Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-01-19 · Administracinė byla Nr. A-1552-261/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-12-01Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-01-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-19
Bylos Nr.
A-1552-261/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02858-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
V. J.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1552-261/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02858-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 9.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. S-96(7-33/2014); 2) įpareigoti Mokestinių ginčų komisiją nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valstybinė mokesčių inspekcija, VMI) 2013 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (32.41-GPM)-RM-3365; 3) įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti pareiškėjui VMI 2013 m. birželio 7 d. sprendime Nr. (20.16-06)-331-40487 nurodytą 100 Lt žyminį mokestį į pareiškėjo nurodytą J. G. banko sąskaitą.

Nurodė, kad valstybės biudžetui nėra skolingas. Atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai žyminio mokesčio permoką įskaitė gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) nepriemokai padengti. Pareiškėjo manymu, nei iš Kauno apskrities VMI 2013 m. birželio 3 d. išvados dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) Nr. 2601666, kuria remiantis priimtas ginčijamas VMI sprendimas, nei iš ginčijamo sprendimo negalima spręsti, kokiems jo įsiskolinimams padengti buvo panaudota turima 100 Lt žyminio mokesčio permoka. Teigė, kad Lietuvos valstybės įsiskolinimas jam yra daug didesnis (1 079 380 Lt), todėl ne jis turi sumokėti mokestinę nepriemoką, o atsakovas nurodytą sumą, kaip permoką, jam privalo grąžinti. Pažymėjo, jog Mokestinė ginčų komisija pripažįsta pareiškėjo permokos sumą (1 079 380 Lt) ir patvirtina tariamos mokestinės pareiškėjo priemokos nebuvimą, nes jos iš pareiškėjo permokos sumos neatskaičiuoja. Pareiškėjo manymu, VMI ir MGK privalėjo išreikalauti duomenis apie jam nustatytą žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar vis dar slepiamą padarytą žalą. Akcentavo, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 17 d. nutartimi patvirtino pareiškėjo 100 Lt žyminio mokesčio permoką, tačiau pagal mokesčių administratoriaus turimus dokumentus buvo nepagrįstai fiksuota jo skola valstybei, t. y., kad jis už 2012 metus turėjo tariamai susidariusią 11 659 Lt GPM nepriemoką. Taip pat pabrėžė, jog MGK ir VMI nepagrįstai nedaro skirtumo tarp žyminio mokesčio grąžinimo ir „įskaitymo“ pareiškėjui, nes pareiškėjas prašė šią sumą jam grąžinti, o ne įskaityti. Nurodė, kad iš esmės jis reikalauja, kad jo sumokėta žyminio mokesčio suma būtų grąžinta jam arba tikrajai tų pinigų savininkei – pareiškėjo mamai J. G..

