- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-18
- Bylos Nr.
- 1A-666-468/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-53762-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Daiva Kazlauskienė, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- R. K.
- Nukentėjusysis
- A. A.
- Advokatai
- Saulius Juzukonis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Arūno Kisieliaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-09-05 nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, paskiriant įpareigojimus: būti namuose nuo 11.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar kitomis svarbiomis priežastimis; pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį –50 MGL dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, kadangi byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, paskirta bauda sumažinta vienu trečdaliu ir kaltinamajam paskirta 33 MGL dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, jas visiškai sudedant, ir R. K. paskirta subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 6 mėnesiams, paskiriant įpareigojimus: būti namuose nuo 11.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar kitomis svarbiomis priežastimis; pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir 33 MGL, t. y. 1 242 Eur bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, R. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 metams, terminą skaičiuojant nuo 2017-10-19.
Nukentėjusiojo A. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. K. nukentėjusiojo naudai priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. R. K. sukėlė fizinį skausmą, o būtent jis 2018-11-09 apie 23.00 val., adresu Olandų g. 51, Vilniuje, būdamas automobilyje Toyota Prius Plius, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinėje keleivio vietoje, be priežasties, tyčia trenkė kumščiu vieną smūgį A. A. į krūtinę, tuo jam sukeldamas fizinį skausmą. Šie R. K. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
2. Be to, kaltinamasis R. K. 2017-10-19 apie 00.10 val., Vilniuje, Lizdeikos gatvėje ties pastatu Nr. 4, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 2,02 promilės etilo alkoholio). Šie R. K. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (redakcija galiojusi iki 2019-03-31).
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. K. gynėjas advokatas S.Juzukonis prašo
-Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-09-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: R. K. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių;
-byloje atlikti dalinį įrodymų tyrimą.
3.1. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Gynėjas dėl R. K. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nurodo, kad baudžiamoji byla nebuvo atnaujinta – šiuo klausimu joks teismo sprendimas nebuvo priimtas, prie baudžiamosios bylos nebuvo prijungta išnagrinėta baudžiamoji byla. Be to, byloje dėl šio epizodo nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, nebuvo pagarsinta baudžiamosios bylos medžiaga. Todėl apeliaciniame skunde daugiau dėl R. K. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nepasisakoma.
3.2. Toliau apeliaciniame skunde gynėjas dėsto argumentus dėl R. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teigia, jog R. K. atžvilgiu 2018-02-18 priimtas įsiteisėjęs nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-388-893/2018 yra teisėtas, pagrįstas, vykdomas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo procesą atnaujinti.
3.3. Pažymi, jog baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį, kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą, naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
3.4. Gynėjo teigimu, pagal baudžiamojo proceso nuostatas kaltinamasis neprivalo įrodinėti tiek savo kaltumo, tiek nekaltumo, ir nors bylos nagrinėjimo metu gynyba siekė šioje byloje pradėti rinkti įrodymus, patvirtinančius, kad R. K. nepadarė jokio nusikaltimo (teisminio nagrinėjimo metu pateikti keli prašymai dėl papildomų įrodymų išreikalavimo bei liudytojų iškvietimų ir jie buvo patenkinti), vėliau buvo nuspręsta, kad bus gintasi teismui pateikto kaltinamojo akto ribose ir pagal tuos duomenis, kuriais remiasi kaltintoja, o būtent kaltinamojo, nukentėjusiojo ir keletu selektyviai atsirinktų ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų J. G., G. T. S., A. B., R. O. parodymais bei 2018-11-10 Vilniaus AVPK tarnybiniu pranešimu, kad pristatytas į komisariatą R. K. atsisakė pūsti į alkotesterį, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, jis svirduliavo.
3.5. Nurodo, kad fizinio skausmo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, tai yra kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį - padarinius, tai yra sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, tai yra asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Tuo tarpu teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad iš liudytojų parodymų matyti, jog jie nurodė įvykio mechanizmą, t. y., kaip buvo suduotas smūgis. Liudytojai policijos pareigūnai A. B. ir R. O. patvirtino, kad jokio smūgio nematė, tai žino tik iš nukentėjusiojo paaiškinimų. Tačiau pareigūnai nesiėmė jokių priemonių: neapžiūrėjo nukentėjusiojo, nesuteikė jam skubios medicininės pagalbos, neiškvietė medikų ar kaip nors kitaip neužfiksavo sužalojimo padarinių. Mano, kad reikia atmesti nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad neva tai kaltinamasis R. K. jam trukdė vairuoti, vadino nusikaltėliu, nes jis pats teisme atsakydamas į klausimą, nurodė, kad tais atvejais, kai kyla bet kokia grėsmė sveikatai, gyvybei, jis turi pilną teisę nutraukti vežimo paslaugą, tačiau to nepadarė, todėl, darytina išvada, kad aplinkybės galimai nebuvo tokios, kaip nurodo nukentėjusysis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš skambučio registracijos garso įrašo matyti, jog bendrosios pagalbos telefonu paskambino liudytojas G.T. S., kuris nurodė, kad sužeistų asmenų nėra. Teismas darė išvadą, kad garso įrašas neatitinka išklotinės. Todėl, gynėjo manymu, lieka neaišku, kaip teismas vertino šį įrodymą.
