- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-20
- Bylos Nr.
- e2S-499-569/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03315-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Kategorijos
- 3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.2.3Atskirojo skundo nagrinėjimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aiba“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. liepos 19 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Aiba“ pateiktu ieškiniu prašė atsakovo I. B. atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę ir iš atsakovo ieškovės naudai priteisti 34 498,14 Eur dydžio nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui I. B. priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas atsakovą I. B. ar trečiuosius asmenis 34498,14 Eur dydžio sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. liepos 19 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
3. Teismas pažymėjo, jog vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Teismas sprendė, kad, neturint jokių duomenų apie skolininko nesąžiningumą, ketinimus slėpti ar perleisti turtą tretiesiems asmenims arba kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį, nėra pagrindo konstatuoti grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, todėl ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turtui atmestinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
5. Atskiruoju skundu ieškovė BUAB „Aiba“ (toliau – ir apeliantė) prašo: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. liepos 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti apeliantės BUAB „Aiba“, atstovaujamos nemokumo administratorės MB „Nemokumo klausimai“, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių bei taikyti atsakovo I. B. atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones ieškinio ribose, t. y. 34 498,14 Eur dydžio sumai, areštuoti atsakovui I. B. priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas atsakovą I. B. ar trečiuosius asmenis; priteisti iš atsakovo I. B. apelianto BUAB „Aiba“ patirtas 798,60 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Vertinant atsakovo nesąžiningumą laikinųjų apsaugos priemonių (ne) taikymo kontekste, turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepaisydamas Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, suabsoliutino bei suteikė išskirtinę ir lemiamą reikšmę vienai aplinkybei – konkrečių duomenų nebuvimui, kad atsakovas iš tiesų gali imtis veiksmų, jog išvengtų apelianto pareikšto reikalavimo įvykdymo, kai tuo tarpu šiuo nagrinėjamu atveju egzistuoja kitos aplinkybės, turinčios teisinę reikšmę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai.
5.2. Atsakovo akivaizdų ir kryptingą nesąžiningumą dar iki bylos inicijavimo vienareikšmiškai įrodo tai, jog atsakovas, būdamas įmonės vadovas, turi pareigą ne tik perduoti visą įmonei priklausantį turtą ir dokumentus, bet ir viso bankroto proceso metu bendradarbiauti su įmonės nemokumo administratoriumi. Vis dėlto, nepaisant to, kad įmonės administratorius ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymu perduoti visą įmonės turtą, motyvuotai paaiškinti, dėl kokių priežasčių Įmonei priklausantis turtas nebuvo perduotas ir pateikti kitą reikšmingą bankroto procesui informaciją, atsakovas ignoravo visas apeliantės siunčiamas pretenzijas ir iki šio skundo pateikimo dienos nepateikė absoliučiai jokios informacijos, kuri reikalinga vykdant įmonės bankroto procesą. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas tinkamai nevykdė jam pavestų įmonės vadovo pareigų ir veikė priešingai įmonės bei jos kreditorių interesams, pažeisdamas įstatyme nustatytą pareigą išsaugoti įmonei priklausantį turtą; elgėsi nesąžiningai įmonės atžvilgiu ir pasisavino įmonei priklausantį turtą.
5.3. Atsakovo piktnaudžiavimas savo, kaip įmonės vadovo, statusu, pasisavinant įmonės turtą ir jo neperduodant įmonės nemokumo administratoriui, vertintinas kaip neteisėtas ir nesąžiningas bei neatitinkantis rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio mato ir sąlygojantis tai, kad yra pažeisti įmonės ir jos kreditorių interesai.
5.4. Aukščiau nurodytų aplinkybių daugiau nei pakanka išvadai, jog atsakovas buvo ir yra nesąžiningas apeliantės atžvilgiu dar iki šios civilinės bylos inicijavimo. Atsakovo elgesys suponuoja pagrįstą pagrindą teigti, kad atsakovas gali bandyti ir neabejotinai bandys nuslėpti pinigines lėšas, savo turtą ir, tikėtina, jog dės visas pastangas, kad atsakovo turimos piniginės lėšos nebūtų skirtos apeliantės ieškinio reikalavimui patenkinti.
5.5. Apeliantė pažymi, kad atsakovui ieškiniu pareikštas daugiau nei 34 tūkstančių eurų dydžio reikalavimas, kurį, pirmosios instancijos teismo nuomone, apeliantė tikėtinai pagrindė, apeliantės pagrįstu įsitikinimu yra didelio masto. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad būtent atsakovai turi įrodyti, esantys finansiškai pajėgūs ir ekonomiškai stiprūs asmenys, kuriems pareikštas reikalavimas nėra didelis ar pagrįsti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš tiesų nepagrįstai suvaržo jų teises, ir ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokių įrodymų teismui neprivalo pateikti.
5.6. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turi atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, faktines bylos aplinkybes, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė yra bankrutavusi įmonė, akivaizdu, jog tuo atveju, jeigu apeliantės ieškinys bus patenkintas ir apeliantės naudai iš atsakovo bus priteista daugiau nei 34 tūkstančių eurų suma, o atsakovui, kuris apeliantės atžvilgiu elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai, nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, gali kilti reali grėsmė, kad išieškojimas pasunkės arba taps neįmanomas. Tokiu būdu būtų pažeistas bankroto procesui keliamas pagrindinis tikslas – patenkinti kreditorių reikalavimus kuo didesne apimtimi, taip pat būtų pažeistos ne tik bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių teisės, bet ir viešasis interesas.
