- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-12
- Bylos Nr.
- A-2650-756/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01251-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- Z. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. S. (Z. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. S. (Z. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Z. S. (Z. S.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. buvo kalinamas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis: buvo laikomas kamerose, kuriose trūko vietos, spintelių, šviesos, buvo šalta. Kameroje Nr. 303 buvo tik vienas stalas, keturios kėdės, trūko vietos, langai mediniai, o ne plastikiniai, buvo šalta. Kameroje Nr. 1 trūko vietos, nebuvo stalo, kėdžių, buvo tik trys spintelės, kuriose su kitais nuteistaisiais turėjo laikyti drabužius, higienos reikmenis ir maistą. Visų kamerų, kuriose buvo laikomas, neprisimena. Pareiškėjas teigė, kad šalta buvo ir koridoriuje bei prausykloje, joje taip pat sklido nemalonus kvapas nuo tualetų, kuriuose vietoje klozetų buvo tik skylės. Pareiškėjas nurodė, kad iš pradžių buvo apgyvendintas į kameros tipo patalpose, kuriose buvo žemesnės kastos nuteistieji, dėl to kiti nuteistieji su juo nebendravo ir jis jautėsi pažemintas. Skundų pareigūnams neteikė, nes bijojo, kad su juo bus susidorota. Pareiškėjui buvo apribota galimybė gauti trumpalaikius pasimatymus su sugyventine E. Ž.. Pareiškėjas teigė patyręs psichologinį spaudimą iš Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų, kurie reikalavo, kad jis teiktų informaciją apie kitus nuteistuosius, už nepadarytus nusižengimus jam skirdavo nuobaudas, todėl pateko į drausmės grupę, o vėliau į karcerį. Pareiškėjas teigė, kad į lauką galėjo išeiti tik 1 val. per dieną, teikė prašymus perkelti į kitą būrį, tačiau prašymai nebuvo tenkinami. Pareiškėjas teigė patyręs dvasinių išgyvenimų, diskomfortą, pablogėjo jo sveikata, gyvenimo kokybė, sutriko miegas, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią prašė atlyginti.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimuose į skundą prašė jį atmesti.
4. Vilniaus PN paaiškino, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2014 m. balandžio 18 d. ir buvo pasodintas į karantino gyvenamąją patalpą Nr. 109, kurioje buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., po to buvo perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 4-303-05. Vilniaus PN karantino patalpos Nr. 109 plotas 19,78 kv. m, joje įrengtos 3 dviaukštės lovos, t. y. 6 miegamosios vietos, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, nes tenka apie 3,3 kv. m ploto. Karantino patalpos yra laikino laikymo gyvenamosios patalpos, kuriose laikomi visi asmenys, atvykę planiniu etapu, jose asmenys laikomi trumpai, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Vilniaus PN karantino patalpa Nr. 109 dažniausiai nėra visiškai užpildyta, dėl didelio nuteistųjų judėjimo asmenų skaičius paros metu gali kisti kelis kartus. Šios patalpos dieną nėra rakinamos ir nuteistieji gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 4-303-05 (ketvirtojo neteistųjų būrio 303 gyvenamoji patalpa, 5 miegamoji vieta), kurios plotas 32,02 kv. m, joje įrengta 10 miegamų vietų, vienam nuteistajam tenka apie 3,2 kv. m ploto. Vilniaus PN nėra kaupiami duomenys apie nuteistųjų skaičių, laikomų gyvenamosiose patalpose, todėl tikslių duomenų pateikti nėra galimybės. