Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir V. V., teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. R. ieškinį atsakovams Ž. U. ir M. V. U. dėl sandorių ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo Kauno miesto 22-ojo notaro biuro notarė Z. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovams prašydamas pripažinti negaliojančiais: 1) 2004 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį, pagal kurią Ž. U. paskolino M. V. U. 56 000 Lt namo, adresu (duomenys neskelbtini) pirkimui; 2) 2006 m. spalio 18 d. paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas Ž. U. paskolino atsakovui M. V. U. 320 000 Lt buto, adresu (duomenys neskelbtini) pirkimui ir remontui; 3) 2014 m. balandžio 23 d. Kauno miesto 22-ojo notarų biuro notarės vykdomąjį įrašą, reg. Nr. 1865, kuriuo reikalaujama iki 2013 m. rugsėjo 3 d. išieškoti iš M. V. U. 440 889,90 Lt sumą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-238-800/2015 konstatavo, jog prievolė pagal 2007 m. rugsėjo 3 d. vekselio davėjo M. V. U. vekselio gavėjui Ž. U. išrašytą neprotestuotiną vekselį 440 000 Lt sumai yra solidari sutuoktinių A. U., mirusios 2014 m. kovo 17 d., ir M. V. U. prievolė. Po A. U. mirties ieškovas priėmė palikimą, todėl yra A. U. teisių ir pareigų perėmėjas. Ieškovo teigimu, 2004 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartis ir 2006 m. spalio 18 d. paskolos sutartis yra tariami sandoriai (CK 1.86 str.), sudaryti neketinant sukurti teisinių pasekmių, nes nei A. U., nei jos šeimai nereikėjo jokios paskolos. A. U. turėjo pakankami asmeninių lėšų, jai nereikėjo neproporcingai didelių lėšų namų valdos remontui, juolab, kad A. U. buvo pasiligojusi. Nei A. U., nei jos šeimai nebuvo jokio būtinumo imti paskolą brangaus nekilnojamojo turto dalies – buto pirkimui ir remontui. Tariamai gautų paskolų pagrindu išduotas paprastasis vekselis atsakovams negali sukurti jokių teisių ir pareigų, nes jis išduotas dėl akių, siekiant teisiškai formalizuoti tariamus įsipareigojimus, todėl notaro 2014 m. balandžio 23 d. vykdomasis įrašas pripažintinas negaliojančiu. 2006 m. spalio 18 d. 320 000 Lt paskolos fiktyvumą patvirtina atsakovų paaiškinimai civilinėje byloje Nr. 2-238-800/2015, jog butas pirktas M. V. U. vardu, nes Ž. U. tuo metu dėl konfliktų šeimoje nenorėjo savo vardu įsigyti buto. Paskolos fiktyvumą patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: 2007 m. spalio 3 d. itališkų baldų užsakymas 9 000 Lt sumai „Cassa bella” Ž. U. vardu, AB „Lietuvos dujos” 2014 m. balandžio 16 d. raštas Ž. U. dėl mokėjimo už gamtines dujas bute (duomenys neskelbtini) dujų tiekimo sutartis; 2006 m. spalio 18 d. A. U. įgaliojimas, išduotas Ž. U. sudaryti ir pasirašyti santuokinio turto dalybų sutartį tarp jos ir M. V. U., butą (duomenys neskelbtini) paliekant jos sutuoktiniui, kitas turtas šiame įgaliojime net nepaminėtas, todėl namų valda (duomenys neskelbtini) laikoma jos asmenine nuosavybe. 2004 m. gruodžio 15 d. 56 000 Lt paskolos sutarties fiktyvumą patvirtina 2004 m. gruodžio 15 d. namų valdos (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis, kurią pasirašė tik A. U., kuri ir sumokėjo visą sutartą sumą; VĮ Registrų centro išrašas, kuriame A. U. įregistruota kaip vienintelė namų valdos savininkė; dokumentai išnagrinėtoje civilinėje byloje bei A. U. testamentas ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinio netenkino; iš ieškovo atsakovui Ž. U. priteisė 1 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir valstybei 2 188 Eur žyminį mokestį bei 24,55 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendė, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą, ieškinio senaties termino ieškinio reikalavimams pareikšti nepraleido (CK 1.125 str. 1 d.), nes apie ginčijamus sandorius ieškovui tapo žinoma tik jam įteikus procesinius dokumentus Kauno apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-238-800/2015, kurioje ieškinys pareikštas 2014 m. birželio 11 d. