Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. I. M. ieškinį atsakovui K. M. dėl išlaikymo pilnamečiam vaikui priteisimo, trečiasis asmuo D. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

CPK 314 str. reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau pastebėtina, kad šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 str. 3 d. reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius jo teiginius, kad jis iš individualios veiklos negauna jokių pajamų. Teisėjų kolegija mano, kad tikslinga šiuo įrodymus prijunti prie bylos, nes tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik priėmus pirmos instancijos teismo sprendimą, kuriame teismas nurodė, jog atsakovas nuo 2010-07-01 užsiima individualia veikla, tačiau teismas neturi duomenų apie atsakovo iš individualios veiklos gaunamas pajamas. Ši aplinkybė nebuvo detalizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl, kolegijos vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai naudingi vertinant atsakovo realias finansines galimybes. Taip pat prijungtini ir ieškovės bei trečiojo asmens su atsiliepimais į apeliacinį skundą pateikti nauji rašytiniai įrodymai, kurie, teisėjų kolegijos nuomone, padės išsamiau atskleisti bylos esmę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008; ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė yra atsakovo ir trečiojo asmens dukra, kuri 2011-02-05 sulaukė pilnametystės (b.1.5, 6, 18-19). Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl išlaikymo ir jo dydžio priteisimo pilnametei ieškovei teikimo iki ji studijuos Vilniaus Universiteto Tarptautinio verslo mokykloje.

Dėl tėvų pareigos išlaikyti pilnametį vaiką

Pagal bendrąjį principą tėvų teisės ir pareigos vaikams, taip pat ir pareiga materialiai išlaikyti vaiką, baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės (CK 3.160 str. 1 d.). Nuo aštuoniolikos metų amžiaus darbingas asmuo privalo pats rūpintis savo išlaikymu, dirbti ar rasti kitą pajamų šaltinį, kad galėtų savarankiškai tenkinti savo poreikius. Tačiau įstatyme yra nustatytos ir išimtys, kai tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus išlieka, kai vaikui sukanka aštuoniolika metų. CK 3.194 str. 3 d. įtvirtinta, kad išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, <...> kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų. Ši įstatyme įtvirtinta išimtis siejama su ta aplinkybe, kad pilnamečiai asmenys, kuriems nėra sukakę 24 metų, mokosi mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose ir siekia įgyti tam tikrą išsilavinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas spręsdamas dėl šios nuostatos konstitucingumo 2007-06-07 nutarime konstatavo, kad paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto; išlaikymo priteisimas pilnamečiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais kaip nepilnamečiams. Priešingu atveju būtų paneigta pilnametystės samprata, įtvirtinta Konstitucijoje ir visoje teisės sistemoje. Pagal CK 2.5 str. 1 d. pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką civilinį veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Dėl to, sprendžiant dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, būtina nustatyti kitus teisiškai reikšmingus faktus, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai yra konstituciškai vertingi, tačiau tai savaime nereiškia, jog galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad pilnametystės sulaukusių vaikų savarankiškai priimtų sprendimų įgyvendinimo našta būtų besąlygiškai perkeliama tėvams, kurie tuos sprendimus priimantiems pilnamečiams vaikams jau neturi (pagal CK) ir negali turėti (pagal Konstituciją) jokios valdžios (tėvų valdžios).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką tokio pobūdžio bylose, yra nurodęs, kad išlaikymas iš tėvų pilnamečiam ne vyresniam kaip 24 metų vaikui priteisiamas, kai yra visuma iš įstatymo kylančių sąlygų: vaikas sąžiningai ir pažangiai mokosi vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje; vaikui būtina parama, o tėvai turi galimybę ją teikti. Tokį išlaikymą teismas gali priteisti konkrečioje byloje, įvertinęs šiam klausimui spręsti svarbias aplinkybes, nes paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-204/2009; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2011). Teismas, naudodamasis diskrecijos teise, apie paramos būtinumą sprendžia, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie vaiko turtą ir pajamas (stipendiją, pašalpas ir pan.) ir poreikius (mokestis už mokslą, gyvenamosios vietos nuomos mokestis, išlaidos už komunalinius patarnavimus, mokslo priemonėms, maistui, aprangai įsigyti ir kitas lėšas), taip pat tėvų turtinę padėtį ir gaunamas pajamas bei jų turtines pareigas kitiems asmenims (nepilnamečiams vaikams, kitiems šeimos nariams) ir tuo, kad nustatyta parama, atsižvelgiant į tėvų turtinę padėtį, galėtų būti realiai įvykdoma, kad negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties, kad išlaikymo priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims, kad tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.

