- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-10
- Bylos Nr.
- 2S-618-565/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40701-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Skolininkas
- UAB „Cavco“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal skolininko UAB „Cavco“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kreditorius MB „Damastas“ kreipėsi į teismą su pareiškimu priteisti iš skolininko UAB „Cavco“ 2 130 Eur skolą. Pareiškimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 2 130 Eur vertės skolininko turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi areštavo skolininkui nuosavybės teise priklausantį turtą ar pinigines lėšas 2 130 Eur sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, nesant ar esant nepakankamai skolininkui priklausančio areštuotino nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo skolininko pinigines lėšas, leidžiant skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir atlikti privalomus mokėjimus valstybės biudžetui, valstybiniam socialiniam draudimui ir su darbo santykiais susijusius mokėjimus.
3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kreditoriaus reikalavimas yra turtinis, skolininkas su kreditoriumi piktybiškai neatsiskaito, teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis teismuose skolininko atžvilgiu yra iškeltos kitos bylos dėl skolinių įsipareigojimų nevykdymo, reikalavimo suma skolininkui yra laikytina didelė, todėl sprendė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
4. Skolininkas UAB „Cavco“ padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuriuo prašo skundžiamą nutartį panaikinti. Skundą grindžia šiais argumentais.
4.1. 2016 m. rugsėjo 8 d. paprastojo vekselio, kurio davėjas yra skolininkas, atsiradimo pagrindas yra tarp šalių 2016 m. balandžio 25 d. sudaryta pastolių montavimo sutartis, pagal kurią kreditorius įsipareigojo tinkamai atlikti pastolių sumontavimo ir išmontavimo darbus, o skolininkas įsipareigojo už darbus atsiskaityti sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pagal šią sutartį kreditorius įsipareigojo greta jau esamų sumontuotų pastolių sumontuoti apie 1 000 kv. m. fasadinių pastolių skolininko objekte adresu (duomenys neskelbtini). Už pastolių sumontavimą skolininkas įsipareigojo sumokėti per 60 d. po PVM sąskaitos faktūros pateikimo dienos. Pastolių sumontavimo darbų kaina - 1,80 Eur už 1 kv. m. su PVM. Bendra sutartyje numatytų darbų kaina – apie 1 800 Eur.
4.2. Kreditorius už atliktus darbus nėra pateikęs PVM sąskaitos – faktūros ir darbų priėmimo – perdavimo akto, todėl skolininkas dėl šios priežasties neturi pagrindo tinkamai atsiskaityti. Nors kreditorius nepateikęs sutartyje aptartų darbų priėmimui ir atsiskaitymui už darbus būtinų dokumentų, skolininkas jau yra sumokėjęs kreditoriui 1 000 Eur, likusi mokėtina kreditoriui suma yra 800 Eur. Todėl teiginys, kad skolininkas piktybiškai neatsiskaito ir kyla grėsmė, jog skolininkas mėgins turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ir taip vengs atsiskaitymo su kreditoriumi, yra visiškai nepagrįstas.?
4.3. Kreditorius sutartyje numatytus įvykdytus darbus atliko nekokybiškai, t.y. dėl kreditoriaus vykdytų darbų atsirado statybinio broko, dėl kurio skolininkas turės papildomų išlaidų šiam brokui ištaisyti. Todėl skolininkas 2016 m. spalio 10 d. išsiuntė kreditoriui pretenziją dėl darbų trūkumų, nurodydamas konkrečią darbų vietą, kurioje darbus atliko kreditorius. Su minėta pretenzija kreditorius nesutiko, darbų trūkumai iki šios dienos nėra pašalinti.
4.4. Skolininkas yra sėkmingai veikianti įmonė, kurioje dirba 24 darbuotojai (apdraustieji), įsiskolinimų neturi ir šiuo metu vykdo rangos darbus 4 objektuose. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali turėti įtakos sutartiniams santykiams su kitais subrangovais, tinkamai vykdančiais sutartinius įsipareigojimus.
5. Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmos instancijos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatė. Atskirasis skundas tenkintinas.
Šalies argumentai
7. Bylos duomenimis, kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu priteisti iš skolininko 2 130 Eur skolą. Pareiškimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 2 130 Eur vertės skolininko turtą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi areštavo skolininkui nuosavybės teise priklausantį turtą ar pinigines lėšas 2 130 Eur sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, nesant ar esant nepakankamai skolininkui priklausančio areštuotino nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo skolininko pinigines lėšas, leidžiant skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir atlikti privalomus mokėjimus valstybės biudžetui, valstybiniam socialiniam draudimui ir su darbo santykiais susijusius mokėjimus.
