Kauno apygardos teismo nutartis

2013-10-29 · Civilinė byla Nr. 2A-1725-230/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-05-27Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-10-29Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-29
Bylos Nr.
2A-1725-230/2013
Teisminio proceso Nr.
2-40-3-00166-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aušra Baubienė (pirm.), Nijolia Indreikienė (pran.), Albina Rimdeikaitė
Ieškovas
J. Ž.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 44.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1725-230/2013Teisminio proceso Nr. 2-40-3-00166-2013-8Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.1; 44.5.2.5;121.14; 121.21. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. Ž. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-287-443/2012 pagal ieškovės J. Ž. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės 10 000 Lt neturtinę bei 2 300 Lt turtinę žalą, padarytas ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais. Nurodė, kad 2010 m. vasario 17 d. Šakių rajono PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 91-1-00071-10 dėl neteisėto disponavimo narkotikais. Tą dieną apie 21.30 val. ieškovės bute (duomenys neskelbtini), įtartas neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, buvo sulaikytas ieškovės sūnus V. Ž., kuriam Šakių rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 19 d. nutartimi paskyrė suėmimą 14 d. laikotarpiui. 2010 m. kovo 3 d. po pietų ieškovė atvyko į Šakių rajono PK budėtojų dalies patalpas, norėdama perduoti sūnui maisto. Ten pat užėjęs tyrėjas V. B. pasakė, kad J. Ž. turinti su juo eiti į kabinetą duoti parodymus. Ieškovei atsisakius, tyrėjas paėmęs ją už rankos ir nusivedęs į policijos komisariato antrame aukšte esantį kabinetą. J. Ž. atsisakius duoti parodymus prieš areštinėje esantį sūnų, neva jis prekiavo narkotikais, tyrėjas surašė laikino sulaikymo nutarimą, vėliau ir sulaikymo protokolą, o ieškovę patalpino į areštinę. Tyrėjas tai daręs vien dėl to, kad ji, būdama garbaus 70 m. amžiaus, areštinėje palūžtų psichologiškai ir iš baimės duotų kaltinimui pagrįsti reikiamus parodymus. Ieškovė nebuvo padariusi jokio nusikaltimo, tačiau kitą dieną jai buvo įteiktas išgalvotas įtarimas neva ji įtariama tuo, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdama tikslą jas platinti, t. y. 2010 m. vasario pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens įgijo narkotines medžiagas, kurias laikė savo dukters V. B. bute, turėdama tikslą jas platinti, bei jas platino, ir šiais veiksmais padarė LR BK 260 str. l d. numatytą nusikaltimą. Toks pareigūno elgesys labai pakenkė jos sveikatai, advokatui A. M. atvykus į areštinę, jai buvo iškviesta greitoji medicininė pagalba, nes labai skaudėjo galvą, buvo silpna, spaudė krūtinę. Medikai suteikė pirmąją pagalbą, tačiau po šio sukrėtimo ji gydosi iki šio laiko. Praėjus beveik trejiems metams jaučia pastovią baimę, bijo policijos, prastai miega, sapnuoja košmarus, naktį šokinėja iš lovos. 2010 m. kovo 4 d. 16 val. J. Ž. buvo paleista iš areštinės ir daugiau su ja niekas jokių procesinių veiksmų neatliko. 2010 m. rugsėjo 3 d. ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu buvo nutrauktas, kas akivaizdžiai parodo, kad ji buvo visiškai nepagrįstai persekiojama ir tuo labiau – neteisėtai laikinai sulaikyta. Prokuroras, kuris organizavo ir kontroliavo šį tyrimą, nutarimo nepanaikino ir toleravo tokį pareigūnų neteisėtą elgesį. Ikiteisminio tyrimo byloje nėra jokių duomenų, kad ji būtų slėpusis, bėgusi nuo ikiteisminio tyrimo ar kitų pareigūnų. Laikino sulaikymo protokole nurodyta, kad ji neteista, pensininkė. Ikiteisminis tyrimas Šakių rajono PK NTS baudžiamojoje byloje Nr. 91-1-00071-10 pradėtas 2010 m. vasario 17 d., o ji sulaikyta 2010 m. kovo 3 d., t y. sulaikyta praėjus mėnesiui. