Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-220-651/2019

Teisėja Laimutė Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-58810-2018-6

2019 m. rugsėjo 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gegužė 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuteistojo D. Ž. sulaikymo dienos.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. gruodžio 12 d. 21.18 val. iki 2018 m. gruodžio 14 d. 11.45 val. - dvi dienos.

Procesas dėl nukentėjusiosios A. A. civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis nesutinka su nuosprendžiu, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepagrįstai jo kaltę pripažino remdamasis tik vieno liudytojo parodymais. Be to, nesutinka su paskirta bausme.

7. Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės.

8. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo padaryto nusikaltimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo normomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytais reikalavimais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

9. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad D. Ž. padarė BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Teisiamajame posėdyje buvo apklausti liudytojai R. Š., D. Š., nukentėjusioji A. A., ištirti rašytiniai bylos dokumentai, patvirtinantys, kad buvo išdaužtas automobilio Mersedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės priekinių durelių stiklas, kad automobilio viduje ir išorėje buvo pabirusios šukės ir automobilio DVD grotuvas nežymiai ištrauktas, taip pat patvirtinta, kad D. Ž. sulaikymo metu turėjo atsuktuvą. Visų šių įrodymų pagrindu, o ne vieno liudytojo parodymais, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išdėstė įrodymus ir savo išvadas pagrindžiančius motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad visų šių įrodymų visuma patvirtina nuteistojo D. Ž. kaltę.

10. Liudytojas D. Š. parodė, kad įvykio metu lauke vedžiojo šunį. Tik išėjęs iš namo laiptinės matė prie automobilių vaikščiojantį kaltinamąjį D. Ž.. Po kelių minučių grįždamas namo pamatė kaltinamąjį, iki juosmens įlindusį į automobilį Merecedes Benz pro išdaužtą keleivio pusės durelių langą. Supratęs, kad tai tikrai nėra automobilio savininkas, paklausė kaltinamojo ką jis čia veikia. Kaltinamasis nieko neatsakė, pradėjo bėgti. Vijosi kaltinamąjį iki „Ž“ rajone kaltinamąjį sustabdė nepažįstamas vaikinas. Kaltinamasis siūlė tartis, po to išsitraukė atsuktuvą ir juo grasino. Liudytojas nurodė, kad prieš tai automobilio lango stiklas išdaužtas nebuvo. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. Š. patvirtino, kad vykstant į įvykio vietą, prie „M“, (duomenys neskelbtini), pastebėjo vaikiną, kuris mojavo policijos pareigūnams ir rodė į kaltinamąjį. Privažiavus prie minėtų asmenų, sulaikė D. Ž.. Matė kaip S. Ž. ant žemės numetė atsuktuvą. Fakto, kad turėjo atsuktuvą, neginčija ir pats D. Ž.. Sistemiškai vertinant šių liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą, patvirtinančią, kad buvo išdaužtas automobilio priekinių durelių stiklas ir buvo nežymiai ištrauktas DVD grotuvas, akivaizdu, kad būtent D. Ž. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai jo iškeltą versiją vertino kaip gynybinę poziciją, nes jo parodymų nepatvirtino jokie kiti įrodymai, kai liudytojų parodymai, priešingai nei nuteistojo, yra nuoseklūs, vienas kitam neprieštaraujantys ir atitinkantys rašytinę bylos medžiagą. Netikėti šių liudytojų parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo. Taigi analizuojamu atveju teiginys, kad teismas jo kaltę pripažino remdamasis tik vieno liudytojo parodymais, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti nuosprendyje išdėstytiems faktams bei motyvams, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

11. Nuteistasis nesutinka su jam paskirta bausme. Mano, kad teismas privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos 2018-11-15 įstatymą dėl amnestijos akto. Kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

12. Lietuvos Respublikos 2018-11-15 įstatymo dėl amnestijos akto 9 straipsnyje nustatyti asmenys, kuriems šis amnestijos aktas gali būti taikomas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems šio įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, amnestija taikoma, jei nusikaltimas yra padarytas iki 2018 m. spalio 1 d. Asmenims, padariusiems trunkamuosius ar tęstinius nusikaltimus, amnestija taikoma tik tuo atveju, jei šie nusikaltimai buvo baigti iki 2018 m. spalio 1 d.

13. D. Ž. nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė 2018 m. gruodžio 12 d., t. y. po 2018 m. spalio 1 d., todėl jam nėra jokio teisinio pagrindo taikyti amnestiją.

14. Apibendrinant tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, padaryta teismo išvada atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadinasi, teismas visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino visus byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl D. Ž. kaltės padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam teismas paskyrė tinkamą bausmę, ją individualizavo teisingai, t. y. nepažeidė BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų, pagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto. Dėl nurodytų priežasčių naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo D. Ž. apeliacinį skundą.