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Nurodo, kad pareiškėjas jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų atliko šiose kamerų tipo patalpose bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. IK, Nr. 7K, Nr. 9K, Nr. 16K, Nr. 17K, Nr. 18K, Nr. 21K, Nr. 1D, Nr. 7D, Nr. 10D. Kamerų tipo patalpos Nr. IK plotas 13,05 kv. m (įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,65 kv. m), Nr. 7K plotas 11,29 kv. m (įrengtos 2 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,28 kv. m), Nr. 9K plotas 11,6 kv. m (įrengtos 2 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,54 kv. m), Nr. 16K plotas 14,46 kv. m (įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,74 kv. m), Nr. 17K plotas 14,99 kv. m (įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,69 kv. m), Nr. 18K plotas 30,47 kv. m (įrengtos 7 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,71 kv. m), Nr. 21K plotas 13,82 kv. m (įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,65 kv. m, drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 1D plotas 12,69 kv. m (įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,63 kv. m), Nr. 7D plotas 14,39 kv. m (įrengtos 4 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,77 kv. m). Visose išvardytose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar kamerų tipo patalpose, turi būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų plotą. Visos Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, drausmės grupės gyvenamosios patalpos, kamerų tipo patalpos įrengtos pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nustatytus reikalavimus. Visose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų apšvietimą, įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, patalpos vėdinamos per langus, įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Kiekviename I gyvenamojo korpuso (bendrabučio gyvenamosios patalpos) aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus, t. y. po 1 (vieną) kiekvienam nuteistųjų būriui. Sanitariniuose mazguose įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Atskirose patalpose I korpuso cokoliniame aukšte įrengta prausykla, joje įrengti dušai nuteistiesiems. II gyvenamajame korpuse (kamerų tipo patalpos ir drausmės grupės gyvenamosios patalpos) kiekvienoje kameroje ir drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje įrengti sanitariniai mazgai, atskirti nuo gyvenamųjų patalpų ištisinėmis sienomis, nuobaudas atliekantys nuteistieji prausiasi šiame pastate įrengtoje prausykloje. Visos patalpos aprūpintos inventoriumi pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprūpinimo normos). Pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Vilniaus PN netoleruoja neformalių nuteistųjų tradicijų (subkultūros) apraiškų ir kastų sistemos įstaigoje, o vadovaujasi įstatymais ir nuteistųjų lygybės principu. Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai sąžiningai atlieka savo tarnybines pareigas, kiekvienoje situacijoje stengiasi būti objektyvūs ir nešališki, pagarbiai elgiasi su nuteistaisiais bei kitais asmenimis, stengiasi konfliktines situacijas spręsti taikiai ir objektyviai. Nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui grėstų pavojus 4-ame nuteistųjų būryje bei drausmės grupėje, todėl konstatuota, kad jis nepagrįstai atsisako vykdyti administracijos nurodymą gyventi paskirtose vietose. Vilniaus PN administracija nuteistuosius į būrius (gyvenamąsias patalpas) skirsto atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) reikalavimus. Pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl Vilniaus PN pareigūnų psichologinio spaudimo nėra kreipęsis. 2014 m. balandžio 18 d. – 2016 m. gegužės 20 d. pareiškėjas buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų 3 kartus (2014 m. lapkričio 25 d. –2014 m gruodžio 3 d., 2015 m. birželio 4 d. – 2015 m. birželio 19 d., 2015 m. liepos 29 d. – 2015 m. rugpjūčio 13 d.), tačiau šiais laikotarpiais jis su prašymais suteikti trumpalaikius pasimatymus į administraciją nesikreipė. Pareiškėjo skundas nepagrįstas jokiais įrodymais, o į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo Z. S. skundą atmetė.