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė ginčijamų sandorių tariamumo (CK 1.86 str.). Bylos duomenimis M. V. U. 2004 m. gruodžio 15 d. iš Ž. U. skolinosi 56 000 Lt namo (duomenys neskelbtini) pirkimui, o 2006 m. spalio 18 d. iš Ž. U. skolinosi 320 000 Lt buto (duomenys neskelbtini) pirkimui ir remontui. Remiantis šiomis sutartimis, M. V. U. 2007 m. rugsėjo 3 d. išdavė neprotestuotiną vekselį 440 000 Lt sumai Ž. U. naudai. 2014 m. balandžio 23 d. išduotas vykdomasis įrašas, kuriuo remiantis Ž. U. reikalavo iš M. V. U. išieškoti 440 000 Lt paskolos. Teismas nustatė, kad M. V. U. sutuoktinė mirė 2014 m. kovo 17 d. ir testamentu visą savo turtą paliko vaikaičiui D. R. (ieškovui). Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendime pripažino, kad prievolė pagal 2007 m. rugsėjo 3 d. vekselį yra solidari sutuoktinių M. V. U. ir A. U. prievolė. Šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuoti reikšmingi faktai nagrinėjamai bylai (CPK 182 str. 2 p.). Teismas minėtoje byloje nustatė, kad M. V. U. pagal ginčijamas sutartis skolinosi pinigines lėšas. Teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendime taip pat konstatavo, kad ir A. U. buvo žinoma, jog namų valda (duomenys neskelbtini) yra perkama už skolintas sutuoktinio lėšas, kad ji žinojo apie skolintas lėšas buto (duomenys neskelbtini) pirkimui. Teismas, remdamasis šiais nustatytais faktais, padarė išvadą, kad paskolos gavėjas M. V. U. ir A. U. turėjo solidariąją prievolę pagal 2007 m. rugsėjo 3 d. paprastąjį vekselį. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas tokius duomenis ir įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu nustatytus faktus, sprendė, kad neturi pagrindo išvadai, jog pagal ginčijamus sandorius šalims neatsirado teisiniai padariniai. Priešingai, teismo vertinimu, ginčijamais sandoriais šalys sukūrė sau teises ir pareigas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ginčijami sandoriai buvo tariami ir sudaryti tik dėl akių (CK 1.86 str.). Esant šioms aplinkybėms teismas ieškinį pripažino neįrodytu, todėl jo netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Ieškovas (toliau ir - apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ginčijamų sandorių fiktyvumą įrodo tai, kad paskolos sutartys sudarytos tik atsakovų, ant jų nebuvo pasirašyta A. U. ar kitų liudininkų, jos nepatvirtintos pas notarą.2004 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartis sudaryta tą pačią dieną, kada buvo įgytas namas (duomenys neskelbtini). Namas įgytas A. U. vardu už 56 000 Lt, pirkimo - pardavimo aktą pasirašė A. U.. M. V. ir A. U. nebuvo būtinumo imti iš Ž. U. 56 000 Lt paskolą šio namo įsigijimui, nes jie patys turėjo tam pakankamai lėšų. Tai patvirtina faktas, kad butas (duomenys neskelbtini), kuriame jie gyveno buvo parduotas 2004 m. lapkričio 11 d., t. y. vienam mėnesiui prieš įsigyjant namą. Tai, kad M. V. ir A. U. turėjo lėšų, patvirtino ir A. U. sesuo L. J..Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-238-800/2015 esantis įrodymas – AB Swedbank 2014 m. balandžio 16 d. išrašas patvirtina, kad M. V. ir A. U. banke turėjo 50 000 Lt indėlį. M. V. U. galėjo grąžinti Ž. U. iš jo paimtą paskolą, tačiau to nepadarė. Todėl dėl 2014 m. gruodžio 15 d. paskolos atsiradusios prievolės yra M. V. U. kaltė (CK 3.109 str. 4 d. 6.246 str. 1 d., 6.248 str.), nes nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ž. U. skolą pagal 2004 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį privalėjo prisiteisti iš M. V. U. ir taip sukurti teisines pasekmes, tačiau jis pareiškė ieškinį dėl prievolės pripažinimo solidaria pagal 2014 m. balandžio 23 d. vykdomąjį įrašą. 2007 m. rugsėjo 3 d. vekselis yra atsakovų sandoris, kuriuo buvo dangstomos 2004 m. gruodžio 15 d. ir 2016 m. spalio 18 d. paskolos sutartys. Apelianto teigimu, jei dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str.). Teismas neįvertino įrodymų, susijusių su 2006 m. spalio 18 d. paskolos sutartimi. Minėta sutartis nebuvo sudaryta M. V. ir A. U. šeimos interesais, nes butas (duomenys neskelbtini) buvo perkamas Ž. U. iniciatyva. Šias aplinkybes patvirtina civilinės bylos Nr. 2-238-800/2015 medžiaga. 2006 m. spalio 18 d. A. U. įgaliojimas Ž. U. ir M. V. U. sudaryti ir pasirašyti dalybų sutartį dėl buto (duomenys neskelbtini) 52/100 dalių yra negaliojantis dokumentas. Ž. U. ne visą, o tik jo dalį buvo pateikęs Kauno apylinkės teismui. V. K., buvęs šio buto savininkas, teismui nurodė, kad pinigus už butą jo pirkimo – pardavimo metu jam perdavė Ž. U., raktus nuo jo taip pat priėmė jis. Ž. U. pripažino, kad butas nupirktas M. V. U. vardu, nes Ž. U. nenorėjo šio buto forminti savo vardu. 2006 m. spalio 18 d. paskolos sutartis nepagrįsta, nes ji sudaryta dėl 320 000 Lt buto pirkimui ir jo remontui, o šio buto 52/100 dalys kainavo 180 000 Lt, todėl jo remontui turėjo būti skirta 140 000 Lt. Tuo tarpu Ž. U. teismui pateikė raštą apie 98 000 Lt už medžiagų pirkimą ir remonto darbų jame atlikimą 2008 m. balandžio 10 d. 2007 m. rugsėjo 3 d. vekselis išduotas didesnei sumai (440 000 Lt) nei ginčijamų paskolos sutarčių suma (376 000 Lt). Taip pat vekselio išdavimui M. V. U. neturėjo A. U. sutikimo (CK 3.109 str.). Ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes jie sudaryti dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, jie nebuvo sudaryti M. V. ir A. U. šeimos interesais, iš jų neatsiranda solidarioji sutuoktinių prievolė ir tokie sandoriai yra niekiniai. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Skundo argumentai nepagrįsti, prieštaraujantys materialinėms teisės normos ir teismo sprendimuose nustatytiems prejudiciniams faktams.CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad sudarydamas sandorius sutuoktinis veikia kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Šiuo atveju ši prezumpcija nepaneigta, todėl atmestini skundo argumentai, kad sandorių fiktyvumą rodo, kad juose nebuvo A. U. parašo. Skundo argumentai prieštarauja Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimu nustatytiems prejudiciniams faktams. Apeliantas skundą grindžia įrodymais, esančiais civilinėje byloje Nr. 2- 238-800/2015, kurie buvo įvertinti priimant 2015 m. kovo 9 d. sprendimą, kurie taip pat buvo įvertinti ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme 2015 m. liepos 15 d. nutartyje. Apeliantas argumentais, kad M. V. U. galėjo grąžinti paskolą iš turimo indėlio banke, pripažįsta, kad paskola nebuvo fiktyvi ir ji nebuvo grąžinta. Šalių