Motyvuojamoji dalis
8. Šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priėmė skundžiamą nutartį, kuria pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
9. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neatliekamas įrodymų, susijusių su bylos esme, vertinimas, nepasisakoma dėl ginčo esmės, vertinamas tik prima facie ieškinio reikalavimų pagrįstumas. Tikėtino ieškinio pagrindimo reikalavimas reiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad dėl pareikštų reikalavimų pateiktų įrodymų viseto pagrindu gali būti priimtas ginčo šaliai palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Atskirajame skunde skolininkas nurodo argumentus dėl kreditoriaus atliktų darbų trūkumų, pateikdamas siųstos pretenzijos kreditoriui kopiją (b.l. 19-21). Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl skolininko skundo argumentų, susijusių su ginčo kilme ir aplinkybėmis, kadangi jos bus nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, t.y. nagrinėjant bylą iš esmės bendra ginčo teisena.
10. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vadovaujamasi bendromis CPK 144 str. normomis, todėl asmenys, prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones kitai bylos šaliai, privalo tikėtinai pagrįsti savo ieškinio (prašymo) reikalavimą, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai preliminariai pagrįstas ir turi egzistuoti reali grėsmė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 145 str. 1 d.).
11. Bylos duomenimis, kreditorius pareiškimu išduoti teismo įsakymą prašė priteisti iš atsakovo 2 130 Eur skolą. Preliminariai vertinant kreditoriaus pareiškimą ir kartu su juo pateiktus įrodymus, matyti, kad skolininkas 2016 m. rugsėjo 8 d. išdavė vekselį kreditoriui dėl 2 130 Eur. Taigi prima facie vertinant, pareiškimas yra preliminariai pagrįstas.
12. Kita įstatyme įtvirtinta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – egzistuojanti grėsmė, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kreditorius, motyvuodamas grėsmę galimai jam palankaus sprendimo neįvykdymui ar jo apsunkinimui, nurodė vien aplinkybes, kad skolininkas gera valia ilgą laiką neatsiskaito ir skolos suma yra didelė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškimo (ir vėliau pateikto ieškinio) suma (2 130 Eur) nėra objektyviai didelė kaip juridiniam asmeniui. Pažymėtina, kad reikalavimo suma pati savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Net ir pripažinus reikalavimo sumą didele, ji, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybė, turi būti vertintina kompleksiškai ir sistemiškai kartu su kitais teismui pateiktais duomenimis. Taigi jeigu iš atsakovo reikalaujama priteisti suma pripažintina didele, vien didelė ieškinio suma negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1007/2014; 2013 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2354/2013; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-276/2013).
13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra būtinos ir proporcingos siekiant užtikrinti galimai kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Aplinkybė, kad skolininkas su kreditoriumi ilgą laiką neatsiskaito, nesudaro pagrindo teigti, kad skolininkas yra nesąžiningas. Šiuo atveju kreditorius nepateikė objektyvių, motyvuotų ir konkrečių argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeis kreditoriaus interesus ir kels realią grėsmę galimai palankiam kreditoriaus būsimo teismo sprendimo įvykdymui, t.y. nepateikti įrodymai, kuriais remiantis būtų galima padaryti išvadą, kad iš skolininko negalima būtų išieškoti reikalaujamos priteisti sumos, jei nebūtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, taip pat nėra įrodymų, pagrindžiančių skolininko nesąžiningumą, siekį perleisti savo turtą kitiems asmenims vengiant skolos kreditoriui mokėjimo, tyčia bloginamą turtinę padėtį (CPK 12, 178 str.). Pažymėtina, kad kreditorius neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau turi įrodyti CPK 144 str. nustatytų sąlygų, būtinų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą. Teismui pakanka įsitinkinti, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, tačiau vien kreditoriaus nuomonė nepateikus pagrįstų įrodymų, jog kyla grėsmė būsimo sprendimo vykdymui, nėra pakankama sąlyga areštuoti skolininko turtą. Taigi atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus ir kreditoriaus reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie šiuo atveju tikėtiną grėsmę galimai kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
14. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina, klausimą išsprendžiant iš esmės – kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos atmetant (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus MB „Damastas“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.