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad ji per šį laikotarpį būtų bandžiusi trukdyti procesui, paveikti liudytojus ar nukentėjusiąją, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktinius įrodymus bei dokumentus. Ji tiktai rūpinosi savo sūnumi, kuris buvo suimtas ir uždarytas į areštinę. Sulaikymas praėjus tokiam laikotarpiui po sūnaus įtariamos nusikalstamos veikos padarymo, neturint jokių duomenų, kad ji bando trukdyti procesui, buvo beprasmis, nes per tokį laikotarpį ji jau seniai galėjo paveikti liudytojus ir sunaikinti (pakeisti) įrodymus. J. Ž. nurodė, kad yra ištekėjusi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nebuvo įtariama padariusi vieną ar kelis nusikaltimus. Nors skiriant kardomąją priemonę ar atliekant kitus procesinius veiksmus asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, tačiau buvo privalu atsižvelgti į tikėtinumą, kad ji vengs tyrimo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus, trukdys procesui ir t. t. Nebuvo jokios informacijos apie nusikaltimo sudėties požymius, todėl nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad jos laikino sulaikymo momentu buvo sulaikymui taikyti būtinosios sąlygos ir pagrindai. Toks laikinas sulaikymas vertintinas kaip neteisėtas, neadekvatus ir nebūtinas. Dėl nepagrįstai ir neteisėtai taikyto sulaikymo ji turėjo 2 500 Lt advokato išlaidų, kas laikytina jos turtine žala. Ieškovė taip pat prašė priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, kadangi nors laikinas sulaikymas buvo pritaikytas trumpą laiką, tačiau ši priemonė buvo susijusi su ieškovės laisvės suvaržymu. Ji, būdama garbaus amžiaus pensininkė, sąžiningai nugyvenusi gyvenimą ir neturėjusi jokių problemų su teisėsauga, užauginusi 6 vaikus, buvo laikinai sulaikyta dėl įtarimo padarius sunkų nusikaltimą ir patalpinta į areštinę kartu su suimtu sūnumi, ir tai neabejotinai sukėlė jai stresą, didelius neigiamus išgyvenimus tiek jai pačiai, tiek artimiesiems, pablogėjo reputacija kitų asmenų akyse. Atsižvelgtina ir į tai, kad paleista iš sulaikymo ir išėjusi iš areštinės, ji mėnesį negalėjo užmigti be vaistų, paūmėjo visos ligos, o ypač hipertenzija ir širdies liga. Sutrikusią sveikatą jaučia iki šio laiko ir gydosi medicinos įstaigose, suluošintas jos likimas, ir visa tai atsilieps likusiam jos gyvenimui, be to, dėl savo pažeistų teisių ji dar turi bylinėtis su galingomis ir žymiai stipresnėmis šalimis (institucijomis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šakių rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų neteisėtus veiksmus klausimą, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; kaip ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas įvertintas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Iš teismui apžiūrai pateiktos baudžiamosios bylos Nr. 91-1-00071-10 bei šalių pateiktų duomenų teismas nustatė, kad ieškovės sūnus V. Ž. Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu, kuris Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartimis paliktas nepakeistas, pripažintas kaltu įvykdęs nusikaltimą, numatytą BK 260 str. 1 d. Šakių rajono policijos komisariato pareigūnai, įtardami V. Ž. nusikaltimą, 2010 m. vasario 17 d. atliko kratą V. Ž. gyvenamojoje vietoje – jo motinai - ieškovei J. Ž. priklausančiame bute (duomenys neskelbtini. Kratos, apžiūros protokolai bei fotolentelė Nr. 2 patvirtina, kad ieškovės buto gyvenamuosiuose kambariuose be kita ko rastos ir paimtos dvi polietileno pakuotės su užrašais ATEST PZH: HŽ/C/00521/04 ir su viduje esančiais užspaudžiamais maišeliais. Tą pačią dieną V. Ž. laikinai sulaikytas, o 2010 m. vasario 18 d. jam pranešta apie įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d. 2010 m. vasario 18 d. atlikta krata ir ieškovės J. Ž. dukters ir V. Ž. sesers V. B. bute Nr. (duomenys neskelbtini, esančiame tame pačiame name, kuriame gyvena ieškovė ir jos sūnus V. Ž., – Šakių r. sav., (duomenys neskelbtini. Atliekant kratą V. B. bute rasta ir paimta: plastmasinis užspaudžiamas maišelis su tuščiais, naujais plastikiniais maišeliais, raudonos spalvos dėžutė su užrašu „Elektronic pocket scale“, kurios viduje elektroninės svarstyklės „Diamond“ ir liekanos, kaip nustatyta 2010 m. kovo 3 d. specialisto išvadoje – kanapių (ir jų dalių) ar kanapių dervos sudėtyje esančių kanabinoidų, t. y. narkotinių medžiagų. Iš baudžiamosios bylos duomenų teismas taip pat nustatė, jog V. Ž. sugebėjo į areštinės kamerą įsinešti mobilaus ryšio telefoną, kuriuo areštinėje naudojosi iki 2010 m. vasario 19 d. 8.35 val. Iš to, kad atlikus kratą V. B. bute, kuriame gyveno V. Ž., nebuvo rasta narkotinių medžiagų, o tik elektroninės svarstyklės su narkotinių medžiagų likučiais, pareigūnai sprendė, jog V. Ž. telefonu pranešė savo motinai J. Ž., kad paslėptų narkotines medžiagas. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti ieškovei taikyto laikino sulaikymo neteisėtumo. Kadangi baudžiamojon atsakomybėn traukiama ne tik už narkotinių medžiagų platinimą, bet ir už jų laikymą ar gabenimą, todėl teismas padarė išvadą, kad įtarimas ieškovei padarius nusikaltimą buvo pagrįstas, ir jai taikyta procesinė prievartos priemonė atitiko tuo metu susiklosčiusias ir įstatymo nustatytas materialines ir procesines laikino sulaikymo sąlygas. Teismas iš baudžiamosios bylos Nr. 91-1-00071-10 duomenų nustatė, kad ieškovei buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 260 straipsnio 1 dalyje, požymius. Kadangi šioje procesinių veiksmų atlikimo stadijoje asmens kaltės klausimas nesprendžiamas, pakako turėti duomenų, leidžiančių įtarti asmenį padarius nusikalstamą veiką. Esminė asmens laikino sulaikymo (suėmimo) sąlyga – pagrįstas įsitikinimas, kad asmuo, kuriam skiriamas sulaikymas, yra padaręs nusikaltimą. Šią sąlygą lemia laikino sulaikymo, kaip procesinės prievartos priemonės, tikslas – apriboti įtariamo nusikaltimo padarymu asmens laisvę tam, kad būtų užtikrintas nekliudomas baudžiamosios bylos tyrimas ir kaltojo asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Skiriant laikinąjį sulaikymą (suėmimą) kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs ikiteisminio tyrimo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą. Ieškovės laikinas sulaikymas buvo grindžiamas procesiniu sprendimu - 2010 m. kovo 3 d. nutarimu laikinai sulaikyti asmenį ir 2010 m. kovo 3 d. laikino sulaikymo protokolu, todėl teismas sprendė, kad sulaikymas EŽT konvencijos 5 straipsnio požiūriu buvo teisėtas. Įtarimai ieškovei buvo grindžiami operatyviniais duomenimis, kurie vėliau nebuvo patvirtinti procesinių veiksmų metu, todėl ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ir jos advokatas prokuroro nutarimo, priimto dėl laikino sulaikymo, neskundė, o ieškovės sulaikymo, kaip tikslo išgauti parodymus prieš sūnų V. Ž., aplinkybės nebuvo įrodytos. Teismas neneigė, kad ieškovė galėjo patirti dvasinius išgyvenimus, tačiau nurodė, kad jos pateikti duomenys: greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės, rentgenografijos, išrašų iš medicininių dokumentų kopijos, neatskleidžia jos sveikatos būklės iki ikiteisminio tyrimo pradžios, ir labiau patvirtina lėtinių ligų simptomus, kurie galėjo sustiprėti ne tik ieškovę laikinai sulaikius, bet ir jai jaudinantis dėl sūnaus, t. y. minėti duomenys nepatvirtina žalos padarymo fakto ir priežastinio ryšio. Teismas nurodė, kad ieškovė privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, kaip savo reikalavimų pagrindu, ir nurodyti, kada ir kokią žalą patyrė dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų bei kokiu teisiniu pagrindu patirta žala turėtų būti kompensuojama. Teismas nenustatęs, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro atlikti veiksmai buvo neteisėti, nepriteisė ieškovei baudžiamojo proceso metu patirtų išlaidų – 300 Lt, kaip turtinės žalos, ir nepripažino ieškovės pašomos priteisti 2 000 Lt sumos turtine žala, kadangi tai yra išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti: priteisti iš atsakovės 10 000 Lt neturtinės ir 4 300 Lt turtinės žalos atlyginimo. Nurodo, jog sprendimas priimtas pažeidžiant materialiosios ir procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nesilaikant Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktikos. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl apeliantės laikino sulaikymo teisėtumo

