Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui I. Ž., byloje dalyvaujant trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje R. Ž., dėl deklaracijos apie statinio, jo dalies statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16. Atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kad deklaruojamą statinį įsigijo kartu su žemės sklypu, todėl vertinama, kad pastatė naują statinį pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Taigi toks statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu, nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 str. 4 p. nurodytu pagrindu negali būti įgyjama. Deklaruojamas statinys neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl atsakovo 2023 m. gegužės 25 d. pateiktos Deklaracijos dėl statinio statybos užbaigimo galiojimas panaikinamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus.

22. Neaišku kuo vadovaujantis, tiek 2023-05-10 Akte, tiek 2023-08-30 Akte, tiek ir 2023-11-15 Akte yra teigiama, kad pagal prie patikrinimo akto 2023-05-04 pridėtas nuotraukas matosi, jog pastatytas ne inžinerinis statinys – pavėsinė, o pastatas su langais ir durimis – namelis poilsiui. Pats Ieškovas 2023-08-30 Akte nurodo, kad vakarinė pusė yra atvira, Inspekcija 2024-04-05 raštu Nr. PNSSA-00-240405-00083 informavo Atsakovą, kad 2023-07-13 privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-230713-00129 įvykdytas. Teismas šių aplinkybių nagrinėdamas bylą visiškai nevertino ir dėl jų Skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė.

29. Teismo sprendimas neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų, kadangi priimdamas sprendimą teismas netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, išsamiai neišanalizavo ginčo faktinių aplinkybių.

35. Inspekcijos 2013 m. žemės sklype fiksuotas statinys nėra ginčo statinys, nes skiriasi jų parametrai, stogo konstrukcija, išvaizda.

36. Paties Apelianto užsakytame miškotvarkos projekte, t. y. miškotvarkos projekto dalyje „Kraštovaizdžio formavimo kirtimų projektas“ aiškiai nurodyta, kad „valda randasi šalia kultūros objektų, tokių kaip Pailgio pilkapis II (kodas (duomenys neskelbtini)), Pailgio pilkapis (kodas (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini)) ir patenka į jų vizualinės apsaugos pazonį“.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

39. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

40. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

41. Byloje nėra ginčo dėl šių faktinių aplinkybių: atsakovui I. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklauso ¼ žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ¾ minėto žemės sklypo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso atsakovui I. Ž. ir trečiajam asmeniui R. Ž.. Šiame žemės sklype, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, naudojimo būdas – apsauginių miškų sklypai, 2023 m. gegužės 24 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą (Nr. ARCCR-00-230524-06919) – (toliau – Deklaracija) pagrindu įregistruotas I grupės nesudėtingas statinys – pavėsinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio statybos pradžia 2012 m., statybos pabaiga 2023 m. Į šį statinį – pavėsinę, įregistruota atsakovo I. Ž. ir trečiojo asmens R. Ž. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybės teisė. Ieškovės 2023 m. gegužės 10 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte (registracijos Nr. FAK-1014) užfiksuota, kad, 2023 m. gegužės 4 d. atlikus patikrinimą nustatyta, jog žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), kuris patenka į ichtiologinį draustinį, gamtinius ir kompleksinius draustinius, kultūros paveldo objektų ir vietovių teritoriją, stovi I grupės nesudėtingas statinys iš medinių rąstų su dvišlaičiu stogu (matmenys pagal išorės matavimus 5,80 m x 3,73 m, aukštis 4,04 m, pamato aukštis 0,15 m x 0,30 m).

42. Byloje nėra ginčo dėl žemė sklypo, kuriame pastatytas ginčo statinys, naudojimo paskirties (miškų ūkio, apsauginių miškų sklypai); nėra ginčo, kad šiame sklype apeliantas pagal miškotvarkos projektą, patvirtintą 2016-05-31, turėjo teisę statyti tris pavėsines. Ieškovė neginčija fakto, kad atsakovas pašalino neteisėtos statybos padarinius (2024-04-05 raštu ieškovas konstatavo, jog 2023-07-13 privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius, įvykdytas) – pašalino stiklo paketus ir pavėsinė tapo atvira. Taip pat byloje nustatyta, kad 2024-02-28 buvo patikslinti ginčo žemės sklypo teritorijos kultūros paveldo apsaugos objektų duomenys, dėl ko šiuo metu žemės sklypas nepatenka į apsaugos pozonį, dėl pavėsinės statybai šiuo metu neturi būti rengiamas supaprastintas projektas ir gautas leidimas.

43. Ieškovė VTPSI 2023 m. lapkričio 15 d. surašė Deklaracijos apie statybos užbaigimą (tik registruojamos) patikrinimo aktą Nr. UTA-477, kuriame nurodoma, kad 2023 m. gegužės 24 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą (Nr. ARCCR-00-230524-06919) registruota neteisėtai, kadangi neatitinka LR miškų įstatymo 2 str. 11, 20 d., LR specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 95 str. 1 d., STR 1.05.01:2017 3 priedo 1 p. 1.1 papunkčio reikalavimų – pastatytas ne inžinerinis statinys – pavėsinė, bet pastatas su langais ir durimis – namelis poilsiui, žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijas, jų apsaugos zonas. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, kurio pagrindu teismas pripažino šias išvadas pagrįstomis.

