Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS, akcinė bendrovė Šiaulių bankas) dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

5. Lietuvos banko vertinimu, pareiškėjas neįrodė nė vienos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Šiuo atveju nėra Lietuvos banko Lietuvos banko ir / ar Lietuvos Respublikos neteisėtų veiksmų (neveikimo): Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos bankų sistemos stabilumą, patikimumą, efektyvumą ir saugumą), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais ir pripažinta gerąja tarptautine praktika, tinkamai vykdė AB banko Snoras priežiūrą, įgyvendindamas visus jos etapus, įskaitant ir poveikio priemonių taikymą. Lietuvos bankas pritaikė įvairias poveikio priemones AB banko Snoras atžvilgiu, palaipsniui jas griežtindamas ir galiausiai pritaikydamas kraštutinę poveikio priemonę – AB bankui Snoras išduotos banko licencijos atšaukimą. Lietuvos banko (Lietuvos valstybės) priimtas sprendimas likviduoti AB banką Snoras inicijuojant bankroto bylą buvo pagrįstas ir teisėtas, atitiko susiklosčiusią praktiką ir papročius, leido mažiausiomis sąnaudomis iš rinkos pašalinti nebegyvybingą banką, nesukeliant sisteminės krizės ir išlaikant pasitikėjimą bankų sistemos stabilumu, taip pat išlaikant discipliną rinkoje.

7. Lietuvos bankas tvirtino, kad jo ir / ar Lietuvos valstybės kaltė neįrodyta, nepaisant Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi redakcija) 46¹ straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas nekonkretizavo, kaip pasireiškė Lietuvos banko ar jo tarnautojų kaltė, todėl ši būtina Lietuvos banko civilinės atsakomybės sąlyga neįrodyta.

9. Lietuvos bankas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad nors AB banko Snoras problemos buvo ilgalaikės (sistemingi pažeidimai nuo 2004 m.), tačiau Lietuvos bankas nesiėmė jokių veiksmų užkertant kelią investuotojų klaidinimui. Pažymi, kad Lietuvos bankas, atlikdamas kredito įstaigų veiklos priežiūrą, turi teisę, bet ne pareigą taikyti poveikio priemones. Lietuvos bankas, taikydamas poveikio priemones, turi vertinti tokio sprendimo poveikį visai Lietuvos Respublikos finansų sistemai, atsižvelgti į Lietuvos banko įstatymo 72 straipsnio 6 dalyje įtvirtintus kriterijus ir pritaikyti proporcingą pažeidimui poveikio priemonę. Vien faktas, kad priežiūros institucija, nustačiusi banko veiklos trūkumus ar teisės aktų pažeidimus, netaiko griežčiausių poveikio priemonių ar viešai neinformuoja visuomenės, nepatvirtina priežiūros institucijos veiksmų neteisėtumo. Lietuvos banko įsitikinimu, jis nuo 2004 metų tinkamai įgyvendino Lietuvos banko įstatymo 67 straipsnyje numatytas teises ir kartu periodiškai taikė AB bankui Snoras įvairaus pobūdžio poveikio priemones. Lietuvos banko valdyba 2004 metais, atsižvelgusi į nustatytus AB banko Snoras veiklos trūkumus ir teisės aktų pažeidimus, įspėjo AB banką Snoras dėl nustatytų jo veiklos trūkumų ir Lietuvos banko nurodymų netinkamo vykdymo bei paskyrė 0,05 proc. bendrųjų metinių pajamų dydžio baudą (53 947 Lt.). AB bankui Snoras 2006 metais paskirta žymiai didesnė – 0,1 bendrųjų metinių pajamų dydžio – bauda (169 211 Lt.) bei nustatytas individualus kapitalo pakankamumo normatyvo (banko kapitalo ir viso banko turto bei nebalansinių straipsnių, įvertintų pagal riziką, santykis, išreikštas procentais) dydis – 10 proc., kai teisės aktuose buvo nustatyta, kad kapitalo pakankamumo normatyvo dydis turi būti ne mažesnis nei 8 proc. 2007 metais šis reikalavimas buvo išplėstas ir visos Snoro grupės mastu. Be to, 2006 metais buvo pratęsti reikalavimai dėl AB banko Snoras veiklos rizikos (pvz., ribojamas skolinimas grupės viduje), kuriuos nustatė Lietuvos bankas ankstesniais metais. 2009 metais buvo pratęstas individualus kapitalo pakankamumo normatyvo dydžio galiojimas grupės mastu bei nustatyti papildomi veiklos rizikos ribojimo reikalavimai. Lietuvos banko valdyba, siekdama išspręsti banko problemas, 2011 metų sausio mėn. AB bankui Snoras pritaikė visą kompleksą poveikio priemonių (nurodyta saugoti AB banko Snoras finansinėse ataskaitose atvaizduotus užsienio šalių emitentų išleistus vertybinius popierius Lietuvoje ar atitinkamuose tarptautiniuose depozitoriumuose; nesudaryti išvestinių finansinių priemonių sandorių su užsienio valstybių juridiniais asmenimis (išskyrus bankus); draudžiama sudaryti paramos sutartis perduodant pinigines lėšas ir kt.). Taip pat buvo nustatyti papildomi rizikos ribojimo reikalavimai (pvz., nurodyta sumažinti rizikingus aktyvus – paskolas ne Lietuvos Respublikos rezidentams, įskaitant ir asmenis, registruotus Rusijos Federacijoje) ir kt. Taip pat buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl AB banko Snoras administracijos vadovo padaryto administracinio pažeidimo. 2011 metų lapkričio mėn. gavus informaciją apie galbūt AB banke Snoras vykdomas nusikalstamas veikas, kurios lėmė didžiulį banko turto trūkumą ir kylančias likvidumo problemas, buvo paskeltas AB banko Snoras moratoriumas (veiklos apribojimas) ir buvo pritaikyta kraštutinė poveikio priemonė – nuspręsta atšaukti visam laikui AB bankui Snoras išduotą banko licenciją. Lietuvos bankas bendro pobūdžio informaciją apie AB banko Snoras vykdytų inspektavimų rezultatus pateikdavo savo interneto svetainėje, joje pateikta informacija buvo naudojama ir visuomenės informacijos priemonėse. Pareiškėjas, būdamas rūpestingas ir apdairus investuotojas, turėdamas visas objektyvias galimybes susipažinti su Lietuvos banko skelbiama informacija apie AB banko Snoras padėtį, turėjo kritiškai vertinti dar 2011 m. sausio 18 d. visuomenės informavimo priemonėse apie AB banką Snoras nurodomos informacijos objektyvumą.

