Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. Č. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. Š. ieškinį atsakovei D. Č. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, I. Č., notarė V. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

19. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

20. Byloje ginčas kilo dėl mirusiosios B. P. Č. 2017 m. gruodžio 1 d. sudarytos dovanojimo sutarties (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančia, kaip sudarytos B. P. Č. esant tokios būsenos, kai ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

21. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2017 m. gruodžio 1 d. dovanojimo sutartį (duomenys neskelbtini), pagal kurią B. P. Č. padovanojo atsakovei D. Č. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškinio reikalavimas dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu grindžiamas tuo, kad, sudarydama ginčijamą sandorį, B. P. Č. dėl savo sveikatos būklės nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti.

22. Pirmosios instancijos teismas ieškovės N. Š. ieškinį patenkino visiškai. Teismas nustatė, kad 2017 m. gruodžio 1 d. sudarydama dovanojimo sutartį B. P. Č. buvo tokios būklės, dėl kurios ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovė šioje byloje įrodė faktines aplinkybes, sudarančias CK 1.89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagrindą pripažinti ginčijamą 2017 m. gruodžio 1 d. dovanojimo sutartį negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento).

23. Su priimtu teismo sprendimu nesutinka atsakovė D. Č., nurodydama, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nes išvadas iš esmės grindė tik ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, neįvertinęs liudytojų parodymų ir to, kad tuo pačiu laikotarpiu B. P. Č. buvo sudariusi ir kitus sandorius.

Dėl B. P. Č. psichinės būklės ginčijamo sandorio sudarymo metu nustatymo ir su šiomis aplinkybėmis susijusių įrodymų vertinimo

24. Kaip jau minėta, ieškinio reikalavimai, ginčijant B. P. Č. sudarytą sandorį, grindžiami CK 1.89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, t. y. kad fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį.

25. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.

26. Sprendžiant dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia po dovanotojo mirties dėl to, kad dovanotojas buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, o būtent: 1) vertinant testatoriaus, šiuo atveju mirusios dovanotojos, vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar sandorio šalis suprato savo veiksmų reikšmę, ar pati sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė; 2) testatoriaus, šiuo atveju mirusios dovanotojos, gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant pačios sandorio šalies, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie sandorio šalies sveikatos būklę; 3) teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.); 4) asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrijos ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013, 2015m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015). Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad ekspertizės išvada neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2013).

27. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, faktiškai rėmėsi ekspertizės akto išvada ir nevertino liudytojų parodymų, neatsižvelgė į tai, kad B. P. Č. nurodytu laikotarpiu buvo sudariusi ir daugiau sandorių. Tačiau pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadas dėl B. P. Č. gebėjimų suprasti savo veiksmų esmę, rėmėsi ne tik byloje atliktos ambulatorinės pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis, bet ir teismo eksperto D. T. posėdžio metu duotais paaiškinimais, ekspertizės akte nurodytus duomenis sugretindamas su byloje esančiais medicininiais dokumentais, liudytojų A. A., S. M. paaiškinimais, taip pat kitais byloje esančiais įrodymais. Todėl negalima sutikti, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien eksperto padarytomis išvadomis ir nevertino kitų įrodymų.

28. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 19 punktas).

29. Byloje buvo paskirta ambulatorinė pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė, pavedant teismo ekspertui atsakyti į klausimus, ar B. P. Č. 2017 m. gruodžio 1 d. dovanojimo sutarties pasirašymo metu sirgo kokia nors psichikos liga ar psichikos sutrikimu, ar 2017 m. gruodžio 1 d. dovanojimo sutarties pasirašymo metu dėl turėto psichikos sutrikimo ir (ar) ligos ji galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad B. P. Č. 2017 m. gruodžio 1 d. dovanojimo sutarties pasirašymo metu sirgo demencija, sirgdama vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga (įgyta silpnaprotystė), dėl šios ligos 2017 m. gruodžio 1 d. dovanojimo sutarties pasirašymo metu ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, jog ekspertinio tyrimo metu buvo vertinama B. P. Č. medicininė dokumentacija ir teismo ekspertui buvo pateikta civilinės bylos medžiaga. Ekspertizės akto išvados grindžiamos tuo, kad, pagal medicininiuose dokumentuose esančius įrašus, 2017 m. gegužės mėnesį B. P. Č. diagnozuota demencija (įgyta silpnaprotystė), 2017 m. gegužės 25 d. jai nustatytas lengvas pažinimo sutrikimas. 2017 m. lapkričio 7 d. jai diagnozuota Alzheimerio liga, vertinant pažintines funkcijas nustatytas vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimas MMSE – 17 balų. 2017 m. lapkričio 15 d., prieš pasirašant dovanojimo sutartį, dėl įgytos silpnaprotystės B. P. Č. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis. Ekspertas padarė išvadą, kad vėliau jos pažintinės funkcijos tik blogėjo, todėl dovanojimo sutarties pasirašymo metu (2017 m. gruodžio 1 d.) pažintinės funkcijos negalėjo būti geresnės, nei buvo 2017 m. lapkričio 15 d.