Kasacinėje praktikoje sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo pilnamečiams besimokantiems asmenims akcentuojama, kad esminės CK 3.194 str. 3 d. taikymo sąlygos yra paramos pilnamečiam vaikui būtinumas ir tėvų galimybė teikti paramą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-11/2011; 2007-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2007; kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vienas iš kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl paramos priteisimo, kuris taikytinas vertinant pilnamečio vaiko turtinę padėtį, – tai ne tik reali turtinė padėtis, bet ir protingų galimybių gauti pajamas išnaudojimas. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ieškovė stengiasi pagal galimybes derinti studijas ir darbą, gauna pastovias pajamas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, tačiau šių pajamų jai neužtenka, kad galėtų save savarankiškai išsilaikyti. Be to, ieškovei jau kartą buvo suteikta paskola studijoms ir pragyvenimo išlaidoms apmokėti, tačiau AB bankas „Snoras“ bankrutavo, o paskola dabar yra iš jos išieškoma (b.l. 160-161).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai konstatavo visas paramos būtinumo pilnamečiam besimokančiam asmeniui sąlygas, t. y. kad ieškovė sulaukusi pilnametystės studijuoja dieniniame skyriuje Vilniaus Universiteto Tarptautinio verslo mokykloje, padarė išvadą, kad ji mokosi pažangiai ir nustatė atsakovo galimybę teikti išlaikymą pilnametei studijuojančiai dukrai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad neabejotinai ieškovei yra reikalinga tėvų finansinė parama, kol ji studijuos, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmos instancijos teismo motyvais dėl išlaikymo pilnamečiam vaikui teikimo sąlygų ir paramos reikalingumo, plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pirmos instancijos teismas įvertino tai, kad ieškovė galimai neišnaudojo visų galimybių gauti lėšų studijų išlaidoms padengti ir kad pasirinko studijų programą ne pagal tėvų finansines galimybes, todėl studijų kainos apmokėjimo išlaidų neįtraukė į būtiniausių išlaidų sąrašą.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad didžiąją laiko ir pajėgumų dalį ieškovė, siekdama įgyti aukštąjį išsilavinimą, turi skirti mokymuisi, todėl negali dirbti visos darbo dienos ir savarankiškai savęs išlaikyti, bei tai, kad išsilavinimas šiuolaikinėje visuomenėje yra svarbi sąlyga, kad žmogus galėtų kurti savarankišką ir visavertį gyvenimą, dalyvauti visuomeninėje, kultūrinėje veikoje, pažymi, jog ieškovės tikslas įgyti aukštąjį išsilavinimą nagrinėjamu atveju turėtų būti remiamas, sudarant sąlygas jai įgyvendinti šį tikslą.

Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad aptariama pareiga išlaikyti pilnametį vaiką, kuriam būtina parama, kai jis mokosi ir jam nesukakę 24 metai, tenka abiem tėvams, tačiau tai nereiškia, jog vienam tėvui teikiant išlaikymą vaikui, antrasis gali būti nuo šios pareigos atleistas. Kaip savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, net sunki tėvų materialinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui. Nustatydamas paramos būtinumą ir vaiko išlaikymo dydį, teismas privalo atsižvelgti ir įvertinti tėvų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006; 2007 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2007; 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2012 ir kt.). Teismas, nustatydamas tėvų turtinę padėtį, turi išsiaiškinti kiekvieno iš tėvų gaunamas pajamas ir turimą turtą, kitus pagal įstatymą išlaikomus vaikus. Pažymėtina, kad įrodymus dėl tėvų turtinės padėties pateikia šalys (CPK 178 str.) ir prireikus teismas juos išsireikalauja savo iniciatyva (CPK 376 str. 1 d.).