10. Lietuvos bankas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog Lietuvos bankas, galbūt žinodamas apie AB banko Snoras problemas, vilkino įstatinio kapitalo didinimo klausimo sprendimą yra deklaratyvūs, abstraktūs, pagrįsti tik prielaidomis, o Lietuvos banko veiksmai šiuo atveju buvo atlikti per Lietuvos banko įstatymo 66 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą. Akcentavo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos bankas neturėjo įrodymų ir / ar duomenų apie ypač blogą AB banko Snoras finansinę padėtį (nemokumą). Banko likvidumo situacija tik po 2011 m. lapkričio 15 d. pradėjo ypač greitai blogėti, atsirado pagrįstų įtarimų apie rimtas tiek mokumo, tiek likvidumo problemas, todėl Lietuvos banko valdyba paskelbė AB banko Snoras veiklos apribojimą (moratoriumą) iki 2012 m. sausio 16 d. Paaiškėjus nurodytoms aplinkybės ir po 2011 m. lapkričio 15 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbto straipsnio atsiradus grėsmei Lietuvos Respublikos bankų sistemos stabilumui, patikimumui, efektyvumui ir saugumui, Lietuvos bankas buvo priverstas imtis staigių ir ryžtingų priemonių, siekiant apsaugoti visos bankų sistemos stabilumą.

11. Lietuvos bankas nepritarė pareiškėjo argumentams, kad Lietuvos valstybė, tapusi AB banko Snoras akcininke, iki bankroto bylos iškėlimo privalėjo imtis priemonių, siekdama užkirsti kelią minėto banko bankrotui ir / ar kreditorių teisių pažeidimui. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos ar tarptautiniai teisės aktai nenumato valstybės pareigos elgtis analogiškai kaip kitiems privatiems banko akcininkams. Pareiškėjo argumentai, susiję su Lietuvos valstybės atsakomybe dėl to, kad bankrutavo valstybei priklausantis AB bankas Snoras, yra nepagrįsti, nes Lietuvos bankas, priimdamas sprendimą dėl AB banko Snoras nemokumo procedūros, įgyvendino jam įstatymuose suteikta diskrecijos teisę.