30. Apeliantė skunde akcentuoja tam tikras įrašų B. P. Č. medicininiuose dokumentuose dalis, mini protinės būklės tyrimo rezultatus (MMSE) ir rezultatus pagal Blessedo demencijos skalę, taip pat tai, kad dėl atliktų medicininių įrašų nebuvo apklausti gydytojas neurologas R. N. ir gydytoja psichiatrė R. S., tačiau toks fragmentiškas duomenų nurodymas negali paneigti eksperto atlikto medicininių duomenų apie B. P. Č. psichikos būklę tiriamu laikotarpiu nuoseklaus tyrimo ir jo padarytų išvadų. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyti visi medicininės dokumentacijos duomenys, įskaitant ir atsakovės nurodytus, ir tyrimo metu įvertinti visi surinkti duomenys, todėl, apeliantei akcentuojant vienus medicininius duomenis, tačiau nutylint apie kitus, negalima teigti apie atliktos ekspertizės netinkamumą, nepagrįstumą ar padarytų išvadų prieštaravimą įrašams medicininiuose dokumentuose. Kaip paaiškino ekspertizę atlikęs ekspertas D. T., jis ekspertizę atliko remdamasis objektyviais medicinos dokumentais, kuriuose buvo pakankamai duomenų apie akivaizdžius B. P. Č. sveikatos sutrikimus. Ekspertas pažymėjo, kad prieš ginčijamo sandorio sudarymą B. P. Č. buvo nustatyti vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimai, o tai paprastai yra ta stadija, kuri lemia asmens gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę ir gebėjimą juos valdyti sudarant sandorius. Ekspertas atkreipė dėmesį į tai, kad medicininiuose dokumentuose jau 2017 m. birželio mėnesį yra įrašas apie tai, jog B. P. Č. „nėra kritiška savo būklei“, o klinikinėje praktikoje tai yra vienas iš pagrindinių kriterijų vertinant asmens intelektinį komponentą.

31. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, teismas vertino ekspertizės akto išvadas ir kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Eksperto išvadas patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai. Teismas, įvertinęs medicininiuose dokumentuose pateiktus duomenis, pagrįstai konstatavo, kad anksčiau aptarti medicininiuose dokumentuose esantys duomenys rodo, jog apytiksliai nuo 2017 metų pradžios B. P. Č. psichikos sveikatos būklė nuosekliai blogėjo. Likus pusei metų iki ginčijamo sandorio sudarymo, 2017 m. balandžio mėnesį jos sveikatos istorijoje užfiksuoti įrašai apie tai, kad ji nesiorientuoja laike, įtariama Alzheimerio liga. Šie duomenys patvirtina liudytojos A. A. nurodytas aplinkybes, jog prieš dvejus ar trejus metus pacientės elgesys pasikeitė, dukra I. Č. išsakė nusiskundimus dėl mamos sveikatos būklės blogėjimo. Nors teismo posėdžio metu gydytoja A. A. nurodė, kad 2017 metais ji nepastebėjo, kad pacientė būtų visiškai dezorientuota, palyginti su ta būkle, kuri buvo 2019 metais, tačiau pati gydytoja paaiškino, kad paprastai pas gydytoją atėję pacientai būna susikoncentravę, todėl sudėtinga per itin trumpą konsultacijos laiką įvertinti jų būklę. Likus dar pusmečiui iki ginčijamo sandorio sudarymo, B. P. Č. jau buvo konsultuota gydytojo neurologo, psichologo, psichiatro, buvo atliekami jos psichinės sveikatos būklės tyrimai, kurių metu pasitvirtino, jog ji serga demencija, sirgdama vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga. Kaip matyti iš byloje esančių medicininių dokumentų, teismo ekspertizės akto, liudytojo S. M. parodymų, B. P. Č. pažintinės funkcijos prastėjo, jos būklės dinamika buvo neigiama, t. y. 2017 m. gegužės mėnesį jai nustatytas lengvas pažinimo funkcijų sutrikimas, o 2017 m. lapkričio mėnesį, iki ginčijamo sandorio sudarymo likus mažiau nei mėnesiui, B. P. Č. buvo nustatyti jau vidutinio sunkumo pažinimo funkcijų sutrikimai. Be to, B. P. Č. sirgo ne tik Alzheimerio liga, bet ir daugybe kitų somatinių ligų, kurios, teismo eksperto teigimu, tiesiogiai lėmė asmens pažintinių funkcijų blogėjimą, todėl jos sveikatos būklė nuo 2017 metų vasaros iki 2017 metų gruodžio mėnesio, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, galėjo dar labiau pablogėti, ką iš esmės ir patvirtina anksčiau aptarti medicininiuose dokumentuose esantys įrašai.

32. Apeliantė skunde akcentuoja, kad mirties įraše nurodoma B. P. Č. mirties priežastis pagal diagnozių kodų klasifikavimą yra pneumonija, kvėpavimo sistemos ligos, kvėpavimo takų infekcijos. Atsakovės vertinimu, aplinkybė, kad dovanotoja mirė ne nuo kraujagyslinės demencijos, ne nuo smegenų kraujagyslių ligos, sukelia pagrindą abejoti, ar B. P. Č. iš tikrųjų sirgo tokiomis ligomis, kaip nurodė ieškovė, kaip nurodyta dovanotojos medicininiuose dokumentuose ir teismo psichiatrijos ekspertizės akte. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka, pažymėdamas, kad mirties priežastis pati savaime nepaneigia teismo psichiatro atliktos ekspertizės išvados ir nereiškia ekspertizės išvadų nepagrįstumo.

33. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip nepakankamai informatyvius atmetė liudytojų L. V., I. L., I. Ž., L. B. parodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išklausęs liudytojų parodymus, duotus teismo posėdžio metu, priėjo prie argumentuotos išvados, kad šių liudytojų bendravimas su B. P. Č. buvo tik epizodinis ir nepakankamas norint objektyviai įvertinti asmens sveikatos būklę ir jos gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę ginčijamo sandorio sudarymo metu. Todėl liudytojų L. V., I. L., I. Ž., L. B. parodymai nėra pakankami paneigti medicininiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis apie jos sveikatos sutrikimus, taip pat ekspertinio tyrimo metu teismo eksperto padarytų išvadas. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje teismo ekspertas D. T. paaiškino, kad specialių žinių neturintis asmuo, bendraudamas su demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga, sergančiu asmeniu, iš pradžių gali nesuprasti, jog asmuo serga, ir tik ilgiau su juo bendraujant ima ryškėti asmens nesiorientavimas. Taigi, atsižvelgiant į tokius eksperto paaiškinimus, duotus pagrindžiant ekspertizės išvadas, byloje apklaustų liudytojų L. V., I. L., I. Ž., L. B. parodymai apie mirusios B. P. Č. tam tikrus gebėjimus mąstyti, bendraujant su šiais asmenimis neturi esminės reikšmės, nes, bendraujantiems asmenims neturint specialių žinių ir bendraujant trumpai, epizodiškai, yra tikimybė, kad B. P. Č. elgesys šių asmenų galėjo būti įvertintas netinkamai ir neteisingai.