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas privalo išlaikyti tik vieną vaiką, t.y. ieškovę. Nors jis teigia, kad turi prižiūrėti sergantį tėvą, kuriam reikalinga nuolatinė tiek fizinė, tiek finansinė pagalba, kuri per mėnesį, pasak atsakovo, sudaro apie 300 Lt (b.l. 39), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtina, kad atsakovo tėvas gauna pensiją ir save išsilaiko, o duomenų, kad būtent atsakovas teikia tėvui finansinę paramą, kuri per mėnesį sudaro 300 Lt, jis nepateikė. Atsakovui su sutuoktine D. M. nuosavybės teise priklauso po 7945/15890 dalis žemės sklypo ir po ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų bei kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (b.l. 116-122). Iš VĮ „Regitra“ pažymos matyti, kad atsakovo vardu registruotų transporto priemonių nėra (b. l. 51). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas dirba ir jo gaunamas vidutinis mėnesinis atlyginimas sudaro apie 2 500 Lt (po mokesčių atskaitymo) (b. l. 59), o finansiniai įsipareigojimai bankui per mėnesį sudaro 200 Lt (b.l. 52-54, 39). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo su apeliaciniu skundu pateikti rašytiniai įrodymai (b.l. 147-150) paneigia pirmos instancijos teismo darytas prielaidas, kad ieškovas gauna pajamų iš individualios veiklos, todėl laikytina, kad atsakovo mėnesinės pajamos sudaro 2 500 Lt. Tuo tarpu ieškovės motina, trečiasis asmuo D. M., 2013-02-04 Sodros duomenimis, dirba nuo 2011-05-02, tačiau duomenų apie jos gaunamas pajamas nėra. Iš trečiojo asmens su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikto Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-11 sprendimo matyti, kad ji iš darbo UAB „DSP Import“ buvo atleista būtent minėtu teismo sprendimu nuo 2011-11-18 (b.l. 171-174). Iš trečiojo asmens paaiškinimų matyti, kad ji yra bedarbė, nuo 2013-02-15 registruota darbo biržoje (b.l. 179), oficialių pajamų šiuo laikotarpiu negauna, gamina papuošalus, taiso drabužius ir tokiu būdu kas mėnesį užsidirba apie 800 Lt, viena išlaiko pilnamečius vaikus ir 4 kambarių butą (duomenys neskelbtini) (b.l. 114). Trečiajam asmeniui priklauso 4 kambarių butas (duomenys neskelbtini), kuriam nuo 2011-08-18 apribota disponavimo juo teisė, areštuota ¼ buto dalis (b.l. 124-127).

Sutiktina su apelianto teiginiu, kad nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, turi būti vertinamas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju neįžvelgia akivaizdaus trečiojo asmens nenoro dirbti ir piktnaudžiavimo savo padėtimi. Byloje surinkti faktiniai duomenys neteikia pagrindo išvadai, kad trečiasis asmuo nedirba ir neturi darbinių pajamų dėl ne objektyvių priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės motina, nors oficialiai ir nedirba, tačiau pragyvenimui bando užsidirbti atlikdama atsitiktinius darbus ir savo neoficialių pajamų nesistengia nuslėpti. Be to, pripažintini nepagrįstais apelianto teiginiai, jog trečiasis asmuo gauna įvairaus pobūdžio pajamų, kurių pirmos instancijos teismas nevertino (pvz. darbas LNOBT paramos fonde „Orfėjaus lyra“ ir pan.) (CPK 178 str.).

Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovės mamos turtinę padėtį galima vertinti kaip blogesnę lyginant su atsakovo. Nors ieškovės mama ir turi savo vardu registruoto vertingesnio nekilnojamojo turto, kuriame su vaikais gyvena, tačiau šiuo metu yra bedarbė (b. l. 17) ir faktiškai išlaiko du pilnamečius vaikus, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas turėtų dengti 70 proc. ieškovei reikalingos išlaikymo sumos.

Be to, apeliaciniame skunde atsakovas kelia ir priteisto išlaikymo dydžio pagrįstumo klausimą. Apeliantas abejoja, ar ieškovei yra būtinas odontologinis gydymas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai tik apelianto samprotavimai, nes atsakovas nepateikia jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės pateiktą UAB „Baldentas“ pažymą, kurioje nurodoma, kad viena iš žandikaulio sąnario skausmo ir riboto išsižiojimo priežasčių gali būti netaisyklingas sąkandis. Norint tai kontroliuoti reikalingas gydymas, kurio kaina 7600 Lt (b.l. 72). Pastebėtina, kad remiantis CPK 12 str. civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.).