6. Atsiliepimas į atskirąjį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
8. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
9. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
10. Pažymėtina, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nepasisako dėl ginčo esmės, nes teismas sprendžia klausimą dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Ieškinio tikėtino pagrįstumo preliminarus įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, ar ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės, nes teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.
11. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015), tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo) vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovės nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.
12. Nagrinėjamu atveju pateiktas ieškinys grindžiamas jame nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniais pagrindais, pridedami įrodymai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galbūt pažeistų teisių gynybos būdą ar dėl kitų aiškių priežasčių ieškovės ieškinys jau šiuo metu galėtų būti pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu. Todėl ieškinys vertintinas prima facie pagrįstu.
13. Antroji sąlyga, būtina taikant laikinąsias apsaugos priemones, tai – nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apeliantė pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu laiko didelę ieškinio sumą bei nurodo, kad atsakovas yra nesąžiningas.
14. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante ir pažymi, jog nuosekliai suformuotoje naujausioje teismų praktikoje, susijusioje su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimu bei jos nustatymu, didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo paties ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas nutarti dėl tokios grėsmės buvimo. Reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019; ir kt.).
15. Laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos tik kaip priemonė, sudaranti sąlygas bylos nagrinėjimo eigoje surasti ir sukaupti atsakovo turtą, į kurį vykdymo procese būtų nukreiptas išieškojimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą. Nei reikalavimo dydis, nei šalies turimo turto apimtis negali būti vieninteliu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes teismas turi vertinti ir duomenis, galinčius patvirtinti šalies nesąžiningą elgesį. Ne kartą išaiškinta ir tai, kad šio išimtinio, itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti būtent to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Kitaip tariant, su tokiu prašymu turi būti pateikta duomenų, kad atsakovas ėmėsi ar gali imtis veiksmų savo turto masei sumažinti, nuslėpti, apsunkinti turtą kitomis prievolėmis. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Sąžiningumo aspektas vertinimas ne apskritai, bet turint omenyje konkretų, kiekvienoje konkrečioje byloje vertinamą kriterijų – turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan. Pažymėtina, jog asmens nesąžiningumas nepreziumuojamas, todėl pareiga įrodyti bylos šalies nesąžiningumą tenka tam asmeniui, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-39-330/2021).
16. Taip pat pažymėtina, kad asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Kitu atveju, t. y. jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-908-464/2019). Taigi šiuo atveju atsakovas neprivalėtų įrodinėti savo finansinės padėties, svarbiausia yra atsakovo nesąžiningumas.
17. Apeliantė atsakovo nesąžiningumą grindžia tuo, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovas, turi pareigą ne tik perduoti visą įmonei priklausantį turtą ir dokumentus, bet ir viso bankroto proceso metu bendradarbiauti su įmonės nemokumo administratoriumi. Įmonės administratorius ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymu perduoti visą įmonės turtą, motyvuotai paaiškinti, dėl kokių priežasčių įmonei priklausantis turtas nebuvo perduotas ir pateikti kitą reikšmingą bankroto procesui informaciją, tačiau atsakovas ignoravo visas apeliantės siunčiamas pretenzijas ir iki šio skundo pateikimo dienos nepateikė jokios informacijos. Atsakovo piktnaudžiavimas savo, kaip įmonės vadovo, statusu, pasisavinant įmonės turtą ir jo neperduodant įmonės nemokumo administratoriui, vertintinas kaip neteisėtas ir nesąžiningas bei neatitinkantis rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio mato. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios ieškovės nurodomos aplinkybės nėra tinkamos vertinti atsakovo nesąžiningumą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu, negali būti vertinama kaip atsakovo nesąžiningumas siekiant turimą turtą paslėpti, perleisti kitiems asmenims bet kokia forma ar jį apsunkinti bet kokia kita forma. Nagrinėjamu atveju ieškiniu įrodinėjami atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys tuo, jog atsakovas neįvykdė imperatyvios JANĮ 57 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos ir neperdavė įmonės nemokumo administratoriui dalies įmonei priklausančio turto. Todėl šios aplinkybės yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir atsakyta, ar atsakovas pažeidė JANĮ 57 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, ar ne, bus nustatyta bylą išnagrinėjus iš esmės. Nagrinėjamu atveju ieškovė jokių įrodymų apie atsakovo nesąžiningumą, tokį kaip turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan., nepateikė.
18. Taip pat apeliantė nurodo, kad ji yra bankrutavusi įmonė, todėl yra viešasis interesas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pažeistas bankroto procesui keliamas pagrindinis tikslas – patenkinti kreditorių reikalavimus kuo didesne apimtimi, taip pat būtų pažeistos ne tik bankrutavusios įmonės bet ir jos kreditorių teisės. Sutiktina su apeliante, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose egzistuoja viešasis interesas, reikalaujantis teismo spręsti visus klausimus atsižvelgiant į bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus, tačiau, tai, kad byloje egzistuoja viešasis interesas, negalima nepaisyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Šioje proceso stadijoje, kai dar nėra ištirti bylos įrodymai bei nėra įrodytas atsakovo nesąžiningumas, taikyti itin varžančias atsakovą priemones, nėra pagrindo. Kaip jau nutartyje anksčiau minėta, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos tik kaip priemonė, sudaranti sąlygas bylos nagrinėjimo eigoje surasti ir sukaupti atsakovo turtą, į kurį vykdymo procese būtų nukreiptas išieškojimas. Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog vien byloje esantis viešasis interesas, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu.
19. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovė neįrodė antrosios būtinos sąlygos, taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu.
Dėl procesinės bylos baigties
20. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
21. Apeliantė prašo priteisti iš atsakovo I. B. apeliantės BUAB „Aiba“ patirtas 798,60 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus atskirojo skundo, apeliantei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.