Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Ž. (toliau – K. Ž.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2020 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo K. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 90 MGL (4500 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 60 MGL (3000 eurų) dydžio bauda. Į bausmę įskaitytos dvi laikino sulaikymo dienos, nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d., prilyginant jas 4 MGL dydžio baudai.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi ir 68 straipsniu, K. Ž. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams šešiems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. lapkričio 26 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsnio 3 dalimi, K. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant jam priklausančią transporto priemonę – automobilį „Mercedes Benz B200 CDI“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini).

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros (Druskininkai) prokurorės 2019 m. lapkričio 26 d. nutarimu K. Ž. paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į transporto priemonę „Mercedes Benz B200 CDI“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki bus įvykdyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. Ž. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2019 m. lapkričio 25 d. apie 13.45 val. (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo kelių (motorinę) transporto priemonę – jam priklausantį automobilį „Mercedes Benz B200 CDI“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,51 promilės neblaivumas, tai yra nustatytas 2,40 promilės neblaivumas (alkoholio koncentracija iškvėptame ore).

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo K. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

7. K. Ž. inkriminuotas nusikaltimas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 3 dalį, laikomas nesunkiu. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo gautas K. Ž. sutuoktinės R. Ž. prašymas perduoti kaltinamąjį jos atsakomybei pagal laidavimą (2 t., b. l. 45-46). Apylinkės teismas teigiamai įvertino pasirinkto galimo laiduotojo R. Ž. asmenybę ir jos nuoširdų norą daryti teigiamą įtaką kaltinamajam K. Ž., tačiau atsižvelgęs į nuteistojo asmenybę, suabejojo jo pažadu laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų, o taip pat laiduotojos galimybe įtakoti savo sutuoktinio elgesį. Abejoti tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia pagrindo.

9. Nagrinėjamu atveju, K. Ž. polinkį nesilaikyti įstatymų reikalavimų patvirtina tai, kad jis praeityje kelis kartus yra baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tame tarpe ir už atsisakymą tikrintis blaivumą (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį ir 127 straipsnio 2 dalį) (1 t., b. l. 181-183). K. Ž. buvo paskirta bauda su specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams (1 t., b. l. 183). Nors nuobaudos už padarytus pažeidimus ir negalioja, tačiau tai neigiamai, ką pagrįstai pažymėjo ir apylinkės teismas, charakterizuoja apeliantą ir rodo jo nenorą laikytis visuomenėje galiojančių taisyklių ir įstatymų. Pagrindžiant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad K. Ž. aptariamą nusikaltimą padarė netrukus po to, kai 2019 m. spalio 29 d. nutartimi buvo panaikintas teistumas už anksčiau padarytą nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 1 dalyje. Toks nuteistojo elgesys rodo, kad išvadų iš savo neteisėto elgesio jis nepadarė, o anksčiau skirtos nuobaudos ir bausmė nebuvo efektyvios bei nepasiekė joms keliamų tikslų. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog K. Ž. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Juolab, kad pats nuteistasis nurodė, kad yra teisininkas, daug metų dirbęs teisėsaugos institucijose bei advokatu, tad jam neabejotinai buvo žinoma, kad už vairavimą neblaiviam yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau net ir suprasdamas, kad daro nusikaltimą, elgėsi lengvabūdiškai ir sėdo už automobilio vairo būdamas neblaivus.

10. Nors nuteistasis K. Ž. apeliaciniame skunde linkęs sumenkinti savo padarytus administracinius teisės pažeidimus ir laiko juos mažareikšmiais, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad apelianto praeityje padaryti administraciniai teisės pažeidimai/nusižengimai (sukelti eismo įvykiai, atsisakymas tikrintis blaivumą, greičio viršijimas) charakterizuoja jį kaip nedrausmingą vairuotoją ir paneigia K. Ž. teiginius, jog per 40 vairavimo metų jis nėra sukėlęs eismo įvykių. Aplinkybė, kad jo sukeltų eismo įvykių metu nebuvo sužalotas žmogus arba padaryta žymesnė žala bet kokiam turtui, nepaneigia išvados, jog K. Ž. linkęs sąmoningai ignoruoti įstatymus ir jų nesilaikyti. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apelianto teiginiai, kad jis net 35 metus nepriekaištingai dirbo teisėsaugos sistemoje. Minėta aplinkybė visų bylos duomenų kontekste, neleidžia daryti išvados, jog apelianto atžvilgiu gali būti taikomos BK 40 straipsnio nuostatos ir jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

11. Šių duomenų kontekste atsakant į apelianto argumentą, kad apylinkės teismas nepagrįstai jo sutuoktinės R. Ž. nelaikė tinkama laiduotoja, pažymėtina, kad spręsdamas klausimą dėl kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teismas privalo atsižvelgti ir į laiduotojo tinkamumą (BK 40 straipsnio 3 dalis). Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat jo charakteristiką ir kt. duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008, 2K-84/2010).

12. Kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio motyvų, teismas nelaikė nuteistojo K. Ž. sutuoktinės R. Ž. tinkama laiduotoja, nes nemanė, kad ji turės teigiamos įtakos kaltininkui, su kuo apeliaciniame skunde ypatingai nesutiko nuteistasis, nurodydamas, kad jo sutuoktinė įvykio rytą jo nematė neblaivaus sėdančio už automobilio vairo. Siekiant išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai išnagrinėti nuteistojo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nuteistojo sutuoktinę R. Ž., kuri parodė, kad iš vakaro sutuoktinis su broliais vartojo alkoholį, nuėjo miegoti vėliau nei ji. Įvykio rytą savo sutuoktinį matė tik epizodiškai. Kad jis sėstų už automobilio vairo ir vyktų į darbą nematė, nesuprato, kad sutuoktinis yra neblaivus. Vėliau sutuoktinis jai pasakė, kad dar vartojo alkoholio darbe. Ji netoleruoja alkoholio vartojimo, o sutuoktinis į jos nuomonę atsižvelgia. Ji dės visas pastangas, kad sutuoktinis atsisakytų alkoholio. Po šio įvykio jis padarė tinkamas išvadas, nebevartoja alkoholio, sportuoja kiekvieną dieną. Jam nebūdinga vartoti alkoholį darbe (2 t., b. l. 94-96).

13. Įvertinusi apylinkės teismo nuosprendžio motyvus dėl laiduotojos netinkamumo bei aukščiau išdėstytus liudytojos R. Ž. parodymus, teisėjų kolegija negali nesutikti su apylinkės teismo argumentais, kad netgi žinodama, kad jos sutuoktinis naktį su giminaičiais gėrė alkoholį, ryte, matydama sutuoktinį besiruošiantį vairuoti automobilį į kitame mieste esančią darbo vietą, nesiėmė jokių priemonių jį sulaikyti nuo vairavimo, kas kelia pagrįstų abejonių jos galimybe daryti kokią nors įtaką savo sutuoktiniui. Nors tiek apeliaciniame skunde, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nuteistasis pabrėžė, kad sutuoktinė daro ir toliau darys jo elgesiui teigiamą įtaką, tačiau įvertinus byloje esančius duomenis, nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių, kad pasirinkta laiduotoja turi realią galimybę daryti įtaką kaltininkui. Kaip galima spręsti iš nuteistojo buvusių baustumų administracinėmis nuobaudomis ir teistumo, akivaizdu, kad sutuoktinė ir praeityje nesugebėjo įtakoti jo tinkamo elgesio ir sulaikyti nuo įstatymų pažeidinėjimo, juolab, kad praėjus tik trumpam laikui po 2019 m. spalio 29 d. Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų nutarties, panaikinusios apelianto teistumą už anksčiau jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 1 dalyje, įsiteisėjimo, jis ir vėl nusikalto. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad K. Ž. perdavus R. Ž. atsakomybei pagal laidavimą, ji jam darys įtaką, nulemsiančią apelianto įstatymų nuostatas atitinkantį elgesį ateityje. Juolab, kad pats nuteistasis pripažino, kad nuslėpė nuo sutuoktinės aplinkybę, jog alkoholio vartojo ir atvykęs į darbą, norėdamas pasijusti geriau po iki paryčių (3-4 val. nakties) trukusių išgertuvių, ir tuomet sėdo važiuoti namo, kas neabejotinai atskleidžia itin atsainų nuteistojo požiūrį tiek į visuomenėje priimtas elgesio normas, tiek ir į įstatymais vairuotojams keliamus reikalavimus.

