- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-14
- Bylos Nr.
- I3-409-1161/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01473-2022-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinės muitinės
atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui M. P.,
trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus teritorinės muitinės atstovei R. P.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus teritorinė muitinė dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja V. R. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, ir prašo panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (5.34)3B-1530 „Dėl prašymo išmokėti atlygį ir kitas pinigines išmokas už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti (atlyginti) pareiškėjai turtinę žalą 113 146, 73 eurų, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis), t. y. dėl neteisėto nušalinimo nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2022 m. sausio 14 d. bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už nušalinimo laikotarpį iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pareiškėja taip pat prašo teismo suabejojus Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 45 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kreiptis į Konstitucinį teismą.
Nurodo, kad Departamentas Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti darbo užmokestį ir kitas priklausančias išmokas bei delspinigius už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2022 m. sausio 14 d. Pareiškėja pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT) skundą dėl minėto Departamento Sprendimo. VAAT 2022 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 13-4060-535/2022 atmetė pareiškėjos skundą. Dėl VAAT 2022 m. liepos 7 d. sprendimo pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT), kuris 2022 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3697-662/2022 apeliacinį skundą tenkino iš dalies – VAAT 2022 m. liepos 7 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo.
Teigia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimis nuo 2016 m. vasario 9 d. ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis baudžiamojoje byloje Nr. 1-101-1020/2018 pareiškėjai buvo taikyta procesinė prievartos priemonė - laikinas nušalinimas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto (duomenys neskelbtini) pareigų, t. y. buvo nušalinta nuo Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) geležinkelio posto (duomenys neskelbtini) pareigų ir negavo jokio atlygio, socialinio draudimo ar kitokių pašalpų nuo 2016 m. vasario 9 dienos iki 2022 m. sausio 14 dienos, kai pagal Muitinės departamento Generalinio direktoriaus įsakymą Nr. IP-41 (2022 m. sausio 17 d.) buvo atleista iš Vilniaus teritorinės muitinės posto (duomenys neskelbtini) pareigų, 2022 m. sausio 7 d. įsiteisėjus pareiškėjos atžvilgiu apkaltinamajam nuosprendžiui. Vilniaus miesto apylinkės teismas, be kito, nutartyse motyvuodavo, kad pareiškėja, dirbdama Vilniaus teritorinės muitinės posto (duomenys neskelbtini) pareigose, darys įtaką kitiems kaltinamiesiems - S. Ž., G. K., V. K. ir P. B. ir/arba gali daryti naujas nusikalstamas veikas.
Pabrėžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus apygardos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-101-1020/2018, kuriomis pareiškėjai buvo taikyta procesinė prievartos priemonė - laikinas nušalinimas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto (duomenys neskelbtini) pareigų, skundė aukštesniems teismam, tačiau jos paliktos galioti. Pastebi, jog byloje nekeliamas klausimas, ar teismų nutartys taikyti apeliantei (pareiškėjai) procesinę prievartos priemonę yra neteisėtos, o keliamas klausimas, kad Muitinės departamento įsakymai nušalinti pareiškėją nuo pareigų yra neteisėti, nes pareiškėja buvo nušalinta netinkamu įstatyminiu pagrindu ir, kad jei būtų nušalinta tik nuo konkrečių pareigų tinkamu įstatyminiu pagrindu, nebūtų kilęs nagrinėjamas ginčas. Šiame kontekste pažymi, jog Vilniaus apygardos teismui 2018 m. liepos 9 d. nutartimi nusprendus taikyti/pratęsti pareiškėjai procesinę prievartos priemonę - laikiną nušalinimą vėl gi tik nuo konkrečių pareigų, t .y. nuo posto (duomenys neskelbtini), kuriai pareigų atlikimo vieta nustatyta (duomenys neskelbtini) geležinkelio poste, pareigų, 2018 m. liepos 11 d. raštu kreipėsi į Departamento Generalinio direktoriaus pavaduotoją, atliekantį generalinio direktoriaus funkcijas su prašymu pareiškėją perkelti į kitas pareigas muitinės sistemoje. Tokio kreipimosi pagrindu nurodė minėtą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 9 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-101-1020/2018, kuria pareiškėjai buvo pratęsta nuo 2016 m. vasario 9 d. taikoma procesinės prievartos priemonė - laikinas nušalinimas nuo pareigų ir kurioje teismas jau aiškiai konstatavo, kad yra nušalinta ne nuo visų pareigų muitinėje, o tik nuo tų pareigų, kurias eidama galimai padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Taigi, darbdavio prašė, kad vykdant minėtą teismo nutartį, pareiškėją laikinai perkeltų (kol įsigalios galutinis procesinis teismo sprendimas šioje baudžiamojoje byloje) į kitas pareigas.