12. Lietuvos bankas paaiškino, kad Prospektas yra dokumentas, skirtas investuotojams, kuriame pateikiama informacija tiek apie išleidžiamus vertybinius popierius (jų charakteristikas, suteikiamas teises, platinimo, apmokėjimo tvarką ir kt.), tiek apie jų emitentą (veiklą, vadovus, stambiausius akcininkus, finansinę būklę ir kt.), nurodomos svarbiausios rizikos, su kuriomis gali susidurti investuotojai, įsigiję išleidžiamus vertybinius popierius. Pagal Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ) 7 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.), už Prospekte pateiktos informacijos teisingumą ir išsamumą yra atsakingas emitentas, garantas, emitento vadovas, valdymo ar priežiūros organai, vertybinių popierių siūlytojas arba asmuo, kuris kreipiasi dėl vertybinių popierių įtraukimo į prekybą reguliuojamoje rinkoje. Ginčo situacijos metu galioję teisės aktai Vertybinių popierių komisijai nustatė pareigą užtikrinti, kad prieš pasiūlant vertybinius popierius visuomenei teisės aktų nustatyta tvarka būtų paskelbtas Prospektas. Taip pat Vertybinių popierių komisija turėjo pareigą patikrinti, ar informacija, kuri Prospekte būtų pateikta laikantis 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 809/2004, įgyvendinančio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/71/EB nuostatas dėl prospektuose pateikiamos informacijos bei šių prospektų formato įtraukimo nuorodos būdu ir paskelbimo bei reklamos skleidimo ir jo priedų reikalavimų, yra aiški, suprantama ir neprieštaringa. Teisinis reguliavimas neįtvirtino pareigos priežiūros institucijai vertinti, ar pateikta informacija yra teisinga, ar atitinka kituose informacijos šaltiniuose skelbiamą informaciją. Be to, Vertybinių popierių komisija Prospekto tvirtinimo metu neturėjo įgaliojimų vykdyti kredito įstaigų veiklos priežiūrą, dėl ko ji objektyviai negalėjo turėti viešai neatkleistos informacijos, galėjusios sukelti įtarimus dėl minėto banko veiklos tęstinumo net ir tuo atveju, jei tuo metu tokios informacijos būtų buvę. Vertybinių popierių komisija, patvirtindama Prospektą, neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

13. Lietuvos bankas dėl AB bankui Snoras 2011 m. birželio 2 d. skirtos nuobaudos (įspėjimo) nurodė, kad Vertybinių popierių komisija, skirdama įspėjimą, atsižvelgė į tai, jog byloje nenustatytas padarytos žalos dydis, neteisėtų pajamų ar kitokios naudos gavimo faktas, atsakomybę sunkinančios aplinkybės, pažeidimas nėra tęstinio pobūdžio, o AB bankas Snoras bendradarbiavo su Vertybinių popierių komisija tyrimo metu. Skiriant minėtą nuobaudą nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, be to, Vertybinių popierių komisijos užfiksuoti pažeidimai negali būti siejami su Prospektu ar pareiškėjo keliama prielaida, kad Prospekto tvirtinimo metu Vertybinių popierių komisija žinojo (ar turėjo žinoti) apie blogą AB banko Snoras finansinę padėtį.

14. Lietuvos bankas tvirtino, kad pareiškėjo argumentai, susiję su tikėtinu pareiškėjo 2011 m. spalio 4 d. skundo nenagrinėjimu, nepagrįsti. Pažymėjo, kad Vertybinių popierių komisija dar 2011 m. spalio 18 d. raštu kreipėsi į AB banką Snoras dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių paaiškinimo. 2011 m. lapkričio 3 d. raštu „Dėl L. P. skundo“ AB bankas Snoras informavo Vertybinių popierių komisiją, jog AB banko Snoras atstovė advokatų profesinė bendrija „Baltic Legal Solutions Lietuva“ susisiekė su pareiškėju dėl susitikimo ir susidariusios situacijos aptarimo. AB bankas Snoras nurodė, jog pats pareiškėjas susitikimą atidėjo lapkričio mėnesiui, toks atidėjimas nesudarys papildomų sunkumų. Galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo negalėjo būti priimtas anksčiau, kadangi iki pat AB banko Snoras veiklos apribojimo (moratoriumo) nebuvo gauti paaiškinimai iš AB banko Snoras. Vertybinių popierių komisija neturėjo duomenų, ar įvyko pareiškėjo ir AB banko Snoro atstovės susitikimas ir / ar šalys priėmė kokį nors sprendimą pareiškėjo skunde nurodytais klausimais.

16. Lietuvos bankas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog jis apie savo pažeistas teises sužinojo 2013 m. gruodžio 12 d., t. y. nutarties, kuria buvo netenkintas pareiškėjo ieškinys, priėmimo dieną. Šiuo atveju pats pareiškėjas nurodė, kad jis 2012 m. vasario 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl 1 281 241 Lt (371 073,04 Eur) grąžinimo, t. y. tos pačios sumos, kurią siekia prisiteisti nagrinėjamoje byloje. Taigi, apie savo pažeistas teises pareiškėjas žinojo jau 2012 m. vasario 7 d., todėl jis reikalavimą administraciniam teismui pareiškė praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