6. Teismas nurodė, kad pareiškėjo buvimo Vilniaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 p.).
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., t. y. 13 dienų, buvo apgyvendintas į Vilniaus PN karantino gyvenamąją patalpą Nr. 109. Pagal Pataisos įstaigų vidus tvarkos taisyklių 62 ir 64 punktus, karantino patalpoje asmenys įprastai laikomi trumpą laiką, tai patvirtino ir atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1003-858/2015 yra pažymėjęs, kad karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, todėl vienam asmeniui skaičiuotinas minimalus plotas yra 3,6 kv. m. Vilniaus PN nurodė, kad karantino patalpos Nr. 109 plotas yra 19,78 kv. m, joje 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka apie 3,3 kv. m ploto, šioje patalpoje dažniausiai ne visos vietos būna užimtos, tačiau tikslių duomenų, kiek joje buvo asmenų pareiškėjo laikymo metu, negali pateikti, nes tokių duomenų nekaupia. Teismas konstatavo, kad jei karantino patalpoje Nr. 109 visos vietos būtų užpildytos, atsižvelgus į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vienam asmeniui tenkantis plotas tektų mažesnis nei 3,6 kv. m, t. y. iki minimalios ploto normos trūktų 0,30 kv. m ploto. Pareiškėjas nurodė, kad su juo šioje patalpoje buvo dar 7 nuteistieji, tačiau nepateikė nei vardų, nei pavardžių ar kitų juos individualizuojančių požymių, todėl teismas sprendė, jog šioje kameroje nebuvo laikoma daugiau nuteistųjų, nei joje yra miegamųjų vietų. Teismas konstatavo, kad esant užpildytoms visoms miegamoms vietoms karantino patalpoje 2014 m. balandžio 18–30 d. pareiškėjo laikymo laikotarpiu (13 dienų) iki minimalios ploto normos trūko apie 0,3 kv. m ploto, toks ploto trūkumas nedidelis. Kadangi karantino patalpoje pareiškėjas buvo laikomas trumpą laiką, jo pažeistos teisės dėl ploto trūkumo pripažinimas būtų pakankama ir teisinga satisfakcija.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 1 – 20 d. buvo perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 4-303-05, kurios plotas 32,02 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, t. y. vienam nuteistajam tenka 3,2 kv. m ploto, taigi vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas (3,1 kv. m) atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad šioje patalpoje jis buvo laikomas kartu su dar 11 kitų nuteistųjų, tačiau aplinkybių nedetalizavo, todėl teismas abejojo, kad minėtoje patalpoje kartu su pareiškėju buvo laikoma daugiau nuteistųjų, nei joje yra miegamųjų vietų. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN laikėsi teisės aktų, pareiškėjui užtikrino vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą (3,1 kv. m.) jo laikymo bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 4-303-05 metu.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ne visą laiką bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 4-303-05, nes sistemingai darė pažeidimus ir paskirtoms nuobaudoms atlikti Vilniaus PN direktoriaus nutarimais buvo apgyvendintas šiose kameros tipo patalpose: Nr. IK, plotas 13,05 kv. m (įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,65 kv. m), Nr. 7K, plotas 11,29 kv. m (įrengtos 2 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,28 kv. m), Nr. 9K, plotas 11,6 kv. m (įrengtos 2 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,54 kv. m), Nr. 16K, plotas 14,46 kv. m (įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,74 kv. m), Nr. 17K, plotas 14,99 kv. m (įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,69 kv. m), Nr. 18K, plotas 30,47 kv. m (įrengtos 7 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,71 kv. m), Nr. 21K, plotas 13,82 kv. m (įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,65 kv. m). Vilniaus PN nepateikė duomenų, kiek minėtose kamerose kartu su pareiškėju buvo laikoma nuteistųjų, tačiau pažymėjo, kad vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Teismas sprendė, kad net ir esant užpildytoms visoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas (3,6 kv. m), atėmus sanitarinio mazgo plotą, atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.
10. Už padarytus nusižengimus Vilniaus PN direktoriaus nutarimais pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę ir iš viso drausmės grupės gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo 511 dienų. Drausmės grupės gyvenamosios patalpos, kurios laikytinos kameros tipo patalpomis, Nr. 1D plotas 12,69 kv. m (įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,63 kv. m), Nr. 7D plotas 14,39 kv. m (įrengtos 4 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas 1,77 kv. m) – vienam asmeniui trūko 0,45 kv. m ploto, Nr. 10D (plotas 14,66 kv. m, 4 miegamosios vietos) – jeigu sanitarinis mazgo plotas 1,77 kv. m, tai vienam asmeniui šioje kameroje trūko 0,38 kv. m ploto. Esant užpildytoms visoms vietoms kamerose Nr. 7D ir 10D, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, atėmus sanitarinio mazgo plotą, buvo vidutiniškai apie 0,42 kv. m mažesnis, nei nustatytas minimalus, o kameroje Nr. 1D nustatyto minimalaus ploto vienam asmeniui užteko. Teismas pripažino, kad pareiškėjui būnant drausmės grupės patalpose Nr. 7D ir 10D vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, tačiau sprendžiant valstybės, kuriai atstovauja Vilniaus PN, atsakomybės klausimą svarbu įvertinti tai, kad pareiškėjas sistemingai ir nuolat darė pažeidimus, už kuriuos minėtais Vilniaus PN nutarimais buvo paskirtos nuobaudos – jis buvo perkeltas į drausmės grupę. Vilniaus PN nutarimų jis neskundė, vadinasi, sutiko nustatytais pažeidimais. Teismas sprendė, kad pareiškėjas savo neteisėtais veiksmais sąmoningai susikūrė sau tokias sąlygas, dėl kurių patyrė tam tikrų nepatogumų.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš karantino gyvenamosios patalpos buvo perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą. Nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo nepatirti nepatogumų dėl ploto trūkumo kameroje, jei būtų laikęsis Vilniaus PN nustatytos tvarkos ir jos nepažeidęs.
