Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.

5Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, kuriame prašė ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. T2-109 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2019 metams nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniui ir 8 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams bei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

7Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. sausio 13 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. pareiškimą.

8Teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – savivaldybės tarybos sprendimo atitikimas nustatyto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo, aukštesnę galią turintiems teisės aktų reikalavimams.

9Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotais aiškumo ir pakankamumo standartais argumentams, kuriais grindžiamas abstraktus pareiškimas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Įvertinęs pareiškėjo patikslinto pareiškimo teismui turinį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, konstatavo, kad nors patikslintame pareiškime paminimas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Sprendime (jo punktuose) ir įstatymuose, tačiau patikslintame pareiškime išdėstyti argumentai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodytų reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015; 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017; 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018).

10Teismas pažymėjo, kad patikslintame pareiškime abstrakčiai teigiama, jog Sprendimas (jo punktai) prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, pažeidžia viešąjį interesą. Pažymėjo, kad pareiškėjas visiškai neanalizavo skirtumų tarp esančių atskirų juridinių asmenų ir jų apimties, pagal Sprendimu nustatytus skirtingus Nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, kuriais buvo diskriminuojami ir baudžiami atskiri juridiniai asmenys. Taip pat nepateikė jokių argumentų, kodėl, pareiškėjo nuomone, diferencijuotas teisinis reguliavimas yra objektyviai nepateisinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje

11Nr. A-3016-968/2019). Papildomai pažymėjo, kad patikslinto pareiškimo teiginiai nėra susiję su Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius nekilnojamojo turto mokesčio tarifus (nuo 0,3 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės), kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar Nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).

12Teismas akcentavo, kad patikslintame pareiškime yra cituojamas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje

13Nr. A-1107-492/2015 bei 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje

14Nr. eA-203-492/2017, pateiktas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo aiškinimas, tačiau tai nesusiję su pareiškėjo kvestionuojamomis Sprendimo nuostatomis. Vertino, jog pareiškime nėra argumentų, kad savivaldybė taikė kriterijus, kurie nebūtų įtvirtinti Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3016-968/2019).

15Teismas konstatavo, jog pareiškėjo patikslintame pareiškime išdėstyti teiginiai yra paremti tik prielaidomis, svarstymais ir neatitiko teisiniams argumentams keliamų reikalavimų.

16Teisėjų kolegija darė išvadą, kad patikslintame pareiškime nėra argumentų ir motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl Sprendimo 1.1, 1.2, 1.3.1 punktų atitikties Nekilnojamojo turto mokesčių įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, todėl teismas atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą ir bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p., 103 str. 1 p.).

18Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys R. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 13 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat pareiškėjas prašo, apeliacinės instancijos teismui sutinkant su atskiruoju skundu, atnaujinti bylos nagrinėjimą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartį panaikinti.

19Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priėmęs skundžiamą nutartį ir nutraukęs bylos nagrinėjimą, iš esmės neatliko jokios savarankiško pareiškėjo pareiškimo argumentų analizės, o tik rėmėsi bei pacitavo teismui „tinkamas“ bylos dėl nekilnojamojo mokesčio tarifų 2018 metams nutarties pastraipas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje A-3016-968/2019, kurioje bylą nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme dėl pareiškimo neatitikimo jam keliamiems reikalavimams). Tačiau šios dvi bylos ir jose pateikti pareiškimai bei jų argumentai yra skirtingi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neanalizavo šių bylų skirtingumo aspekto.

20Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas savarankiško pareiškimo argumentų tyrimo neatliko, nes jeigu būtų atlikęs, būtų tik pakartotinai nustatęs, kad patikslintas pareiškimas atitinka visus jam keliamus reikalavimus.

21Pareiškėjas nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje yra nurodęs, jog pareiškėjas pareiškime pateikė abstrakčius teiginius, tačiau teismas dėl nesuprantamų priežasčių pacituoja tik pareiškimo apibendrinančius argumentus ir „nepastebi“ tokius apibendrinančius teiginius konkretizuojančių argumentų. Papildomai nurodo, kad teismas šioje byloje neatliko savo pareigos savarankiškai išnagrinėti pareiškėjo argumentų ir neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi tarp tokių nekilnojamojo turto objektų nėra jokių skirtumų ir pareiškėjui nekyla ir negali kilti pareiga įrodyti jų skirtingumą, nes atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad jis nustatė tokius šių turto objektų skirtumus, kurie lemtų skirtingų nekilnojamojo turto mokesčio dydžių nustatymą.

22Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškime nėra argumentų, kad savivaldybė taikė kriterijus, kurie nebūtų įtvirtinti Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, yra nepagrįsta. Pareiškėjas ne tik paaiškino, kodėl diferencijuotas teisinis reguliavimas yra objektyviai nepateisinamas, pateikė argumentus, kodėl Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktai neatitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir juos aiškinančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, bet ir savo skundą pagrindė labai konkrečiais teisiniais argumentais ir pateikė iliustracinius pavyzdžius savo argumentams pagrįsti. Pareiškėjas niekada neturėjo ir neturi jokių nutylėtų motyvų prašydamas ištirti konkretaus norminio akto punktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

23Pareiškėjo vertinimu, teismo priimta skundžiama nutartis nutraukti bylos nagrinėjimą remiantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 103 straipsnio 1 punktu, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos garantuojamą teisę į teisingą teismą, kuri apima, įskaitant, bet neapsiribojant, teisę būti išklausytam, teisę į greitą bylos išnagrinėjimą ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą.