19. Finansų ministerija pabrėžė, kad Vyriausybė 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 perėmė tik AB banko Snoras akcijas visuomenės poreikiams, todėl jokių asmenų, ketinusių pirkti AB banko Snoras akcijas, įskaitant pareiškėją, lėšų bei kitų AB banko Snoras klientų indėlių bei piniginių lėšų valstybė neperėmė ir jais nedisponavo. Minėto nutarimo 4 punkte nurodyta, kad su AB banko Snoras akcininkais už visuomenės poreikiams paimtas akcijas atsiskaitoma (teisingas atlyginimas jiems sumokamas) Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 8 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatyta tvarka, nustačius AB banko Snoras akcijų kainą ir kartu su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio palūkanomis sumokant ją į banko akcininkų nurodytas kredito įstaigose atidalytas (turimas) sąskaitas arba, jei apie tokias sąskaitas nepranešta, Civilinio kodekso 6.56 straipsnyje nustatyta tvarka. Nurodyta nutarimo nuostata paneigia pareiškėjo argumentą, kad valstybė pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas ir atlygintinumo principą. Atsakovas šiuo atveju neturi jokio materialinio teisinio santykio su pareiškėju, kadangi valstybė perėmė tik AB banko Snoras akcijas, o ne reikalaujamas pareiškėjo lėšas, buvusias AB banko Snoras sąskaitoje. Laikytina, kad pareiškėjas nenurodė ir neįrodė Vyriausybės neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

20. Finansų ministerija paaiškino, kad, AB bankui Snoras iškėlus bankroto bylą, įsigaliojo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatytas draudimas vykdyti prievoles, todėl pareiškėjas savo teisę reikalauti grąžinti sumokėtas lėšas gali įgyvendinti Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka. Atsižvelgus į įsiteisėjusią Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį, akivaizdu, kad reikalaujamomis pareiškėjo lėšomis disponavo AB bankas Snoras, o, jam iškėlus bankroto bylą, pareiškėjas savo teisę reikalauti grąžinti sumokėtas lėšas gali Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas negali reikalauti žalos atlyginimo nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo 2012 m. vasario 7 d., kai jis pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė ginti savo pažeistas teises.

II.

26. Pareiškėjas su AB banku Snoras 2011 m. balandžio 27 d. pasirašė akcijų pasirašymo sutartį Nr. 20110427/V53 dėl 1 254 856 AB banko Snoras paprastųjų vardinių akcijų pirkimo už 1 254 856 Lt (363 431,42 Eur). Šioje sutartyje akcijų apmokėjimo tvarka nebuvo nurodyta, AB bankas Snoras pareiškėjo sumokėtą avanso už AB Snoro akcijas 1 270 144 Lt (367 859,13 Eur) perviršį grąžino pareiškėjui. Pareiškėjas nurodė, kad tokiu būdu kaupiamojoje sąskaitoje liko pareiškėjo pagal Paraišką sumokėta suma – 1 254 856 Lt (363 431,42 Eur).

36. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (Civilinio kodekso nuostatas). Atkreipė dėmesį į tai, jog iš Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 18 d. rašto matyti, kad bankrutuojančio AB banko Snoras bankroto byloje Nr. B2-1713-614/2020 pareiškėjo atskirasis skundas buvo patenkintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi, kuria buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarties dalis dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo 1 281 241 Lt sumai patvirtinimo ir jo reikalavimo klausimą nutarta spręsti, išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-3847-611/2012. Vilniaus apygardos teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3847-611/2012 (įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 12 d.) buvo atmestas pareiškėjo ieškinys įpareigoti atsakovus grąžinti pareiškėjo į kaupiamąją sąskaitą AB banke ,,Finasta“ sumokėtus 1 281 124 Lt, pervedant šią sumą į ieškovo sąskaitą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 18 d. rašte nurodė, kad, kadangi toks bankroto administratoriaus ar pareiškėjo prašymas bankroto byloje nebuvo gautas, dėl pareiškėjo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje atskirai nebuvo sprendžiama, paskutinį kartą bankroto byloje patikslintas kreditorių sąrašas buvo tvirtinamas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, šis sąrašas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 18 d. nutartimi, kreditorių sąraše pareiškėjo finansinis reikalavimas nėra patvirtintas. Atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 22 d. rašte išdėstytą informaciją, darytina išvada, kad pareiškėjas savo teisės dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje nerealizavo, tačiau savo patirtus nuostolius laiko žala, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės.

37. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į bankrutuojančio AB banko Snoras bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydamas patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą ir įtraukti jį į kreditorių sąrašą. Tik išnagrinėjus AB banko Snoras bankroto bylą ir galutinai išsprendus klausimą dėl pareiškėjo kreditorinio reikalavimo patenkinimo, būtų įmanoma nustatyti, ar pareiškėjas patyrė nuostolius, kuriuos jis galbūt galėtų laikyti žala. Neišnagrinėjus AB banko Snoras bankroto bylos, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė nuostolius (žalą). Vien tik tai, kad pareiškėjas neatgavo savo sumokėtų lėšų dėl AB bankui Snoras pradėtos bankroto procedūros, nėra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė žalą. Bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami civilines bylas pagal pareiškėjo ieškinius, ne kartą iš esmės konstatavo, kad pareiškėjas savo galbūt pažeistas teises gali ginti AB banko Snoras bankroto procedūroje. Teismas padarė išvadą, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas dar nėra patyręs žalos, taigi nėra vienos iš būtinų sąlygų valstybės atsakomybei atsirasti – žalos. Pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą pripažintas nepagrįstu.

