. B. varpos (3,4 mėg.), nuoplovose nuo E. B. plaštakų (5,6 mėg.), E. B. rankų panagių turinyje (7,8 mėg.) gauti nepilni mišrūs daugiau nei dviejų asmenų DNR profiliai, kurie nėra tinkami tolimesniam asmens identifikavimui (5 t., b. l. 27–38). Apeliantas teigia, kad šio tyrimo pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino. Šie nuteistojo argumentai nepagrįsti.

Nors pirmosios instancijos teismas plačiau dėl šios išvados rezultatų nepasisakė, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad, vertindamas įrodymų visumą, jos neanalizavo. Kaip matyti, minėta išvada nustatyta, jog tamponėlių su J. G. makšties bei tiesiosios žarnos turiniu tyrimo metu gautas DNR profilis nesutampa su nuteistojo E. B. DNR profiliu, tačiau minėtoje išvadoje nurodoma ir tai, kad, atlikus tyrimą, gautas ir nepilnas mišrus ne mažiau nei dviejų asmenų DNR profilis, kuris nėra tinkamas tolimesniam asmenų identifikavimui, taip pat rastas DNR profilis su nežymia DNR priemaiša, kuri nėra tinkama tolimesniam asmens identifikavimui. Todėl minėta išvada nepaneigia kitais įrodymų šaltiniais nustatytų faktinių duomenų apie nuteistojo prieš nukentėjusiąją atliktus seksualinės prievartos veiksmus vaginaliniu ir analiniu būdu.

Priešingai nei nurodoma skunde, nuteistojo E. B. veiksmai, skambinant į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešant apie išdaužtus patalpos langus, nepaneigia jo kaltės, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, apeliantas pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), kur buvo įvykdyti nusikaltimai, dirbo apsaugininku, todėl jam buvo leista minėtose patalpose ir gyventi. Tai paaiškina jo veiksmus, kad apie niokojamą turtą jis privalėjo pranešti turto savininkui, kuris ir liepė kreiptis į policiją, tačiau niekaip neįrodo jo nekaltumo.

Apibendrinant nurodytas aplinkybes bei argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Įrodymų visumos pagrindu teismas teisingai nustatė nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, o būtent, kad veikdamas tiesiogine tyčia E. B. seksualiai prievartavo bei išžagino nepilnametę J. G. bei šiais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, todėl tinkamai jas kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį. Teismų praktikoje išaiškinta, kad jei asmuo, prievarta lytiškai santykiavęs su nukentėjusiuoju, be to dar tenkino lytinę aistrą ir analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, šios veikos sudaro nusikaltimų sutaptį ir kvalifikuojamos pagal du baudžiamojo įstatymo straipsnius – BK 149 straipsnį ir 150 straipsnį. Be to, byloje aptartų duomenų visuma pagrindžia tiesioginį priežastinį ryšį tarp nustatytų E. B. seksualinio prievartavimo veiksmų ir nepilnametei nukentėjusiajai kilusių pasekmių ((duomenys neskelbtini) sutrikimo, vertinamo kaip nesunkaus sveikatos sutrikdymo). Todėl šiuos nuteistojo E. B. nusikalstamus veiksmus pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl įrodymų, kuriais grindžiama A. M. kaltė, jai padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 157 straipsnio 1 dalyje vertinimo

Skundžiamu nuosprendžiu A. M. nuteista už vaiko – nukentėjusiosios J. G. verbavimą, gabenimą prostitucijai bei jos pardavimą.

Nuteistoji A. M. viso proceso metu savo kaltės dėl jai pareikštų kaltinimų nepripažino, nurodė važiavusi pas E. B. pasiskolinti pinigų, o sūnus T. su mergina (J. G.) ją tik lydėjo dėl kompanijos. Teigė J. G. E. B. nepardavusi. Šią apeliantės poziciją paneigia bei pastarosios kaltę dėl nukentėjusios pardavimo E. B. seksualinėms paslaugoms, priešingai nei teigiama skunde, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šias įvykio aplinkybes nustatė, išsamiai ir detaliai išanalizavęs bylos įrodymų visumą. Nuteistosios apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra deklaratyvūs. Vien tai, jog teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidauja apeliantė, savaime nereiškia, kad įrodymai įvertinti, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles ir nuosprendis grįstas prielaidomis.

