- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-28
- Bylos Nr.
- I2-3362-595/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04007-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Vita Valeckaitė (pirm.), Rūta Miliuvienė, Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- R. P., R. C.
- Atsakovas
- Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, Žurnalistų etikos inpektoriaus tarnyba
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Žinių radijas“, A. R.
- Kategorijos
- 27.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Vėgelienės,
Viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. P., R. C. skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Žinių radijas“, A. R.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjos R. P., R. C. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2019 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (SK-288) (duomenys neskelbtini) „Dėl Žinių radijo programoje „Greiti pietūs: Kodėl Jūs taip baidotės neopagonių?“ (www.ziniuradijas.lt, 2018-09-20) paskleistos viešosios informacijos; įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą.
Skunde nurodo, kad 2019 m. spalio 28 d. žurnalistų etikos inspektorė G. R. (toliau - ir Inspektorė) priėmė sprendimą Nr. (SK-228) (duomenys neskelbtini) (toliau - ir Sprendimas) dėl Žinių radijo (toliau - ir Skleidėjas) programoje „Greiti pietūs: Kodėl Jūs taip baidotės neopagonių?“ paskleistos viešosios informacijos. Inspektorė nusprendė, jog programoje „Greiti pietūs: Kodėl Jūs taip baidotės neopagonių?“ (toliau - ir Programa) pažeidimai ar aplinkybės, dėl kurių buvo pradėtas tyrimas, nepasitvirtino, todėl tyrimas, pradėtas Inspektorės iniciatyva, buvo baigtas.
Teigia, kad toks Inspektorės Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nesutiktina su Sprendime nurodytu teiginiu, jog Programoje, kurioje A. R. ir R. S. aptarė daug skirtingų Lietuvos vidaus klausimų, nebuvo kurstoma neapykanta ar skatinama diskriminacija. Pažymi, jog kalbant ne apie konkrečius asmenis, išsiskiriančius savo politinėmis pažiūromis bei veiksmais, o apie visą tautinę grupę, t. y. lenkus (įvardinant kaip „jie“), Programoje buvo skatinama diskriminacija būtent tautinės mažumos atžvilgiu. Nurodo, kad Programoje buvo formuojama nuomonė, jog visa lenkų tautinė mažuma, gyvenanti Šalčininkų rajone, yra nelojali Lietuvai ir pasirengusi palaikyti Rusijos vykdomą politiką, o tai skatina diskriminuoti žmonių grupę dėl jai priklausančių asmenų tautybės ar kilmės, kaip tai nurodyta Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Teigia, kad kita skundžiama viešoji informacija apima teiginius išsakytus apie K ir K „ir panašiai“ gimnazijas, kuriose vykdomos pagrindinio, vidurinio ir papildomo ugdymo programos rusų kalba. Nors Inspektorė Sprendime nurodė, jog mokyklos (-ų) reputacijos klausimas nėra skundo (tyrimo) dalykas, tačiau, pareiškėjų vertinimu, A. R. Programoje pavartojo žodžių junginį „ir panašiai“, taip suponuojant išvadą, jog kalbama ne apie konkrečias dvi paminėtas mokyklas, o apie tas, kuriose ugdymas vyksta rusų kalba. Tokiu atveju diskriminaciniai teiginiai nukreipti ne tik į konkrečias mokyklas, bet ir bendruomenes, kuriose, akivaizdu, didžioji dauguma sudaro rusų kilmės asmenys, vaizduojami kaip priklausantys „rusiškojo indoktrinavimo“ židiniams. Teigia, kad A. R. įsitikinimas, jog rusų mokyklose Lenkijos užpuolimas, įvykdytas Sovietų Sąjungos, pateikiamas kaip „broliška pagalbos ranka baltarusiams ir ukrainiečiams“ yra diskriminacinis, nukreiptas prieš Lietuvoje gyvenančią rusų tautinę mažumą. Pastebi, jog Programos vedėjo pasirinktas pokalbio būdas atskleidžia skatinimą diskriminuoti, užuot kėlęs klausimą apie galimas problemas tautinių mažumų švietimo srityje, A. R. „yra įsitikinęs“, jog mokyklose dėstoma istorija palanki Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos pusei.
