- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-22
- Bylos Nr.
- 2S-933-153/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- Z. R.
- Atsakovas
- A.
pirmosios instancijos teismo teisėja Eridana Paltanavičienė;
Procesinio dokumento kategorijos: 122.1., 122.3, 122.5, 110.1.
NUTARTIS
2010 m. balandžio 22 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Z. R. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 1 d. nutarties dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-1043-802/2010 pagal ieškovo Z. R. ieškinį atsakovei A. R. dėl santuokinio turto padalijimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Z. R. prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės A. R. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą lA1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas). Ieškovas nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus šių priemonių, atsakovė gali perleisti nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, taip apsunkindama sprendimo vykdymą, atsižvelgiant į įsigijusio sąžiningo įgijėjo teises, jeigu statiniai būtų perleisti tretiesiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 1 d. nutartimi ieškovo Z. R. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės A. R. vardu Nekilnojamojo turto registre registruotam ginčo turtui netenkino.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad ieškovas patikslintu ieškiniu prašė padalinti ginčo turtą tarp jo ir atsakovės natūra. Ieškovas iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kurios rodytų grėsmės, jog atsakovė gali perleisti ginčo turtą tretiesiems asmenims, kilimo galimybę ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes (pvz., kad atsakovė vykdytų turimo turto realizavimą ar pan.), t. y. kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių pasunkės ar taps negalimas teismo sprendimas. Teismo nuomone, vien tai, jog atsakovei yra reiškiamas reikalavimas dėl turto padalijimo, bet ieškovui nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių pasunkės ar taps negalimas teismo sprendimas, nėra pagrindo teigti, kad atsakovė vengs įvykdyti priimtą teismo sprendimą, juolab kad šalių santuoka nutraukta, o turtas atsakovės žinioje yra daugiau kaip 10 metų, jis nėra įkeistas ar areštuotas ir pan. Teismas sprendė, jog ieškovas nenurodė jokių svarbių priežasčių bei nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, dėl ko atsakovė galėtų vengti vykdyti priimtą teismo sprendimą, laikė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeistas ir proceso ekonomiškumo principas (žymiai padidėtų bylinėjimosi išlaidos dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo bei antstolių darbo). Teismas atkreipė ieškovo dėmesį į tai, jog priėmus ieškovo ieškinį ir iškėlus teisme bylą, remiantis CK 4.254 str. 1 d. 6 p. ir 4.255 str. 1 d. 6 p., apie bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso iškėlimą yra pranešama viešam registrui, kuriame, gavus tokį teismo pranešimą, daroma atžyma. Tokia žyma viešame registre naikinama ir disponavimas turtu faktiškai tampa galimas tik turto savininkui pateikus registratoriui byloje priimtą įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl daikto teisinio statuso.
Atskiruoju skundu ieškovas Z. R. prašė pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės: areštuoti atsakovės A. R. vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą lA1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančius (duomenys neskelbtini) . Ieškovas nurodė šiuos motyvus:
1) teismas neatsižvelgė į prašymo dėl ginčo turto arešto motyvus, neatsižvelgė į tai, kad nekilnojamojo turto vertė didelė, kad egzistuoja reali grėsmė, jog atsakovė, su kuria sprendžiamas ginčas dėl santuokinio turto padalinimo, gali perleisti šį turtą tretiesiems asmenims, todėl teismo sprendimas padalinti šį turtą gali būti neįvykdytas, atsižvelgiant į pastatus įsigijusio sąžiningo įgijėjo teises (CK 4.96 str.). Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nenurodė grėsmės būsimo sprendimo vykdymui kilimo aplinkybių;
2) nemaža ieškinio suma jau pati savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti riziką, jog būsimas teismo sprendimas bus neįvykdytas. Teismas neatsižvelgė į didelę ieškinio sumą ir ginčijamo dalintino nekilnojamojo turto vertę, neatsižvelgė į tai, kad šalių santykiai nėra geri, kad atsakovė geruoju nesutinka padalinti santuokinio turto, šio turto dalybos sprendžiamos teisme. Aplinkybė, kad ginčo turtas registruotas tik atsakovės vardu, patvirtina grėsmę galimam šio turto perleidimui iki bylos sprendimo, jeigu nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tai, kad apie bylos iškėlimą pranešama viešajam registrui, nėra pakankama apsauga dėl ginčijamo turto perleidimo apribojimo, nes žyma apie bylą nėra laikinoji apsaugos priemonė;
3) teismo motyvas, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeistas proceso ekonomiškumo principas, yra neteisingas ir nepagrįstas. Priešingai, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovė perleistų dalintiną turtą, reikėtų papildomai ginčyti perleidimo sandorius ir tuomet procesas būtų sudėtingesnis, ilgesnis ir brangesnis, o bylinėjimosi išlaidos padidėtų. Šiuo atveju pranešimas apie areštą Turto areštų registrui ir žymos registro duomenyse padarymas, taikant laikinąsias apsaugos priemones nesudaro didelių išlaidų, lyginant su proceso išlaidomis, ginčijant turto perleidimo sandorius, reikalaujant žalos atlyginimo;
4) prašymas dėl ginčo nekilnojamojo turto arešto, kol vyksta ši byla, yra pagrįstas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad reikalavimas prašymą dėl laikinųjų priemonių taikymo pagrįsti įrodymais yra numatytas, kuomet prašoma teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos (CPK 148 str. 2 d.). Pateikus teismui ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kuomet yra pagrindas manyti, kad jų nepritaikius būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimo į atskirąjį skundą atsakovė A. R. nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis
Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas turi nustatyti, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinių prielaidų pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas klausimas, ar nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo Z. R. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvusios sutuoktinės A. R. vardu registruotam nekilnojamam turtui, yra pagrįsta ir teisėta. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-428/2008; ir kt.). Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl ieškinio didelė suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą, kaip procesinio pobūdžio apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo išsprendimas, vien tik esant ieškinio didelei sumai (kurią savo nuožiūra nustato ieškovas), bet neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus faktines bylos aplinkybes (Konstitucijos 109 str.). Kiekvienu atveju teismas turi vertinti individualias bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į atsakovo (atsakovų) finansines galimybes, ir tik tokiu atveju spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys santuokos nutraukimo byloje nepasidalino 65 867,00 Lt vertės turto, ieškovas prašo dalinti turtą natūra ir paskirti jam 33 113,00 Lt vertės nekilnojamąjį turtą.. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė gali perleisti ginčo turtą tretiesiems asmenims ir taip padaryti žalos ieškovui. Atsakovei pareikštų reikalavimų suma ir faktinės aplinkybės, nurodytos ieškinio pareiškime, nesudarė pakankamo pagrindo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis siekiama užtikrinti ieškovo pareikštų reikalavimų tinkamą įvykdymą. Ieškinio pareiškimo duomenys patvirtina, kad atsakovė gyvena ginčo turto buvimo adresu ir naudojasi turtu nuo ištuokos įregistravimo momento 1999-02-25 (b. l. 1-4,9), byloje nėra duomenų, kad atsakovės finansines galimybes nėra pakankamai geros ir dėl to gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką . Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo ir pagrįstumo klausimą. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad teismo motyvai, kurių pagrindu atsakovei nepritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nepagrįsti. Taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-1006/2009; 2009 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-665/2009; ir kt.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju atsakovei pareikštų reikalavimų mastas tokios grėsmės nepatvirtina.
Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad teismas nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo principu, ir šiuo pagrindu apelianto skundą patenkinti. Esant tokioms aplinkybėms skundžiama nutartis nekeistina, atskirasis skundas netenkintinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 1 d. nutarties nekeisti.