34. Apibendrindama teisėjų kolegija nusprendžia, kad nei liudytojų parodymai, nei apeliantės nurodyti tam tikri įrašai medicininiuose dokumentuose nepaneigia psichiatrijos ekspertizės išvadų, ekspertizės akte nenustatyta jokių prieštaravimų, neatitikties faktiniams byloje surinktų įrodymų duomenims. Nors eksperto išvada teismui neprivaloma ir ji vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo, o pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti, jeigu ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, taip pat ekspertizės akto duomenys (vertinant su kitais įrodymais) gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009). Tačiau tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta.

35. Apeliantės nurodomi duomenys apie kitus B. P. Č. tuo pačiu laikotarpiu sudarytus sandorius nepatvirtina jos psichinės būklės tam tikru metu, o tik rodo ir patvirtina sandorio sudarymo faktą. Todėl, nors B. P. Č. ir buvo sudariusi daugiau sandorių, esant anksčiau nurodytiems įrodymams ir ekspertizės akto išvadoms, nagrinėjamoje byloje darant išvadas neturi įrodomosios reikšmės, o ir tokie sandoriai, esant nustatytiems B. P. Č. psichinės būklės sutrikimams, nereiškia tokių sandorių besąlyginio teisėtumo.

36. Dovanojimo sutartis yra valios aktas, kuriuo šio sandorio šalys sąmoningai siekia tam tikro tikslo – dovanotojas nori neatlygintinai perduoti turtą kito asmens nuosavybėn, o apdovanotasis nori jį neatlygintinai gauti. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad, sudarant dovanojimo sutartį, svarbią reikšmę turi žmogaus (dovanotojo) vidinė valia, kuriai susiformuoti reikia turėti motyvus ir tikslą, todėl kilus ginčui būtina nustatyti, ar dovanojimo sutartimi dovanotojas tikrai norėjo ir siekė neatlygintinai perduoti savo turtą apdovanojamajam jo nuosavybėn ir (ar) tikrai siekė nustatyti kitas sutarties sąlygas. Tokiam sandoriui sudaryti dovanotojo valia turi būti išreikšta viešai ir įstatymo nustatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Taigi nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė, kad ginčijamą dovanojimo sutartį patvirtino notarė, tačiau, kaip minėta, vien išorinės valios išraiškos formos nepakanka nustatant, ar tikroji asmens valia ją atitiko, o aplinkybė, kad B. P. Č. pasirašė ginčijamoje sutartyje, pati savaime nepatvirtina jos tikrosios valios.

37. Notaro veiklą reglamentuoja Notariato įstatymas, kurio 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose. Prieš tvirtindamas sandorius, notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad ne tik būtų išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Taigi notaras yra ir civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Teismo posėdžio metu notarė nurodė, kad ta aplinkybė, jog ji patvirtino dovanojimo sutartį, reiškia tai, kad jai nekilo abejonių dovanotojos gebėjimu suvokti savo veiksmų reikšmę, o duomenų apie turimus psichikos sveikatos sutrikimus jai nebuvo pateikta. Teismas pažymėjo, kad, skirtingai, nei nurodoma atsakovės atsiliepime į ieškinį, dovanojimo sutarties sudarymo klausimus su notaro biuru tvarkė ne pati B. P. Č., o trečiasis asmuo I. Č.. Vadinasi, notarė su B. P. Č. galėjo bendrauti tik sandorio tvirtinimo metu. Be to, notarė pripažino, kad jog, jeigu šio sandorio tvirtinimo metu ji būtų žinojusi, kad Č. serga Alzheimerio liga ar kokia nors kita psichikos liga, ji būtų pareikalavusi pateikti psichiatro išvadą apie jos sveikatos būklę.

38. Nors tiek apeliantė D. Č., tiek trečiasis asmuo I. Č. argumentuoja, kad tikroji B. P. Č. valia buvo dovanoti turtą vaikaitei D. Č., tačiau byloje pagal nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus nenustatyta, kad B. P. Č. būtų turėjusi susiformavusią valią kam nors ką nors padovanoti, todėl ginčijamo sandorio sudarymo teismas negali pripažinti jos laisvos valios išraiška.