14. Aukščiau aptartų duomenų kontekste darytina išvada, kad, net ir įvertinus tai, jog K. Ž. kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, dirba, turi šeimą, jam paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės, nesudaro pakankamo pagrindo pagrįstam ir abejonių nekeliančiam manymui, kad nuteistasis ateityje nedarys administracinių pažeidimų ar nusikaltimų ir laikysis įstatymų. Tai, kaip jau minėta, yra būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto taikymui sąlyga, numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Nagrinėjamu atveju, vien formalus kaltininko atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, neleistų įgyvendinti prevencinių bausmės tikslų ir prieštarautų teisingumo principui. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į BK 281¹ straipsnyje numatytos veikos kriminalizavimu siektinus valstybės baudžiamosios politikos tikslus, tokio pobūdžio bylose, net ir esant formalioms sąlygoms, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymas turėtų būti daugiau išimtis, o ne taisyklė tam, kad būtų realiai formuojama ne bausmės griežtumo, o baudžiamosios atsakomybės ir bausmės neišvengiamumo praktika. Atkreiptinas dėmesys, kad aptariamu atveju apelianto padaryta nusikalstama veika pasireiškė dideliu pavojingumu tiek asmeniškai pačiam vairuotojui, tiek visuomenės saugumui. Bylos duomenimis nustatyta, kad K. Ž. automobilį vairavo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas net 2,40 promilės neblaivumo laipsnis, užmiestyje kur leistinas važiavimo greitis yra didelis, taip pat miestelio gatvėmis. Nors nebuvo sukeltas eismo įvykis ir niekam nebuvo padaryta žala, kaip tai savo skunde pabrėžia ir apeliantas, tačiau įvertinus tai, kad nuteistasis veikos padarymo metu važiavo pavojingai manevruodamas ir vinguriuodamas po kelią, kas sukėlė kito eismo dalyvio įtarimus dėl vairuotojo neblaivumo ir jis paskambino policijai, o pats priverstinai sustabdė K. Ž. automobilį, galima teigti, kad tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti skaudžių pasekmių. Akivaizdu, kad nuteistasis, vairuodamas automobilį neblaivus (kai nustatytas net 2,40 promilės girtumas), visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes ir veikė tiesiogine tyčia – žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, kas rodo nuteistojo neatsakingumą, į ką taip pat būtina atsižvelgti sprendžiant jo atsakomybės klausimą. Jokių kitų išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos nuosprendį ir apeliacinį skundą dėl laidavimo taikymo tenkinti, byloje nėra.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, termino

15. Apeliaciniu skundu taip pat keliamas klausimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, taikymo termino pagrįstumo. Nuteistojo teigimu jam nepagrįstai nustatytas toks ilgas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas.

16. Vertinant apelianto skundo teiginius, visų pirma pažymėtina, kad remiantis BK 68 straipsnio 1 dalimi teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (be kita ko, ir teise vairuoti transporto priemones) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį, teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Taigi, tiek baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – skyrimas, tiek ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas yra teismo prerogatyva. Skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis, taip pat humaniškumo, teisėtumo bei proporcingumo principus.

17. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad K. Ž. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metų 6 mėnesių laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios K. Ž. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Neginčytinai nustatyta, kad K. Ž. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,5 promilių girtumas. Nors K. Ž. padarė nesunkų nusikaltimą, pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, dirba, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau praeityje apeliantas yra ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis (1 t., b. l. 181-182, 183) už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tame tarpe ir už atsisakymą tikrintis blaivumą, o jo neteisėti veiksmai, kai jis vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigę nuo alkoholio (2,40 promilės), kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei pačio kaltininko sveikatai ar net gyvybei. Įvertinusi minėtas aplinkybes, apibūdinančias K. Ž. asmenybę ir turinčias reikšmės baudžiamojo poveikio priemonių skyrimui, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė K. Ž. 2 metų 6 mėnesių teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Pažymėtina, kad maksimalus minėtos poveikio priemonės taikymo terminas yra net 5 metai, todėl apeliantui paskirtą teisės vairuoti uždraudimo terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą bei pažeidžiantį BK 68 straipsnio nuostatas, nėra jokio pagrindo. Nustačius trumpesnį baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, tokia baudžiamojo poveikio priemonė nebūtų veiksminga ir nepadėtų įgyvendinti bausmės paskirties.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo

18. Kaip matyti iš K. Ž. apeliacinio skundo, jis taip pat nesutinka su jam taikyta baudžiamojo poveikio priemone – automobilio „Mercedes Benz B200 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimu. Apelianto teigimu teismas negalėjo konfiskuoti šios transporto priemonės, nes ji yra bendra jo ir sutuoktinės nuosavybė, todėl teismas turėjo iš apelianto išieškoti šios transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos dalį, t. y. pusę automobilio vertės. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

