- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-24
- Bylos Nr.
- 1A-36-606/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12926-2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Dalia Kursevičienė, Linas Pauliukėnas
- Nukentėjusysis
- N. M., A. G. R.
- Nuteistasis
- L. M.
- Advokatai
- Antanas Lekstutis
- Kategorijos
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-36-606/2019
Teisėja Jurgita Grigonienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12926-2017
2019 m. sausio 24 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. M., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 312 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant visą šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokėti į nukentėjusių nuo nusikalstamų asmenų fondą 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. baudžiamuoju įsakymu jam paskirta aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausme, nustatant įpareigojimus be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų penkių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant L. M. be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, ir per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokėti į nukentėjusių nuo nusikalstamų asmenų fondą 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2018 m. vasario 1 d. 14.13 val. iki 2018 m. vasario 2 d. 12.55 val. (1 diena) ir ekspertizės įstaigoje išbūtas laikas nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. birželio 4 d. (tai prilyginama 68 laisvės apribojimo dienoms).
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. L. M. nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 2 d., iki 18 valandos, tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) senosiose kapinėse, esančiose (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nenustatytu daiktu tyčia suniokojo N. M. prižiūrimą šeimos kapo antkapį, tai yra nuplėšė nuo antkapio metalines raides, dekoratyvinę metalinę rožę bei metalinį kryželį su nukryžiuoto Jėzaus Kristaus figūrėle, taip padarydamas N. M. 300 eurų turtinę žalą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. M. prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. spalio 17 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, motyvuodamas tuo, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas vien tik prielaidomis ir jį charakterizuojančiomis išvadomis. Teismas, nustatęs, kad jo charakteris yra aikštingas, atsižvelgdamas į jo ligos diagnozę ir į jo prieš daug metų reikštą nepasitenkinimą dėl prosenelio kapo antkapio pakeitimo be jo žinios, konstatavo, kad tokio būdo asmenybė galėjo suniokoti savo šeimos kapą. Tačiau teismo medicininės ekspertizės aktas patvirtina, kad jis nėra visiškai išprotėjęs ir savo veiksmus gali suprasti ir juos valdyti. Apeliantas nurodo, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog rožė ir kryželis buvo surasti jo namuose nepaslėpti, o akivaizdžioje vietoje. Jų slėpti nereikėjo, nes juos surado jau nuplėštus nuo antkapio, ir juos tik pasiėmė. Be to, atėjęs prie kapo po kelių dienų ir pamatęs pašalinį asmenį, jis pats iškvietė policiją, tikėdamas, jog tas asmuo sugadino antkapį. Apelianto nuomone, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas remiantis tik prielaidomis ir pamąstymais bei vadovaujantis jo charakterio savybėmis, todėl turėtų būti panaikintas.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.
6. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. M. savo prašymą jį išteisinti motyvuoja tuo, jog skundžiamas nuosprendis grindžiamas vien tik prielaidomis ir jį charakterizuojančiomis išvadomis. Jis šeimos kapo nesuniokojo, rožę ir kryželį surado jau nuplėštus nuo antkapio, ir juos tik pasiėmė, jie buvo surasti jo namuose nepaslėpti.
8. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Pažymėtina, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įvesti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2010 ir kt.).
8.1. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios N. M. parodymų nustatyta, kad 2012 metų pavasarį buvo pakeistas šeimos kapo paminklas, visų palaidotų asmenų vardai, pavardės, kiti duomenys buvo perrašyti ant naujojo paminklo. 2017 m. kovo 2 d. iš policijos pareigūnų sužinojo, kad paminklas sugadintas. Vakarop atvykusi į kapines pamatė, kad nuo paminklo yra nuplėštos jos tėvų R., prosenelių B. vardus, pavardes, gimimo bei mirties datas žymėjusios geltono metalo raidės, skaičiai, taip pat nuo paminklo nuplėšta metalinė geltonos spalvos dekoratyvinė rožė bei kryžius. Iškart suprato, kad paminklą galėjo sugadinti L. M., nes jis buvo skambinęs jos broliui S. R., liepė atvežti senojo antkapio inicialus. 2017 m. kovo 13 d., apie 12.15 val., jai paskambino meistras V. L. ir pasakė, kad į kapus yra atėjęs L. M., trukdo dirbti. V. L. paprašė iškviesti policiją. Ji taip ir padarė, pati atvyko į vietą kartu su policija. Kapinėse L. M. elgėsi agresyviai ir neadekvačiai, todėl jis buvo pristatytas į policijos komisariatą. Pareigūnams ir L. M. išėjus, meistras V. L. pasigedo maišelio su raidėmis, kurį buvo atsivežęs antkapio remontui. Policijoje, apžiūrint L. M. daiktus, buvo surastas maišelis, jame buvo metalinės raidės, rankinėje 3 kg akmuo (t. 2, b. l. 21–22).