38. Teismo vertinimu, pareiškėjo ir jo atstovo pozicija, kad pareiškėjas negali būti laikomas kreditoriumi, kadangi jis nėra pateikęs prašymo AB banko Snoras bankroto byloje, neatitinka byloje surinktos medžiagos ir priimtų teismų sprendimų civilinėse bylose, išnagrinėtose pagal pareiškėjo pateiktus ieškinius. Kol nėra galutinai išspręsta, ar pareiškėjo reikalavimas, kuriuo jis siekia, kad jam būtų atlyginti jo patirti nuostoliai (žala), gali būti patenkintas visiškai ar iš dalies ar nepatenkintas AB banko Snoras bankroto procedūroje, nėra pagrindo konstatuoti žalos atsiradimą, todėl nagrinėjamu atveju ieškinio senatis negali būti skaičiuojama Vyriausybės, atstovaujamos Finansų ministerijos, nurodytu būdu. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas galėtų būti pradedamas skaičiuoti tik nuo bankroto bylos išnagrinėjimo momento, galutinai išsprendus klausimą dėl pareiškėjo kreditorinio reikalavimo, jeigu toks reikalavimas būtų patvirtintas teismo. Tik konstatavus, kad pareiškėjo kreditorinis reikalavimas negali būti patenkintas visiškai ar iš dalies, būtų pagrindas spręsti, ar pareiškėjas turi reikalavimo teisę į žalos atlyginimą, ir pradėti skaičiuoti ieškinio senaties terminą.

39. Teismas, spręsdamas dėl Lietuvos banko prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, akcentavo, jog nagrinėjamoje byloje Lietuvos bankas atstovauja Lietuvos valstybę. Lietuvos bankas yra viešojo administravimo subjektas, kuris, pagal viešojoje erdvėje pateiktą informaciją apie jo struktūrą, turi Teisės skyrių, į kurio vykdomas funkcijas įeina, be kita ko, procesinių dokumentų rengimas ir atstovavimas Lietuvos bankui Lietuvos Respublikos teismuose ir kitose institucijose. Atsižvelgdamas į kilusio ginčo esmę, pareiškėjo pateikto skundo, į kurį atsiliepimą parengė atsakovo atstovas Lietuvos bankas, turinį ir viešojo administravimo subjekto vidinius resursus atstovauti atsakovui pirmosios instancijos teisme, teismas konstatavo, kad Lietuvos bankas nepagrindė ir teismas nenustatė aplinkybių, jog advokato pasitelkimas atstovauti Lietuvos bankui pirmosios instancijos teisme šiuo atveju buvo būtinas. Lietuvos banko pirmosios instancijos teisme turėtos atstovavimo išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, todėl jos negali būti priteistos iš pareiškėjo.

40. Teismas nutarė nespręsti pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi pareiškėjas nepateikė išsamaus prašymo ir dokumentų, pagrindžiančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

41. Pareiškėjas L. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

42. Pareiškėjas teigia, kad teismas apribojo jo teisę pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą (Civilinio kodekso 1.137 ir 1.138 str.). Paaiškina, jog jis nepateikė kreditorinio reikalavimo AB banko Snoras bankroto byloje, nes jis niekada nebuvo šio banko kreditoriumi. Pareiškėjo nuosavybė, t. y. piniginės lėšos, niekada neperėjo AB banko Snoras nuosavybėn, kadangi tarp pareiškėjo ir AB banko Snoras sudarytos Akcijų pasirašymo sutartys buvo nutrauktos, o akcijų emisija neišplatinta. Pareiškėjas akcentuoja sutarčių teisinę galią nustatančias bendrąsias teisės normas ir pabrėžia, jog jis dar 2011 m. lapkričio 7 d. pateikė AB bankui Snoras pareiškimą dėl 2011 m. kovo 21 d. ir 2011 m. balandžio 27 d. Akcijų pasirašymo sutarčių nutraukimo, t. y. iki AB banko Snoras veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo 2011 m. lapkričio 16 d. ir banko laikinojo administratoriaus paskyrimo. Nei AB bankas Snoras, nei šio banko administratorius neginčijo Akcijų pasirašymo sutarčių nutraukimo, todėl taikytinos Civilinio kodekso 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pareiškėjas tvirtina, kad, Vyriausybei nusprendus paimti AB banko Snoras akcijas visuomenės poreikiams, valstybės nuosavybėn perėjo ne tik šio banko akcijos, bet ir visi įsipareigojimai. Būtent Lietuvos bankas jau po Akcijų pasirašymo sutarčių bei AB banko Snoras akcijų paėmimo visuomenės poreikiams nusprendė atsisakyti išduoti leidimą registruoti AB banko Snoras įstatų pakeitimą dėl kapitalo didinimo. Priimant tokį sprendimą, Lietuvos valstybė, Vyriausybė, Lietuvos bankas ir kitos institucijos turėjo išanalizuoti situaciją, įvertinti esamą padėtį ir prisiimti su priimtu sprendimu susijusius įsipareigojimus, be kita ko, grąžinti investuotojų (tarp jų – pareiškėjo) pinigines lėšas ir prisiimti visas susijusias rizikas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nuosavybė buvo neteisėtai nusavinta Lietuvos valstybės, veikusios per Lietuvos banką ir Vyriausybę, bei panaudota išmokėti AB banko Snoras kreditoriams indėlių ir investicijų draudimo išmokas. Taigi, pareiškėjui nuostoliai kilo būtent dėl Lietuvos valstybės veiksmų, o Lietuvos valstybei kilo pareiga atlyginti šiuos nuostolius, priešingu atveju būtų iš esmės pažeistas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas.