44. Vertinant Deklaracijos teisėtumą turi būti taikomi Deklaracijos surašymo ir įregistravimo metu galiojantys teisės aktai bei tuo metu buvusios faktinės aplinkybės. Deklaracijos surašymas ir įregistravimas IS „Infostatyba“ nėra formalaus pobūdžio, nes pagal Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 3 p. nuo šio juridinio fakto statyba laikoma užbaigta atlikus visus statybos darbus, šiuo pagrindu nekilnojamojo turto registre registruojamas daiktas bei daiktinės teisės į jį. Tokiu būdu aplinkybės apie vėliau vykdomus statybos darbus šalinant neteisėtus statybos padarinius ar vėlesni žemės sklypo teisinio režimo pasikeitimai nėra teisiškai reikšmingi vertinant Deklaracijos teisėtumą. Dėl to ir 2023-08-30, 2023-11-15 statinio būklė bei 2023-09-28 kadastro duomenų pakeitimai nėra aktualūs sprendžiant dėl 2023-05-25 Deklaracijos teisėtumo. Pažymėtina ir tai, kad 2023-11-15 patikrinimo akto objektas buvo 2023-05-25 Deklaracijos, o ne vėlesnių statybos darbų teisėtumo patikrinimas. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas vertino su tuo susijusias aplinkybes, motyvavo savo išvadas CK 4 knygos normomis bei konstatavo, kad būtent pagal ginčijamą 2023-05-25 Deklaraciją sukurtas daiktas buvo pastatytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl toks daiktas negali būti civilinės apyvartos objektu, o šios deklaracijos pagrindu nuosavybė negali būti įgyjama.

45. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nurodė teisinį reglamentavimą bei motyvavo, kuo vadovaujantis patikrinimo aktuose teigiama, jog pastatytas ne inžinerinis statinys – pavėsinė, o pastatas su langais ir durimis – namelis poilsiui. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog žemės sklype įregistruotas kitas inžinerinis statinys – pavėsinė, faktiškai atitinka pastato sąvoką, patvirtinama Inspekcijos patikrinimo aktais su pridėtomis nuotraukomis, kuriose užfiksuota, kad žemės sklype stovi stogu apdengtas statinys, kurį sudaro patalpos, statinys nėra pereinamas – jis iš visų pusių su ištisinėmis sienomis per visą pastato aukštį. Atsakovo deklaruotas ir įregistruotas statinys atitinka pastato sąvoką, pastatų statyba žemės sklype, kurio paskirtis – miškų ūkio, draudžiama. Pagal Deklaracijos surašymo metu galiojusią Statybos įstatymo 2 str. 37 d. pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. STR 1.01.03:2017 2 lentelės 5 p. I grupės nesudėtingiems pastatams priskiriami kiti negyvenamieji pastatai, kurių didžiausias aukštis 5 m., o plotas 50 kv. m.; 12 p. nurodyta, kad pavėsinės priskiriamos kitos paskirties inžinieriniams statiniams. Nors minėtame reglamente nėra pateikiamas pavėsinės apibrėžimas, tačiau vertinant sistemiškai teismų praktikoje išaiškintą pavėsinės – inžinerinio statinio apibrėžimą pagal STR 1.01.09:2003 redakciją, galiojusią nuo 2014 m. iki 2016 m. gruodžio mėn. (jei pavėsinė buvo su ištisomis sienomis per visą pavėsinės aukštį, ji atitiko pastato apibrėžimą, o jei sienos nebuvo ištisos (dengė tik dalį statinio aukščio), ji atitiko inžinerinio statinio sąvoką) kartu su minėtu teisiniu reglamentavimu bei bendrine pavėsinės prasme, darytina išvada, kad 2023-05-10 patikrinimo akte užfiksuotas pastatas uždaro kontūro su ištisomis sienomis per visą statinio aukštį, su langais ir durimis (t. y. patalpomis pagal Statybos įstatymo 2 str. 41 d.), negali būti laikomas pavėsine – inžinieriniu statiniu. Tuo tarpu statinio (ne pavėsinės), kurį sudaro patalpos, statyba ginčo žemės sklype yra negalima bei prieštarauja žemė sklypo naudojimo paskirčiai. Taigi, atmestinas apelianto teiginys, kad teismo išvada, jog atsakovo 2023-05-15 deklaruotas ir įregistruotas statinys atitinka pastato sąvoką, yra nepagrįsta.