24Pareiškėjas pažymi, kad teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 103 straipsnio 1 punktu ir nutraukė administracinę bylą, tačiau nei viena iš nurodytų ABTĮ nuostatų nesuteikia teismui teisės nutraukti bylą jos nagrinėjimo metu išaiškėjus, kad skundas (prašymas, pareiškimas) turi trūkumų (teismas motyvuojamojoje skundžiamos nutarties dalyje labai aiškiai nurodė, bylos nagrinėjimas buvo nutrauktas dėl galimai nustatytų tariamų trūkumų). Teismo teisė nutraukti bylos nagrinėjimą dėl bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusių skundo (prašymo, pareiškimo) trūkumų, negalėtų būti įtvirtinta įstatyme, nes toks teisinis reglamentavimas sudarytų prielaidas pažeisti esminius teisės į teisingą teismą principus. Todėl tie atvejai, kai skundo (prašymo, pareiškimo) trūkumai išaiškėja jau pasibaigus priėmimo stadijai, reiškia teismo padarytą klaidą.

25Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo ne nutraukti bylą, bet atnaujinti bylos nagrinėjimą remiantis ABTĮ 81 straipsnio 9 dalimi ir pasiūlyti pareiškėjui pašalinti pareiškimo trūkumus

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

29Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 13 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas.

30Bylos duomenimis nustatyta, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartis priimta remiantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, kuriame nustatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

31Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti įgyvendinama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. Administraciniam teismui paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimus, kurie užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą

32(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010; 2008 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-556-348/2008). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-789-552/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-201-492/2017).

33Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai skundžiama 2020 m. sausio 13 d. nutartimi bylą pagal pareiškėjo pareiškimą nutraukė, nustatė abstraktaus pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą trūkumus.

34Pareiškėjo nuomone, pareiškėjas patikslintą pareiškimą teismui pateikė su visais išsamiais argumentais ir teiginiais, susijusiais su Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, taip pat rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika šios bylos aplinkybėms, todėl norminė administracinė byla, konstatavus, kad yra pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą trūkumai, buvo nutraukta nepagrįstai.

35Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia Palangos miesto savivaldybės tarybos Sprendimą dėl nekilnojamojo mokesčio tarifų nustatymo 2018 metams. Šioje byloje prašomas patikrinti norminis administracinis aktas – savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo patvirtinti nekilnojamojo turto mokesčio 2018 metams tarifai ir nagrinėjamoje byloje sprendžiamas norminio akto teisėtumas, nustatant nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2018 metams.

36Taigi kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pagrindas yra teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-171/2013, 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-905-492/2015).

37Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant normines administracines bylas nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje

38Nr. eI-21-438/2017 ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Be to, tinkamai nepagrindus savo pozicijos dėl teisinio reguliavimo neatitikimo aukštesnės galios teisės aktams, negalima nustatyti norminės bylos dalyko, nagrinėjimo ribų ir apimties, suvaržoma proceso šalių teisė teikti paaiškinimus, teismo galimybė ruošti bylą teisminiam nagrinėjimui bei ją nagrinėti. Pareiškime (prašyme) dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo negalima apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-14-552/2017; 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1087-520/2018 ir kt.).

39Pareiškėjo patikslintame pareiškime yra pateikti konkretūs argumentai dėl Sprendimo (jo punktų) atitikties įstatymų nuostatoms: 19-25 punktuose išsamiai pasisakyta dėl Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktų neatitikimo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai;

4026-35 punktuose argumentuota dėl Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktų neatitikimo Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniui ir 8 straipsnio 2 daliai; 36-39 punktuose išdėstyti teisiniai argumentai dėl Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktų neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams; 40-50 punktuose pasisakyta dėl Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktų neatitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

41Pažymėtina, kad pareiškėjas aukščiau minėtuose patikslinto pareiškimo punktuose išreiškė poziciją, jog Sprendimu nustačius skirtingus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus buvo diskriminuojami ir baudžiami atskiri juridiniai asmenys, analizavo tarp jo nurodytų asmenų esančių skirtumų pobūdį, apimtį, argumentuodamas pateikė atskirų juridinių asmenų pavyzdžius, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pareiškėjo patikslinto pareiškimo argumentus. Be to, pareiškėjas patikslintame pareiškime pateikė pakankamus motyvus, kodėl jo nuomone diferencijuotas teisinis reguliavimas yra objektyviai nepateisinamas.

42Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškimo turinį, sprendžia, kad, nagrinėjamu atveju patikslintame pareiškime iš esmės neapsiribojama tik teisės aktų nuostatų ir teismų praktikos, (tiesiogiai) susijusios su šioje byloje keliamais klausimais, išdėstymu dėl galimo norminio administracinio akto nuostatų neatitikties aukštesnės teisinės galios teisės aktams.

43Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškimo turinį ir tuo pagrindu nepagrįstai nutraukė administracinę bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. atskirasis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

44Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu,

45Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. atskirąjį skundą tenkinti.

46Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

47Nutartis neskundžiama.