Taip pat teigia, jog nors Sprendime nurodyta, jog Programoje kritika buvo orientuota ne į tautinių mažumų atstovus, o valstybės politiką, jos aspektus, kurie neveikia taip, kaip turėtų, tačiau su tokiu argumentu galima sutikti tik iš dalies, kadangi dėl tokių išsakytų teiginių labiausiai nukenčia tautinės mažumos (šiuo atveju - lenkai bei rusai), kurios vaizduojamos kaip nelojalios bei veikiančios prieš Lietuvos interesus. Nurodo, kad nors sutiktina su Inspektorės teiginiu, jog tautinių mažumų problemų kėlimas į viešąją platformą yra teigiamas viešasis procesas, vis dėlto šiuo konkrečiu atveju tam pasirinktas būdas yra neetiškas ir diskriminacinis.
Pažymi, kad Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 9 dalis numato, kad Inspektorius, priimdamas sprendimą, gali pasitelkti ekspertų grupes (ekspertus), kurios (kurie) teikia išvadas dėl visuomenės informavimo priemonių ir (ar) jų turinio priskyrimo erotinio, pornografinio ir (ar) smurtinio pobūdžio informacijos kategorijoms, taip pat išvadas apie tai, ar viešoji informacija skatina nesantaiką dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, negalios, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos. Deja, Inspektorė nepasinaudojo šia galimybe, nepaisant jautrios ir nedvejopai vertinamos situacijos.
Atsiliepimas
Atsakovė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateiktame teismui atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo pareiškėjų skundą atmesti (b. l. 26-31).
Atsakovė atsiliepime į skundą nurodo, kad Inspektorės Sprendimas buvo priimtas pradėjus tyrimą savo iniciatyva. Pažymi, jog teismo priimtas sprendimas dėl Sprendimo panaikinimo pareiškėjams teisinių pasekmių nesukeltų, nes net ir skundo tenkinimo atveju pareiškėjų teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.
Nurodo, kad jeigu pareiškėjų skunde nurodyti ginčo teiginiai būtų paskelbti atskirai, t. y. neturėtų konteksto, pagal kurį nebūtų galima nustatyti Programos vedėjo intencijų, tokiu atveju paties teiginio turinys turėtų būti traktuojamas kaip skatinantis diskriminaciją. Atskiras Programoje paskleistos informacijos vertinimas pažeistų teisės disciplinos protingumo principą, t. y. pareiškėjų skundu kvestionuojama raiška negali būti vertinama segmentiškai, bet turi būti vertinama sistemiškai - išsiaiškinant ir nustatant informacijos skleidėjo tikslą, kadangi Programoje yra daugiau nei vienas teiginys tautinių mažumų klausimu, jų vertinimas neturėtų būti atskiriamas.
Pažymi, jog konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, kad A. R. siekė diskriminuoti asmenis - mažumų tariamas nelojalumas yra teiginio apie Lietuvos politiką ar jos stoką išvestinis elementas, t. y. keliamas klausimas dėl mažumų atžvilgiu netinkamos, nefunkcionuojančios politikos ar jos erozijos tam tikrų visuomenės grupių atžvilgiu, taip pat pažymimas mažumų interesų atstovavimo deficitas, dėl kurio galimas neatstovaujamų ar atstumtų žmonių tariamas radikalizavimasis.
Teigia, jog tautinių mažumų problemų gvildenimas nurodant galimą neigiamą tam tikros politinės sistemos elementų neveikimą (Programoje nagrinėjamas klausimas, jog mažumos nėra įtraukiamos į visuomenės gyvenimą, nėra atsižvelgiama į tautinių mažumų interesus) ir iš to išplaukiančių problemų rezultatą (tariamą nelojalumą dėl atskirties) negali būti ribojamas, nes ne tik apribotų žurnalistų saviraišką, bet ir paneigtų visuomenės informavimo priemonių priedermę - kelti problemas į viešąją erdvę, atkreipti visuomenės dėmesį, problemos viešinimu kurti platformą problemos įtraukimui į politinę darbotvarkę ir t.t.
Apibendrintai Tarnyba nurodo, kad galimam probleminių aspektų įvardinimui galėjo būti pasirinkta kita forma, tačiau keltinas klausimas, ar Tarnyba, kitas valstybinis subjektas turi teisę kelti reikalavimus, kokia forma žurnalistas kelia ir nagrinėja problemas. Vertinamos Programos atveju žurnalistas, Programos vedėjas, kelia tautinių mažumų problemą valstybės valdymo aspektu, nurodo, jo nuomone, iš to išplaukiančią problemą ar problemos rezultatą. Įvertinus kontekstines Programos reikšmes, akivaizdu, jog vedėjo tikslas nebuvo diskriminacinės raiškos sklaida ar siekis kurti stereotipus.