12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo teiginius, kad kamerose buvo šalta, trūko spintelių, šviesos, vietoj plastikinių langų buvo mediniai, nebuvo įrengtas unitazas, nuo unitazo prausykloje sklido nemalonus kvapas, jog šalta buvo ne tik kamerose, bet ir koridoriuje bei prausykloje, pažymėjo, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11–12 punktuose, drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai įtvirtinti minėtų taisyklių 13–14 punktuose, o kameros tipo patalpų reikalavimai įtvirtinti taisyklių 16–17 punktuose.
Atsiliepimas
13. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN atsiliepime pateikė duomenis, jog patalpos, kuriose teko gyventi pareiškėjui, įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, visose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Kiekviename I gyvenamojo korpuso (bendrabučio gyvenamosios patalpos) aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus, t. y. po 1 (vieną) kiekvienam nuteistųjų būriui. Sanitariniuose mazguose įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Atskirose patalpose I korpuso cokoliniame aukšte įrengta prausykla, joje įrengti dušai nuteistiesiems. II gyvenamajame korpuse (kamerų tipo patalpos ir drausmės grupės gyvenamosios patalpos) kiekvienoje kameroje ir drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje įrengti sanitariniai mazgai, atskirti nuo gyvenamųjų patalpų ištisinėmis sienomis. Šiame korpuse nuobaudas atliekantys nuteistieji prausiasi šiame pastate įrengtoje prausykloje. Visos patalpos aprūpintos inventoriumi pagal Aprūpinimo normas. Teismas konstatavo, kad nors pareiškėjas konkretizavo, kad kameroje Nr. 303 ir Nr. 1, jo manymu, buvo laikomas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, tačiau savo argumentų nepagrindė jokiais įrodymais. Vilniaus PN Ūkio skyriaus 2017 m. gegužės mėnesio pažyma patvirtina, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 18 d. –2016 m. gegužės 20 d. laikotarpiu su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į pataisos įstaigos direktorių nesikreipė. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jis buvo laikomas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.) 222 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti. Byloje esantys Vilniaus PN direktoriaus nutarimai patvirtina, kad pareiškėjas į kameros tipo patalpas ir drausmės grupės gyvenamąsias patalpas buvo perkeltas paskirtoms nuobaudoms atlikti, t. y. dėl padarytų nusižengimų. Pareiškėjas pripažįsta, kad turėjo galimybę pasivaikščioti 1 val. per dieną, todėl teismas sprendė, kad Vilniaus PN laikėsi teisės aktų, reglamentuojančių nuteistųjų, kuriems paskirtos nuobaudos, pasivaikščiojimo trukmę ir neteisėtų veiksmų neatliko.
15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog jam buvo ribojama teisė į trumpalaikius pasimatymus su sugyventine E. Ž., tačiau konkrečiai nenurodė, kada ši teisė buvo ribojama, taip pat nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija atsisakė suteikti trumpalaikius pasimatymus su sugyventine. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų 3 kartus (2014 m. lapkričio 25 d. – 2014 m. gruodžio 3 d., 2015 m. birželio 4 d. – 2015 m. birželio 19 d., 2015 m. liepos 29 d. – 2015 m. rugpjūčio 13 d.), tačiau šiais laikotarpiais jis su prašymais suteikti trumpalaikius pasimatymus į administraciją nesikreipė. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su prašymais suteikti trumpalaikius pasimatymus į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė, konstatavo, jog vien abstraktūs teiginiai dėl trumpalaikių pasimatymų nesuteikimo, nepagrindžiant ir neįrodant aplinkybės, kad laisvės atėmimo įstaigos administracijai buvo teikti prašymai skirti trumpalaikius pasimatymus, o ji tokio prašymo netenkino, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad laisvės atėmimo įstaigos administracija pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai.