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar B. P. Č. pati sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, pagrįstai atsižvelgė į teismo posėdžio metu atsakovės teiktus paaiškinimus, jog 2017 metų rudenį vykusio pokalbio metu ji paklausė močiutės, kaip ir kur atsakovei reikės gyventi po to, kai močiutė numirs, nes tada butas priklausys tik jos mamai ir ieškovei. Atsakovės teigimu, močiutė jai atsakė, kad jos dukros N. ir I. turi savo butus, o jai nėra skirtumo, kaip savo butą ji perleis atsakovei, t. y. ar tai bus dovanojimas, ar paveldėjimas, todėl atsakovė kreipėsi pagalbos į mamą, kad ši suorganizuotų susitikimą pas notarą. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams, daro išvadą, kad iš šių atsakovės paaiškinimų matyti, jog sandorio sudarymo iniciatyva kilo iš atsakovės, o ne iš B. P. Č. pusės, nes tai atsakovė iškėlė klausimą dėl jos gyvenamosios vietos po B. P. Č. mirties. Įvertinus byloje esančius medicininius duomenis apie 2017 metų rudenį buvusią B. P. Č. sveikatos būklę, jai atliktų tyrimų rezultatus, pažinimo funkcijų sutrikimą, mažai tikėtina, jog B. Č. būtų kėlusi jos nuosavybės perleidimo klausimą, tuo labiau svarsčiusi su atsakove dėl nuosavybės perleidimo teisinio pagrindo. Be to, pažymėtina tai, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog B. P. Č. dar iki 2017 metų būtų planavusi jai priklausantį turtą perleisti atsakovei, todėl ginčijamo sandorio sudarymo teismas negali pripažinti jos laisvos valios išraiška.

40. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybių apie sandorio šalies sveikatą neatskleidimas notarei, ypač įvertinus tai, jog šios aplinkybės atsakovei sandorio sudarymo metu buvo žinomos, neatitinka sąžiningo, teisingo ir protingo asmens elgesio standartų. Tuo labiau, kad teismo posėdžio metu, kaip jau minėta anksčiau, notarė nurodė, jog tuo atveju, jeigu šio sandorio tvirtinimo metu ji būtų žinojusi, kad B. P. Č. serga Alzheimerio liga ar kokia nors kita psichikos liga, ji būtų pareikalavusi pateikti psichiatro išvadą apie jos sveikatos būklę.

41. Spręsdamas klausimą dėl šalių sąžiningumo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apeliantės argumentus, kad trečiasis asmuo I. Č., turėdama savanaudiškų ketinimų, norą, kad jos mamai būtų nustatytas specialusis slaugos poreikis, simuliavo psichikos ligos simptomus, todėl gydytojams bei specialistams buvo pateikta tikrosios B. P. Č. sveikatos būklės neatspindinti informacija. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas, vertindamas I. Č. paaiškinimus apie tai, jog Alzheimerio ligos diagnozė jos mamai buvo nustatyta tik dėl to, kad ji gydytojų to prašė, nurodydama iš dalies neteisingą informaciją apie mamos būklę, pagrįstai pažymėjo, kad paciento artimųjų pateikiama informacija apie asmens sveiktos būklę, tam tikrą elgesį gali būti vienas iš informacijos šaltinių sprendžiant dėl asmens sveikatos būklės, tačiau klinikinės diagnozės nustatymas ir patvirtinimas yra išimtinai šios srities specialistų kompetencija. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams, neturi pagrindo abejoti gydytojų specialistų padarytomis išvadomis ir jų nustatytomis diagnozėmis, o atsakovės ir trečiojo asmens I. Č. siekis sumenkinti B. P. Č. turėtas psichinės sveikatos problemas vertintinas kaip jų procesinė pozicija, ginantis nuo pareikšto ieškinio.

42. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Apeliantė apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jos manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė teisinių argumentų, sudarančių pagrindą panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o faktines bylos aplinkybes interpretuoja kitaip, nei jas nustatė ir vertino bylą išnagrinėjęs teismas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, kurie būtų esminiai ir turėtų esminės reikšmės sprendimo teisėtumui, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesutikdama su teismo atliktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

43. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą, ieškinį tenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Atsakovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmetamas, todėl jai nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

46. Ieškovė nepateikė bylinėjimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme pagrindžiančių įrodymų, todėl klausimas dėl šių išlaidų nesprendžiamas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.