Pabrėžia ir tai, kad vertinant paskleistą viešąją informaciją turi būti vertinamas dialogas, ne tik vedėjo teiginiai. Programos naratyvas yra pakankamai aiškus, žiūrovas gali aiškiai suprasti, kokia problema yra svarstoma. Nagrinėjamu atveju konkuruoja dvi pamatinės demokratinės visuomenės vertybės - saviraiškos laisvė ir asmenų lygybė. Saviraiškos laisvės institutas baigiasi ten, kur prasideda kitų asmenų teisės, jų apsauga. Konkuruojant vertybėms sprendimas turi būti proporcingas ir subalansuotas. Tačiau kiekvienas tarptautinio ar nacionalinio precedentus formuojančio teismo sprendimas turi būti aiškinamas ir pritaikomas prie skirtingų reiškinio aplinkybių; precedentinė teisė sukuria aiškinimą ne visiems atvejams, bet teisės aiškinimą, kuris turi būti pritaikomas protingai ir sąžiningai individualiai kiekvienam ginče.
Saviraiškos laisvė Programoje buvo naudojama siekiant įvardyti problemas, jų potencialų rezultatą, t. y. nors tai aiškiai ir nėra įvardijama, bet Programos turinys, vedėjo pozicija oponuoja nelygybei, ne ją kursto - nurodomas nesėkmingos ar netinkamos valstybės valdymo politikos rezultatas - potencialiai nelojalios tautinės mažumos. Paskleistos viešosios informacijos tikslas buvo problemos gvildenimas, kuris nebūtų galimas be galimos problemos įvardijimo. Tam, kad būtų galima konstatuoti Programos ar jos vedėjo netinkamą saviraiškos laisvės naudojimą, piktybiškumą, būtina nustatyti piktnaudžiavimą teise - tam tikrą siekį diskriminuoti. Piktybiškumui nustatyti nėra pagrindo - atlikus sisteminį Programos turinio vertinimą įžvelgiami kardinaliai priešingi skundžiamiems vertybiniai tikslai - ne siekis diskriminuoti, o tikslas klausti, kodėl valstybėje susidariusi ydinga, visuomenės ir tautinių mažumų santykį griaunanti situacija.
Dėl mokyklų dalykinės reputacijos Tarnyba nurodo, kad pareiškėjos skunde akcentuoja viename teiginių esantį žodžių junginį „ir panašiai“, kuris turėtų būti traktuojamas, kad kalbama ne apie šias mokyklas konkrečiai, bet apie visas mokyklas, kuriose dėstoma rusų kalba. Šis argumentas yra atmestinas, kadangi žodžių junginys „ir panašiai“ turėtų būti aiškinamas kaip „ir kitos mokyklos, kaip Vilniaus V. K. gimnazija ir Vilniaus S. K. vidurinė mokykla“. Dalykinės reputacijos Tarnyba negali ginti savo iniciatyva - būtinas subjekto, kurio dalykinei reputacijai daroma žala, skundas. Pats faktas, kad mokyklų ar švietimo įstaigų ratas yra neapibrėžtas šios skundžiamo Inspektoriaus sprendimo dalies motyvacijos teisingumo nekeičia.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys nėra pateikę atsiliepimų į skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektorės 2019 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (SK-288) (duomenys neskelbtini) „Dėl Žinių radijo programoje „Greiti pietūs: Kodėl Jūs taip baidotės neopagonių?“ (www.ziniuradijas.lt, 2018-09-20) paskleistos viešosios informacijos, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 33-41).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjos R. P., R. C. kreipėsi į atsakovę Tarnybą su skundu dėl Žinių radijo programoje „Greiti pietūs: Kodėl jūs baidotės neopagonių?“ (www.ziniuradijas.lt, 2018-09-20) paskleistos viešosios informacijos, prašydamos įvertinti A. R. pasisakymus rugsėjo 20 d. Žinių radijo laidos “Greiti pietūs: Kodėl jūs taip baidotės neopagonių?” eteryje, o būtent: A. R. pasisakymus: “Po Krymo aneksijos aš susidariau įspūdį, kad mūsų Vilniaus K ir S. K. ir panašiai gimnazijos, kur mokosi mūsų rusiukai, yra rusiškojo fašizmo židiniai. Ir jie negyveno gete šie mūsų rusiukai, jie kalba lietuviškai be akcento.”; Grįžtant prie S. K. ir K gimnazijų… Aš esu įsitikinęs, kad pavyzdžiui, neseniai praėjusi labai baisi sukaktis rugsėjo 17 d., kada 40 metais TSSR dūrė kovojančiai su naciais Lenkijai į nugarą ir užpuolė ją, aš neabejoju, gal aš ir klystu, kad K ir S. K. gimnazijose tai greičiausiai yra pateikiama kaip Raudonosios armijos broliška pagalbos ranka baltarusiams ir ukrainiečiams”; “Šalčininkų rajone gyvena žmonės, kurie techniškai ar genetiškai yra pusiau lietuviai pusiau gudai, bet jie save laiko lenkais, ir didžioji dauguma jų, nemeluokime sau, labai entuziastingai sutiktų “žaliuosius žmogeliukus”, t. y. ar tokie pasisakymai suderinami su žurnalistine etika, ar nepažeidžia įstatymų, draudžiančių viešai tyčiotis, niekinti, skatinti neapykantą, kurstyti, diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl tautybės, kalbos, kilmės ir t. t. (b. l. 42-43).