Žemesnės instancijos teismas
Paaiškina, jog 2018 m. liepos 25 d. raštu Departamentas pateikė pareiškėjai neigiamą atsakymą ir konstatavo, jog teismo nustatytą laiką nušalintam pareigūnui sustabdomas pareigūno teisinis statusas. Taip pat šiame rašte nepagrįstai nurodė, kad tik praėjus atranką, pareiškėja gali dirbti pagal darbo sutartį toje pačioje įstaigoje, kai tuo metu galiojusio Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 29 straipsnyje reglamentuoti perkėlimo į kitas pareigas pagrindai, numatė, kad „Pareigūnas gali būti perkeltas: 1) į lygiareikšmes pareigas (jo prašymu arba sutikimu ar dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo); 2) į žemesnes pareigas (jo prašymu arba sutikimu, dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo, dėl sveikatos būklės, jo sutikimu tarnybinės veiklos vertinimo tvarka, Statuto 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu atveju)“. Departamentui nepasiūlius kitų pareigų, kurias pareiškėja galimai būtų sutikusi užimti ir netenkinus pareiškėjos prašymo perkelti į kitas pareigas, pareiškėja 2018 m. rugsėjo 26 d. įsidarbino pagal darbo sutartį, kuri 2021 m. rugpjūčio 27 d. buvo nutraukta. Departamentas, nieko nenurodydamas ir niekaip neargumentuodamas, kad 2018 m. liepos 25 d. rašte pareiškėjai išaiškino, jog teismo nustatytą laiką nušalintam pareigūnui sustabdomas pareigūno teisinis statusas, 2021 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 7BE-1854 „Pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo“, pareiškėjai pranešė, kad Departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-595 pareiškėjos atžvilgiu pradėtas ir atliekamas tarnybinis patikrinimas, nes ji galimai padarė tarnybinį nusižengimą, kadangi, būdama vidaus tarnybos sistemos pareigūne, įsidarbino vaikų darželyje be Departamento leidimo. Nepaisant, kad tarnybinis patikrinimas (2021 m. spalio 28 d. Tarnybinio patikrinimo išvada Nr.8P-1646) buvo nutrauktas, konstatuotina, jog tokiu būdu Departamentas ne tik atsisakė leisti vykdyti kitas pareigas ar suteikti/sudaryti galimybę dirbti kitą darbą muitinėje, bet ir persekiojo pareiškėją už tai, kad darbo ieškojo ir dirbo kitur pagal darbo sutartį. Pabrėžtina, jog minėtoje patikrinimo išvadoje Departamentas pripažino, kad teismo nutartimi laikinai nušalinus valstybės tarnautoją nuo pareigų tarnybos teisiniai santykiai su darbdaviu savaime nenutrūksta.
Nurodo, kad 2022 m. vasario 7 d. raštu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. KT201-A-N15/2021, bei tuo, kad Muitinės departamentas priimtais sprendimais grubiai pažeidė pareiškėjos konstitucines teises, kreipėsi į Muitinės departamentą nustatyta tvarka ir terminais išmokėti jai priklausantį darbo užmokestį ir kitas priklausančias išmokas bei delspinigius už nušalinimo laikotarpį 2016 m. vasario 9 d. iki 2022 m. sausio 14 d.