16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kurie iš Vilniaus PN pareigūnų jo atžvilgiu galbūt atliko neteisėtus veiksmus, kada šie veiksmai buvo atlikti, kokiomis aplinkybėmis bei kaip tai galėjo paveikti galimus pareiškėjo išgyvenimus. Iš byloje esančios 2014 m. lapkričio 28 d. tarnybinio tyrimo išvados Nr. 33-184 matyti, kad dėl pataisos įstaigos administracijos nurodymų nevykdymo pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas tyrimas, konstatuota, kad pareiškėjas atsisakė bausmę atlikti drausmės grupėje dėl asmeninių priežasčių, priežastis nurodyti atsisakė, o duomenų, kad jam grėstų pavojus gyvybei ar sveikatai, nenustatyta. 2015 m. birželio 18 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 33-90 konstatuota, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti pareigūno nurodymus eiti į 4-ąjį būrį dėl asmeninių priežasčių, kurių nenurodys; pavojaus jo gyvybei ar sveikatai taip pat nebuvo nustatyta. Pareiškėjas negalėjo nurodyti priežasčių, kodėl atsisako vykdyti pareigūnų nurodymus, ir kitų patikrinimų metu (2015 m. liepos 31 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-114, 2015 m. rugpjūčio 10 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-117. Pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti keli tarnybiniai tyrimai, tačiau nė viename jis nepaaiškino, kodėl atsisakė vykdyti pareigūnų nurodymus. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendė, kad galima aplinkybė, jog nuteistieji yra susiskirstę į grupes, turi turėti realios įtakos nuteistojo asmenybei, pvz., kelti realią grėsmę jo sveikatai ar gyvybei, arba turi būti kitas svarus pagrindas, kuriuo remiantis, nuteistąjį būtų galima izoliuotai ar atskirai laikyti nuo kitų nuteistųjų tam, kad būtų įgyvendintas bent vienas iš BVK 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų. Pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio teiginius, kurių nepakanka konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.
17. Teismas, įvertinęs diskomfortą dėl ploto trūkumo, pareiškėjui būnant drausmės grupės patalpose Nr. 7D ir 10D, sprendė, kad pasekmes už jo neteisėtus veiksmus, dėl kurių jo laikymo sąlygos buvo pablogintos, turi prisiimti pats pareiškėjas, nes tik nuo jo veiksmų priklausė perkėlimas į blogesnes sąlygas, t. y. iš bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos į drausmės grupę. Pareiškėjo asmens sveikatos istorija patvirtina, jog pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl miego sutrikimo. Teismas vertino, kad toks sveikatos sutrikimas yra niekuo neišsiskiriantis nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, taip pat nepatvirtina, kad jis atsirado būtent dėl pareiškėjo laikymo minėtose patalpose, o įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant netinkamų laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą pareiškėjas nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas konstatavo, kad ploto trūkumas drausmės grupės patalpose ir karantino patalpoje (apie 0,3 kv. m) buvo nedidelis, karantino patalpoje pareiškėjas buvo laikomas trumpą laiką, o patekimas į drausmės grupę priklausė tik nuo jo paties veiksmų, todėl jo pažeistos teisės dėl ploto trūkumo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.
III.
