Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Kasparlita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3560-560/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,OSV“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Kasparlita“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia (tretysis asmuo byloje – Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarė Genovaitė Šiško).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

Atsiliepimas į atskirąjį skundą CPK 318 straipsnio nustatyta tvarka nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą. Atsakovo argumentai dėl ieškinio pagrįstumo negali būti sprendžiami šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, tai yra nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi ieškinio reikalavimų pagrįstumas gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Apeliantas pagrįstai teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad ieškovo ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, galėtų būti patenkintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civ. byloje AB ,,flyLAL-Lithuanian Airlines“ v. Latvijos įmonė „Air Baltic Corporation“ A/S, Latvijos įmonės „Air Baltic Corporation“ filialas Lietuvoje, oro uostas „Ryga“ (bylos Nr. 2-949/2008, kat. 110.1; 130.1)). Vienu iš atskirojo skundo argumentų apeliantas nurodo tai, kad ieškinį šioje byloje pateikė tokios teisės neturintis asmuo, dėl ko jį turi būti atsisakyta priimti (CPK 137 str. 2 d. 8 p.), o tuo atveju, jeigu ieškinys buvo priimtas, jis turi būti paliktas nenagrinėtas (CPK 296 str. 1 d. 3 p.). Tokią poziciją apeliantas motyvuoja tuo, kad ieškovas yra pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu, o vadovaujantis ĮBĮ 30 straipsnio ketvirtąja dalimi, 31 straipsnio pirmąja dalimi, pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduojama, administratorius turi teisę vykdyti tik tas funkcijas, kurios nurodytos ĮBĮ 31 straipsnio pirmojoje dalyje, tuo tarpu administratoriaus teisė reikšti ieškinį CK 6.66 straipsnyje nustatyta tvarka nėra numatyta. Tačiau teisėjų kolegija šį apelianto argumentą laiko nepagrįstu, kadangi teismo nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto neužkerta galimybės įmonės likvidatoriui reikšti ieškinius likviduojamos įmonės vardu. ĮBĮ nenumato draudimo pareikšti tokius ieškinius bankrutavusios įmonės likvidavimo stadijoje, be to, likviduojama įmonė, kol ji nėra pasibaigusi ir neišregistruota iš juridinių asmenų registro, yra civilinių teisinių santykių subjektas, turintis įstatymuose numatytas teises ir pareigas, tarpe jų teisę pareikšti teisme ieškinį bankrutavusios įmonės kreditorių interesais dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., 30 str.; CPK 42 str., CK 2.95 str. 3 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi A. B. santechnikos montavimo darbų įmonė v. M. B., A. B. (bylos Nr. 2A-411/2005, kat. 21.6; 24.2; 27.3.2.5; 27.8.2; 35.6.1; 126.7 )).

Teisėjų kolegija pažymi, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliantas nurodė, kad jo finansinė padėtis yra gera, todėl nėra grėsmės, kad teismo sprendimas, jeigu jis bus palankus ieškovui, nebus įvykdytas arba jo vykdymas bus apsunkintas. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad aplinkybė, jog reikalavimo suma yra didelė, nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tada, kai yra įrodymų, jog galima reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, gaunamas pajamas nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia objektyvios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Todėl būtina įvertinti, ar atsakovo pateikti duomenys apie bendrovės turtinę padėtį paneigia prielaidas, jog dėl didelės ginčo sumos teismo sprendimas ieškinio patenkinimo atveju galėtų būti neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkėtų. Pagal atsakovo pateikto įmonės balanso duomenis, atsakovo turtas laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. sudarė 2 795 405 Lt (b. l. 16). Taigi į bylą nepateikti aktualūs realią šiandienos atsakovo turtinę padėtį pagrindžiantys įrodymai. Ta aplinkybė, kad atsakovo turimas nekilnojamasis turtas yra išnuomotas, šiuo metu nėra įkeistas ar kitaip apsunkintas, taip pat nepaneigia teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo galimumo ieškinio patenkinimo atveju. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu yra siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką šalių finansinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš nagrinėjant bylą, kad būtų reali galimybė įgyvendinti priimtą teismo procesinį sprendimą. Esant sąstingiui nekilnojamojo turto rinkoje, šioje ūkio srityje veikiančių įmonių turtinės padėties stabilumo užtikrinimas ginčo nagrinėjimo laikotarpiu yra ypač svarbus ieškovo interesų užtikrinimo atžvilgiu. Be to, tai, kad kitoje byloje Vilniaus apygardos teismas atmetė likviduojamos UAB ,,OSV“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui UAB ,,Kasparlita“, nesudaro pagrindo netenkinti ieškovo prašymo ir šioje byloje. Pastebėtina, kad ginčo suma šioje byloje yra kur kas didesnė (649 000 Lt) nei civilinėje byloje Nr. 2-3280-623/2009, kurioje laikinąsias apsaugos priemones teismas atsisakė taikyti (178 122 Lt), o, kaip matyti iš minėtoje civilinėje byloje priimtos 2009 m. balandžio 8 d. pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas laikinąsias apsaugos priemones atsisakė taikyti būtent atsižvelgdamas į ieškinio sumą (b. l. 24).

Atmestini apelianto argumentai, jog klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstai išspręstas jam apie tai nepranešus. Teismas, nustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, turėjo pagrindo taikyti CPK 148 straipsnio pirmosios dalies taisyklę ir ieškovo prašymą dėl šių priemonių taikymo nagrinėti nepranešus atsakovui. CPK 148 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimama rašytinio proceso tvarka, o remiantis CPK 153 straipsnio antrąja dalimi rašytinio proceso atveju į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Minėtos teisės normos suponuoja išvadą, kad apie prašymo nagrinėjimą atsakovas turi būti informuojamas, tačiau jis nėra kviečiamas į teismo posėdį ir jame nedalyvauja. Taigi realiai dėl labai trumpų terminų (trys dienos) atsakovas neturi galimybės pateikti teismui savo argumentų, prašymų ir pan. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, kaip jau minėta, yra susijęs su tam tikrais atsakovui nustatomais ribojimais, todėl pagrindinis (neskaitant šalies teisės žinoti apie prasidėjusį teisminį procesą ir pan.) informavimo tikslas yra kuo greičiau suteikti atsakovui galimybę prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę. Tuo remdamasi, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nepranešimas atsakovui apie klausimo nagrinėjimą laikinųjų priemonių taikymo atveju nedaro teismo nutarties nepagrįsta, neteisėta ir dėl to nėra neteisingai išsprendžiamas klausimas (CPK 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.