Akcentuoja, jog Departamentas skundžiamame Sprendime konstatavo, jog nei VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nei VTS 45 straipsnio 1 dalies 3 punktas nėra pripažinti antikonstituciniais, todėl pareiškėjos nušalinimas nuo pareigų buvo teisėtas bei pabrėžė, kad minėti įsakymai nebuvo nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėja apie ginčijamame Muitinės departamento Sprendime išvardintus įsakymus sužinojo tik 2022 m. kovo 7 d. elektroniniu paštu gavusi minėtą raštą. Per visą nušalinimo laikotarpį su įsakymais nebuvo supažindinama, jie jai nebuvo įteikti ar kitaip atsiųsti susipažinimui, todėl neteko galimybės įsakymus skųsti teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Nušalinimo metu galiojusio Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 40 straipsnyje buvo numatyta, kad muitinės pareigūnas nušalinamas nuo pareigų VTĮ ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Susipažinus su skundžiamu Departamento Sprendimu paaiškėjo, jog Muitinės departamentas priimdamas įsakymus nušalinti pareiškėją nuo pareigų nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2019 m. sausio 18 d., teisiniu pagrindu nurodė iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusio VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktą: „1. Valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas:<...> 3) kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka“, kai privalėjo teisiniu pagrindu nurodyti VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 3 punktą: „2. Valstybės tarnautojas nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu: 3) valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje.“ Sistemiškai aiškinant šią teisės normą - VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktą: „1. Valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas: 3) kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka“, t. y. lyginant jos turinį su tos pačios įstatymo dalies straipsniais, ji nėra reglamentuojanti valstybės tarnautojo nušalinimą įtariant jį ar kaltinant padarius sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariant jį ar kaltinant padarius nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nes tam yra speciali teisės norma - VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Kadangi pareiškėja neturėjo galimybės tokių įsakymų skųsti, jie liko galioti.
Pažymi, jog VTĮ kitoje redakcijoje (redakcija nuo 2019 m. sausio 1 d.: Nr. X1II-1370, 2018 m. birželio 29 d., paskelbta TAR 2018 m. liepos 16 d., i. k. 2018-12037) tokia nuostata, reglamentuota 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte (pripažintas antikonstituciniu): „1. Valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas: 3) jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkį arba labai sunkį nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas iki baudžiamojo proceso pabaigos“, o nuostata, kuria rėmėsi Muitinės departamentas - VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte: „4) kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka“. Departamentas skundžiamame Sprendime taip pat pažymėjo/pateikė informaciją, kad 2019 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 1P-20 „Dėl nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo pareigų iki 2019 m. vasario 16 d. jau vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 45 straipsnio 1 dalies 3 punktu: „1. Pareigūnas nuo pareigų privalo būti nušalintas: 3) jeigu jis įtariamas ar kaltinamas sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo padarymu arba įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams padarymu. Šiuo atveju pareigūnas nušalinamas iki baudžiamojo proceso pabaigos“, t. y. rėmėsi visiškai analogiška nuostata kaip ir pripažinta antikonstitucine VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata.
Atsiliepimas
Pareiškėjos nuomone, Departamentas atsiliepimuose į skundą ir į apeliacinį skundą pats sau prieštaraudamas iš esmės nurodo vienintelį argumentą, jog tik vykdė teismų nutartis, kai aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės kaip tik įrodo, jog nevykdė teismų sprendimų (neleido dirbti). Pažymi, jog teismai savo nutartyse taikyti pareiškėjai minėtą procesinę prievartos priemonę net neužsiminė, kad ji gali kelti kokią nors grėsmę ikiteisminiam tyrimui ar teisminiam nagrinėjimui dirbdama kitose pareigose. Nušalinimo nuo pareigų laikotarpis tęsėsi nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2022 m. sausio 14 d., t. y. 1495 darbo dienas. Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. balandžio 11 d. pažymoje apie pareiškėjos vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. nurodyta, kad pareiškėjos vidutinis darbo dienos užmokestis yra 75,04 eurai. Dėl neteisėto nušalinimo nuo visų pareigų Vilniaus teritorinėje muitinėje ir/ar kitose muitinės įstaigose pareiškėja patyrė turtinę žalą viso 112 184, 80 eurų (1495 d. d. x 75,04 eurų). Dėl neteisėto nušalinimo negaudama jokių pajamų pati turėjo susimokėti arba priverstinai buvo nurašytos asmens socialinio draudimo įmokos, viso 962,12 eurai, taip pat neteko teisės gauti nedarbo išmoką, mirus šeimos nariui jai buvo atsisakyta suteikti materialinę pašalpą. Nagrinėjamu atveju viešoji atsakomybė atsirado dėl Muitinės departamento savo iniciatyva neteisėtai (pažeidus piliečio konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, laisvai pasirinkti darbą ir gauti darbo užmokestį) nušalinus pareiškėją nuo visų pareigų Vilniaus teritorinėje muitinėje ar kitose muitinės įstaigose ir dėl to atsiradus turtinei žalai, taigi esant akivaizdžiam priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo.