Pareiškėjas nesutiko su MGK 2014 m. gegužės 21 d. sprendime Nr. S-96(7-33/2014) padaryta išvada, kad VMI 2013 m. gegužės 28 d. raštas Nr. (32.41-GPM)-RM-3365 yra informacinio pobūdžio. Pareiškėjo tvirtinimu, šis dokumentas yra administracinis sprendimas dėl mokestinio ginčo, kurį pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 151 straipsnio nuostatas MGK privalėjo nagrinėti. Pažymėjo, jog minėtu raštu VMI apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti mokestį, taip pat atsisakė tenkinti jo 2013 m. gegužės 1 d. prašymą grąžinti mokesčio permoką. Teigė, jog MGK 2014 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. S-96(7-33/2014) yra negaliojantis, nes jo nepasirašė nei vienas komisijos narys.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija, nesutikdama su pareiškėjo skundu, pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 18–19), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad mokesčių permokos grąžinimo procedūra atliekama vadovaujantis MAĮ nustatyta tvarka, t. y. mokesčių mokėtojui grąžinama permokos suma, kuri liko jos sumą įskaičius nepriemokai padengti. Kitaip tariant, jei mokesčių mokėtojas neįvykdo mokestinės prievolės, ją už jį įvykdo mokesčių administratorius, padengdamas nepriemoką fiksuojama permoka. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju Kauno apskrities VMI, gavusi pareiškėjo 2013 m. gegužės 28 d. prašymą grąžinti žyminio mokesčio permoką, 2013 m. birželio 3 d. išvadoje Nr. 2601666 nurodė, jog pagal Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-625-414/2013 yra pradinis pagrindas grąžinti 100 Lt žyminį mokestį, o, atlikusi pareiškėjo fiksuojamų nepriemokų analizę (11 659 Lt GPM nepriemoka pagal pareiškėjo GPM deklaraciją už 2012 metus, kuri turėjo būti sumokėta iki 2013 m. gegužės 2 d.), ginčijamu 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-40487 nusprendė padengti dalį pareiškėjo nepriemokos ir negrąžinti žyminio mokesčio. Pabrėžė, kad pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, jog jis padengė susidariusią GPM nepriemoką.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiu, kad VMI ir MGK privalėjo surinkti informaciją apie pareiškėjui nustatytą žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar vis dar slepiamą padarytą žalą. Akcentavo, kad vienas iš esminių viešosios teisės principų – viešojo administravimo subjektui yra leidžiama elgtis tik taip, kaip numatyta jo veiklą reglamentuojančiose teisės normose ir jo veiklai nėra taikomas privatinės teisės principas, nustatantis, kad galima elgtis taip, kaip nėra draudžiama įstatymų. Šią poziciją grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teigė, jog šiuo atveju teisės aktai nenustato, kad VMI ir MGK kompetencijai yra priskirtas ginčų dėl galimai neteisėtų valdžios institucijų veiksmų nagrinėjimas, todėl minėtos valstybės institucijos neturi teisinio pagrindo reikalauti ir vertinti duomenis, susijusius su tokių ginčų nagrinėjimu. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokios teisės normos nustato tokius įgaliojimus.

Pažymėjo, jog MGK pareiškėjo skundo dalį dėl VMI 2013 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (32.41-GPM)-RM-3365 išnagrinėjo, šį raštą įvertindama kaip informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentą, kuris nesukelia pareiškėjui neigiamų teisinių pasekmių. Teigė, jog pareiškėjo skundžiamą 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. S-96(7-33/2014) priėmė savo įgaliojimų ribose.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu (I t., b. l. 29–33) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2014 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. S-96(7-33/2014) dalį, kuria palikta nenagrinėta pareiškėjo skundo dalis dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (32.41-GPM)-RM-3365 ir įpareigojo Mokestinių ginčų komisiją iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 27 d. skundo dalį dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (32.41-GPM)-RM-3365. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus 2013 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. (20.16-06)-331-40487, kuriuo pareiškėjo turima 100 Lt žyminio mokesčio permoka įskaityta pareiškėjo dalies nepriemokos padengimui bei MGK 2014 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. S-96 (7-33/2014) dalies, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl VMI 2013 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (32.41-GPM)-RM-3365, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, jog nors pareiškėjas aiškaus reikalavimo dėl mokesčių administratoriaus 2013 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. (20.16-06)-331-40487 skunde nesuformulavo, tačiau iš MGK pateikto skundo dėl šio sprendimo bei teismui suformuluoto reikalavimo įpareigoti atsakovą grąžinti žyminio mokesčio permoką turinio, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su šiuo atsakovo sprendimu ir siekia jį panaikinti.

Vadovavosi MAĮ 87 straipsnio 1 dalimi, VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintomis Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Pažymėjo, kad įsiteisėjusia Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. I-625-414/2013, nutarta V. J. grąžinti 100 Lt žyminį mokestį 2012 m. lapkričio 16 d. sumokėtą į VMI sąskaitą.

Nustatė, kad VMI informacinės sistemos, kurioje pateikiami duomenys apie mokesčių mokėtojų prievoles, duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skolingas valstybei 11 659 Lt GPM už 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį, kuris turėjo būti sumokėtas iki 2013 m. gegužės 2 d. Pareiškėjo skundo teiginį, kad jis nėra skolingas valstybės biudžetui, tuo pačiu nurodydamas ir tai, kad Lietuvos valstybės įsiskolinimas jam yra daug didesnis (1 079 380 Lt), todėl ne jis turįs sumokėti mokestinę nepriemoką, o atsakovas nurodytą sumą (1 079 380 Lt), kaip permoką, jam privalo grąžinti, teismas laikė skolos valstybės biudžetui egzistavimo pripažinimu. Atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad ši mokestinė prievolė ginčijamo sprendimo dieną buvo įvykdyta. Taip pat kritiškai vertino pareiškėjo skundo argumentus dėl mokesčių administratoriaus pareigos išsiaiškinti apie pareiškėjui nustatytą žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar vis dar slepiamą padarytą žalą. Pažymėjo, kad pagal Taisykles, sprendžiant prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą ir teisėtumą, mokesčių administratoriui tokia pareiga nenustatyta. Be to, priteista turtinė ir neturtinė žala, patirta dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nėra apmokestinama jokiais mokesčiais.