susitarimu paskolų sutarčių pagrindu buvo išrašytas vekselis, kurio pagrindu ir atsirado teisinės pasekmės. M. V. U. pasirašyto vekselio pagrindu teisinės pasekmes atsirado A. U. ir tai yra nustatyta Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimu.Nepagrįsti argumentai, kad Ž. U., pareikšdamas ieškinį, padarė apeliantui žalą. Apeliantas yra M. V. U. sutuoktinės A. U. testamentinis įpėdinis, todėl jis atsako už palikėjos skolas (CK 5.52 str. 1 d.). Įstatymo nustatyta prievolė atsakyti už palikėjo skolas negali būti laikoma žala. Be to, skundo argumentai dėl apeliantui žalos padarymo nenagrinėtini, nes šiais pagrindais ieškinys nebuvo pareikštas.Nepagrįsti argumentai, kad vekselio išdavimui M. V. U. neturėjo A. U. sutikimo. Tai, kad A. U. žinojo apie pinigų skolinimąsi ir tam pritarė, patvirtina jos surašytas įgaliojimas Ž. U. sudaryti ir pasirašyti dalybų sutartį, kurios pagrindu butas, esantis (duomenys neskelbtini) būtų registruotas M. V. U. asmenine nuosavybe.Nepagrįsti argumentai, kad 2006 m. spalio 18 d. paskolos sutartis nebuvo sudaryta M. V. ir A. U. šeimos interesais. Sutuoktinių vardu buvo įgytas vertingas turtas, jis pagerintas, dėl ko padidėjo turto vertė, kas atitinka šeimos interesus.Apeliantas nepateikė įrodymų, kad ginčijami sandoriai sudaryti nesiekiant sukurti teisinių pasekmių. Priešingai Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendime nustatyti prejudiciniai faktai, kad prievolė pagal 2007 m. rugsėjo 3 d. vekselį yra solidari sutuoktinių A. U. ir M. V. U. prievolė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuojama.Byloje apeliantas prašo pripažinti negaliojančiomis 2004 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį, pagal kurią Ž. U. paskolino M. V. U. 56 000 Lt namo, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui; 2006 m. spalio 18 d. paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas Ž. U. paskolino atsakovui M. V. U. 320 000 Lt buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui ir remontui (toliau abi – Paskolos sutartys); taip pat pripažinti negaliojančiu 2014 m. balandžio 23 d. Kauno miesto 22-ojo notarų biuro notarės vykdomąjį įrašą, išduotą 2007 m. rugsėjo 3 d. vekselio (toliau - Vekselis) pagrindu (Vekselio davėjas M.V. U., Vekselio gavėjas Ž. U.). Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino. Apeliantas su tokiu teismo sprendimu nesutinka.Apeliacinis skundas netenkintinas.Kaip matyti iš bylos esmės, apeliantas siekia, kad jam, kaip A. U. įpėdiniui, nekiltų prievolės pagal A. U. sutuoktinio M.V. U. su atsakovu Ž. U. sudarytas Paskolos sutartis ir išduotą Vekselį. Įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-238-800/2015 nustatyta, kad sutuoktinių A. U. ir M.V. U. prievolė pagal Vekselį yra solidari.

Dėl vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu

Ginčijamas vykdomasis įrašas yra išduotas Vekselio pagrindu. Kaip minėta, solidari sutuoktinių U. prievolė pagal Vekselį konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Taigi, nepaisant to, ar šioje byloje Paskolos sutartys (ne)pripažįstamos negaliojančiomis, apelianto kaip A. U. įpėdinio (solidari) prievolė atsiranda Vekselio ir minėto teismo sprendimo pagrindu, kitaip tariant, ji neišnyktų ir pripažinus Paskolos sutartis negaliojančiomis.Apeliantas nėra (ir nebuvo) pareiškęs reikalavimo dėl Vekselio pripažinimo negaliojančiu. Todėl, ne(nu)ginčijus Vekselio galiojimo, negali būti pripažintas negaliojančiu ir jo pagrindu išduotas vykdomasis įrašas.