Nurodo, kad kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, ir Departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Departamentas apžvelgė ginčo aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą ir tvirtino, kad jo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų pareiškėjai skyrė teismas. Departamentas, gavęs iš teismų (įstatymų nustatytų subjektų) sprendimus, privalo nušalinti pareigūną nuo pareigų, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ir neturi diskrecijos teisės spręsti klausimą iš esmės. Departamentas šiuo atveju tik įgyvendino teismų sprendimus dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ir pats sprendimų nepriiminėjo. Pareiškėja neapskundė nė vienos nutarties dėl jos nušalinimo nuo pareigų, taigi, ji sutiko, kad jos nušalinimas yra pagrįstas. Departamentas, priimdamas sprendimus dėl pareiškėjos, vadovavosi Vidaus tarnybos statuto nuostatomis, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Departamentas akcentavo ir tai, kad pareiškėja buvo atleista iš tarnybos nuo 2022 m. sausio 17 d., atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-13-307/2022, kuria ji buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio („Kyšininkavimas“) 1 dalyje. Departamentas taip pat nesutiko su pareiškėjos nuomone dėl nušalinto pareigūno perkėlimo į kitas pareigas (teisės aktai nušalintam pareigūnui tokios teisės nenumato), kitų pareigų siūlymo pareiškėjai (teisės aktai nenumato tokios pareigos Departamentui) ir tarnybinio patikrinimo pradėjimo (pareiškėja nebuvo nubausta, būtent dėl pareigūno statuso apribojimo nušalinimo laikotarpiu) bei teigė, kad šie klausimai neturi reikšmės sprendžiant bylą iš esmės dėl pareiškėjos nušalinimo laikotarpių.
Departamentas pakartotinai atkreipė dėmesį, kad nei viena iš teismo nutarčių dėl pareiškėjos nušalinimo nuo pareigų nebuvo nuginčyta tiesės aktų nustatyta tvarka ir panaikinta, t. y. minėtos teismo nutartys buvo ir yra galiojančios, todėl nėra pagrindo kelti klausimo dėl pareiškėjos nušalinimo įsakymų pagrįstumo. Papildomai pažymėtina, kad teisės aktai nenumato darbdaviui pareigos nušalintą pareigūną perkelti į kitas pareigas (nei savo iniciatyva, nei pareigūno prašymu). Atkreiptinas dėmesys, kad ir pati pareiškėja patikslintame skunde nenurodė teisinio pagrindo, dėl ko ji turėjo būti perkelta į kitas pareigas. Pareiškėja nušalinta nuo pareigų teisėtai, nes buvo priimtos teismų nutartys taikyti procesinę prievartos priemonę - laikiną nušalinimą, todėl šis reikalavimas turi būti atmestas. Papildomai pažymėtina, kad patikslintame skunde pareiškėja prideda tik 962,12 Eur socialinio draudimo įmokų bankinius išrašus, o likusios 112 184,16 Eur sumos nepagrindžia jokiais įrodymais.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovų atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, teismo posėdyje bylos išnagrinėjimui reikšmingų paaiškinimų nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pagrindo pareiškėjai atlyginti turtinę žalą bei priteisti metines palūkanas.
Nustatyta, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) buvo paskirta į Departamento Kovos su kontrabanda skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, o nuo (duomenys neskelbtini), panaikinus skyrių, buvo perkelta į Vilniaus teritorinės muitinės posto (duomenys neskelbtini) pareigas (toliau – ir Pareigos).
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. (patikslinta 2016 m. vasario 11 d.), 2016 m. rugpjūčio 8 d., 2016 m. spalio 4 d., 2017 m. balandžio 3 d., 2017 m. liepos 4 d., 2017 m. spalio 3 d., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 8 d., 2018 m. balandžio 9 d., 2018 m. liepos 9 d., 2018 m. spalio 8 d., 2019 m. sausio 16 d., 2019 m. vasario 14 d., 2019 m. gegužės 15 d., 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimis bei 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu pareiškėja nušalinta nuo Pareigų (bei nušalinimas buvo tęsiamas).
