- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-919-823/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-01084-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Vytautas Zelianka, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Atsakovas
- UAB „DLG“
- Ieškovas
- APREO LOGISTICS S
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „DLG“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo APREO LOGISTICS S.A. ieškinį atsakovui UAB „DLG“ dėl atlyginimo už vežimo paslaugas priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas APREO LOGISTICS S.A. kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „DLG“ 3 370 eurų skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 428,15 eurų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad savo įsipareigojimus pagal su atsakovu 2008 m. lapkričio 28 d. sudarytą sutartį dėl krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais (toliau – ir Sutartis) įvykdė tinkamai, t. y. 2008 m. gruodžio 5 d. pateikė transporto priemonę ir priėmė krovinį Turkijoje, pagal važtaraštį nuvežė krovinį į paskirties punktą Lietuvoje ir 2008 m. gruodžio 12 d. krovinį iškrovė. Atsakovas pretenzijų dėl suteiktų krovinio vežimo paslaugų nepareiškė, 2008 m. gruodžio 22 d. išrašytą sąskaitą-faktūrą priėmė, tačiau su ieškovu neatsiskaitė, nors buvo ne kartą ragintas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. vasario 17 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.
Atsiliepimas
Atsakovas prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo nurodė, kad 2008 m. gruodžio 12 d. iškrovimo vietoje buvo pastebėtas krovinio pažeidimas, t. y. 3 paletės buvo sugniuždytos, todėl padarytas įrašas krovinio gabenimo važtaraštyje. Kadangi krovinio pažeidimas įvyko transportavimo metu, ieškovas yra už tai atsakingas. 2008 m. gruodžio 19 d. ieškovui pateikta pretenzija dėl 3 325,36 eurų žalos. Ieškovas nesąžiningai pasirinko dokumentinį procesą, kad jam nebūtų galima pareikšti priešpriešinio reikalavimo. Įvertinus atsakovo priešpriešinį reikalavimą, tenkintina ieškinio dalis lieka 44,64 eurų. Atsakovas taip pat nurodė, kad su ieškiniu nepateikta įrodymo, patvirtinančio 70 eurų išlaidas už Carnet TIR (dokumentą muitiniam tranzitui, kai prekės gabenamos autotransportu į/iš šalių, neprisijungusių prie Europos Bendrijos tranzito sistemos).
Ieškovas atsiliepimu į prieštaravimus prašė palikti preliminarų sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad atsakovas taiko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir atsisako mokėti atlyginimą už krovinio pervežimą, tačiau jis nepateikė įrodymų, kad dalis krovinio sugadinta ir patirti 3 325,36 eurų nuostoliai. Iš šalių susirašinėjimo matyti, jog atsakovas ieškovui pretenzijų dėl netinkamai pervežto krovinio nepareiškė, priešingai – sutiko, kad krovinys pervežtas tinkamai, sutiko su atlyginimo suma, tačiau vėliau nurodė, kad negali laiku sumokėti dėl sunkios įmonės finansinės padėties. Pretenzijos dėl nuostolių atsirado tik tada, kai buvo pateiktas ieškinys teismui. Įrašas važtaraštyje apie sugadintas prekes suteikia reikalavimo teisę atsakovui, taigi atsakovas per dvejus metus turėjo galimybę reikšti ieškinį teisme. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) nustato, kad draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme. Net jeigu atsakovui būtų pripažinta tokia teisė, jam tenka pareiga įrodyti žalos dydį. Taip pat atsakovo reikalavimams ieškovo atstovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą (baigėsi 2009 m. gruodžio 27 d.), kadangi Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (toliau – ir CMR konvencija) numato sutrumpintą vienerių metų ieškinio senatį tokiems reikalavimams pareikšti. Ieškinio senatį gali sustabdyti pretenzijos pateikimas, tačiau atsakovas turi įrodyti, kad pretenzija buvo pateikta. Atsakovo pateiktoje fakso, siųsto nedarbo dieną, išklotinėje nėra duomenų, iš kokio fakso ir kas buvo siųsta. Ieškovas pasirinko dokumentinį procesą dėl jo operatyvumo ir ekonominių sumetimų, o ne siekdamas piktnaudžiauti. Ieškovas taip pat nurodė, kad Sutarties 18 punkte susitarta, jog atsakovas sumokės vežėjui 3 300 eurų atlyginimą bei kompensuos išlaidas už TIR procedūrą. TIR knygelė galioja tik vienam gabenimui ir baigus gabenimą po muitinio įforminimo grąžinama ją išdavusiai asociacijai. Užmokestį už TIR nustato ją išduodanti institucija, užmokesčio suma nepriklauso nuo vežėjo valios.