Iš ginčijamo Sprendimo matyti, jog Žurnalistų etikos inspektorius, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalies 1 punktu, 3 dalies 7 punktu pradėjo tyrimą ir priėmė ginčijamą Sprendimą baigti tyrimą, pradėtą savo iniciatyva dėl programos “Greiti pietūs: Kodėl Jūs taip baidotės neopagonių?” (www.ziniuradijas.lt, 2018-08-20) paskleistos informacijos, kadangi pažeidimai ir aplinkybės, dėl kurių buvo pradėtas tyrimas, nepasitvirtino (b. l. 33-41).
Pareiškėjos pateikė teismui skundą dėl Sprendimo, nurodydamos jame iš esmės tai, kad Programoje išsakyti vedėjo teiginiai dėl minimų tautinių mažumų, taip pat dėl mokyklų kuriose, dėstoma rusų kalba, rusų bendruomenių yra diskriminaciniai, pažeidžiantys Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kadangi diskriminacinis elementas išreiškiamas pakankamai aiškiai - viešai paskleistoje informacijoje bendruomenės tautybės charakteristika yra siejama su nelojalumu Lietuvos valstybei. Pareiškėjų manymu, tai, kad Programoje kritikuojami politiniai valstybės procesai, nereiškia, kad viešoji informacija neturėtų būti pripažįstama kaip diskriminuojanti, kurstanti neapykantą.
Laisvė gauti ir skleisti informaciją yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnyje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Europos Žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) aiškindamas teisės skleisti informaciją turinį yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y. neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės ribų (žr. EŽTT sprendimai: Handyside prieš Jungtinę Karalystę. 1976 m. Obsertver ir Guardian prieš Jungtinę Karalystę. 1991 m. De Haes ir Gijsels prieš Belgiją, Lingens prieš Austriją, 1986 m. bylos). Konvencijos 10 straipsnio turinys iš esmės nedraudžia viešosios informacijos rengėjams vaizduojamo objekto savybių padidinimo, perdėjimo, perkeltinės reikšmės pasakymo (hiperbolizavimas), tai patvirtinama ir Lietuvos teismų praktikoje, kurioje nurodoma, kad teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą) (Lietuvos aukščiausiojo teismo (toliau – ir LAT) 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr. 1995 m. balandžio 20 d., 1997 m. vasario 13 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pažymi, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-62-787/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalis numato, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.
Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje: 1) raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką; 2) skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę; 3) kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėtis, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; 4) platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, lytiniai iškrypimai; 5) propaguojami ir (ar) reklamuojami žalingi įpročiai ir narkotinės ar psichotropinės medžiagos. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 1 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad galimybė gauti ir skleisti informaciją, būdama viena iš pagrindinių žmogaus teisių, turi būti gerbiama, tačiau ją įgyvendinant privalu garantuoti visas kitas žmogaus teises ir laisves. Kodekso 3 straipsnyje įtvirtinta, kad gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones. Perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę ir etiką. Nuomonės turi būti reiškiamos etiškai. Kodekso 4 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 33 dalį nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, jog nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (LVAT nutartis Nr. eA-1683-415/2018).
Pažymėtina, kad siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės negalima apsiriboti tik atskirų frazių pažodiniu vertinimu. Svarbu yra įvertinti ir pateikiamų teiginių kontekstą, formuluotes, ar išsakomos mintys suprantamos kaip neginčytinas faktas, ar kaip asmeninis pašnekovo tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad vertinant, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2007). Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015). EŽTT praktikoje taip pat aiškiai atskiriami fakto konstatavimas (angl. statements of fact) ir vertinamieji teiginiai (angl. value judgments). Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (EŽTT 2017 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Kwiecien prieš Lenkiją Nr. 51744/99). Tad tiriant ir vertinant informaciją, svarbu vertinti ir bylos aplinkybių visumą, analizuoti paskleistų teiginių kontekstą, atsižvelgti į jų formuluotes.