Apibendrinęs tai, darė išvadą, kad centrinis mokesčių administratorius ginčijamu 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-40487 pareiškėjo turima 100 Lt žyminio mokesčio permoka pagrįstai padengė dalį pareiškėjo GPM nepriemokos, todėl šis sprendimas yra teisėtas ir nėra teisinio pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą grąžinti 100 Lt žyminio mokesčio permoką pareiškėjui. Atitinkamai teisėta ir pagrįsta, teismo vertinimu, pripažintina ir MGK 2014 m. gegužės 21 d. sprendimo dalis, kuria patvirtintas minėtas atsakovo 2013 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. (20.16-06)-331-4048, todėl panaikinti šią MGK sprendimo dalį ir patenkinti pareiškėjo skundą šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Pasisakydamas dėl MGK atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl VMI 2013 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (32.41-GPM)-RM-3365, teismas pažymėjo, jog faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas 2013m. gegužės 1 d. pateikė prašymą atsakovui perskaičiuoti jam apskaičiuotą GPM už 2011 ir 2012 m. ir grąžinti permoką, tokiu būdu inicijuodamas mokestinį ginčą (MAĮ 2 str. 21 d.). Nurodė, kad analogiškai pareiškėjo 2013 m. gegužės 1 d. prašyme keliamo ginčo pobūdį vertino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS438-905/2013, kurioje, remdamasis MAĮ 145 ir 147 straipsnių nuostatomis, išaiškino, kad ginčas dėl VMI 2013 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (32.41-GPM)-RM-3365 iš pradžių turėjo būti išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka. Vadovaudamasis minėtoje teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais, pareiškėjas 2014 m. vasario 27 d. kreipėsi į MGK su skundu, kuriame, be kita ko, skundė VMI 2013 m. gegužės 28 d. administracinį sprendimą Nr. (32.41-GPM)-RM-3365.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs atsakovo 2013 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (32.41-GPM)-RM-3365 turinį, sprendė, jog MGK ginčijamame sprendime nepagrįstai minėtą atsakovo raštą laikė informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentu. Nurodė, jog iš ginčijamo rašto turinio matyti, kad atsakovas, nurodydamas, kad mokesčių administratorius savo iniciatyva neperskaičiuoja ir negrąžina permokėto GPM, iš esmės priėmė sprendimą atsisakyti perskaičiuoti GPM ir grąžinti pareiškėjui šio mokesčio permoką už 2011–2012 metus, t. y. priėmė valinį individualų administracinį aktą, kuris pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Pažymėjo, jog ginčijamame atsakovo rašte esantis teiginys, kad jo teikiamas paaiškinimas mokesčių mokėtojui neturi teisės akto galios ir reiškia kompetentingos valstybės institucijos nuomonę mokesčių įstatymų ar kitų teisės aktų reglamentuojamais klausimais, nesudaro pagrindo kitaip vertinti šio dokumento turinio.

Apibendrindamas visa tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad MGK nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl atsakovo 2013 m. gegužės 28 d. rašto Nr. (32.41-GPM)-RM-3365, todėl šią 2014 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. S-96(7-33/2014) dalį panaikino ir, remdamasis MAĮ 151 straipsniu, įpareigojo Mokestinę ginčų komisiją iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl minėto atsakovo rašto.

III.