19. Atmetant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri, jei yra pagrindas, skiriama kaltininkui kartu su bausme. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose. BK 72 straipsnio 2 dalis numato, jog konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, nusikalstamos veikos padarymo priemonės – tai įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie darant nusikalstamą veiką ir kėsinantis į nusikaltimo objektą, dalyką tiesiogiai juos veikia, žaloja, o taip pat ir tie įrenginiai, mechanizmai bei prietaisai, kuriais tiesiogiai nusikaltimo dalykas neveikiamas, tačiau jais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jos padarymą.

20. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad K. Ž. vardu registruota transporto priemonė – automobilis „Mercedes Benz B200 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme, nėra. Nors automobilis ir nebuvo kaip nors specialiai pritaikytas K. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau be jo nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymas būtų neįmanomas. Tokia išvada darytina įvertinus ne tik nusikalstamos veikos padarymo priemonės išaiškinimą (tai turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą), bet ir BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispoziciją, kurioje transporto priemonė tiesiogiai įvardijama kaip komentuojamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Šių duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad automobilis, kuriuo buvo įvykdyta K. Ž. inkriminuota nusikalstama veika, laikytinas konfiskuotinu turtu BK 72 straipsnio prasme.

21. Be aukščiau išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumos, atkreiptinas dėmesys ir į BK 72 straipsnio 3 dalį, pagal kurią, kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas, turi būti konfiskuojamas visais atvejais. Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilis, kuriuo buvo įvykdyta K. Ž. inkriminuota nusikalstama veika yra registruotas jo vardu (1 t., b. l. 184-185). Apelianto teigimu automobilis yra įgytas santuokos metu iš bendrų lėšų ir yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl negali būti konfiskuojamas, tačiau pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, tais atvejais, kai kaltininkas darydamas nusikalstamą veiką kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ BK 72 straipsnio prasme, todėl, sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo, aplinkybė ar asmuo (šiuo atveju nuteistojo sutuoktinė) suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką, esminės reikšmės neturi. Žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237/2011). Šiuo atveju vien tai, kad konfiskuotina transporto priemonė yra įgyta santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų, automobilio, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, konfiskavimo galimybės neeliminuoja.

22. Analizuojant K. Ž. apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas konfiskuotino turto vertės išieškojimas galimas tik esant tam tikroms sąlygoms: kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso trečiajam asmeniui ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių (turtas yra išmainytas, iššvaistytas, turi teisėtą savininką ir pan.) arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Nagrinėjamu atveju duomenų patvirtinančių, kad automobilis būtų paslėptas, suvartotas, priklausantis tretiesiems asmenims (K. Ž. sutuoktinė, remiantis aukščiau aptartais duomenimis, tokiu asmeniu nelaikytina) arba jo negalima būtų paimti dėl kitų priežasčių, nėra, todėl nuteistojo K. Ž. prašymo iš jo priteisti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dalį, t. y. pusę automobilio vertės, tenkinimas, esant visoms būtinoms sąlygoms transporto priemonės konfiskavimui, nėra galimas, todėl pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl automobilio „Mercedes Benz B200 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimo, nėra.

23. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir aptariamos transporto priemonės konfiskavimo tikslingumas bei proporcingumas. Darant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad turto konfiskavimas suvokiamas kaip poveikio priemonė, kuria ne tik siekiama apriboti nuteisto asmens teises ir laisves, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, todėl atvejai, kai nusikalstamos veikos priemonė, kaip ji suvokiama BK 72 straipsnio prasme, gali būti nekonfiskuojama, yra galimi tik esant išimtinėms aplinkybėms, kurių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad K. Ž. padarė vieną šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas net 2,40 promilių girtumas, anksčiau buvo baustas administracine tvarka už atsisakymą tikrintis blaivumą bei kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus (eismo įvykius, greičio viršijimą). Šių duomenų visuma, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nagrinėjamu atveju K. Ž. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek nuteistasis, tiek ir jo sutuoktinė dirba, nepilnamečių vaikų šeima neturi, paties nuteistojo teigimu ir iš bylos duomenų matyti, kad šeima turi ir kitą automobilį, nekilnojamojo turto, todėl abejoti jų finansiniu stabilumu teisinio pagrindo nėra. Kaltininko nubaudimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Kiekvienas nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Bausmė ar kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už savo bei savo artimųjų gyvenime dėl to kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik pats.