Teismas, spręsdamas dėl apeliantei skirto laikino sulaikymo teisėtumo, nepasisakė dėl BPK 122 straipsnio 1 dalyje nustatytų suėmimo pagrindų. Taikant procesinės prievartos priemonę – laikiną sulaikymą, turėjo būti atsižvelgta į kriterijus, kurių laikomasi EŽTT ir nacionalinių teismų praktikoje, pagal kurią pagrįstas įtarimas suprantamas, kaip faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką. Nesant pareikšto įtarimo, negalimas laikinas sulaikymas. Teismas visiškai neanalizavo civilinio ieškinio argumentų dėl BPK 140 straipsnio 2 dalies, kuria vadovaudamasis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas priėmė nutarimą apeliantę laikinai sulaikyti, teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. vienos iš trijų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti. Apeliantė nurodo, kad prieš ją sulaikant, ji nebuvo užklupta nusikaltimo vietoje arba tuoj pat po jo padarymo, jai nebuvo pareikštas joks įtarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo, ji nebuvo įtariamoji. Laikinas sulaikymas negali būti laikomas teisėtu, kadangi sulaikymas pagal LR BPK 140 str. 2 d. negalimas nesant pareikšto įtarimo. Įtarimas turėjo būti pareikštas prieš sulaikant, o po įtarimo pareiškimo LR BPK nustatyta tvarka apeliantė privalėjo atvykti pas tyrėją pagal šaukimą ir tik neatvykus galėjo būti atvesdinta ar kitaip galėjo būti suvaržyta jos laisvė. Be to, pareigūnas V. B. elgėsi neprofesionaliai, nerūpestingai ir neetiškai. Laikiną sulaikymą ir patalpinimą į areštinę jis įvykdė neteisėtais veiksmais, pasmerkdamas apeliantę kančioms ir, netgi sušlubavus sveikatai, žeminant jos, kaip motinos, orumą prieš sūnų. Pirmosios instancijos teismas nevertino neteisėto sulaikymo aplinkybių, nepagrįstai darė išvadą, kad laikino sulaikymo momentu buvo jam taikyti būtinos sąlygos ir pagrindai. Teismas visiškai nepasisakė dėl įtarimo, prieš taikant procesinę prievartos priemonę, pareiškimo.