Pareiškėjas V. J. padavė apeliacinį skundą (I t., b. l. 37–42, 61–65), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalis dėl pareiškėjo prašymų panaikinti MGK 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. S-96(7-33/2014) ir įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjui VMI 2013 m. birželio 7 d. sprendime Nr. (20.16-06)-331-40487 nurodytą 100 Lt žyminį mokestį ir jose priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nenustatė, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 16 d. į VMI sąskaitą žyminį mokestį sumokėjo iš savo motinos J. G. lėšų, kurias 2012 m. lapkričio 15 d. išėmė iš jos sąskaitos ir 2012 m. lapkričio 16 d. įnešė grynais į tuščią savo sąskaitą. Tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, nesivadovauta protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė, jog pareiškėjo motina neprivalo mokėti VMI iš pareiškėjo reikalaujamų sumų arba nenurodė tokią pareigą įtvirtinančių įstatymų, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių nuostatas.Teismas neturėjo kritiškai vertinti tik pareiškėjo skunde pateiktų argumentų, nes kritiškas vertinimas yra būtinas nagrinėjant visą bylą. Teismas nepagrįstai kritiškai nevertino atsakovo argumentų.Teismas nepagrįstai ir neteisėtai netyrė, nenagrinėjo ir nenustatė, kad atsakovas nepagrįstai, neteisėtai reikalauja iš pareiškėjo per valstybės biudžetą ir mokesčius finansuoti nusikalstamas grupuotes ir susivienijimus.Teismas nepagristai ir neteisėtai netyrė, nenagrinėjo ir nenustatė, jog aplinkybė, kad priteista turtinė ir neturtinė žala, patirta dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nėra apmokestinama jokiais mokesčiais, nėra pagrindas netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų. Teigia, jog Lietuvos valstybė pareiškėjo dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo patirtą turtinę ir neturtinę žalą privalo padengti nepriklausomai nuo to, ar ji yra apmokestinama mokesčiais. Teismas nepagrindė ir nepaaiškino, kurias išvadas norėtų pagrįsti patirtos žalos neapmokestinimu.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė, kad Lietuvos valstybės įsiskolinimas pareiškėjui yra daug didesnis (1 079 380 Lt), todėl ne pareiškėjas turi sumokėti mokestinę nepriemoką, o atsakovas minėtą įsiskolinimą. Teismas nepagrįstai darė išvadą, jog pareiškėjas pripažino skolos valstybės biudžetui egzistavimą, nes skola šiuo atveju yra laikytinas tik galutinis Lietuvos valstybės įsiskolinimas pareiškėjui dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Kita vertus, pareiškėjo nuomone, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Lietuvos valstybė jam yra skolinga, tačiau be pagrindo nenagrinėjo Lietuvos valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir jais pareiškėjui padarytos žalos dydžio, į bylą neišreikalavo LITEKO sistemos duomenų, pareiškėjo nurodytų bylų medžiagos, todėl VAAT sprendimas skundžiamose dalyse yra nepagrįstas ir neteisėtas.2014 m. gruodžio 27 d. pareiškėjui paštu gavus Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. A2-1-370/2014 paaiškėjo, kad Lietuvos valstybė jam jau yra skolinga 96 095,39 Lt už Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų veiksmais civilinėse bylose padarytą turtinę bei 30 000 Lt neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą į jį (II t., b. l. 28), kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą ir prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais, tapačiais išdėstytiesiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiomis nuostatomis, patikrinęs bylą iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis ir iš naujo jų nekartodamas tik papildo jas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui grąžintina žyminio mokesčio 100 Lt permoka pagrįstai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-40487 įskaičiuota Gyventojų pajamų mokesčio 11 659 Lt nepriemokai padengti, kuri pagal pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją už 2012 m. turėjo būti sumokėta iki 2013 m. gegužės 2 d. Pareiškėjas įsiskolinimo nepaneigė, todėl teismas remiasi atsakovo pozicija, kad pareiškėjas turi GPM įsiskolinimą. Esant įsiskolinimui, mokesčių administratorius, remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojo permokėtą mokesčių sumą pagrįstai įskaitė mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėjo ne tik žyminio mokesčio permoką, bet ir kitą jam grąžintino mokesčio permoką. Tokia išvada daroma remiantis aplinkybe, kad pareiškėjas mokesčio permokos nenurodė teikdamas metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją ir neteikė atskiro prašymo mokesčių administratoriui dėl tokių sumų grąžinimo, todėl atsakovas 2013 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. (20.16-06)-331-40487 priėmimo metu neturėdamas minėtų dokumentų pagrįstai sprendė tik dėl žyminio mokesčio įskaitymo pareiškėjo mokestinei priemokai padengti.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysVaida Urmonaitė-Maculevičienė