3.6. Teigia, jog, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje kažkiek analizavo nukentėjusiojo A. A. ir liudytojų, kaltinamojo parodymus, tačiau tai padarė neišsamiai, nesugretino jų tarpusavyje, be pagrindo ignoravo liudytojų J. K., M. K. bei D. P. parodymus, kurie buvo nagrinėjamo įvykio metu taksi automobilyje ir matė įvykio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė šių liudytojų parodymais, nes, gynėjo teigimu, galimai manė, kad jie yra suinteresuoti padėti R. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi yra jo draugai ar pažįstami. Toliau apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas cituoja nuteistojo R. K., nukentėjusiojo A. A., liudytojų G.T. S., J. G., J. K., M. K., D. P., R. O., A. B. parodymus, nurodydamas, kad nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių apie jo sumušimą ir fizinio skausmo jam sukėlimą nepatvirtina jokie duomenys. Mano, kad tokiai išvadai neprieštarauja liudytojų J. G., G.T. S. ir J. K. parodymai, kurie niekaip nėra susiję su kaltinamuoju R. K., yra nešališki, todėl objektyviausiai atspindi buvusią situaciją. Pažymi, jog pastarųjų parodymai akivaizdžiai paneigia nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad automobilis buvo stabdomas lėtai. Priešingai, tvirtina, kad buvo staigiai sustabdyta, o svarbiausia, kad vairuotojas t. y. nukentėjusysis išlipo iš karto ir pirmi jo ištarti žodžiai buvo ne apie neva patirtus sužalojimus. Tai, gynėjo nuomone, patvirtina ir gautas garso įrašas iš bendro pagalbos centro, kuriame girdisi, kaip kelis kartus buvo užduotas klausimas, ar yra sužalotų asmenų, į ką liudytojas atsakė, kad nėra. Pažymi, kad kai nukentėjusysis pateikė savo versiją apie tai, jog jis neva buvo sumuštas, tas faktas iš karto buvo ginčijamas, todėl, gynėjo manymu, atvykę pareigūnai turėjo tai ypatingai aiškintis ir nustatinėti liudytojus, kas nebuvo padaryta. Taip pat nėra jokio užfiksuoto sužalojimo fakto ant nukentėjusiojo kūno, nėra specialisto išvados, tai nėra užfiksuota jokiame apžiūros protokole. Vienintelis liudytojas policijos pareigūnas R. O. teisme parodė, kad tikrai matėsi, jog žmogus buvo sužalotas, laikėsi už krūtinės, jam buvo sunku prakvėpuoti, tačiau jis nebuvo apžiūrėtas. Gynėjo manymu, šio liudytojo parodymai šiuo aspektu turi būti atmesti, nes yra neatitinkantys tikrovės ir neprofesionalūs, nes policijos pareigūnai, vykdydami savo pareigas ir turi suteikti visapusę pagalbą sužalotiems dėl bet kokio įvykio asmenims, sužalojimus apžiūrėti ir juos užfiksuoti.
3.7. Nurodo, jog nukentėjusiojo parodymų apie neva tai smūgio sukeltas pasekmes: galvos svaigimą, šoką ir pan., taip pat niekas nepatvirtina. Gynėjo nuomone, visiškai neaišku, ar tai negalėjo sukelti jo paties liga, nes jis teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad po širdies operacijos gydosi ir nuolat vartoja vaistus nuo kraujospūdžio, taip pat patvirtino, jog tuo metu kaip tik nebuvo pavartojęs jam gydytojo paskirtų vaistų. Mano, kad nukentėjusiajam nebuvo sukeltos jokios neigiamos pasekmės jo sveikatai ar tuo labiau jis nepatyrė neturtinio pobūdžio praradimų, nepatogumų ir pan., kuriuos įvertino net 800 Eur suma, nes iš karto po komisariato išvyko dirbti ir buvo viskas gerai, todėl, gynėjo manymu, civilinis ieškinys yra nepagrįstas. Gynėjo teigimu, pareikštą civilinį ieškinį galima vertinti kaip norą pasipelnyti iš situacijos, nes jo dydis nėra pagrįstas, taip pat civiliniame ieškinyje nurodyti motyvai, neatitinka realybės. Be to, nukentėjusysis savo parodymuose nurodė, kad užtektų ir atsiprašymo. Todėl, gynėjo manymu, apylinkės teismo motyvai, patenkinti civilinį ieškinį iš dalies ir nukentėjusiajam priteisti 200 Eur sumą, nepagrįsti, nes teismas, konstatuodamas patirtą neturtinę žalą, pats abejoja ir daro prielaidas, pasiremdamas nukentėjusiojo nurodytomis prielaidomis, o ne nustatytomis aplinkybėmis.
