Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, ir nustatė, kad pareiškėjas ginčija Administracijos Raštą, dėl kurio panaikinimo kreipėsi į teismą praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis, padarė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad terminas skundui paduoti dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus buvo praleistas ne dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, todėl prašymą atnaujinti praleistą terminą atmetė. Netenkinęs pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016, 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-140-415/2024).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodomas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

LVAT praktikoje išaiškinta, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-588-602/2019, 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-255-629/2024, 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-557-815/2024).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo pažeistas teises sieja su Administracijos Raštu, priimtu 2024 m. lapkričio 27 d., tačiau šioje byloje su skundu į teismą kreipėsi 2025 m. balandžio 4 d., taigi akivaizdžiai praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti, kad terminas skundui dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus buvo praleistas dėl svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, objektyviai sukliudžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą ginti savo galbūt pažeistas teises kreipiantis į teismą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai vadovavosi šioje nutartyje aptartomis ABTĮ nuostatomis ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes jis pateiktas praleidus ABTĮ nustatytą terminą ir nesant pagrindo jį atnaujinti. Pažymėtina, kad kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-615-552/2023, 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-155-556/2024, 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-812-629/2024).

Pareiškėjas dėl to paties Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ne kartą kreipėsi su skundu į teismą, o su atskiruoju skundu ir į apeliacinės instancijos teismą. LVAT galutinėse ir neskundžiamose nutartyse padarė analogiškas išvadas kaip ir nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., LVAT 2025 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-378-492/2025, 2025 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-491-821/2025, 2025 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-471-662/2025, 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-428-1047/2025, 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-482-968/2025, 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-521-575/2025, 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-821/2025).

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). LVAT privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina bei precedentais. Taigi, LVAT pateiktais išaiškinimais yra būtina vadovautis ne tik žemesnės instancijos teismams, bet ir pačiam šiam teismui. Ypač tai aktualu šiuo atveju, kai šioje nutartyje minėtomis ir įsiteisėjusiomis LVAT nutartimis buvo išnagrinėtas tapačių reikalavimų priėmimo klausimas ir pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, padarė pagrįstas ir teisingas išvadas.

Pažymėtina ir tai, jog LVAT 2025 m. gegužės 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-428-1047/2025 nustatė, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-10434-595/2025 priėmė pareiškėjo skundą byloje tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taigi, priešingai nei atskirajame skunde teigia pareiškėjas, jo skundo dėl Rašto panaikinimo priėmimo klausimas jau yra išspręstas ir pirmosios instancijos teismui priimant ginčijamą nutartį byloje taip pat egzistavo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ginčijamą nutartį priėmusios teisėjos šališkumu, pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė duomenų, patvirtinančių skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėjusios teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą arba išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčijamą nutartį priėmusi teisėja buvo šališka.

Dėl pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimus ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinami.

Dėl prašymų priimti atskirąją nutartį, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 dalį, jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė pagrindo taikyti šią procesinę normą. Pareiškėjo atskirajame skunde ir Prašyme išdėstyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.

Dėl pareiškėjo Prašyme suformuluotų prašymų pripažinti tam tikras aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam atskirąjį skundą dėl konkrečios pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, ABTĮ nuostatos nesuteikia kompetencijos nagrinėti ir spręsti tokio pobūdžio klausimus, kuriuos nurodo pareiškėjas minėtame prašyme.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.