Taigi, saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr. mutatis mutandis EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Constantinescu prieš Rumuniją). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Taigi, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). EŽTT taip pat akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai, apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (žr. EŽTT 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimus Hertel prieš Šveicariją, 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel and Morris prieš Jungtinė Karalystė, 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą).
Taigi, kaip minėta, EŽTT pastebėjo, jog Konvencijos 10 straipsnis negarantuoja visiškai nevaržomos teisės skleisti informaciją net ir kai ši informacija yra susijusi su visai visuomenei aktualiais klausimais. Ši laisvė kartu apima ir pareigą bei atsakomybę, kurios galioja spaudos atstovams, kad jie turi veikti sąžiningai siekiant pateikti tikslią ir patikimą informaciją, ją pateikiant laikytis žurnalistų etikos principų (žr. EŽTT 1996 m. kovo 27 d. sprendimą Goodwin prieš Jungtinę Karalystę, 2000 m. gegužės 2 d. sprendimą B. T. ir kiti prieš Norvegiją, 1999 m. gegužės 20 d. didžiosios kolegijos sprendimą B. T. ir Stensaas prieš Norvegiją, 2015 m. lapkričio 10 d. didžiosios kolegijos sprendimą Couderc a Hachette F. A. prieš Prancūziją). Tačiau pripažįstama ir tai, jog žurnalistų pateikiama informacija gali apimti ir tam tikrą hiperbolizavimą ar netgi provokaciją (žr. EŽTT 1995 m. balandžio 26 d. sprendimą Prager ir Oberschlick prieš Austriją, sprendimą Diena et Ozoliņš c. Lettonie).
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, sprendžiant analogiškas bylas, teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad publikacijos teiginiai turi būti vertinami visos publikacijos ir kitų su aprašoma situacija susijusių publikacijų kontekste, atsižvelgiama į sakinių konstrukciją, minčių dėstymą, logines paskelbtos informacijos sąsajas; publikacijos teiginių negalima vertinti izoliuotai, atsietai nuo viso publikacijos teksto (žr. LAT 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006; LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-104/2014, LVAT 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1281/2014, LVAT 2015 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A207-261/2015, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1804-662/2016).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teigia, jog Programos vedėjo viešai paskleista informacija tautinių mažumų atžvilgiu yra diskriminacinio pobūdžio, kurstanti neapykantą, minimos tautinės mažumos pateikiamos kaip nelojalios Lietuvos valstybei, veikiančios prieš Lietuvos valstybę. Pareiškėjų nuomone, Tarnyba šiuo atveju nekonstatavusi diskriminacijos elemento, priėmė nepagrįstą Sprendimą.
Pasisakant dėl diskriminacijos, pažymėtina, kad nediskriminavimas yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas. Aiškinant diskriminacijos sąvoką ir esmę, teismas remiasi Europos Sąjungos teisės aktuose pateikiamais išaiškinimais (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Bendrijos sutartis, 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 2000/43/EB, 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB). Diskriminuoti - reiškia du asmenis ar dvi situacijas vertinti skirtingai, kai tarp jų skirtumo nėra, arba vertinti vienodai situacijas, kurios faktiškai yra skirtingos. Vertinant, ar įvyko tiesioginis diskriminavimas, reikia rasti kitą asmenį (situaciją), kuriuos būtų galima sugretinti su asmens (situacijos), neva tapusios diskriminacijos auka, situacija. Toks palyginimas galimas, tik jei abi situacijos yra labai panašios.
Netiesioginė diskriminacija paaiškinama, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrai kategorijai priklausantys asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys. Tokia diskriminacija draudžiama, nebent tas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Taigi, tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniuose teisės aktuose diskriminacija pačia bendriausia prasme reiškia teisių sumažinimą arba atėmimą tam tikrai kategorijai asmenų dėl kokių nors požymių. Asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą, o diskriminacija dažniausiai suprantama, kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimu ar pažiūrų požymius.
