- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-18
- Bylos Nr.
- 1A-266-574/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-43547-2022-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- V. S.
- Advokatai
- Konstantinas Mironovas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. (V. S.) gynėjo advokato Konstantino Mironovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 1 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nustatyta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. V. S. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai pardavė ar kitaip platino psichotropinę medžiagą: 2022 m. gegužės 20 d. apie 12.30 val., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai pardavė psichotropinę medžiagą – 0,112 g amfetamino, supakuoto į plastikinį maišelį, už 15 Eur A. K..
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. S. gynėjas advokatas Konstantinas Mironovas prašo pakeisti 2023 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir sumažinti V. S. paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės V. S. skyrimo klausimą, netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas, nustatančias bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, dėl to nuteistajam paskyrė bausmę, kuri savo rūšimi ir dydžiu neatitinka BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų ir paskirties, o savo griežtumu prieštarauja bausmės teisingumo principui.
2.2. Vadovaudamasis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus reikšmingus bylai kriterijus.
2.3. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir pritariant mokslinei doktrinai bausmių skyrimo klausimais akcentuotina, kad teisingumas reiškia, jog „<...> pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, be to, būtina atsižvelgti ir į nuteistojo asmenybės savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos, į nukentėjusiojo elgesį ar jo poziciją bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą“. Teisingos bausmės turinį reikėtų interpretuoti plačiau, nes, be minėtų aspektų (nusikalstamos veikos pavojingumo ir kaltininko asmenybės), jis apima ir teisėtumą (gali būti skiriama tik įstatyme numatyta bausmė; jos dydis privalo atitikti įstatyme numatytas ribas; ji skiriama laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų ir t. t.), ir humanizmą (skiriama bausme negalima žmogaus kankinti, siekti sukelti fizinių kančių ar žeminti jo orumą ir t. t.), ir individualizavimą (bausmė ir jos dydis skiriamas konkrečiam asmeniui atsižvelgiant į jo savybes; ji skiriama siekiant įstatyme nustatytų bausmės tikslų ir t. t.), ir ekonomiškumą (turi būti skiriama minimali bausmė, būtina bausmės tikslams pasiekti, ir t. t.). Be to, teisinga bausmė turi būti siejama ir su visuomenės interesu, kuris leistų į skiriamą bausmę pažiūrėti ne vien per nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės prizmę, bet leistų įvertinti ir visuomenėje vyraujančias moralines nuostatas bei visuomenės teisingumo jausmą.
2.4. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje motyvuodamas bausmės paskyrimą nuteistajam nurodė, kad jis įvertino bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes: atsakomybę lengvinančios aplinkybės – visišką kaltės pripažinimą. Be to, nustatydamas terminuotos laisvės atėmimo bausmės rūšį nuteistajam, ignoravo aktualią teismų praktiką, kurioje pastebima, kad bet kokia valstybės intervencija ir taikomos poveikio priemonės gali turėti ilgalaikį stigmatizuojantį poveikį, kuris per labai trumpą laiką nusikaltusį žmogų gali stumtelėti dar toliau už visuomenės ribų ir skatina nusikaltimų recidyvą. Moksliniais tyrimais apie asmens psichologinių deformacijų, kurias sukelia terminuotas laisvės atėmimas, yra įrodyta, kad įkalinimo sukeltoms deformacijoms būdinga tai, kad pokyčiai lieka ryškesni, kai įkalinimo įstaigoje praleidžiama daugiau gyvenimo laiko, nes transformacijos pereina kelias fazes ir pokyčiai giliai „įauga“, tampa tapatybės dalimi. Taip formuojasi tipiška recidyvisto asmenybė, gyvenimo būdas laisvėje didele dalimi jau nulemtas. Nereikia pamiršti ir neigiamų įkalinimo pasekmių – socialinių ryšių nutraukimo, laisvėje vertingų įgūdžių praradimo, išplėstos kriminalinės patirties.
2.5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalis reikalauja greito ir išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo, tinkamo įstatymo pritaikymo, bei nusikalstamą veiką padariusio asmens teisingo nubaudimo. Gynybos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, nustatęs, kad egzistuoja nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, turėjo skirti nuteistajam mažesnį laisvės atėmimo terminą. Mažesnės bausmės paskyrimas nuteistajam leis pasiekti bausmės tikslus ir tokia bausmė būtų teisėta, humaniška bei atitiktų teisingumo principo reikalavimus.
Atsiliepimas
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokuroras Dainius Kunigėlis atsiliepimu prašo nuteistojo V. S. gynėjo advokato Konstantino Mironovo apeliacinį skundą atmesti.
3.1. Atsiliepime nurodoma, kad skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamajam, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiems asmenims skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. S. bausmę, šių įstatyminių nuostatų nepažeidė.
3.2. Nuteistasis padarė baigtą tyčinį sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, kurios sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Parinkdamas nuteistajam bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino jo asmenybę: teistas 20 kartų, daugiausiai už nusikalstamas veikas nuosavybei bei už nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, teistumas neišnykęs, per vienerius metus septynis kartus baustas administracine tvarka, be kita ko, du kartus už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, be gydytojo paskyrimo vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas, informacijos apie daugelio paskirtų baudų sumokėjimą nėra, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nevedęs. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad aplinkybė, jog nuteistasis minėtą nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas, yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu teisingai nustatyta ne tik nuteistojo gynėjo pabrėžiama V. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau ir viena sunkinanti, į kurią taip pat teisingai, teisėtai ir pagrįstai atsižvelgta skiriant bausmės rūšį ir jos dydį. Įvertinęs šių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą pagrįstą sprendimą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas V. S. skirti galutinę subendrintą 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri yra numatyta BK specialios dalies straipsnio sankcijoje.