Nuteistoji A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu teisiamajame posėdyje savo kaltę neigė, tvirtino, kad važiavo pas E. B., norėdama pasiskolinti pinigų, tačiau atvykus E. B. pinigų jai nedavė. Pokalbis telefonu apie tai, kad ji E. B. atveš 23 metų merginą buvo, bet ji melavo, kad iš jo išviliotų pinigus, jį apgautų. E. B. blogai suprato. Įvykio vakarą pas ją atėjo sūnus T. su drauge J. G., žinojo, kad tuo metu J. G. buvo 16 metų. Jiems pasakė, kad važiuos pasiskolinti pinigų. Išsikvietė taksi, nuvažiavo trise. Sūnus T. pasiliko lauke parūkyti, ji su J. užėjo į buto vidų, E. B. pasakė, kad mergina yra jos sūnaus panelė. Pabuvo apie 10 min. ir ji (A. M.) išėjo trumpam į lauką, į tualetą. Grįžus, durys buvo užrakintos, šviesa viduje nedegė. Iš karto pasibeldė, daužė duris, niekas nereagavo, buvo tylu. Maždaug po 10 min. pradėjo akmenimis daužyti langus, rėkti, nes pro langą pamatė J., kuri buvo kažkaip pasilenkusi, o E. B. buvo kelnes pasimovęs. Kad jis užsidarytų duris ir galėtų išprievartauti J., net tokios minties nebuvo (7 t., b. l. 186–192).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta įtariamąja A. M. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, kaip ir teisiamajame posėdyje, neigė nepilnametės nukentėjusiosios J. G. pardavimą E. B., nurodydama, kad pas jį važiavo į svečius pasiskolinti pinigų, kalbos apie seksualines paslaugas nebuvo (7 t., b. l. 58–60; 71–73).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi teismo ištirtų įrodymų vertinimo analizę, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nuteistosios A. M. nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti, kaip vaiko pardavimas, atitinkantis BK 157 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Nuteistosios pozicija pagrįstai pripažinta gynybine ir atmesta, kaip paneigta baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma – kito nuteistojo E. B. parodymais, jo ir A. M. susirašinėjimo SMS žinutėmis turiniu, nukentėjusiosios J. G. parodymais, taip pat ir nuteistosios sūnaus T. M. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nuteistasis E. B. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nurodė, jog įvykio vakarą norėjo susirasti moterį lytiniams santykiams, dėl to paskambino A. M. ir pasiūlė jai atvažiuoti pas jį, tačiau ji atsisakė, nurodydama, kad turi draugę aukštą blondinę. Kai paklausė amžiaus ir kiek kainuoja, A. nurodė, kad 23 metai, 100 Eur, vėliau sutiko už 50 Eur ir taksi paslaugų apmokėjimą. A. M. su mergina atvažiavo dviese, mergina buvo aukšta, aukštesnė už jį, šviesiais plaukais. A. M. pavaikščiojus, išėjo į tualetą lauke, jis su mergina liko dviese. Vėliau A. M. padavė 50 Eur, A. dar paklausė, ar jis ryte merginai iškvies taksi, ir išėjo. Su A. M. buvo susitaręs, kad už tą pinigų sumą mergina pasiliks iki ryto. Apie pinigų paskolinimą A. M. nebuvo nei kalbos, niekada nėra jai skolinęs (7 t., b. l. 186–192).

Nuteistasis E. B. analogiškas aplinkybes apie tai, kad A. M. „prirodė“ draugę, tvirtino viso ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir akistatos su nuteistąja A. M. metu, kai pastaroji, laikydamasi savo gynybinės pozicijos, aiškino, vykusi pas E. B. į svečius pasiskolinti pinigų, tačiau tą vakarą 50 Eur iš Egidijaus negavusi (7 t., b. l. 78–80).