Diskriminacinio fakto konstatavimui svarbus raiškos elementas yra asmens ar jų grupės išskyrimas per asmenį ar jų grupę su bendruomene siejantį saitą (charakteristiką) bei šio saito (charakteristikos) siejimą su neigiamomis charakteristikai tariamai būdingomis savybėmis, taip pat bet koks charakteristikos išskyrimas kaip nelygios bendrajai visuomenės imčiai (visuomenei plačiąja prasme, vertinant ją nesegmentuotai). Formuluotė, apibrėžianti diskriminacijos atmainas (kaip neapykantos kalba, stereotipo, stigmų kūrimas) yra pateikiama Europos komisijos, kovojančios prieš rasizmą ir netoleranciją, rekomendacijoje Nr. 15., kurioje nurodoma, jog neapykantos kalba yra pateisinimas, palaikymas ar kurstymas šmeižimo, neapykantos ar juodinimo asmens arba jų grupės, bet koks priekabiavimas įžeidimas, neigiamas stereotipizavimas, stigmatizavimas arba grasinimas, arba bet koks išdėstytos raiškos pateisinimas, jeigu raiškos motyvas yra rasė, odos spalva, kalba, religija ar tikėjimas, tautybė ir kilmė, amžius, neįgalumas, lytis, lyties tapatybė, seksualinė orientacija arba kitos charakteristikos ar statusas.
Skleidėjas paaiškinimuose Tarnybai nurodė, kad Programa yra orientuota į nuomonės sklaidą, t. y. Pramoginio pobūdžio turinys ir pagrindinis Programos tikslas. Nagrinėjamu atveju Programos metu vyko dialogas, diskusijos metu buvo keliami įvairūs klausimai, tame tarpe ir dėl tautinių mažumų. Nurodė, kad neneigia, jog šioje Programoje nevengiama satyrinių, hiperbolizuojančių, ironizuojančių, lingvistinių konstrukcijų (b. l. 45-49).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijos vertinimu, visų pirma, Programoje paskleistų teiginių vertinimas turi būti atliekamas sistemiškai - išsiaiškinant ir nustatant informacijos skleidėjo tikslą, kadangi Programoje yra daugiau nei vienas teiginys tautinių mažumų klausimu, jų vertinimas neturėtų būti atskiriamas. Išsakyti ginčo teiginiai ginčo tautinių mažumų problemų klausimu turi būti vertinami kontekste, visumoje, atsižvelgiant į tikslą.
Taigi, pažymėtina, jog ginčo teiginiai neturi konstatuojamosios reikšmės ir yra asmeninės subjektyvios Programos vedėjo išsakytos frazės viešai keliamos diskusijos metu, pateiktas subjektyvus situacijos vertinimas, kuris šiuo atveju patenka į nuomonės sampratą.
Pažymėtina ir tai, kad vartojami Programos vedėjo žodžiai: „gal aš ir klystu”, “ar aš teisus”, „susidariau nuomonę“ ir kt. tik pagrindžia išvadą, jog laidos vedėjas teikė savo subjektyvią nuomonę diskusijos metu. Be to, kaip nustatyta, Programos vedėjas diskusijos metu yra išsireiškęs, jog atsiprašo jeigu klysta, kad jei nuomonė yra klaidinga, ją naudojantis socialinės medijos platforma, galima paneigti.
Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad ginčo teiginiai išsakyti hiperbolizuota forma, kuri nėra draudžiama teisės aktais, be to, pasirinktas būtent toks Programos formatas ir diskusijos būdas nesuponuoja pagrindo juos laikyti diskriminuojančiais minimų tautinių mažumų atžvilgiu, skatinančiais diskriminuoti ar kurstyti neapykantą. Teismo vertinimu, tai neperžengia aukščiau aptartos teisės aktais reglamentuotos saviraiškos laisvės ribų. Teismas pažymi, kad vadovaujantis Konvencijos 10 straipsniu viešosios informacijos rengėjams nedraudžiamas vaizduojamo objekto savybių padidinimas, perdėjimas, perkeltinės reikšmės pasakymas (hiperbolizavimas). Paminėtina, jog EŽTT yra išaiškinęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją, o ir literatūrinės išraiškos priemonių naudojimas skleidžiant informaciją ir idėjas viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) veikloje yra leistinas. Tai reiškia, jog perteikiami duomenys gali būti nevisiškai tikslūs dėl to, kad vartojamos literatūrinės išraiškos priemonės, siekiant tam tikrus aspektus paryškinti ar sustiprinti įspūdį..