2. Dėl priežastinio ryšio ir žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygų

Pirmiau nurodytų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių neištyrimas ir neįvertinimas nulėmė ir bylą nagrinėjusio teismo nepagrįstas išvadas dėl priežastinio ryšio tarp apeliantei atsiradusios žalos ir atitinkamų veiksmų, kurių neteisėtumas nagrinėjamu atveju nustatytinas. Akivaizdu, kad dėl neteisėtai atlikto procesinio veiksmo ir atsiradusios žalos yra tiesioginis ryšys, kadangi apeliantė buvo neteisėtai sulaikyta, pažeidžiant BPK 140 straipsnio 2 dalies nuostatas, sulaikymas atliktas nepareiškus įtarimo BPK 187 straipsnio nustatyta tvarka, ir nuo šio sulaikymo momento iki dabar ji yra patyrusi 14 300 Lt žalą - 10 000 Lt neturtinės žalos ir 4 300 Lt turtinės žalos, kurią sudaro išlaidos advokato paslaugoms baudžiamojoje ir civilinėje bylose.

Atsiliepimas

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmeti, o Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir teisėtai, kadangi policijos pareigūnai buvo gavę duomenis apie nusikalstamą veiką. Ieškovės laikinas sulaikymas buvo grindžiamas procesiniu sprendimu - 2010-03-03 nutarimu laikinai sulaikyti asmenį ir 2010-03-03 laikino sulaikymo protokolu, turint pagrįstą įtarimą padarius nusikaltimą, todėl EŽT Konvencijos 5 straipsnio požiūriu buvo teisėtas. EŽTT savo bylose yra nurodęs, kad įtarimo pagrįstumas yra ne tokio paties lygio, koks reikalingas pripažinti asmenį kaltu padarius nusikaltimą, be to, ne kartą pažymėjo, kad suėmimas yra iš principo teisėtas, jei jis grindžiamas procesiniu teismo sprendimu. Procesiniu sprendimu sankcionuojant suėmimą, netgi nedidelės klaidos nedaro suėmimo neteisėtu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Benhamas prieš Jungtinę Karalystę, 2000 m. liepos 31d. sprendimas byloje J. J. prieš Lietuvą, 68 paragrafas). Apeliantės laikinas sulaikymas buvo teisėtas, paskirtas laikantis BPK normų, turint įrodymų, kurie sudarė pagrindą ieškovę įtarti nusikaltimo padarymu. Buvo atsižvelgta į tikėtinumą, kad įtariamoji vengs ikiteisminio tyrimo, teismo, kliudys nustatyti tiesą. Sulaikymo pagrindai yra susiję su pagrįstu manymu, kad apeliantė padarė nusikaltimą. Procesinis sprendimas motyvuotas, BPK nustatyta tvarka nepanaikintas, ieškovė net neskundė prokuroro nutarimo dėl sulaikymo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką baudžiamosios bylos nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas apeliantės atžvilgiu dėl nesurinktų pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę, nesuteikia apeliantei galimybės teigti, kad ji įgijo absoliučią teisę į žalos atlyginimą, ir jai nereikia įrodyti būtinas įstatyme nustatytas civilinės atsakomybės sąlygas.