19. Pareiškėjas Z. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, tenkinti jo skundą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus, PN 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
20. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su Vilniaus PN atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis, nes atvykęs į pataisos įstaigą 2014 m. balandžio 18 d. buvo patalpintas į laikino laikymo patalpą, iš kurios buvo perkeltas į kitą – karantino patalpą Nr. 109, kurioje jam trūko ploto, joje laikomi žemesnei kastai priskiriami nuteistieji. Dėl to pareiškėjas vėliau buvo žeminamas, patyrė stresą gyvendamas bendrabučio tipo patalpoje Nr. 4-303-05. Vilniaus PN administracija toleruoja subkultūrų egzistavimą pataisos įstaigoje, tam įrodyti pareiškėjas prašo apklausti su juo bausmę atlikusius kitus nuteistuosius. Dėl subkultūrų pareiškėjas teigia turėjęs atsisakyti gyventi drausmės grupėje ir buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas, dėl to neteko galimybės pasivaikščioti, apsipirkti ir kt. teisių, kurias būtų turėjęs atlikdamas nuobaudą drausmės grupėje, taigi patyrė diskriminaciją. Pareiškėjas tvirtina, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 4-303-5 buvo laikomas kartu su dar 11 asmenų, joje buvo įrengta 6 dvigulės lovos, tai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Taip pat ir kitose kamerose bei bendrabučio tipo patalpose jam nebuvo užtikrinamas minimalus plotas. Drausmės grupės patalpoje Nr. 1D buvo laikomi iš viso 4 asmenys, buvo įrengtos 2 dviaukštės lovos, todėl pareiškėjas buvo laikomas kankinančiomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis, o Vilniaus PN atsiliepime pateikė neteisingus duomenis. Kamerose nebuvo stalo, kėdžių, o tik spintelės, dėl to tekdavo laikyti karštas lėkštes su maistu rankose. Vilniaus PN medicinos darbuotojai netinkamai vykdė savo pareigas, nepagrįstai skyrė pareiškėjui antibiotikus, neskyrė vitaminų, netinkamai jį gydė. Pareiškėjas teigia, kad dėl priskyrimo žemesnei nuteistųjų kastai patyrė psichinių išgyvenimų, sukrėtimą, buvo gydytas psichiatro migdomaisiais vaistais. Jam nepagrįstai buvo suteikiama galimybė tik vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą išaiškinimui, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui. Vilniaus PN dažnai nebūna šilto vandens ir nebūna sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinama tinkama oro ventiliacija, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, oro temperatūra. Maistas buvo neskanus, jo energetinė vertė per maža. Pareiškėjas nurodo, prašė būti perkeltas į kitą būrį, nes jam grėsė pavojus, tačiau perkeltas nebuvo, o problemų negalėjo nurodyti dėl nesaugumo. Pareiškėjo nuomone, jo išdėstytos aplinkybės patvirtina neteisėtus Vilniaus PN pareigūnų veiksmus, nežmoniškas gyvenimo sąlygas, jo patirtą neturtinę žalą, kurios atlyginimas turėtų būti jam priteistas.
Šalies argumentai
21. Pareiškėjas taip pat prašo, kad jei teismui nepakaks esamos informacijos iš pareiškėjo procesinių dokumentų, išreikalauti su jo nurodytomis aplinkybėmis susijusius įrodymus ir duomenis iš Vilniaus PN, Vilniaus visuomenės sveikatos centro, Seimo kontrolierių, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir sveikatos apsaugos ministerijos dėl Vilniaus PN vykdytų patikrinimų.
Atsiliepimas
22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
23. Vilniaus PN nurodo, kad pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi suformuota teismų praktika, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Byloje kilo ginčas dėl 14 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo.
25. Pareiškėjas skunde teigė, kad jam Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose, kamerose trūko ploto, baldų, apšvietimas buvo netinkamas, buvo šalta, taip pat buvo šalta koridoriuje bei prausykloje, kurioje sklido nemalonus kvapas nuo tualetų, pareiškėjas buvo apgyvendintas kameros tipo patalpose su žemesnės kastos nuteistaisiais, dėl to vėliau patyrė nemalonumų, buvo pažemintas, skundų neteikė, nes bijojo, kad su juo bus susidorota, buvo apribota galimybė gauti trumpalaikius pasimatymus su sugyventine, patyrė psichologinį spaudimą iš Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų, už nepadarytus nusižengimus jam skirdavo nuobaudas, todėl pateko į drausmės grupę, o vėliau į karcerį, į lauką galėjo išeiti tik 1 val. per dieną, teikė prašymus perkelti į kitą būrį, tačiau prašymai nebuvo tenkinami. Pareiškėjas teigė patyręs dvasinių išgyvenimų, diskomfortą, pablogėjo jo sveikata, gyvenimo kokybė, sutriko miegas, t. y. neturtinę žalą, kurią prašė atlyginti.