Kaip minėta, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama „teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą)“ (žr. LAT 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003). Vadovaujantis LVAT praktika, „perdėta ar provokuojanti informacija gali būti skleidžiama tik tokiu atveju, kai tokia informacija iš esmės nepažeidžia asmens teisių ir kai viešosios informacijos rengėjas tokios informacijos skelbimu siekia teisėtų ir pagrįstų tikslų“ (žr. LVAT 2014 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1569/2014). Taigi, nagrinėjamoje byloje teismas vadovaujasi pateiktais aktualiais išaiškinimais – hiperbolizacija nėra draudžiama, tačiau turi neperžengti teismų praktikoje suformuluotų ribų.
Taigi, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, laikytina, kad Programos vedėjo ginčo teiginiai, kuriuos pareiškėjos nurodo skunde yra vedėjo išsakyta nuomonė, jo subjektyvus vertinimas diskusijos klausimais.
Vienas iš viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) profesinės veiklos tikslų yra kelti aktualias visuomenei problemas.
Vertinant išsakytus ginčo teiginius kontekste įžvelgiamas viešosios informacijos skleidėjo tikslas atkreipti dėmesį dėl valstybės politikos tautinių mažumų klausimu. Šiuo tikslu keliama diskusija pasirinktu formatu. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad tautinių mažumų tariamas nelojalumas yra teiginio apie Lietuvos politiką ar jos stoką išvestinis elementas, t. y. keliamas klausimas dėl mažumų atžvilgiu netinkamos, nefunkcionuojančios politikos ar jos erozijos tam tikrų visuomenės grupių atžvilgiu, taip pat pažymimas mažumų interesų atstovavimo deficitas, dėl kurio galimas neatstovaujamų ar atstumtų žmonių tariamas radikalizavimasis. Programoje nagrinėjamas klausimas, jog mažumos nėra įtraukiamos į visuomenės gyvenimą, nėra atsižvelgiama į tautinių mažumų interesus ir iš to išplaukiančių problemų rezultatą (tariamą nelojalumą dėl atskirties). Tautinių mažumų problemų gvildenimas nurodant galimą neigiamą tam tikros politinės sistemos elementų neveikimą negali būti ribojamas, nes ne tik apribotų žurnalistų saviraišką, bet ir paneigtų visuomenės informavimo priemonių priedermę - kelti problemas į viešąją erdvę, atkreipti visuomenės dėmesį, problemos viešinimu kurti platformą problemos įtraukimui į politinę darbotvarkę.
Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstais laiko atsakovės argumentus, jog saviraiškos laisvė Programoje buvo naudojama siekiant įvardyti problemas, jų potencialų rezultatą. Paskleistos viešosios informacijos tikslas buvo problemos gvildenimas, kuris nebūtų galimas be galimos problemos įvardijimo. Tam, kad būtų galima konstatuoti Programos ar jos vedėjo netinkamą saviraiškos laisvės naudojimą, piktybiškumą, būtina nustatyti piktnaudžiavimą teise - tam tikrą siekį diskriminuoti. Programos turinys šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti diskriminaciją tautinių mažumų atžvilgiu, priešingai, Programos tikslas aiškus – diskusijos forma atkreipti valstybės politikos dėmesį tautinių mažumų klausimu.
Taigi, įvertinus nustatytas aplinkybes pagal aptartą teisinį reglamentavimą, išaiškinimus, nenustatyta, kad Programos vedėjas išsakytais ginčo teiginiais siekė diskriminuoti konkrečią tautinių mažumų grupę, pažeminti, šaipytis dėl kilmės, tautybės, kurstyti neapykantą ir pan.
Kaip minėta, pasirinkta viešos informacijos skleidimo forma galimam probleminių aspektų įvardinimui nėra pagrindas laikyti pateiktus teiginius (nuomonę) diskriminaciniais, juolab šiuo atveju pateiktus hiperbolizuotai. Programos reikšmė, turinys, tikslas paneigia pareiškėjų argumentus, jog vedėjo tikslas buvo diskriminacinės raiškos sklaida ar siekis kurti stereotipus, stigmas. Pagrįstai Tarnybos Sprendime konstatuota, jog šiais teiginiais buvo siekiama sukelti didesnę aštresnę diskusiją, o ne kažką pažeminti viešai. Nenustatyta, kad paskleista informacija buvo siekiama pažeminti ar šaipytis iš tam tikros socialinės grupės ar tautybės, kalbos, kilmės ar kt. Tokių konkrečių įrodymų pareiškėjos nepateikė. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad Programos vedėjo subjektyvūs samprotavimai kviečiant diskutuoti, galėjo pažeminti pareiškėjas, minimas tautines mažumas, diskriminuoti, daryti neigiamą įtaką mokyklų, kuriose dėstoma rusų kalba, dalykinei reputacijai. Taigi, konstatuotina, kad ginčo teiginių turinys neperžengė teisės skleisti informaciją ir reikšti nuomonę ribų, ja nebuvo siekiama diskriminuoti, įžeisti ar pažeminti tam tikrai socialinei grupei priklausančių asmenų. Be to, pareiškėjos neįrodė, jog dėl teiginių paskleidimo konkrečiai būtų patirti realūs faktiniai padariniai.