Kauno apygardos prokuratūra, atstovaujanti Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą ir Lietuvos Respublikos valstybę, atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog skundo argumentai, kad teismas nepasisakė dėl LR BPK 122 straipsnio l dalyje nustatytų suėmimo pagrindų, neanalizavo civilinio ieškinio argumentų dėl LR BPK 140 straipsnio 2 dalies, kuria vadovaudamasis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas priėmė nutarimą laikinai ją sulaikyti, yra nepagrįsti. Teismas pasisakė dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmų taikant procesinę prievartos priemonę - laikiną sulaikymą ir nurodė, kad jai taikyta procesinė prievartos priemonė atitiko tuo metu susiklosčiusias ir įstatymo nustatytas materialines ir procesines laikinojo sulaikymo sąlygas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantė buvo sulaikyta vadovaujantis LR BPK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui V. B. surašius nutarimą laikinai sulaikyti asmenį ir esant visoms sąlygoms atlikti šį veiksmą. Skundo teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai prieš sulaikydami privalėjo ieškovei įteikti pranešimą apie įtarimą ir tik esant pareikštam įtarimui bei jai neatvykus turėjo teisę ją laikinai sulaikyti, yra visiškai nepagrįsti, kadangi pagal BPK 140 straipsnio 4 dalį, laikinas sulaikymas galimas ir neįteikus pranešimo apie įtarimą, nes vienas iš asmens laikino sulaikymo tikslų yra asmens tapatybės nustatymas ir būtinų ir būtinų proceso veiksmų atlikimas. Be to, priklausomai nuo to, ar sulaikomas asmuo anksčiau buvo, ar nebuvo apklaustas kaip įtariamasis, skiriasi ir laikino sulaikymo trukmė. Apeliantės argumentai, kad tyrėjas V. B. ją sulaikė po to, kai ji atsisakė duoti parodymus prieš sūnų, ir jos laikino sulaikymo tikslas buvo išgauti parodymus prieš sūnų V. Ž., yra subjektyvūs ir nepagrįsti. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovę sulaikyti buvo nuspręsta dar iki 2010 m. kovo 3 d., ką patvirtina tyrėjo Ž. S. tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, kad tikslu surasti paslėptos narkotinės medžiagos likutį 2010 m. kovo 2 d. buvo nuspręsta su ieškove atlikti procesinius veiksmus, dėl ko buvo būtina ją sulaikyti, kadangi ieškovės sūnus iš areštinės telefonu perspėjo motiną, kad ji paslėptų narkotinių medžiagų likučius. Tai, kad ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo nutrauktas, nereiškia, kad ji visiškai nepagrįstai buvo persekiojama ir tuo labiau neteisėtai sulaikyta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia priimto tesimo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė Marijampolės apskrities VPK Šakių rajono PK KPS vyr. tyrėjo V. B. 2010 m. kovo 3 d. nutarimu buvo laikinai sulaikyta, nustačius, jog surinktų duomenų pagrindu galima įtarti, kad ji neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdama tikslą jas platinti (b. l. 7). Tą pačią dieną buvo surašytas laikino sulaikymo protokolas (b. l. 8). 2010 m. kovo 4 d. jai buvo pareikštas įtarimas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, t. y. įtariant padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 260 straipsnio 1 dalyje (b. l. 9). Marijampolės apskrities VPK Šakių rajono PK KPS vyr. tyrėjo V. B. 2010 m. kovo 4 d. nutarimu buvo nutarta sulaikytą ieškovę paleisti (baudžiamosios bylos Nr. 91-1-00071-10 t. 2, b. l. 71). Ieškovės advokato skundas dėl ieškovės sulaikymo Šakių rajono apylinkės prokuroro A. A. 2010 m. kovo 5 d. nutarimu buvo netenkintas (b. l. 11). To paties prokuroro 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 260 straipsnio 1 dalyje (b. l. 12).

Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jos sulaikymas buvo pagrįstas ir teisėtas, dėl ko buvo atmestas jos ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, atlyginimo.

Dėl laikino sulaikymo teisėtumo ir pagrįstumo

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovui tenka pareiga įrodyti tik tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008).