Žemesnės instancijos teismas
Departamento Generalinio direktoriaus 2016 m. vasario 9 d. įsakymo Nr. 1P-244 ,,Dėl nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1) 1.2 papunkčiu, pareiškėja nušalinta nuo Pareigų nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. Departamento Generalinio direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1P-976, 2016 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1P-1160, 2017 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 1P-482, 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 1P-852, 2017 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1P-1296, 2018 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 1P-41, 2018 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 1P-645, 2018 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1P-1022, 2018 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 1P-1315, 2019 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 1P-20, 2019 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 1P-120, 2019 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1P-448, 2019 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1P-705, 2020 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 1P-50 buvo pratęsiami pareiškėjos nušalinimo nuo Pareigų laikotarpiai.
Departamento Generalinio direktoriaus 2022 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 1P-41 ,,Dėl V. R. atleidimo iš pareigų“ pareiškėja atleista iš Pareigų 2022 m. sausio 14 d., kai įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėja nuteista už nusikalstamos veikos padarymą.
Pareiškėja 2022 m. vasario 7 d. su prašymu / pareiškimu kreipėsi į Departamentą dėl atlygio ir kitų piniginių išmokų už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2022 m. sausio 14 d.
Departamento Generalinio direktoriaus Sprendimu pripažinta, jog pareiškėja nuo Pareigų buvo nušalinta teisėtai, o nušalinimo laikotarpiai nebuvo nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjos prašymo jame išdėstytais argumentais tenkinti nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėja, nesutikdama su Departamento Generalinio direktoriaus Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Pareiškėja Sprendimo neteisėtumą ir prašomos priteisti turtinės žalos atsiradimą kildina iš, pareiškėjos vertinimu, neteisėto jos nušalinimo nuo Pareigų (ir kitų pareigų nepasiūlymo).
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Statutas, Muitinės statutas, VTĮ, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ).
VTĮ (redakcija, galiojusi Įsakymo Nr. 1 priėmimo metu) 34¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nušalinimo terminui pasibaigus, valstybės tarnautojas grąžinamas į eitas pareigas, jeigu po nušalinimo nėra pagrindo atleisti jį iš pareigų. Pagal šio straipsnio 2 dalį, už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus. Pagal šio straipsnio 3 dalį, sprendimą nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų priėmusio subjekto reikalavimu nušalintas valstybės tarnautojas grąžina valstybės tarnautojo pažymėjimą, visas jam patikėtas su jo pareigų vykdymu susijusias priemones ir jo žinioje esančius dokumentus. Pagal šio straipsnio 4 dalį, nuo pareigų nušalintas valstybės tarnautojas nepraranda valstybės tarnautojo teisės dirbti kitą darbą pagal šio Įstatymo 16¹ straipsnį.
VTĮ (2018 m. birželio 29 d. priimta redakcija, įsigaliojusi 2019 m. sausio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas iki baudžiamojo proceso pabaigos.
Statuto (2018 m. birželio 29 d. priimta redakcija, įsigaliojusi 2019 m. sausio 1 d.) 45 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad pareigūnas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu jis įtariamas ar kaltinamas sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo padarymu arba įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams padarymu. Šiuo atveju pareigūnas nušalinamas iki baudžiamojo proceso pabaigos, o 4 punkte - kad pareigūnas nuo pareigų privalo būti nušalintas kituose įstatymuose nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pagal šio straipsnio 4 dalį, nušalintam nuo pareigų pareigūnui, įskaitant nušalintąjį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka, nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu darbo užmokestis nemokamas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. KT201-A-N15/2021 ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 41 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 1 punktu nutarta pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėto Konstitucinio Teismo nutarimo 2 punktu nutarta pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pirmiausia teismas pažymi, kad visi Departamento įsakymai, kuriais pareiškėja buvo nušalinta nuo Pareigų ar nušalinimas buvo tęsiamas, buvo priimti vykdant Vilniaus miesto apylinkės ir Vilniaus apygardos teismo nutartis bei nuosprendį. Taigi sutiktina su atsakovo argumentais, kad Departamentas savarankiškai neturėjo diskrecijos spręsti, ar nušalinti pareiškėją nuo Pareigų, neturėjo ir galimybės nevykdyti teismų priimtų sprendimų. Atsakovas, gavęs iš teismų (šiuo atveju – įstatymų nustatytų subjektų) sprendimus (nutartis) pagrįstai nušalino pareiškėją nuo pareigų. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendimą nušalinti pareiškėją priėmė teismas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir sąlygomis, o atsakovas šį faktą tik konstatavo ir vykdė teismo nutartis dėl nušalinimo.