Nuteistosios A. M. parodymus paneigia jos sūnaus T. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad atvykus prie pastato adresu (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), motina liepė jam nesirodyti E. B., kad šis neišsigąstų bei laukti lauke, todėl jis užėjo už namo. Taip pat nurodė, jog mama gavo 50 Eur, kurie buvo 50 Eur kupiūra (2 t., b. l. 67–70). Be to, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams liudytojas T. M. nurodė, jog jo draugės neišleidžia bei išreiškė nuomonę, kad galimai motina bus prie to prisidėjusi: „Mano mergaitės neišleido, nes jinai ėjo pasiskolint pinigų, sako, aš pasiimsiu J. kartu, pasiėmė J. kartu, grįžta, man sako J. tavo užrakino. Sakau daryk ką nori sakau“, „Čia pagrindinis veikėjas yra, kuris viską čia ir padarė, motina“ (4 t., b. l. 168–174). Nors nuteistoji A. M. apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ir jos sūnaus parodymus, nes sūnus iš karto po įvykio buvo apimtas emocijų ir ją apkalbėjo iš pykčio, kad taip atsitiko su jo drauge, tačiau duomenų tokiai išvadai byloje nenustatyta. Priešingai, iki pat įvykio pradžios nuteistosios sūnus nežinojo tikrojo vykimo pas E. B. tikslo, todėl jam pasirodė keista, kai motina liepė laukti lauke. Be to nurodė, jog motina paprašė J. eiti kartu su ja, kad jai būtų drąsiau.

Nuteistosios A. M. argumentą, jog ji negabeno nukentėjusiosios J. G. nuteistajam E. B. už 50 Eur piniginį atlygį seksualinėms paslaugoms ir iš jo pinigų negavo, paneigia nukentėjusiosios parodymai, kad jai kilo mintis, jog tai galėjo būti jos pardavimas, kai A. išėjo į tualetą ir negrįžo; kai jos su A. atėjo pas tą vyrą, A. tik atsisėdo, parūkė, jie kažką pasikalbėjo apie gyvenimą, tai truko 2-3 minutes, tada vyras padavė A. 50 eurų ir A. išėjo į kiemą, į tualetą, daugiau pokalbio nebuvo (1 t., b. l. 128–132). Taip pat ir pati nuteistoji nurodė, telefoninio pokalbio su E. B. metu žadėjusi atvežti jam 23 metų merginą, tačiau teigė tik jam pamelavusi, norėdama išvilioti pinigus.

Aplinkybes, kad nuteistoji A. M. yra ir anksčiau užsiėmusi prostitucija, taip pat prostitucijai buvo pardavusi draugę J. L. ir dėl to turėjo reikalų su policija, patvirtina ne tik nuteistosios sūnus T. M., bet ir liudytojais apklausti J. L., M. D.. Iš 2022 m. spalio 10 d. asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas M. D. atpažino A. M., iš kurios ne kartą yra pirkęs seksualines paslaugas, taip pat kuri ir jam už 50 eurų siūlė jauną, šviesiaplaukę merginą (2 t., b. l. 85–87). Liudytoja J. L. patvirtino, kad ji su A. gyveno iš pinigų, kuriuos gaudavo iš klientų už lytinius santykius. E. B. buvo A. klientas (2 t., b. l. 119–120). Iš 2023 m. kovo 7 d. Asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad liudytoja J. L. atpažino E. B., kaip asmenį, kuriam A. M. teikė seksualines paslaugas (2 t., b. l. 123–125).

Vaiko sąvoka baudžiamuosiuose įstatymuose nėra apibrėžta, bet pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 11 punktą vaikas – tai žmogus iki 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymuose nustatyta kitaip. Nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusioji J. G. nebuvo sulaukusi 18 metų, todėl baudžiamosios teisės požiūriu ji buvo vaikas. Todėl pirmosios instancijos teismas įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Pagal BK 157 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siūlė pirkti, kitaip įgyti, pardavė, pirko, kitaip perleido, įgijo, verbavo, gabeno arba laikė nelaisvėje vaiką žinodamas ar siekdamas, kad, neatsižvelgiant į vaiko sutikimą, jis būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams. Kadangi šie veikos požymiai minėtoje dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, baudžiamajai atsakomybei už vaiko pirkimą arba pardavimą kilti būtina nustatyti bent vieną iš nurodytų veikų.