26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 18–30 d. pareiškėjo laikymo laikotarpiu karantino patalpoje, kuri prilyginama kamerų tipo patalpoms (13 dienų) iki minimalios ploto normos trūko apie 0,3 kv. m ploto, toks ploto trūkumas nedidelis; kadangi karantino patalpoje pareiškėjas buvo laikomas trumpą laiką, teismas sprendė, kad jo pažeistos teisės dėl ploto trūkumo pripažinimas būtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Teismas nustatė, kad drausmės grupės kamerose Nr. 7D ir 10D, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gegužės 24 d. ir nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. birželio 20 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, atėmus sanitarinio mazgo plotą, buvo vidutiniškai apie 0,42 kv. m mažesnis, nei minimalus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas kamerų tipo patalpose tekusį pareiškėjui plotą, jį skaičiavo neįtraukdamas užimamo sanitarinio mazgo ploto. Teismas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų ir sprendė, kad pareiškėjas galėjo nepatirti nepatogumų dėl ploto trūkumo kamerose, jei būtų laikęsis Vilniaus PN nustatytos tvarkos ir jos nepažeidęs, ploto trūkumas buvo nežymus, todėl konstatavo kad pažeidimo pripažinimas būtų pakankama ir teisinga satisfakcija ir pareiškėjo skundą atmetė.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės teigdamas, kad teismas netinkamai įvertino esančius byloje įrodymus, nepagrįstai nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ir nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
29. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK ) 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
30. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).
32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
33. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, o 11¹.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui. Įvertinusi byloje pateiktus Vilniaus PN duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas bendrabučio tipo patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m patalpos ploto. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį Vilniaus PN kamerų tipo patalpų plotą, išskaičiavo kamerų sanitarinio mazgo užimamą plotą. Pažymėtina, kad į kameroje esantį sanitarinį mazgą ir kitus įrenginius, esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui Vilniaus PN kamerų tipo patalpose (išskyrus karantino patalpas) teko nuo 3,6 kv. m iki 5,8 kv. m kamerų ploto (b. l. 155–156), todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti nacionalinės teisės pažeidimo. Atėmus kamerose esančio sanitarinio mazgo plotą ir įvertinus pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, pripažintina, kad šiuo aspektu jo teisės taip pat pažeistos nebuvo, nes jam teko ne mažiau kaip 3 kv. m kamerų ploto.
34. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimo dėl 13 dienų nesuteikto minimalaus ploto jam būnant karantino patalpoje Nr. 109.
35. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad jis neturėjo galimybės ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti visą kūną po šiltu vandeniu, jam buvo tiekiamas netinkamos kokybės maistas, nesuteikiamas tinkamas gydymas, pažymi, jog pareiškėjas šiais argumentais skundo reikalavimų negrindė, todėl apeliacinės instancijos teisme jie nenagrinėtini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 str. 6 d.).
36. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria ir nekartoja pirmosios instancijos teismo išvadų nagrinėjant pareiškėjo skundo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas, jo gyvenimo sąlygų Vilniaus PN atitikimo Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėms, Aprūpinimo normoms, teisės aktų nustatytiems reikalavimams, dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo pareiškėjui, kalinių suskirstymo į kastas, subkultūros toleravimo pataisos įstaigoje bei pareigūnų netinkamo elgesio. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas įvertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus įrodymus, susijusius su minėtomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, nėra pagrindo išreikalauti ir tirti naujų įrodymų (ABTĮ 142 str. 3 d.).
37. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ar tik pakanka pripažinti padarytą pareiškėjo teisių pažeidimą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
38. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).
39. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).
40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Tačiau sprendžiant dėl neturtinės žalos formos ir (ar) dydžio turi būti analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.
41. Nagrinėjamu atveju neturtinę žalą sukėlę veiksniai nebuvo pakankamai intensyvūs, tačiau šie veiksmai nepriimtini žmogaus orumo požiūriu, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų (CK 6.250 str.).
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytus pažeidimus, atsižvelgusi į jų pobūdį, tai, kad pažeidimai truko neilgą laiką, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, konstatuoja, kad pareiškėjui priteistinas 50 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
43. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas iš dalies yra pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisiamas 50 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Z. S. (Z. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti.
,,Pareiškėjo Z. S. (Z. S.) skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui Z. S. (Z. S.) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.