Ieškovė įrodinėjo, kad jos laikinas sulaikymas buvo neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sprendė, kad ieškovės baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas pagrįstai, t. y. esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ji padarė nusikalstamą veiką, ir laikinas sulaikymas buvo taikytas, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas neanalizavo laikino sulaikymo teisėtumo BPK 140 straipsnio 2 dalies reikalavimų požiūriu, kadangi ji buvo sulaikyta nesant pareikšto įtarimo. Tačiau tokia ieškovės pozicija nepagrįsta Baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimais.

BPK 140 straipsnio, reglamentuojančio laikiną sulaikymą, 2 dalyje numatyta, kad laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik išimtiniais atvejais, kai yra visos šios sąlygos: 1) paaiškėja, kad yra šio Kodekso 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos; 2) tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų; 3) nėra galimybės šio Kodekso 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo. BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis: 1) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; 2) trukdys procesui; 3) darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Marijampolės apskrities VPK Šakių rajono PK KPS vyr. tyrėjas V. B., 2010 m. kovo 3 d. priimdamas nutarimą laikinai sulaikyti ieškovę, nustatė, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia įtarti, kad J. Ž. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdama tikslą jas platinti, taip pat nurodė, kad šį asmenį būtina sulaikyti, kadangi paaiškėjo BPK 122 straipsnyje numatyti suėmimo pagrindai ir sąlygos, t. y.: kad ji slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, pati arba per kitus asmenis gali bandyti paveikti liudytojus, gali paveikti nepilnamečius įtariamuosius, atsisako bendrauti, gali paslėpti narkotines medžiagas, būdama laisvėje kenks nustatyti tiesą, gali pasislėpti, vykdė nusikaltimus kol buvo sulaikyta ir gali toliau daryti naujus apysunkius ir sunkius nusikaltimus, todėl tuojau pat būtina suvaržyti asmens laisvę, siekiant BPK 119 str. nustatytų tikslų, ir nėra galimybės BPK 123 str. 2 d. nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo; už nusikaltimą, kuriuo padarymu asmuo įtariamas, baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 str. 8 d.). Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas nurodė tiek įtarimo esmę, tiek sąlygas, dėl kurių buvo būtina ieškovę sulaikyti, ir pareigūno nurodyti sulaikymo pagrindai atitinka nurodytus BPK 122 ir 140 straipsnių reikalavimus. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios priemonės ar pritaikytos kitokios procesines prievartos priemonės teisėtumo, būtina įvertinti ir šių priemonių skyrimo tikslą: jas skiriant asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai išanalizavo baudžiamosios bylos medžiagą ir, remdamasis jos duomenimis, padarė tinkamą išvadą, kad laikino sulaikymo metu egzistavo pagrįstas įtarimas, jog ieškovė galėjo būti padariusi nurodytą nusikalstamą veiką. Kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, todėl jos pagrindimo konkrečia baudžiamosios bylos medžiaga nekartoja. Taigi, sulaikymo pagrindai buvo susiję su pagrįstu manymu, kad apeliantė padarė nusikalstamą veiką, kartu buvo atsižvelgta į tikėtinumą, kad įtariamoji vengs ikiteisminio tyrimo, teismo, kliudys nustatyti tiesą ir pan. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai laikė neįrodytu ieškovės nurodomą sulaikymo tikslą, t. y. siekį ją sulaikyti ne dėl įtarimo padarius nusikaltimą, o tikslu išgauti parodymus prieš jos sūnų, kadangi ieškovė šių savo nurodomų aplinkybių nepagrindė jokiais įrodymais, nors būtent ieškovės pareiga yra įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis).

Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių argumentų, dėl ko ikiteisminio tyrimo pareigūno priimtas nutarimas ją laikinai sulaikyti yra nepagrįstas, t. y. nenurodo, kokie konkretūs pareigūno nurodyti sulaikymo pagrindai ir sąlygos yra nepagrįsti ir pažeidžia BPK 140 straipsnio 2 dalies ir 122 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Apeliantė tik nurodo, kad laikinas sulaikymas yra neteisėtas, nes jis buvo negalimas, kadangi ieškovei nebuvo pareikštas įtarimas, nes ji buvo sulaikyta 2010 m. kovo 3 d., o įtarimas pareikštas 2010 m. kovo 4 d. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas. Pažymėtina, kad BPK 140 straipsnis nenumato, kad sulaikymas taikomas būtent įtariamajam, t. y. asmeniui, kuriam jau pareikštas įtarimas, jame nurodomas tik asmuo (ne įtariamasis), kuriam gali būti taikomas laikinas sulaikymas užklupus jį ar neužklupus jo nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo. Be to, BPK 140 straipsnio 4 dalyje numatytas reikalavimas, kad laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti, kas patvirtina, kad laikinas sulaikymas faktiškai taikytinas tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti. Kad laikinas sulaikymas galimas ir dar nepareiškus įtarimo, patvirtina ir BPK 140 straipsnio 6 dalyje numatytas reikalavimas, jog laikinai sulaikytas asmuo po jo pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas turi būti apklaustas kaip įtariamasis, prieš tai atlikus šio Kodekso 187 straipsnyje numatytus veiksmus. Tokia normos redakcija reiškia, kad pranešimas apie įtarimą privalomas po asmens sulaikymo, o ne atvirkščiai. BPK 187 straipsnio, reglamentuojančio pranešimą apie įtarimą, 1 dalyje numatyta, kad prieš pirmąją apklausą įtariamajam turi būti pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą ar prokuroro nutarimas pripažinti įtariamuoju. Tai reiškia, kad įstatymas numato tik vienintelį atvejį, kuomet įtarimas turi būti pareikštas pirmiau, ir šis atvejis yra tuomet, kai atliekamas kitas procesinis veiksmas - įtariamojo apklausa. Dėl nurodyto baudžiamojo proceso reglamentavimo negalima daryti išvados, kad laikinas sulaikymas būtų galimas, t. y. jis būtų teisėtas ir pagrįstas tik prieš tai pareiškus įtarimą, todėl šie ieškovės apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. Įtarimo pareiškimas (BPK 187 straipsnio tvarka), kaip tam tikras procesinis veiksmas formaliąja prasme, ir įtarimas padarius nusikaltimą, kaip esminė laikino sulaikymo sąlyga, nėra tapačios sąvokos.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismų praktikoje yra suformuluoti reikalavimai, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Ieškovė tik abstrakčiai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas V. B. elgėsi neprofesionaliai, nerūpestingai ir neetiškai, ir net nenurodė, kuo pasireiškė šio tyrėjo bendros rūpestingumo pareigos pažeidimas ir tam patvirtinti neteikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis).

Ikiteisminio tyrimo nutraukimas ieškovės atžvilgiu savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti byloje veiksmai buvo neteisėti. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai valstybėje yra būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir kt. v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2002). Todėl nenustačius, kad ieškovės laikino sulaikymo metu buvo pažeisti nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, o sulaikymo procedūra taikyta įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka, vien ikiteisminio tyrimo nutraukimas ieškovės atžvilgiu nereiškia laikino sulaikymo veiksmų neteisėtumo.

Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (priežastinio ryšio ir žalos)

Kaip jau nurodyta, ieškovė, pareiškusi ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno (tyrėjo) neteisėtų veiksmų, privalėjo įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūno neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Todėl nenustačius, kad ieškovės laikinas sulaikymas būtų buvęs neteisėtas, netenka reikšmės ir toliau neįrodinėtinos priežastinio ryšio bei atsiradusios žalos ir jos dydžio aplinkybės. Tai reiškia, kad netikslinga nustatinėti, kokia žala yra atsiradusi ir ar ji atsirado būtent dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno neteisėtų veiksmų, nes neteisėti veiksmai nenustatyti.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai: Aušra BaubienėNijolia IndreikienėAlbina Rimdeikaitė