Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktuose, 286 straipsnyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus – 15 metų;

pagal BK 286 straipsnį – 1 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 15 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš K. M. priteista nukentėjusiajam V. B. 822 EUR turtinei žalai ir 18 014,36 EUR neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 9 d. 21.06 val. iki 2014 m. rugpjūčio 10 d. 00.06 val., tikslesnis laikas nenustatytas, buto Kaune, (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su A. E. Ž., gim. 1944 m. rugpjūčio 10 d., metu itin žiauriai – padarydamas nukentėjusiajai daugybę kūno sužalojimų, tuo siekdamas sukelti dideles fizines ir dvasines kančias, tyčia rankomis bei kojomis sudavė esančiai bejėgiškos būklės dėl amžiaus ir silpnos sveikatos A. E. Ž. ne mažiau kaip penkiasdešimt smūgių į įvairias kūno vietas, rankomis spaudė – smaugė nukentėjusiajai kaklą, tuo jai padarė daugybines poodines kraujosruvas abiejų akių aplinkoje, dešiniame skruoste, dešinės ausies kaušelyje, smakre, dešinėje pažandėje, kaklo priekyje, krūtinėje, kairėje krūtyje, pakrūtinio srityje, pilvo apačioje dešinėje pusėje, kairės pusės klubinėje srityje ir sėdmenyje, kairiojo peties srityje, kairiojo žasto užpakaliniame paviršiuje, abiejų rankų dilbių ir plaštakų nugariniuose paviršiuose, abiejų kojų priekiniuose paviršiuose kelių srityse ir blauzdose; minkštųjų audinių kraujosruvas pakaušio ir sprando viduje abipus, abipus smilkininėse srityse, dešinėje kaktos pusėje, kairiame ir dešiniame skruoste, dešinėje pažandėje, kaklo priekyje ir dešiniame šone, abiejų pečių srityse, abipus krūtinės šonuose ir krūtinės centrinėje dalyje ties krūtinkaulio kūno viduriu, pakrūtinio srityje kairiau vidurio linijos; kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu ant abiejų pusrutulių ir į smegenų skilvelius, daugybinius abipusius dvigubus šonkaulių lūžius, krūtinkaulio kūno skersinį lūžį; kraujosruvas tarpuplautyje, taukinėje ir žarnų pasaituose, nuo ko A. E. Ž. įvykio vietoje mirė, taip itin žiauriai nužudė esančią bejėgiškos būklės A. E. Ž..

Be to, K. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 01.06 val. viešoje vietoje – bendrame koridoriuje prie buto durų Kaune, (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti sulaikymo dėl padarytos nusikalstamos veikos, atvykusiems Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 4-ojo būrio patruliams M. K. ir A. U. norint jį sulaikyti, įtariant A. E. Ž. nužudymu, mosikuodamas rankoje laikomu peiliu bei grasindamas tuoj pat prieš juos panaudoti fizinį smurtą – juos nudurti ir taip nužudyti šiuo peiliu, artinosi prie policijos pareigūnų, tuo pasipriešino valstybės tarnautojams.

Nuteistasis K. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad jam paskirta per griežta bausmė. Skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė, jog nusikaltimo neplanavo, nusikalto būdamas afekto būsenos, prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, sutiko atlyginti jam padarytą žalą, turi šeimą, nėra linkęs daryti nusikaltimų.

Nuteistasis K. M. apeliaciniame skunde prašė sušvelninti paskirtą bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo K. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis ginčija nuosprendį tik dėl, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo neįvertintos afekto būsenos, nes nukentėjusiąją nužudė, būdamas labai susijaudinęs, ir paskirtos bausmės, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl afekto būsenos ir neatsargaus gyvybės atėmimo

Nuteistasis K. M. neginčija faktinių bylos aplinkybių, tačiau prašo atsižvelgti į tai, jog nusikaltimą padarė stipriai susijaudinęs, kilus buitiniam konfliktui. Nors konkrečiai neįvardijo, tokiais argumentais nuteistasis nori pakeisti veikos kvalifikavimą, kad nužudė A. E. Ž., būdamas labai susijaudinęs.

Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį kaip padarytas labai susijaudinus tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama, kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukelia neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis.

Teismų praktikoje asmens fiziologiniu afektu laikoma tokia asmens psichikos būklė, kai jis visiškai supranta savo veiksmus, tačiau dėl staiga kilusio didelio susijaudinimo ribotai gali juos valdyti. Nužudymas gali būti pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimą asmenį poelgio (pvz., kėsinimosi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimo, kankinimo, laisvės atėmimo, tyčiojimosi, šantažo arba kitų veiksmų, iš esmės prieštaraujančių moralės bei dorovės principams, pažeidžiančių žmogaus garbę bei orumą ir pan.) kaip greitas reagavimas į tai. Greitas reagavimas turi įvykti iš karto tuoj po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų.