Kaip patikslintame skunde nurodė pati pareiškėja, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus apygardos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-101-1020/2018, kuriomis pareiškėjai buvo taikyta procesinė prievartos priemonė - laikinas nušalinimas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto (duomenys neskelbtini) pareigų, ji skundė aukštesniems teismams, tačiau jos paliktos galioti. Pareiškėja taip pat nurodė, jog byloje nekeliamas klausimas, ar teismų nutartys taikyti apeliantei (pareiškėjai) procesinę prievartos priemonę yra neteisėtos, o keliamas klausimas, kad Muitinės departamento įsakymai nušalinti pareiškėją nuo pareigų yra neteisėti, nes pareiškėja buvo nušalinta netinkamu įstatyminiu pagrindu ir, kad jei būtų nušalinta tik nuo konkrečių pareigų tinkamu įstatyminiu pagrindu, nebūtų kilęs nagrinėjamas ginčas.
Teismas pirmiausia pažymi, kad nurodyti Departamento įsakymai nėra nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas. Pareiškėja dėl jų neformulavo reikalavimų, neprašė atnaujinti termino jų apskundimui, todėl pareiškėjos argumentai dėl netinkamos įstatymo nuostatos nurodymo, ar įsakymų galimo neįteikimo pareiškėjai, nėra aktualūs ginčo išsprendimui nagrinėjamoje byloje, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisakys. Be to, kaip minėta, nagrinėjamu atveju sprendimą nušalinti pareiškėją priėmė teismas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir sąlygomis, o atsakovas šį faktą tik konstatavo ir vykdė teismo nutartis dėl nušalinimo.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad procesinės prievartos priemonės – laikinojo nušalinimo nuo pareigų paskirtis – greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamas veikas ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti, yra imperatyvi ir nušalinto pareigūno darbdaviui nesuteikia jokios diskrecijos. Darbdavys, gavęs teismo nutartį dėl laikinojo nušalinimo nuo pareigų, privalo ją įvykdyti (žr., pavyzdžiui, LVAT 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-820/2013).
Pareigos nušalintam nuo pareigų pareigūnui ieškoti ir siūlyti kitas pareigas (darbą) nenustato jokie teisės aktai (pareiškėja taip pat nenurodo jokių įstatyminių pagrindų šiam reikalavimui). Tai, kad teismų nutartyse formuluojamas nušalinimas nuo konkrečių pareiškėjos užimamų pareigų, savaime nereiškia įpareigojimo ją perkelti į kitas pareigas, ypač turint omenyje tai, už kokio pobūdžio nusikaltimą pareiškėja buvo nuteista (prieš tai – įtariama, kaltinama), bei atsižvelgiant į nušalinimo nuo pareigų instituto tikslus ir paskirtį. Pagal anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą, teisėtai nušalinus pareiškėją nuo Pareigų, darbo užmokestis tuo laikotarpiu nemokamas, o kadangi pareiškėja galiausiai buvo nuteista už nusikalstamos veikos padarymą, tai reiškia, kad nušalinimas nuo Pareigų buvo pagrįstas, todėl nušalinimo laikotarpiu negautas darbo užmokestis neturi būti kompensuojamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nėra pagrindo pareiškėjos skunde nurodytais argumentais panaikinti Sprendimo. Kitų Sprendimo neteisėtumo pagrindų pareiškėja nenurodė.
Teismas vertindamas Sprendimo atitiktį VAĮ reikalavimams pažymi, kad aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).
Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė VAĮ reikalavimų pažeidimų: Sprendime nurodytos aktualios faktinės aplinkybės, pateikiami sprendimo teisinis ir faktinis pagrindai, motyvai yra aiškūs ir pakankami, nurodyta apskundimo tvarka.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Nagrinėjamu atveju, byloje nenustatyta, kad Departamentas būtų pažeidęs kokias nors pareiškėjos teises, todėl teismas konstatuoja, kad neteisėti veiksmai (viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti) nenustatyti. Nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, nėra prasmės nustatinėti (vertinti) kitas būtinąsias viešosios atsakomybės sąlygas.
Teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnyje. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Lietuvos Respublikos Prezidento (toliau – Respublikos Prezidentas) aktas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Šiuo atveju teismui nekyla abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl toks pareiškėjos prašymas netenkinamas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.
Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.