Utenos apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. J., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyv. (duomenys neskelbtini), turintis aukštesnįjį išsilavinimą, nevedęs, nedirbantis, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas atkreipia dėmesį, kad dėl BK 245 str. numatytos veikos inkriminavimo yra suformuota teismų praktika, ne kartą yra pasisakyta dėl civilinių teisinių santykių atribojimo nuo baudžiamosios teisės normų taikymo, todėl teismas negali neatsižvelgti į daugelyje sprendimų suformuotą praktiką priimdamas sprendimą šioje byloje.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012).

Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje yra aiškinama, kad BK 245 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažodžiui galima būtų suprasti, kad esą kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Toks formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas ne tik prieštarautų minėtoms Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotoms nuostatoms, bet ir neatitiktų kriminalinės bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t.y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36/2012). Sprendžiant šį klausimą, būtina atsižvelgti į asmeniui paskirto įpareigojimo ar draudimo turinį ir pobūdį. Teismo sprendimo neįvykdymas per teismo nustatytą terminą gali būti pripažintas nusikalstamu ir įvertintas pagal BK 245 straipsnį, kai tik pats asmuo galėjo įvykdyti teismo sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-233/2007) arba piktybiškai vengė teismo nutarimu nustatytos pareigos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291/2008), arba asmuo nevykdė pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą teismo skirto įpareigojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2005, 2K-625/2006). Kita vertus, kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant CPK 624 straipsnyje nustatytas priverstinio vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš esminių kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį ar kitų teisinio poveikio priemonių taikymo, kai nevykdomas sprendimas civilinėje byloje, – tai, ar galima teismo sprendimą įvykdyti civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis, ar ne. Jeigu pripažįstama, kad tai neįmanoma padaryti naudojant šias priemones, tada turi būti nustatyta, ar būtent kaltininkas savo tyčine veika sudarė tokią teisinę situaciją. Asmuo atsako pagal BK 245 straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010).

T. J. šioje byloje kaltinamas tuo, kad pagal 2015 m. birželio 4 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Mantomas“ neįvykdė reikalavimo ne vėliau kaip per 10 dienų, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, perduoti teismo paskirtam administratoriui UAB “Verslo teisė ir valdymas” įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, visus uždarajai akcinei bendrovei “Mantomas” priklausančius dokumentus bei viso įmonės turimo turto sąrašą.

T. J. kaltę padarius BK 245 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą prokuroras iš esmės grindė tik tuo, kad jis turėjo teismo nustatytą įpareigojimą perduoti dokumentus bankroto administratorei, tačiau šios pareigos per nustatytą terminą nevykdė. Kitų duomenų, pagrindžiančių, kad T. J. tyčia, piktybiškai, turėdamas tikslą nuslėpti įmonės dokumentus, tos pareigos nevykdė, nėra. Teismas pažymi, jog šioje baudžiamojoje byloje nebuvo tiriama bei aiškinamasi, ar bankroto administratorė ėmėsi visų jai priklausančių pareigų, įtvirtintų LR Įmonių bankroto įstatyme. LR Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas nustato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 2896 eurų baudą. To paties straipsnio 9 punktas nustato, kad administratorius ne vėliau kaip kitą darbo dieną po nurodytų dokumentų gavimo dienos privalo atvykti į bankrutuojančios įmonės buveinę, nurodytą teismo nutartyje iškelti įmonei bankroto bylą, ir organizuoti įmonės turto bei jos dokumentų perėmimą ir apsaugą. Jeigu administratorių, pateikusį įsiteisėjusios nutarties iškelti įmonei bankroto bylą nuorašą ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, atsisakoma įleisti į įmonės buveinę ir (ar) kitas įmonei nuosavybės teise ir (ar) kita teise priklausančias patalpas (teritorijas), administratorius kviečia policijos pareigūną ir jo akivaizdoje atidaro nurodytas patalpas (teritorijas). Administratoriaus pakviestas policijos pareigūnas privalo atvykti. Teismas arba teisėjas asmeniui, trukdžiusiam administratoriui atlikti šiame punkte nurodytus veiksmus, gali skirti iki 2896 eurų baudą. Iš LITEKO duomenų bazės matyti, jog Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. B2-218-278/2016 nėra duomenų apie tai, jog BUAB „Mantomas“ bankroto administratorė būtų kreipusis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl baudos skyrimo buvusiam įmonės vadovui už teismo įpareigojimų nevykdymą, ar prašiusi išduoti vykdomąjį raštą dėl teismo 2015-06-04 nutarties.

Paties kaltinamojo T. J. nurodytos aplinkybės tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nepatvirtina, kad jis piktybiškai neperdavė bankroto administratorei įmonės dokumentų pagal Panevėžio apygardos teismo 2015-06-04 nutartį. Iš T. J. paaiškinimų matyti, jog jam bankroto administratorė skambino tik vieną kartą, pati atvykusi į įmonę nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškinamasi, ar T. J., įvertinant ir tą aplinkybę, kad tuo metu buvo vasaros laikas ir tikėtina, jog įmonės buhalterė atostogavo, nors ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriama, turėjo objektyvią galimybę įvykdyti pareigą perduoti dokumentus bankroto administratorei. Tačiau net ir nustačius, kad T. J. turėjo objektyvią galimybę perduoti įmonės dokumentus, tai nereiškia, jog T. J. piktybiškai nevykdė teismo įpareigojimo, kadangi bankroto procesą reglamentuojantis LR Įmonių bankroto įstatymas numato eilę teisinių instrumentų, kurių pagalba bankroto administratorius turi pareigą priverstinio teismo sprendimo vykdymo veiksmais perimti įmonės dokumentus bei turtą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą įprastomis civilinio proceso priemonėmis dėl tyčinių T. J. veiksmų buvo iš esmės paneigtos. Be to, šios veikos pavojingumą paneigia ir ta aplinkybė, jog BUAB „Mantomas“ bankroto administratorė Sandra Gedminienė 2016-01-13 pranešimu informavo teismą, kad T. J. dokumentus bankroto administratoriui perdavė 2015-10-14, o bendrovės turto klausimai yra išspręsti civilinėse bylose (b.l. 50, 51).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad T. J. veikoje nėra visų būtinųjų BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati ir proporcinga priemonė, nes dokumentai yra perduoti, taip pat tikslo galėjo būti siekiama ir taikant CPK numatytus priverstinio teismo sprendimo įvykdymo būdus. Atsižvelgęs į aptartas aplinkybes ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą taikymas yra nepagrįstas, pažeidžiantis proporcingumo principą. Atsižvelgiant į nurodytą teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kad T. J. įvykdė nusikalstamą veiką, todėl jis išteisintinas (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). T. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

T. J. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje padarymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Anykščių rajono apylinkės teismą.