3.8. Gynėjo manymu, vertinant kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu darytina tik kategoriška išvada, kad nėra surinkta jokių objektyviosios nusikalstamos veikos požymių, įrodymų, kad R. K. sumušė ar kitaip smurtavo nukentėjusiojo A. A. atžvilgiu ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. Pažymi, kad liudytojų policijos pareigūnų R. O. ir A. B. parodymai patvirtina tik tą faktą, kad jie atvyko dėl eismo įvykio ir aiškinosi tik būtent tokio įvykio aplinkybes, tačiau neatliko nieko, kad nustatytų nusikaltimo aplinkybes, kurios, pasak jų, buvo nustatytos vietoje. Taigi, šiuo aspektu liudytojo policijos pareigūno R. O. parodymai, kad jie viską atliko pagal instrukcijas, turi būti vertinti itin kritiškai, nes tai paneigia jų pačių parodymai „neapklausė liudytojais, nes ramiai sėdėjo automobilyje, skundėsi sužalojimais, tačiau neapžiūrėjo“ ir pan.
3.9. Mano, kad pirmos instancijos teismas R. K. nuteisė remdamasi iš esmės savo susikurtomis prielaidomis, bet ne byloje esančiais įrodymais, esančius parodymų prieštaravimus ignoravo, tik deklaratyviai be jokio teisinio pagrįstumo pasisakė apie nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą, nors gynyba nurodė priešingai, tačiau, kodėl buvo atmesti jos argumentai, liko neaišku. Tuo tarpu pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988-12-06 sprendimas byloje B., M. ir J. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001-03-20 sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Taigi, gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių bei 305 straipsnio nuostatas, tai yra neištyręs ir neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrindęs, kodėl remiasi vien tik nukentėjusiojo A. A. ir tik tam tikromis liudytojų J. G., G.T. S., policijos pareigūnų A. B. ir R. O. parodymų ištraukomis (epizodais), atmetant jų duotus parodymus, paneigiančius nukentėjusiojo parodymus bei absoliučiai atmetant kitų 3 liudytojų parodymus, patvirtinančius reikšmingas bylai aplinkybes, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų ir vadovaudamasis prielaidomis, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį R. K. atžvilgiu. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas), civilinis ieškinys taip pat atmestinas.
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis R. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, o prokuroras – prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. Apygardos teismas, susipažinęs su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, bylos medžiaga bei apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-09-05 nuosprendis neteisėtas ir naikintinas, nes yra priimtas neužtikrinus asmens teisės į tinkamą teisinį procesą ir nešališką teismą.
6. Byloje nustatyta, kad R. K. naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, galimai padarė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą laikotarpiu, t. y. būdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-02-12 nuosprendžiu, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo. Minėtu nuosprendžiu R. K. išaiškinta, kad laidavimo metu padarius naują tyčinį nusikaltimą sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl asmens atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
7. Gynėjas skunde pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl R. K. atsakomybės už visas nusikalstamas veikas, nesilaikė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes baudžiamojoje byloje Nr. 1-388-893/2018 įrodymų tyrimas nebuvo atnaujintas – šiuo klausimu nebuvo priimtas sprendimas, prie baudžiamosios bylos Nr. 1-1633-865/2019 nebuvo prijungta išnagrinėta baudžiamoji byla.
8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2007-11-27 nutartyje Nr. 2K-P-429/2007 išaiškino baudžiamųjų bylų nagrinėjimo tvarką tais atvejais, kai asmuo, nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį (kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko), per vienerius metus padaro naują tyčinį nusikaltimą. Nors R. K. naują nusikalstamą veiką galimai padarė būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad plenarinės sesijos priimtoje nutartyje aptariami procesiškai tapatūs klausimai dėl bylos nagrinėjimo teisme tvarkos, asmeniui esant atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, egzistuojant BK VI skyriuje numatytoms sąlygoms, vertindama, ar apylinkės teismas nepadarė procesinių pažeidimų, vadovaujasi minėtoje nutartyje išaiškinta bylos, už visas padarytas nusikalstamas veikas, nagrinėjimo tvarka.
9. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-27 nutartyje Nr. 2K-P-429/2007 nurodyta, kad paaiškėjus, jog asmuo, nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios padarė naują tyčinį nusikaltimą, bylos nagrinėjimas teisme turi vykti tokia tvarka: 1) bylos parengimo nagrinėti teisme metu priimama nutartis perduoti bylą (dėl naujo tyčinio nusikaltimo padarymo) nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 232 straipsnio 1 punktas, 233 straipsnis); 2) išsireikalaujama pirmoji byla ir, vadovaujantis BPK 295 straipsniu, joje atnaujinamas įrodymų tyrimas (bylą dėl naujo tyčinio nusikaltimo padarymo teismui perduodantis prokuroras kaltinamajame akte ar atskirai turi nurodyti, kad kaltinamasis yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir prašyti sujungti bylas); 3) vadovaujantis BPK 232 straipsnio 4 punktu, bylos sujungiamos; 4) sujungta byla nagrinėjama, vadovaujantis BPK XIX–XXIII skyrių nuostatomis, išskyrus tai, kad įrodymai, kuriais pagrįstos pirmosios bylos nuosprendyje išdėstytos išvados, teisiamajame posėdyje pakartotinai netiriami (įrodymų tyrimas pirmojoje byloje atnaujinamas tam, kad būtų ištirti bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingi duomenys, taip pat duomenys, būtini teisingam kitų nuosprendžio rezoliucinės dalies klausimų išsprendimui); 5) nuosprendyje pirmiausia išsprendžiamas kaltės klausimas dėl nusikalstamų veikų, padarytų po asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės; 6) kaltinamąjį pripažinus kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, t. y. kaltinamasis pripažįstamas kaltu padaręs veiką (veikas), dėl kurios (kurių) buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir, laikantis BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą bei bausmių subendrinimą, skiriamos bausmės už visas veikas ir galutinė subendrinta bausmė.
10. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-05-16 nutartimi baudžiamoji byla Nr. 1-1633-865/2019, kurioje R. K. kaltinamas pagal BK 140 straipsnio dalį, perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 138). Prokurorė Vilniaus miesto apylinkės teismui su baudžiamąja byla perduotame kaltinamajame akte nurodė, kad R. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-02-12 nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) (t. 1, b. l. 118-123). Prokurorė teisiamojo posėdžio metu prašė baudžiamojoje byloje Nr. 1-388-893/2018 tyrimą atnaujinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-02-12 nuosprendžio nuorašą prijungti prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi prokurorės prašymą tenkino: tyrimą atnaujino ir prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos prijungė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-02-12 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-388-893/2018 nuorašą (t. 1, b. l. 181). Vis tik, kaip matyti iš bylos medžiagos, apylinkės teismas protokoline nutartimi procesą pirmojoje byloje atnaujino neišsireikalavęs baudžiamosios bylos Nr. 1-388-893/2018 medžiagos ir šių bylų nesujungęs. Nors prokurorė posėdžio metu prašė prie nagrinėjamos bylos prijungti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-02-12 nuosprendžio, kuriuo R. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nuorašą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad minėtas sprendimas prie teisminių baudžiamosios bylos dokumentų faktiškai prijungtas nebuvo (su 2019-07-11 teisiamojo posėdžio protokolu į bylą įsiūtas nėra). Nors minėto nuosprendžio nuorašas yra baudžiamosios bylos medžiagoje (t. 1, b. l. 84-89), tačiau vien tai, kad dokumentas yra ikiteisminio tyrimo metu, dar iki bylos perdavimo į teismą suformuotoje medžiagoje, savaime neleidžia laikyti, jog baudžiamosios bylos (Nr. 1-388-893/2018 ir Nr. 1-1633-865/2019) buvo sujungtos nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Nagrinėjamu atveju jokia nutartis sujungti bylas nebuvo priimta. Baudžiamųjų bylų sujungimas taip pat neatsispindi ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (Liteko). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas, spręsdamas dėl asmens atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, protokoline nutartimi atnaujindamas procesą baudžiamojoje byloje Nr. 1-388-893/2018, neišsireikalavo baudžiamosios bylos medžiagos ir iš esmės nesujungė baudžiamųjų bylų (Nr. 1-388-893/2018 ir Nr. 1-1633-865/2019), kas yra laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis), tačiau dėl neprijungtoje byloje tirtos veikos priėmė procesinį sprendimą pripažinti kaltu ir paskyrė bausmę.
11. Taigi konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą, šių trūkumų apeliacinės instancijos teisme ištaisyti galimybės nėra, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, todėl naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija dėl nuteistojo R. K. gynėjo advokato S.Juzukonio apeliacinio skundo argumentų, susijusių su R. K. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepasisako. Visos apeliaciniame skunde nurodytos ir ginčijamos aplinkybės tirtinos iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. K. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-09-05 nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui.