- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-24
- Bylos Nr.
- 2-276/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Danutė Milašienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
- Atsakovas
- A. K., E. P.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams A. K. ir E. P. dėl skolos priteisimo ir nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė ,,Litrana“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo priteisti: 1) iš A. K. ir E. P. 5 908,50 Lt nesumokėtų mokėjimų, 53 058,22 Lt nuostolių, 10 179,62 Lt papildomų išlaidų, iš viso 69 146,34 Lt; 2) iš A. K. 6 956,82 Lt nesumokėtų mokėjimų, 229 773,49 nuostolių, 7 396,24 Lt papildomų išlaidų, iš viso 244 126,55 Lt. Ieškovas taip pat prašė taikyti atsakovams priklausančio turto, o šio turto neesant ar jo esant nepakankamai, – piniginių lėšų, esančių atsakovų banko sąskaitose, areštą. Paaiškino, kad reikalaujama suma yra didelė ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 4 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino ir nutarė areštuoti E. P. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 69 146,34 Lt sumai, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Tik nesant (trūkstant) tokio turto, areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose išskyrus lėšas, gaunamas kaip atsakovo darbo užmokestis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškovu. Bendra areštuoto turto vertė ir/ar lėšų suma neturi viršyti 69 146,34 Lt sumos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas E. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad ieškinys nepagrįstas pateiktais įrodymais. Tai teismas turi įvertinti spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Laidavimo sutarčių pirmuosiuose lapuose nėra apelianto parašų. Reikalavimas yra solidarus abiem atsakovams, jis nėra didelis, todėl nėra pagrindo teigti, kad sprendimo vykdymas galėtų pasunkėti. Pati reikalavimo suma nėra aiški, nes ieškovas nepagrindžia 10 179,62 Lt dydžio papildomų išlaidų sumokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama garantuoti realų ir tinkamą būsimo procesinio teismo sprendimo byloje įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 str.).
Iš ieškinio matyti, jog apeliantui reiškiamas piniginis reikalavimas, t. y. būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo rezultatas gali būti piniginės sumos priteisimas iš apelianto. Tokio sprendimo įvykdymas gali būti užtikrinamas neleidžiant apeliantui sumažinti turimo turto masės daugiau, nei jo reikia ieškinio reikalavimams patenkinti (CPK 145 str. 2 d.). Priešingas veiksmas – apelianto turto masės padidėjimas ne sumažina, bet padidina tikimybę, jog galimas ieškovui palankus teismo sprendimas bus tinkamai įvykdytas, todėl negali būti taikomos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios didintų teismo sprendimo neįvykdymo galimybę.
Pareiga įrodyti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ,teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tenka tokį prašymą pateikusiam asmeniui. Ieškovas savo prašymą grindė didele ieškinio suma bei apelianto vengimu vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovas, kaip turto savininkas, laisvai disponuoja savo turtu, t. y. gali imtis nesąžiningų veiksmų siekdamas išvengti galimo išieškojimo patenkinus ieškinį. Tačiau galiojantys įstatymai nepreziumuoja atsakovo nesąžiningumo. Pats ieškovas nenurodė ir teismas nenustatė jokių aplinkybių, patvirtinančių galimą apelianto nesąžiningumą, ar kitų aplinkybių, įrodančių, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą. Tokia priemonė gali būti taikoma, kai yra duomenų, jog atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan. Tačiau nesant tokių duomenų, pats turto areštas jo kiekio ar vertės nepadidina ir neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Nagrinėjamoje byloje svarbi aplinkybė yra ta, kad ieškovas yra bankas, t. y. subjektas, kuris turi galimybę užklausti registrus ir surinkti kitą informaciją apie asmens, kurio turto atžvilgiu prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinę padėtį, įsipareigojimus, finansines galimybes. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šių aplinkybių nenustatinėjo ir tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė.
Ieškovas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau turi įrodyti CPK 144 straipsnyje nustatytų sąlygų, būtinų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą. Teismui pakanka įsitinkinti, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, tačiau vien ieškovo deklaracija, kad kyla grėsmė būsimo sprendimo vykdymui, nėra pakankama sąlyga areštuoti apelianto turtą. Taip pat nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones vien tik didelė ieškinio suma.
Byloje nėra duomenų, kad apeliantas kokiu nors būdu jam priklausantį turtą, lėšas slėps, perleis tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkins savo turtinę padėtį siekdamas vengti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neatitiktų ekonomiškumo principo. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė pagrįstų aplinkybių, dėl kurių gali kilti grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, todėl teismo nutartis panaikinama ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartį ir atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.