Pareiškėjų argumentas, kad viename iš teiginių apie mokyklas esantis žodžių junginys „ir panašiai“, kuris turėtų būti traktuojamas, kad kalbama ne apie šias mokyklas konkrečiai, bet apie visas mokyklas, kuriose dėstoma rusų kalba, nėra pagrįstas įrodymais, kitais argumentais, sudarančių pagrindo manyti, jog iš tiesų buvo kalbama išimtinai apie dvi nurodytas mokyklas. Kaip teisingai pažymėjo Tarnyba atsiliepime, dalykinės reputacijos Tarnyba negali ginti savo iniciatyva - būtinas subjekto, kurio dalykinei reputacijai daroma žala, skundas. Pats faktas, kad mokyklų ar švietimo įstaigų ratas yra neapibrėžtas šios skundžiamo Inspektoriaus sprendimo dalies motyvacijos teisingumo nekeičia.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjų skunde nurodyti teiginiai buvo skundžiami Visuomenės informavimo etikos komisijai. 2018 m. gruodžio 19 d. Visuomenės informavimo etikos komisija nustatė, kad etikos pažeidimų 2018 m. rugsėjo 20 d. Žinių radijo laidoje “Greiti pietus”: Kodėl Jūs taip baidotės neopagonių?” (www.ziniuradijas.lt, 2018-09-20) paskleistos viešosios informacijos, nėra, nurodė, kad tai laidos vedėjo nuomonė. Nei viename iš nurodytų teiginių nebuvo nustatyta paskleistos informacijos, kuri pažeistų kieno nors garbę ir orumą, ką nors viešai niekintų, tyčiotųsi, skatintų neapykantą ar kurstytų, diskriminuotų žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos kilmės socialinės padėties negalios tikėjimo įsitikinimų, pažiūrų ar religijos.
Pareiškėjų skundo argumentas, kad Tarnyba nepasinaudojo Įstatymo 49 straipsnio 9 dalimi, t. y. priimdama Sprendimą, nepasitelkė ekspertų, nepagrįstas. Pažymėtina, kad naudotis šia galimybe Tarnyba turi diskrecijos teisę, t. y. neprivalo nesant tam pagrindo. Šis argumentas taip pat nepaneigia Tarnybos Sprendimo pagrįstumo.
Taigi, apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, Tarnybos inspektorė, priimdama ginčijamą Sprendimą, rėmėsi visa skundo nagrinėjimui aktualia informacija ir gautais duomenimis, Žinių radijo paaiškinimu, įvertino Programoje išsakytus dialogo (diskusijos) metu pateiktus Programos vedėjo ginčo teiginius diskriminaciniu tautinių mažumų atžvilgiu aspektu, Sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuo grindžiamos padarytos išvados dėl to, kad Programoje yra pateikta vedėjo nuomonė dėl ginčo teiginių nėra diskriminacinio pobūdžio, pažeidžianti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pažymėtina, kad Tarnyba savo Sprendime pateikė tam tikras rekomendacijas dėl viešosios informacijos skleidimo. Remiantis Įstatymo nuostatomis Tarnyba baigė tyrimą, pradėtą savo iniciatyva. Pareiškėjų teismui pateiktame skunde nėra pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų Tarnybos ištirtus duomenis ir informaciją vertinti iš naujo. Todėl laikytina, jog Tarnyba pareiškėjų kreipimąsi išnagrinėjo tinkamai taikydama Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius viešosios informacijos skleidimo reikalavimus, tuo tarpu pareiškėjos skundu teismui ginčijamo Sprendimo ydingumo neįrodė. Todėl remiantis išdėstytais argumentais, Sprendimas laikytinas teisėtas ir pagrįstas, pagrindo jo naikinti nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti skundžiamo Sprendimo pagrįstumą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (t. y. į teiginius nesusijusius su nagrinėjamu dalyku, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. A-261-3555/2011, EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu., 104 straipsnio 2 dalimi, 38 straipsnio 1dalies 4 punktu,
nutaria:
Pareiškėjų R. P. ir R. C. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.