43. Pareiškėjas pakartoja, kad Lietuvos bankas jau 2011 m. rugsėjo 5 d. žinojo, kad AB banko Snoras įstatinis kapitalas nebus didinamas, tačiau sprendimą priėmė ir paskelbė tik 2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos bankui buvo puikiai žinomos AB banko Snoras problemos, tačiau įstatinio kapitalo didinimo klausimo sprendimas buvo vilkinamas, taigi, šis atsakovo atstovas veikė nepateisinamai aplaidžiai ir pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. priėmė nutarimą Nr. 03-2, kuris iki šiol nėra skelbiamas viešai ir kuriame konstatuota, kad AB bankas Snoras nesudarė reikiamų specialiųjų atidėjinių veiklos rizikai mažinti, tuo pažeisdamas Bankų įstatymo 47 straipsnio 2 dalies reikalavimus, dėl to buvo nustatyti papildomi šio banko riziką ribojantys reikalavimai. Ši informacija buvo slepiama, nors ji laikytina esminiu įvykiu ir privalėjo būti paskelbta akcijų platinimo Prospekte, patvirtintame 2011 m. vasario 3 d. Lietuvos bankas nuo 2011 m. gegužės mėn. leido išplatinti net šešias tos pačios Vertybinių popierių komisijos patvirtintas, investicijų ir indėlių draudimu neapdraustų investicinių produktų – obligacijų emisijas, kurių bendra vertė viršijo 160 mln. Lt. Lietuvos valstybei neabejotinai buvo žinoma apie visus AB banko Snoras investuotojus bei asmenis, ketinusius įsigyti šio banko paprastąsias vardines akcijas, taip pat apie pinigines lėšas, kurias tie asmenys (įskaitant pareiškėją) pervedė ketinimų rimtumui užtikrinti. Paimant AB banko Snoras akcijas visuomenės poreikiams, taip pat buvo paimta trečiųjų asmenų nuosavybė, tačiau, pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, ne tik kad nebuvo iš anksto numatytas atlyginimo dydis ir tvarka už paimamą nuosavybę, bet savininkai net nebuvo informuoti apie tokį ketinimą, jiems iki šiol tinkamai neatlyginta už visuomenės poreikiams paimtą nuosavybę.

44. Pareiškėjo įsitikinimu, nutraukus Akcijų pasirašymo sutartis, jo pervestos piniginės lėšos, skirtos ketinimų rimtumui užtikrinti, turėjo būti jam grąžintos, o ne panaudotos Lietuvos valstybės, kompensuojant ir išmokant kreditoriams draudimo išmokas. Pareiškėjui nežinant, AB bankas Snoras, jau valdomas Lietuvos Respublikos, neaišku kada ir kokiu būdu pareiškėjo į kaupiamąją sąskaitą pervestas lėšas vienašališkai įskaitė kaip apmokėjimą už akcijas pagal 2011 m. balandžio 27 d. sutartį. Tarp šalių nebuvo susitarimo dėl piniginio įnašo dalies perdavimo AB banko Snoras nuosavybėn, apmokant už pasirašytas akcijas, juolab kad pati akcijų emisija nebuvo išplatinta. Net jei nuosavybės teisė tokiu atveju buvo perduota, ji turėjo grįžti pareiškėjui nutraukus sutartis (2011 m. lapkričio 7 d.). Be to, pareiškėjas tvirtina, kad lėšos, sumokėtos už akcijas, buvo skirtos tik banko įstatiniam kapitalui didinti ir negali būti panaudotos jokiam kitam tikslui. Priešingu atveju, tokias lėšas naudojant kitais tikslais, pavyzdžiui, atsiskaitymui su banko kreditoriais ar bankrutuojančio banko veiklos užtikrinimui, būtų pažeistas ne tik Bankų įstatymo 41 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas absoliutus draudimas naudoti tokias lėšas, bet ir draudimas lėšas naudoti kitokiu nei įstatyme nustatytu tikslu (pvz., banko naudai).