24. Nors apeliaciniu skundu keliamas ir nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, teigiant, jog ji yra per griežta, tačiau įvertinus tiek aukščiau aptartus duomenis, tiek ir kitas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, nesutikti su pirmosios instancijos teismo K. Ž. paskirtos bausmės dydžiu, teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

25. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnis). Skiriant bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

26. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę K. Ž., atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos stadiją ir pobūdį (padaryta viena baigta nusikalstama veika, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai), K. Ž. kaltės formą (nusikaltimas padarytas tyčia). Įvertino ir nuteistojo asmenybę, konstatuodamas, kad K. Ž. praeityje yra ne kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tame tarpe ir už atsisakymą tikrintis blaivumą, šią nusikalstamą veiką padarė neužilgo po teismo nutarties, panaikinusios jo teistumą už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką, įsiteisėjimo. Vertindamas K. Ž. asmenybę, apylinkės teismas įvertino ir vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą vieką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinęs šių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas K. Ž. skyrė švelniausią BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatydamas nors ir didesnį nei minimalų už nesunkius nusikaltimus galimą skirti baudos dydį, tačiau jam artimą (BK 47 straipsnis). Išdėstytų duomenų visuma K. Ž. charakterizuoja labiau neigiamai, rodo, jog asmuo negeba prisitaikyti prie visuomenėje egzistuojančių elgesio taisyklių ir leidžia pritarti apylinkės teismo išvadai, dėl nuteistajam paskirtos bausmės dydžio.

27. Atmetant K. Ž. apeliacinį skundą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apylinkės teismas, įvertinęs tai, jog nuteistasis savo kaltę dėl padarytos veikos pripažino visiškai, o byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, nuteistojo atžvilgiu taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas, kurių pagrindu paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo paskirtą galutinę bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą, pagrindo taip pat nėra. Apylinkės teismas, individualizuodamas ir skirdamas K. Ž. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu ar K. Ž. asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio pagrindo, juolab, kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus.

28. Nors apeliaciniame skunde K. Ž. taip pat nurodo, jog ikiteisminiam tyrimui vadovavusi prokurorė turėjo nusišalinti, nes galimai buvo priešiška apelianto atžvilgiu dėl ankstesnių juos siejusių darbinių santykių bei bendrų pažįstamų, tačiau apelianto teiginiai, dėl prokurorės priešiškumo ar šališkumo, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti. Pažymėtina, kad BPK 22 straipsnio 3 dalis numato galimybę kaltinamajam teikti nušalinimą prokurorei, tačiau kaip matyti iš 2020 m. vasario 5 d. teisiamojo posėdžio protokolo ir paties apelianto teiginių, jis šia teise nepasinaudojo (2 t., b. l. 52). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pateiktą bylos medžiagą, nenustatė jokių objektyvių duomenų, rodančių, kad prokurorė būtų šališka. Prokuroro, kaip ir kitų BPK 57 straipsnio 2 dalyje numatytų baudžiamojo proceso dalyvių, nušalinimas siejamas su konkrečiais baudžiamojo proceso įstatyme numatytais pagrindais. Prokuroras baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu atlieka įstatymo jam priskirtą valstybinio kaltintojo vaidmenį ir tai, kad jo palaikoma pozicija neatitinka kaltininko pasirinktos gynybinės versijos, nerodo prokuroro šališkumo ar priešiškumo ir nesudaro pagrindo jį laikyti šališku.

29. Apeliantas skunde taip pat kelia klausimą dėl teismo šališkumo, kuris pasireiškė tuo, kad nuosprendį priėmusi teisėja iš esmės atsižvelgė tik į prokurorės reikalavimus ir rėmėsi tik jos argumentais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, kaip jau minėta nenustatė pirmosios instancijos teismo klaidų vertinant įrodymus, taip pat nenustatė, jog nuteistajam būtų netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo ir kaltinamajam buvo užtikrintos įstatymo jam garantuojamos procesinės teisės. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrino duomenis dėl apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių buvimo, apklausė galimą laiduotoją, ištyrė byloje esančius rašytinius duomenis ir motyvuotai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Vien ta aplinkybė, kad teismas įvertino įrodymus kitaip, nei to pageidavo nuteistasis K. Ž., aptartų aplinkybių kontekste neduoda pagrindo teigti, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.