Dėl Paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

Apeliantas Paskolos sutartis vertina kaip tariamus sandorius (CK 1.86 str.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pakankamai išsamiai išdėstė teisminės praktikos išaiškinimus, kuriais reikia vadovautis sprendžiant dėl sandorių vertinimo (ne)tariamumo aspektu, todėl teisėjų kolegija jų nebekartoja. Apibendrinant pasakytina tik tai, kad tariamais sandoriais neketinama sukurti jų šalims teisinių pasekmių, todėl paprastai iš tokių sandorių jos ir nekyla.Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantas sandorių tariamumą grindžia tokiomis aplinkybėmis kaip gera sutuoktinių U. turtinė padėtis, o tai, apelianto manymu, rodo, kad nebuvo jokio būtinumo skolintis lėšas iš kitų asmenų; Paskolos sutartys nebuvo pasirašytos A. U., liudytojų; nebuvo tvirtintos notarine forma. Be to, M.V. U. 56 000 Lt paskolą galėjo iš dalies – 50 000 Lt - grąžinti iš turimo indėlio banke, bet to nepadarė; raktus nuo buto (duomenys neskelbtini), kurio pirkimui ir remontui sudaryta ginčijama paskolos sutartis dėl 320 000 Lt, paėmė ir pinigus už šį butą pardavėjui V. K. perdavė Ž. U.; šis yra pripažinęs, kad butas perkamas jo iniciatyva ir tik įforminamas M.V. U. vardu; paskolos sutartyje nurodyta 320 000 Lt suma buto pirkimui ir remontui faktiškai nebuvo reikalinga (užteko mažesnės sumos). Tačiau tokio pobūdžio argumentai neįrodo, kad Paskolos sutartys iš esmės buvo fiktyvios ir jomis nebuvo siekiama sukurti (ir nesukurta) jų šalims teisinių pasekmių. Tai, kad sutuoktinių U. turtinė padėtis, kaip teigia apeliantas, buvo gera ir dėl to skolintis nebuvo būtinumo, savaime nepatvirtina, jog faktiškai pagal Paskolos sutartis pinigai nebuvo pasiskolinti. Pastebėtina, kad apeliantas nenurodo jokių motyvų, kokiam tikslui galėjo reikėti tik dėl akių sudaryti Paskolos sutartis apskritai. Pagal Paskolos sutarčių sudarymo metu galiojusią CK 6.871 straipsnio redakciją notarinė paskolos sutarčių forma nebuvo būtina, tam pakako sutarties rašytinės formos, tokios formos reikalavimus atitiko paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Taip pat nebuvo reikalavimo, kad paskolos sutartis turėtų būti paliudijama liudytojų parašais. Atsakant į apelianto nurodomą aplinkybę, kad paskolos sutartis nepasirašyta A. U., pažymėtina, kad pagal įstatymą iš vieno sutuoktinio vardu sudarytos paskolos sutarties sutuoktiniams solidarioji prievolė neatsiranda tik tuo atveju, jei vienas sutuoktinis ima paskolą be kito sutuoktinio žinios, kai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti (CK 3.109 str. 3 d.). Šiame kontekste paminėtina, kad pastaruoju pagrindu Paskolos sutartys ir nebuvo neginčijamos (minėta, jos ginčijamos kaip tariami sandoriai).Kiti apelianto nurodomi šios nutarties 17 punkte argumentai ne tik nepatvirtina, kad Paskolos sutartys buvo sudarytos tik dėl akių, bet savo esme yra ir prieštaraujantys tokiam teiginiui, pavyzdžiui, kad M.V. U. paskolos dalį turėjo galimybę grąžinti jau anksčiau, 320 000 Lt paskola buvo neadekvati buto vertei ir remonto kainai ir pan. Tai, kad Paskolos sutartys buvo realios, patvirtina ir faktas, kad paskolų grąžinimui užtikrinti buvo išduotas Vekselis. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad Paskolos sutartys buvo sudarytos neketinant sukurti teisinių pasekmių, priešingai, jos faktiškai pasekmes ir sukūrė. Kaip minėta, byloje ne tik nėra ginčijamas Vekselis kaip savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, bet apeliantas iš esmės ir neįrodinėja, kad jis buvo išduotas visai be pagrindo ar kitais, o ne būtent Paskolos sutarčių užtikrinimo tikslais – apeliantas neneigia Vekselio sąsajų su prievolėmis pagal Paskolos sutartis, tik, jo manymu, Vekselyje nurodyta suma yra nepagrįstai didesnė už paskolų sumas. Apibendrinant teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog bylos duomenys ir apelianto argumentai neteikia pagrindo pripažinti Paskolos sutartis tariamais sandoriais. Taip pat tokios teismo išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Netenkinus apeliacinio skundo iš apelianto priteistinas už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis 2 288 Eur, kurio mokėjimas Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi buvo atidėtas iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Taip pat iš apelianto priteistina atsakovui 400 Eur už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. R. 2 288 Eur žyminio mokesčio valstybei, 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui Ž. U..