45. Pareiškėjas teigia, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011 apie teisės reikšti ne tik piniginio pobūdžio reikalavimus suteikimą. Nagrinėjamu atveju susidarė panaši minėtai bylai faktinė situacija, nes į bankrutuojančio AB banko Snoras turto masę pateko šiam bankui niekada nepriklausiusios pareiškėjo piniginės lėšos, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas patyrė žalą (nuostolius). Pareiškėjas akcentuoja teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su nuosavybės teisės pagal preliminariąją sutartį atsiradimo momentu, ir tvirtina, kad pareiškėjas siekė įsigyti būsimą daiktą – AB banko Snoras platinamas paprastąsias vardines akcijas, kurių registracija turėjo būti papildomai patvirtinta Lietuvos banko, bei už siekiamas įsigyti akcijas pervedė visą pinigų sumą. Vėliau, dėl Lietuvos valstybės institucijų veiksmų, AB bankui Snoras buvo pritaikytas moratoriumas, po to banko akcijos paimtos visuomenės poreikiams, o Lietuvos bankas atsisakė išduoti leidimą registruoti AB banko Snoras įstatų pakeitimą dėl kapitalo didinimo, AB bankui Snoras iškelta bankroto byla. Atsižvelgiant į tai, kad AB banko Snoras akcijų emisija taip ir neįvyko, nebuvo sukurtas daiktas, už kurį pareiškėjas sumokėjo, todėl pareiškėjas net neturėjo galimybės reikalauti, jog turtas, už kurį jis sumokėjo, būtų grąžintas natūra. Pareiškėjas siekia, jog jam būtų atlygintas AB banko Snoras paprastųjų vardinių akcijų piniginis ekvivalentas, t. y. ta pinigų suma, kurią jis sumokėjo už siekiamas įsigyti akcijas. Aptartos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė žalą ir pasirinko tinkamą pažeistų teisių gynimo būdą. Pareiškėjas nėra saistomas pareigos pažeistas teises ginti tik AB banko Snoras bankroto byloje.

47. Lietuvos bankas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo skundą.

48. Lietuvos bankas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad pareiškėjo skundas buvo atmestas ne dėl to, kad jis pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą, o dėl to, kad nenustatyta jo patirta žala, t. y. viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau nustatyta, jog pareiškėjo reikalavimas atsirado prievolinių santykių pagrindu, o prievolinių santykių pagrindu atsiradusios pažeistos kreditoriaus teisės turi būti ginamos prievoliniais pažeistų teisių gynimo būdais, nukreiptais į prievolės neįvykdžiusį skolininką, šiuo konkrečiu atveju – bankroto byloje. Kol nėra aišku, kokios sumos pareiškėjui negrąžins AB bankas Snoras, šioje administracinėje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė kokius nors nuostolius, bei galimybės apskaičiuoti šių nuostolių dydį. Pastebėta, kad AB banko Snoras administratorius buvo įtraukęs pareiškėją į banko kreditorių sąrašą, o Vilniaus apygardos teismas buvo patvirtinęs tokį sprendimą, tačiau pareiškėjas, siekdamas atgauti AB bankui Snoras sumokėtas lėšas kitaip nei kiti banko kreditoriai, tokią teismo nutartį apskundė ir jo atskirasis skundas buvo patenkintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2631-611/2012. Be to, nors pareiškėjas deklaruoja, jog nėra AB banko Snoras kreditorius, tačiau jis priėmė ir negrąžino VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėtos 100 000 Eur indėlių draudimo išmokos. Lietuvos bankas taip pat pakartoja savo argumentus, jog tiek jis, tiek Vertybinių popierių komisija tinkamai vykdė teisės aktuose jiems numatytas funkcijas. Lietuvos bankas laiko deklaratyviais ir nepagrįstais pareiškėjo teiginius, jog, Vyriausybei nusprendus paimti AB banko Snoras akcijas visuomenės poreikiams, valstybės nuosavybėn perėjo ne tik šio banko akcijos, tačiau ir neteisėtai, pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, buvo nusavinta pareiškėjo ir kitų trečiųjų asmenų, kurie, siekdami įsigyti akcijų, pervedė lėšas AB bankui Snoras, nuosavybė arba kad pareiškėjo nuosavybė buvo panaudota valstybės reikmėms išmokant indėlių ir investicijų draudimo išmokas AB banko Snoras kreditoriams. Lietuvos bankas pakartotinai pabrėžia, kad 2011 m. lapkričio mėn. visuomenės poreikiams buvo paimtos tik AB banko Snoras akcijos, o ne pareiškėjų ar kitų asmenų turtas ir lėšos. Tai, kad valstybė tapo AB banko Snoras akcininke, nereiškia, kad valstybė visuomenės poreikiams paėmė ne tik banko akcijas, bet ir konkretų šio banko turtą arba tapo atsakinga už banko prievoles kreditoriams. Be to, Lietuvos banko nuomone, jo arba Vertybinių popierių komisijos veiksmų neteisėtumo nepagrindžia apeliaciniame skunde naujai nurodyti spekuliatyvūs pasvarstymai, susiję su kitų valstybės institucijų veiksmais, asmenų pasisakymais žiniasklaidoje ir pan.

49. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujančios atsakovą Lietuvos valstybę, atstovas Finansų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

50. Finansų ministerija iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pabrėžia, kad pareiškėjas savo teisę reikalauti grąžinti sumokėtas lėšas gali įgyvendinti Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka. Vyriausybė, perimdama AB banko Snoras akcijas visuomenės poreikiams, nenusavino pareiškėjo nuosavybės, todėl Vyriausybei nekyla atsakomybė už pareiškėjo patirtus nuostolius. Finansų ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-158-585/2020 patvirtintas pareiškėjo kreditorinis reikalavimas 371 073,04 Eur sumai, apimantis ir ginčo lėšas. Kol AB banko Snoras bankroto byla nėra baigta, yra tikimybė, jog su pareiškėju bus atsiskaityta šioje bankroto byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

51. Šioje administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui žalos, pasak pareiškėjo, jam padarytos Lietuvos banko ir Vyriausybės veikomis netinkamai atliekant savo funkcijas, t. y. netinkamai prižiūrint AB banko Snoras veiklą, atlyginimą.

52. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad kol nėra išnagrinėta AB banko Snoras bankroto byla, tol nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė kokią nors žalą; atitinkamai, atmetė pareiškėjo skundą.

53. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, pakartodamas skundo argumentus, teigia, kad teismas apribojo jo teisę pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą. Paaiškina, jog jis nepateikė kreditorinio reikalavimo AB banko Snoras bankroto byloje, nes jis niekada nebuvo šio banko kreditoriumi. Anot pareiškėjo, jo nuosavybė, t. y. piniginės lėšos, niekada neperėjo AB banko Snoras nuosavybėn, kadangi tarp pareiškėjo ir AB banko Snoras sudarytos Akcijų pasirašymo sutartys buvo nutrauktos, o akcijų emisija neišplatinta. Pareiškėjo įsitikinimu, nutraukus Akcijų pasirašymo sutartis, jo pervestos piniginės lėšos, skirtos ketinimų rimtumui užtikrinti, turėjo būti jam grąžintos, o ne panaudotos Lietuvos valstybės, kompensuojant ir išmokant kreditoriams draudimo išmokas.

54. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

55. Nors pareiškėjas teigia, kad jis nėra ir niekada nebuvo AB banko Snoras kreditoriumi, šis teiginys yra paneigtas byloje nustatytomis ir pirmosios instancijos teismo įvertintomis aplinkybėmis. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, jog bendrosios kompetencijos teismai, pasiremdami Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pripažino, kad pareiškėjas turėjo indėlį AB banke Snoras, šio indėlio (iki 100 000 Eur) draudimo išmoką jam atlygino VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, pareiškėjas ją priėmė, be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-611/2021, patvirtindamas minėtas aplinkybes, priteisė pareiškėjui už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2018 m. spalio 17 d. indėlio palūkanas iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Taigi, bendrosios kompetencijos teismai pripažino, kad tarp pareiškėjo ir AB banko Snoras buvo prievoliniai santykiai, šia prasme pareiškėjas buvo ir yra minėto banko kreditoriumi. Antra, bendrosios kompetencijos teismai (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-3847-611/2012, palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1418/2013) nurodė, kad „atsakovas BAB bankas Snoras pažeidė savo prievolę grąžinti ieškovui lėšas, tačiau atsakovui iškėlus bankroto bylą, toks ieškovo reikalavimas grąžinti lėšas gali būti tenkinamas tik Įmonių bankroto įstatymo ir BĮ nustatyta tvarka atsakovo BAB banko Snoras bankroto byloje.“ Taigi, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kol nėra išnagrinėta AB banko Snoras bankroto byla, tol nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė kokią nors žalą dėl Lietuvos valstybės veikų.

56. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

57. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

58. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, konstatuotina, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.