46. Palyginus 2013-05-23 Statybos patikrinimo akte užfiksuotus statinio matmenis bei stogą su atitinkamais duomenimis, užfiksuotais 2024-05-10 patikrinimo akte, matyti, jog šie duomenys nesutampa. Be to, apelianto pateiktoje 2023-05-24 kadastro byloje buvo užfiksuotas ginčo statinio tūris (95 kub. m., kas papildomai patvirtina, jog tuo metu buvo pastatytas pastatas su patalpomis). Dėl to atmestinas apelianto teiginys, jog ginčo statinys buvo užfiksuotas 2013-05-23. Be to, apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo teiginį, kad pastatą apeliantas pertvarkė į inžinierinį statinį iki Deklaracijos įregistravimo. Priešingai, kaip teisingai motyvavo pirmosios instancijos teismas, pastato pertvarkymą apeliantas grindžia 2023-08-30 patikrinimo aktu, t. y. priimtu po Deklaracijos įregistravimo.

47. Kaip buvo minėta, Deklaracijos teisėtumas nustatomas pagal šio dokumento pasirašymo ir įregistravimo metu galiojusius teisės aktus. Tą patvirtina ir teismų praktika: statybos procesas yra tęstinio pobūdžio, todėl, nors teisinis santykis ir yra prasidėjęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos. Be to, kitoks įstatymų galiojimo aiškinimas prieštarautų įstatymo leidėjo tikslams dėl savavališkos (neteisėtos) statybos padarinių šalinimo bei negarantuotų statybų proceso ir statinių kokybės kontrolės užtikrinimo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009, 2008-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008). Byloje nėra duomenų, kad 2013 m. fiksuotas statinys yra ginčo statinys, tuo labiau nėra duomenų apie 2012 m. įsigyto statinio būklę, o ieškovė deklaravo, jog statinio statybos pradžia buvo tik 2012 m. Jau apelianto užsakytame miškotvarkos projekte, dalyje „Kraštovaizdžio formavimo kirtimų projektas“, nurodyta, kad „valda randasi šalia kultūros objektų, tokių kaip Pailgio pilkapis II (kodas (duomenys neskelbtini)), Pailgio pilkapis (kodas (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini)) ir patenka į jų vizualinės apsaugos pazonį“. Taigi, nepriklausimai nuo atitinkamų duomenų išviešinimo registre momento, apeliantas jau projekto rengimo metu žinojo apie žemės sklypo teisinį režimą, nustatytą dar iki 2012 m. (apelianto deklaruoti statybos pradžios metai), kaip nurodyta Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2023-09-12 rašte Nr. (12.8-VE)2V-13 (reg. Nr. 1D-18050). Šiuo atveju, nei notaro veiksmai tvirtinant turto perleidimo sandorį, nei atsakovo patikrinimų aktų turinys nepaneigia minėtų nustatytų imperatyvių reikalavimų žemės sklypo teisiniam režimui, kurie, kaip minėta, ieškovei buvo ir turėjo būti žinomi.

48. Be to, kaip pagrįstai argumentavo ieškovas, net ir vertinant, jog Deklaracijoje nurodyta ginčo statinio statybos pradžia yra 2012 m., reikalavimai I grupės naujo nesudėtingojo statinio statybai buvo numatyti Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011-12-15) 23 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 20 straipsnio 1 dalies 6 punkte, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu Nr. D1-826 (redakcija, galiojusi nuo 2011-11-25) 6 priedo 3.1 papunktyje, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2023-01-04 iki 2023-12-31) 32 straipsnio 9 dalyje. Šis teisinis reglamentavimas patvirtina, kad ginčo statinio statybai žemės sklype ir 2012 m. buvo privalomas statybą leidžiantis dokumentas. Apeliantas neginčija, kad su Deklaracija statybą leidžiančio dokumento nepateikė.

49. Dėl išdėstyto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Deklaracija dėl statinio statybos užbaigimo surašyta ir jos pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas statinys neteisėtai, t. y. pažeidžiant norminių aktų nuostatas, todėl šios deklaracijos pagrindu nuosavybė negali būti įgyjama. Atsakovas, surašydamas Deklaraciją ir pateikdamas ją VĮ Registrų centrui privalėjo įsitikinti, ar joje nurodyti duomenys teisingi ir atitinkantys tikrovę, t. y. pastatas pastatytas pagal teisės aktų reikalavimus. Deklaruojamas statinys neatitiko teisės aktų reikalavimų, saugomoje teritorijoje pastatytas neteisėtai – be statybą leidžiančio dokumento bei pažeidus Miškų įstatymo 2 str. 11, 20 d. nuostatas, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 95 str. 1 d. nuostatas. Šias išvadas patvirtina ne tik atsakovo patikrinimo aktai, bet ir kitų institucijų raštai – oficialūs rašytiniai įrodymai (Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos raštai, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Miškų kontrolės departamento raštas). Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šių įrodymų įrodomąją galią sprendžiant kilusį ginčą (CPK 178 str., 197 str. 2 d.).

50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, pirmosios instancijos tesimas argumentuotai atsakė į pagrindinius išnagrinėtų klausimų aspektus, o teismo sprendimas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus pagal CPK 270 str.

51. Apibendrinant aukščiau išdėstytą darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek procesines, tiek materialinės teisė normas, išsamiai ištyrė ir įvertino pateiktus į bylą įrodymus, nustatė esminius faktus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

52. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

53. Pagal CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

54. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.