8.2. Teisiamajame posėdyje liudytojas L. Z. patvirtino, kad brolio L. M. namuose, ant stalo, rado kryželį, jį pateikė policijos pareigūnams (t. 2, b. l. 23, t. 1, b. l. 41). Iš 2017 m. balandžio 26 d. kratos protokolo nustatyta, kad L. M. gyvenamosiose patalpose (palėpės patalpoje) (duomenys neskelbtini), ant laukinės sienos vidinės dalies surasta dviem varžtais prisegta metalinė geltonos spalvos rožė, ji buvo paimta (t. 1, b. l. 58–59, 60–62, 63, 64–67). 2017 m. kovo 13 d. iš L. M. buvo paimtas maišelis, kuriame, be kita ko, buvo maišelis su geltonos spalvos raidėmis ir balstos spalvos akmuo (t. 1, b. l. 97).
8.3. Nors nuteistasis L. M., tiek apeliaciniame skunde, tiek ir teisiamajame posėdyje, neigė suniokojęs šeimos kapo paminklą, tvirtindamas, kad kapinėse rado numestus kryžių ir rožę, todėl juos pasiėmė ir parsinešė namo, tačiau tokius jo teiginius paneigia byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti duomenys.
8.4. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad būtent nuteistasis L. M. reiškė nepasitenkinimą dėl to, jog šeimos kape buvo pastatytas naujas paminklas, ant jo nurodytos ne tik jo prosenelių M. pavardės, bet ir R. bei B. pavardės. Šią aplinkybę patvirtina ne tik teisiamajame posėdyje duoti nukentėjusiųjų N. M. ir A. G. R. parodymai, bet ir liudytojos – nuteistojo L. M. sesers – G. M. parodymai, iš jų nustatyta, kad L. M. jai ne kartą sakė, kad R. yra ne jų giminė, todėl neturi būti palaidoti jų šeimos kape, buvo pasipiktinęs, kad pakeistas antkapis (t. 2, b. l. 23). Iš Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK Veiklos skyriaus 2017 m. spalio 10 d. tyrėjos A. B. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad jai telefoninio pokalbio metu, S. R. pasakė, jog 2017 m. vasario mėnesį L. M. jam taip pat išreiškė nepasitenkinimą nauju kapo antkapiu šeimos kape, (duomenys neskelbtini) senosiose kapinėse. Pažymėtina, kad L. M. pasakydamas S. R.: „kam tos širdelės, kam tos roželės“ (t. 1, b. l. 90–91), aiškiai parodo, kad L. M. nepatiko būtent ant antkapio buvusi rožė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje nuteistasis L. M. ir pats patvirtino, kad jis buvo priešiškai nusiteikęs prieš naujo paminklo pastatymą šeimos kape, reikalavo atiduoti jam ant senojo paminklo buvusius inicialus (t. 1, b. l. 104–105, t. 2, 21).
8.5. Teisiamajame posėdyje nuteistasis L. M. neneigė, jog jis kovo mėnesio pradžioje buvo atvykęs į kapines, tvirtino, kad pasiėmė nuo kapo jau nuplėštus kryžių ir rožę, nes gerbia kryžių, o raidžių neėmė, nes negalėjo įsidėti į kišenę (t. 2, b. l. 21). Pažymėtina, kad nuteistasis, tvirtindamas, kad pasiėmė kryžių, nes jį gerbia, kartu pasiėmė ir rožę, o raidžių neėmė tik todėl, kad jos netilpo kišenėje. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad ant antkapio liko būtent tik M. pavardės ir vardai. Ši aplinkybė, atsižvelgiant į aptartus duomenis bei į paties nuteistojo parodymus, kad jis nenorėjo, jog būtų pastatytas naujas antkapis ir ant jo pritvirtintos R. bei B. pavardės, vienareikšmiškai leidžia tvirtinti, kad motyvą suniokoti antkapį turėjo būtent L. M.. Be to, akivaizdu, jog 2017 m. kovo 13 d. tarp jo ir V. L. įvykus konfliktui bei atvykus policijai, nuteistasis L. M. bent tada būtų nurodęs policijos pareigūnams, kad jis turi suradęs ir namuose laiko nuo antkapio nuluptą kryžių bei rožę, tačiau iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK pareigūnės V. G. parodymų nenustatyta, kad nuteistasis L. M. būtų užsiminęs apie turimus daiktinius įrodymus (t. 2, b. l. 130–131). Nuteistojo L. M. tvirtinimu, 2017 m. kovo 13 d. jis pasiėmė nuo kapo raides kaip daiktinį įrodymą, tačiau tokia nuteistojo versija yra visiškai nelogiška. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad jeigu nuteistasis būtų norėjęs surinkti nuo kapo nudaužytas detales kaip įrodymą, vienareikšmiškai tai būtų padaręs jau kovo mėnesio pradžioje, kai pasiėmė kryželį ir rožę, bei apie tokį įvykį būtų pranešęs policijai arba bent šeimos nariams, taip pat būtų suinteresuotas, kad antkapis kuo greičiau būtų sutvarkytas. Be to, nekyla net menkiausios abejonės, kad 2017 m. kovo 13 d. į kapines atvykus policijos pareigūnams, jis iš karto būtų parodęs, kad rado prie antkapio raides. Tačiau šiuo atveju priešingai, tik parsivežus L. M. į komisariatą, jo su savimi turėtame maišelyje buvo surastas maišelis su raidėmis nuo antkapio bei akmuo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis ir pats patvirtino, kad raidės prie antkapio, kur V. L. atliko antkapio tvarkymo darbus, buvo ne išmėtytos, bet sudėtos į maišelį (t. 1, b. l. 105). Šiuo atveju aplinkybė, kad nuteistasis L. M., pamatęs meistrą, kuris šalia turėjo ir įrankius darbui, pasiėmė į maišelį sudėtas raides, tik patvirtina, kad jis jokiu būdu nenorėjo, kad kapinėse buvęs meistras V. L. pritvirtintų raides prie paminklo, o kartu tam, kad išvengtų savo atsakomybės dėl paminklo suniokojimo, garsiai šaukė ir išvadino V. L. vandalu bei policijos pareigūnams tvirtino, jog V. L. įtaria suniokojus antkapį. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių seką, nėra pagrindo abejoti ir tuo, kad nuteistasis L. M., ateidamas į kapines, tikslingai su savimi krepšyje buvo atsinešęs ir akmenį, kurį būtų panaudojęs tam, kad vėl nudaužytų raides, jei jos būtų buvusios jau pritvirtintos. Pažymėtina, kad ne tik nustatytų aplinkybių visuma, bet ir paties nuteistojo L. M. parodymų visuma tokio manymo visiškai nepaneigia, jis jokių aplinkybių dėl to, kodėl su savimi turėjo pasiėmęs akmenį, nenurodė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis L. M. net teisiamajame posėdyje reiškė pretenzijas dėl to, kad rožė ir kryžius, kurie buvo nuplėšti nuo antkapio, buvo grąžinti N. M. (t. 1, b. l. 104–105, t. 2, 21). Ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, kad L. M., suniokojęs antkapį, nenorėjo, jog antkapis būtų sutvarkytas. Teisiamajame posėdyje duoti liudytojos V. G. parodymai, kad nuteistasis L. M. jai pareiškė, jog jis turi teisę šeimos kape daryti ką nori (t. 2, b. l. 130), taip pat nepaneigia, kad antkapį suniokojo ir dėl to jokios kaltės neįžvelgė būtent L. M.. Teisiamajame posėdyje duoti liudytojo V. L. parodymai patvirtina aplinkybę, kad B. ir R. vardus ir pavardes žyminčios raidės bei gimimo ir mirties datas žymintys skaičiai nuo antkapio buvo nudaužyti grubiu daiktu, pažeidžiant ir antkapinio akmens paviršių (t. 2, b. l. 22–23). Ir tai nebejotinai tik sustiprina manymą, jog L. M. krepšyje surastas akmuo, buvo skirtas analogiškiems nusikalstamiems veiksmams atlikti.
9. Aptarta loginė įvykių seka ir apartos detalės, visiškai prieštarauja nuteistojo L. M. iškeltai versijai, neva ne jis suniokojo šeimos kapo antkapį. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad būtent L. M. turėjo savo motyvus, dėl kurių suniokojo šeimos antkapį. Kartu pažymėtina, kad iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos G. M. parodymų nustatyta, jog L. M. kapinėse jau ne pirmą kartą ką nors subjauroja. Anksčiau taip pat buvo išmindytos gėlės būtent toje vietoje, kur palaidotas R., o kur palaidotas M. – gėlės neišmindytos. Liudytoja taip pat patvirtino, kad būtent kovo mėnesį brolio L. M. psichinė sveikata buvo pablogėjusi, jis nelinkęs pripažinti savo kaltės, yra neprognozuojamas, pavydi, kad ne jis pastatė tokį paminklą (t. 2, b. l. 23). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į nuteistojo L. M. psichinę sveikatą, paskyrė L. M. stacionarią teismo psichiatrinę ekspertizę (t. 2, b. l. 63–64). Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte L. M. konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, remisija (t. 2, b. l. 98–105). Ir nors nustatytas psichikos sutrikimas nusikalstamos veikos padarymo metu L. M. netrukdė suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, tačiau ši aplinkybė kaip netiesioginis įrodymas taip pat nepaneigia, kad tai turėjo poveikį jo neįprastam ir socialiai nepriimtinam elgesiui.
10. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įrodymų visuma pakankama L. M. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei įrodyti, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 312 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai visiškai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistojo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Atsižvelgdamas į aptartų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir skundžiamu nuosprendžiu L. M. nuteistas pagal BK 312 straipsnio 1 d. pagrįstai ir teisėtai.
11. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. spalio 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo L. M. apeliacinį skundą atmesti.