Byloje nėra duomenų ir nenustatyta, kad nukentėjusioji A. E. Ž. atliko kokius nors neteisėtus ar itin įžeidžiančius nuteistąjį veiksmus, kurie K. M. būtų sukėlę staigų didelį susijaudinimą. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. K. M. apeliaciniame skunde tik teigė, kad nusikaltimo neplanavo, A. E. Ž. nužudė būdamas afekto būsenos. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad nukentėjusiajai kumščiu sudavė keturis kartus į kairį ir dešinį šonus dėl jam išsakytų priekaištų (1 t., 167–169, 174–175 b. l.). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistasis teigė nukentėjusiąją tik krestelėjęs, tačiau, kadangi dėl girtumo visų aplinkybių neprisiminė, pripažino smūgius galėjęs suduoti tik jis, nes bute nieko daugiau nebuvo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. E. Ž. K. M. išsakyti priekaištai buvo susiję su jo šiurkščiu elgesiu, nukentėjusiąją pakeliant ir tempiant iki lovos, o žodinis konfliktas išsivystė palaipsniui, toliau abiem vartojant alkoholinius gėrimus, todėl aplinkybė, jog nuteistasis K. M. supyko dėl nukentėjusiosios šaukimo ant jo, vadinimo „gyvuliu“, ,,parazitu“, nevertinama kaip itin įžeidžianti. Pažymėtina ir tai, kad buitinis konfliktas nėra nusikaltimą privilegijuojantis požymis. Nužudymo labai susijaudinus privilegijuojantis požymis yra tai, kad kaltininkas veikia staiga, afektinė tyčia yra labai trumpalaikė, todėl veikos kvalifikavimas pagal BK 130 straipsnį siejamas su pakankamai greitu reagavimu į dirgiklį. Nagrinėjamu atveju, įvertinus liudytojo D. B. parodymus, nuteistasis smurtą naudojo ilgą laiką – keletą valandų, todėl toks nužudymas negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus.

Nuteistasis K. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad nusikaltimo neplanavo. Tai leidžia manyti jį nesutikus su teismo išvada dėl kaltės formos.

Neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 straipsnis) kaltininkui inkriminuojamas esant nusikalstamam pasitikėjimui (BK 16 straipsnio 2 dalis) ar nusikalstamam nerūpestingumui (BK 16 straipsnio 3 dalis). Kvalifikuodami veiką pagal BK 132 straipsnį, teismai turi nustatyti neatsargios kaltės rūšį.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad keleto valandų laikotarpiu garbaus amžiaus ir dėl sveikatos sunkiai vaikštančiai nukentėjusiajai suduota ne mažiau kaip 50 smūgių į įvairias kūno vietas, nukentėjusioji buvo smaugiama. Visa tai rodo kaltininką veikus tiesiogine tyčia, todėl, atsižvelgus į panaudoto smurto pobūdį, kurio apeliaciniame skunde nuteistasis neginčijo, jo trukmę, nėra pagrindo teigti, kad kaltininkas suprato elgęsis rizikingai dėl nukentėjusiosios gyvybės, tačiau tikėjosi gyvybės atėmimo išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas), arba kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę nukentėjusiajai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skirtingą daromos veikos pavojingumo suvokimą lemia skirtingas pačios veikos objektyvus pavojingumas, o tai atsispindi žmogaus sąmonėje. K. M. veikė suvokdamas, kad dėl nukentėjusiosios amžiaus, jos sveikatos būklės bei negalėjimo efektyviai pasipriešinti padariniai neišvengiamai kils, ir jų siekė. Tokiu atveju negalima kalbėti apie neatsargią kaltę, kuriai reikia tokio psichinio santykio su veika, kuris numato arba daromos veikos pavojingumo nesuvokimą, arba tik savo veiksmų rizikingumo suvokimą.

Teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos teismą teisingai konstatavus, kad K. M. suvokė savo nusikalstamos veikos dėsningus padarinius – A. E. Ž. gyvybės atėmimą ir tokių padarinių siekė, t. y. nusikaltimą padarė, veikdamas tiesiogine tyčia.

Dėl bausmės

Nuteistasis K. M. apeliaciniame skunde teigė, kad skirdamas bausmę teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, individualizuodamas bausmės skyrimą nuteistajam, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir jų nepažeidė.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, jog teismas skirtų bausmę pagal baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis įstatymo bendrosios dalies nuostatų, bei atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, jos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir kt.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.).

Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, jog, taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones (bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones, priverčiamąsias medicinos priemones), būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius, sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą bei teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. M. bausmes už padarytas veikas, atsižvelgė į nusikaltimų pavojingumą (K. M. padarė nesunkų ir labai sunkų nusikaltimus), įvertino tai, jog nors K. M. anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs.

Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigė nuteistasis, apygardos teismas nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad K. M. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, bei atsižvelgė į ją, parinkdamas laisvės atėmimo bausmės dydį. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad yra kitos K. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o vien nuteistojo subjektyvus ir neargumentuotas manymas tokių aplinkybių esant neleidžia švelninti nuteistojo teisinės padėties.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai turėjo neabejotinos įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pats K. M. ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 167–169 b. l.), ir abiejų instancijų teismuose parodė, kad, prieš padarydamas nusikaltimą, piktnaudžiavo alkoholiu. Tai patvirtina, kad apelianto neblaivumas nusikaltimo padarymo metu nebuvo atsitiktinis ir ši fiziologinė būsena skatino jį nesilaikyti įstatymų reikalavimų.

Nuteistasis K. M. apeliaciniame skunde prašė atsižvelgti, kad jis atsiprašė nukentėjusiojo, sutiko atlyginti žalą, tačiau šias aplinkybes jau įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl, svarstydama dėl paskirtos bausmės teisingumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tų pačių aplinkybių.

Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad kitą žmogų nužudęs nuteistasis nėra pavojingas visuomenei.

Apeliantas skunde nurodė teismą neįvertinus, jog jis turi šeimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad K. M. yra išsiskyręs, turi tris vaikus, iš kurių du mažamečiai (1 t., 144 b. l.). Byloje nėra jokių duomenų, jog nuteistasis palaiko ryšius su buvusia sutuoktine ir vaikais, prisideda prie jų auklėjimo bei išlaikymo. Priešingai, byloje yra duomenų, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 1 d. nuosprendžiu K. M. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už tai, jog grasino susprogdinti – nužudyti savo šeimą (1 t., 156 b. l.). Šios aplinkybės neleidžia daryti išvados apie nuteistojo tvirtus socialinius ryšius su šeima.

Pagal bylos duomenis K. M. įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą (1 t., 144–146 b. l.), nusikaltimų padarymo metu gyveno pas nukentėjusiąją, su kuria kartu girtavo, be to, niekur nedirbo ir nedėjo jokių pastangų susirasti darbą.

Bylos medžiagoje yra duomenų, kad pagal trišalę profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartį, 2014 m. gegužės 26 d. sudarytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, Kauno teritorinės darbo biržos ir K. M., UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsipareigoję nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d., įgijus kvalifikaciją UAB Kauno Petrašiūnų darbo rinkos mokymo centre, jį įdarbinti vamzdynų klojėju-montuotoju (1 t., 131 b. l.), tačiau iš bylos medžiagos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog K. M. nelankė užsiėmimų, nebaigė profesinio mokymo ir buvo išbrauktas iš mokymo sąrašų. Taigi jis negalėjo būti įdarbintas pagal trišalę sutartį.

Išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad padaryti nusikaltimai yra apelianto girtavimo, jo gyvenimo būdo, nesuderinamo su visuotinai priimtinomis elgesio normomis, pasekmė.

Kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Tyčinių nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu dažniausiai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška to išvada, jog tokia asmenybė linkusi nusikalsti ir yra pavojingesnė visuomenei. Dažniausiai darydamas nusikalstamą veiką asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė. Nusikalstamos veikos pobūdis (šiuo atveju padarytas smurtinis nusikaltimas, lėmęs kito žmogaus mirtį) leidžia spręsti apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.).

Apeliantas savo nusikalstamais veiksmais sukėlė neatitaisomus padarinius – nukentėjusiosios mirtį. Žmogaus gyvybė yra baudžiamojo įstatymo saugoma viena iš svarbiausių vertybių, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus, juo labiau kad nagrinėjamu atveju nuteistasis itin žiauriai, suduodamas daugybę smūgių, nužudė bejėgiškos būklės asmenį. Pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas tai laikytina šio nusikaltimo pavojingumą didinančiomis aplinkybėmis.

Dėl išdėstytų motyvų už nesunkų nusikaltimą (pasipriešinimą valstybės tarnautojams, policijos pareigūnams) teismas paskyrė sankcijos vidurkį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę, o už labai sunkų nusikaltimą, be kita ko, įvertinęs dėl šio nusikaltimo kilusius padarinius ir nuteistojo asmenybę – nežymiai viršijančią sankcijos vidurkį (vidurkis yra 14 metų) bausmę. Bausmės subendrintos, jas apėmus.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirtos bausmės už kiekvieną nusikaltimą atskirai ir subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, kai yra atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės (BK 61 straipsnis), bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarką (BK 63 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir nėra per griežtos.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. M. apeliacinį skundą atmesti.