3.3. Kaip jau minėta, BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės dydis yra nuo dvejų iki aštuonerių metų. Teismas V. S. pripažinęs kartu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, jam pirmiausia paskyrė laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi visomis būtinomis BK nuostatomis, kadangi vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, nuteistajam paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, nuteistajam paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nustatyta bausme ir paskyrė galutinę 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė ir jos dydis yra artimas mažiausiam sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės dydžiui, taigi pirmosios instancijos teismas įvertino visas svarbias aplinkybes, susijusias su padarytos veikos pavojingumo pobūdžiu, laipsniu bei kaltininko asmenybe ir priėmė pagrįstą, teisėtą, bei motyvuotą nuosprendį.
3.4. Apeliaciniame skunde nepagrįstai ypatinga reikšmė suteikiama tik nuteistąjį teigiamai charakterizuojančiai aplinkybei, nes pagal teismų praktiką ir baudžiamąjį įstatymą, teismas skirdamas bausmę turi įvertinti visas, tiek teigiamai, tiek neigiamai kaltinamąjį charakterizuojančias aplinkybes (BK 61 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje, kaip teigiama ir apeliaciniame skunde, laikomasi pozicijos, kad, individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 7-576/2006, 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-142/2012, 2K-492/2014). Vilniaus miesto apylinkės teismas priimdamas nuosprendį vertino V. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir nei vienai iš šių aplinkybių neteikė prioritetinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimo taisykles ir pagrindus, visapusiškai įvertino nuteistąjį V. S. tiek teigiamai, tiek neigiamai charakterizuojančias aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą dėl bausmės dydžio.
3.5. Teismas, įvertinęs prieš tai išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti V. S. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimą nurodytam bausmės minimaliam dydžiui, kuris akivaizdžiai nėra per griežtas ar per švelnus, atitinka teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas turėjo skirti mažesnį laisvės atėmimo bausmės terminą atsižvelgiant į įkalinimo pasekmes – socialinių ryšių nutraukimą, laisvėje įgytų vertingų įgūdžiu praradimą, tačiau su tokia jo pozicija nėra pagrindo sutikti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pripažinęs, kad nusikaltimų užkardymas, tyrimas, nustatymas – viešasis interesas ir valstybės nuolatinė veikla (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Taigi švelninti V. S. teisinę padėtį ir aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus, teisinio pagrindo nėra. Be to, akivaizdžiai matyti, jog išvadų dėl anksčiau paskirtų bausmių kaltinamasis nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė nusikalstamas veikas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. S. gynėjas advokatas Konstantinas Mironovas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. nuosprendį dalyje dėl paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam V. S.paskirta teisinga bausmė. Esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų byloje nenustatyta.
5. Apeliaciniame skunde akcentuojama pirmosios instancijos teismo pripažinta nuteistojo atsakomybę švelninti aplinkybė – tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę nustatė ir, skirdamas bausmę, į ją atsižvelgė. Dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nėra jokio pagrindo. Be to, aplinkybė, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, buvo viena iš sąlygų taikyti jam BK 64¹ straipsnio nuostatas ir mažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Kaip matyti iš nuosprendžio, buvo nustatyta ne tik nuteistojo atsakomybę lengvinanti, bet ir sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
6. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. S. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį – padarytas vienas baigtas sunkus nusikaltimas, susijęs su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, veika padaryta tiesiogine tyčia, parduotos psichotropinės medžiagos kiekis yra nedidelis, į apyvartą nepateko, taip pat į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis – teistas dvidešimt kartų, tarp kurių teistumai ir už nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, padarymą, baustas administracine tvarka, be kita ko, du kartus už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, be gydytojo paskyrimo vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje.
7. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, įstatyme numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 8 metų. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kaip apskaičiuojamas bausmės vidurkis, o 4 dalyje nustatyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos bausmės vidurkis – 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Vilniaus miesto apylinkės teismas nuteistajam V. S. paskyrė 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę artimą sankcijoje numatytam bausmės minimumui.
8. Iš bylos duomenų matyti, kad nepaisant anksčiau paskirtų bausmių, nuteistojo elgesys nesikeičia, priešingai – jis ir toliau renkasi nusikalstamą gyvenimo būdą, dėl anksčiau padarytų nusikaltimų nuteistasis jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nekeičia, teismų paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės nesulaikė nuo naujo nusikaltimo padarymo, nepaveikė, kad nenusikalstų. Apeliacinio skundo argumentai, jog šiuo metu nuteistasis stengiasi keisti gyvenimo būdą, vis tik, tokie teiginiai ne tik nėra pagrįsti jokiais duomenimis, bet, visų minėtų aplinkybių kontekste, laikytini tik deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo tenkinti apeliaciniame skunde išdėstytų prašymų.
9. Pastebėtina, jog apeliaciniame skunde nėra nurodytų naujų reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, akcentuojant tik įkalinimo pasekmes – socialinių ryšių nutraukimą, laisvėje įgytų vertingų įgūdžiu praradimą, tačiau su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija pritaria prokuroro atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, jog bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
10. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė, artimesnė BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
V. S. (V. S.) gynėjo advokato Konstantino Mironovo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.