Nesutiktina ir su apelianto teiginiu, kad ieškovės odontologinio gydymo išlaidos per visą teiktinos paramos laikotarpį sudarys 13 939 Lt, todėl jos yra akivaizdžiai per didelės. Pastebėtina, kad apelianto nurodyta suma susidarytų, jei parama ieškovei būtų mokama iki 24 metų, t.y. iki 2017-02-05, tačiau studijų pabaiga yra numatoma 2015-03-01 (b.l. 7), todėl atsakovo pozicija, kad gydymo išlaidos iš viso sudarys 13 939 Lt, neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovei reikalinga iš abiejų tėvų mėnesio parama sudaro 800 Lt.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju visos nurodytos aplinkybės leidžia pripažinti, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovei yra reikalinga parama, teiktina CK 3.194 str. 3 d. pagrindu, nustatė tinkamą jos dydį, atsižvelgęs į ieškovės poreikius, bei tinkamai įvertino atsakovo ir trečiojo asmens realią turtinę padėtį bei galimybę teikti dukrai paramą, kol ieškovė baigs bakalauro studijas Vilniaus Universiteto Tarptautinėje verslo mokykloje, bet ne ilgiau nei sulauks 24 metų amžiaus.

Be to, pažymėtina, kad teisės į išlaikymą atsiradimo ir bylos iškėlimo momentas paprastai nesutampa ir tai, kad asmuo į teismą kreipėsi ne iš karto po to, kai sulaukė pilnametystės, nėra pagrindas konstatuoti, kad išlaikymas jam nebuvo reikalingas. CK 3.200 str. nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Taigi, jeigu pilnamečiam vaikui vis dar yra reikalingas išlaikymas, o tėvas (tėvai) šios pareigos nebevykdo, vaikas įgyja teisę kreiptis į teismą pareikšdamas ieškinį dėl išlaikymo priteisimo jo neteikiančiam tėvui (tėvams). Išlaikymo įsiskolinimo priteisimo galimybę laiko atžvilgiu riboja CK 1.125 str. 9 p. nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas (esant atsakovo prašymui jį taikyti) ir CK 3.200 str. įtvirtintas maksimalus laikotarpis (treji metai), už kurį įsiskolinimas gali būti priteisiamas. Byloje nustatyta, kad atsakovas pareigos teikti išlaikymą nebevykdė ieškovei baigus vidurinę mokyklą., t.y. paskutinis pervedimas buvo atliktas 2011-07-15 (b.l. 42). Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas pagrįstai nuo 2011-07-15 iki 2012-08-10 (ieškinio padavimo teismui dienos), skaičiuojant po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, iš viso už 13 mėn., neviršijant įstatyme nustatytos ribos, priteisė 5200 Lt įsiskolinimą (CK 3.194 str. 3 d., 3.200 str., CPK 376 str. 3 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog ieškovė nebandė prisiteisti išlaikymo iš tėvo iš karto, kai tėvas nebeteikė išlaikymo, neturėtų atimti iš jos teisės gauti išlaikymo skolą, nes ši teisė įtvirtinta teisės normose. Ši išvada atitinka ir kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. T. ir E. T. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-188/2007; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje K. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-516/2011; 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2012). Pažymėtina, kad vien tai, jog išlaikymą nurodytu laikotarpiu ieškovei teikė motina, nėra pagrindas konstatuoti, kad tėvo teikiamas išlaikymas vaikui nebuvo reikalingas ir jį nuo įstatyme įtvirtintos pareigos vykdymo galima atleisti. Nesutiktina su apelianto pozicija, kad pirmos instancijos teismas, priteisdamas išlaikymo įsiskolinimą, peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad šeimos bylų nagrinėjimas turi tam tikrų ypatumų, susijusių su teismo vaidmeniu nagrinėjant tokio pobūdžio bylas. CPK 376 str. 3 d. suteikia teismui teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. teismas gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Taigi nagrinėjamu atveju būtent šia įstatymo suteikta teise pirmos instancijos teismas ir pasinaudojo.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paramos teikimo santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus tam tikroms ar paaiškėjus naujoms aplinkybėms, teismo sprendimu priteista atitinkamo dydžio parama, esant suinteresuoto asmens prašymui šiuo klausimu, gali būti pakeista, priimant naują sprendimą.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.