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. preliminarų sprendimą, kuriuo iš atsakovo UAB „DLG“ ieškovo APREO LOGISTICS S.A. naudai priteista 3 370 eurų skolos, 428,15 eurų bylinėjimosi išlaidų, iš viso 3 798,15 eurų bei 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ginčo santykiams taikytina CMR konvencija (CK 1.13 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2006; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006), taip pat vadovaujamasi CK 6.38 straipsnio nuostata, numatančia, kad šalys privalo tinkamai, laiku, sąžiningai vykdyti savo sutartines prievoles; krovinių vežimą reglamentuojančiomis 6.808 ir 6.813 straipsnių normomis; normomis, numatančiomis, kada skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę – CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 6.260 straipsniu. CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatas. Kartu vežėjas turi kompensuoti su krovinio vertės sumažėjimu susijusias kitas išlaidas. Nors CMR važtaraštyje yra atžyma, jog pristatytas krovinys su apgadinimais, tačiau atsakovas patirtų nuostolių fakto ir priežastinio ryšio tarp sutarties pažeidimų ir patirtų nuostolių neįrodė. Ieškovas, reikšdamas ieškinį dokumentinio proceso tvarka, įgyvendino dispozityvumo principą, piktnaudžiavimo teise teismas nenustatė, atsakovui neužkirstas kelias kreiptis į teismą dėl savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimo. Atsakovas apie ieškovo ieškinį bei teismo priimtą preliminarų sprendimą sužinojo 2010 m. vasario mėn., taigi atsakovui buvo žinoma ieškovo pozicija bei argumentai, tačiau atsakovas nepasinaudojo teise pareikšti teisme savarankišką ieškinį. Teismas konstatavo, kad įskaitymas yra negalimas, nes dėl atlyginimo už pervežimo paslaugas yra iškilęs ginčas. Jeigu vienos šalies reikalavimas nėra akivaizdus, apibrėžtas (ginčijamas teisme), jo negalima įskaityti (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, atsakovas privalėjo ieškovui raštu pranešti apie tai, kokio dydžio skola yra įskaitoma (CK 6.131 straipsnio 1 ir 2 dalys, 6.38 straipsnio 3 dalis). Atsakovo 2008 m. gruodžio 19 d. finansinė pretenzija negali būti laikoma tinkamu pranešimu, kadangi atsakovas neįrodė, jog pretenziją ieškovas gavo. Kadangi dokumentiniame procese draudžiama pareikšti priešieškinį, atsakovo teisė į nuostolių atlyginimą gali būti realizuojama paduodant ieškinio pareiškimą bendra tvarka, o priešpriešinių reikalavimų įskaitymas galimas vykdymo procese. Šalių susirašinėjimai patvirtina, kad atsakovas sutiko su ieškovo reikalaujama suma, pretenzijų nereiškė, nurodė, kad negali pervesti pinigų dėl sunkios finansinės padėties ir siūlė atidirbti už skolą, tačiau ieškovui toks skolos grąžinimo būdas buvo nepriimtinas. Atsakovas sutartimi įsipareigojo ieškovui ir kompensuoti išlaidas už TIR procedūrą. Kai tarptautiniai pervežimai vykdomi su TIR–CARNET dokumentais, vadovaujamasi Muitinės konvencija dėl tarptautinio krovinių vežimo su TIR knygelėmis (TIR konvencija). Lietuvoje TIR knygeles vežėjams išduoda Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava”, ir už tai ima mokestį, kuris ieškovo vykdyto vežimo atveju sudarė 70 eurų. TIR knygelė teismui nepateikta, kadangi baigus gabenimą po muitinio įforminimo ji grąžinama ją išdavusiai asociacijai.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „DLG“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
CMR važtaraštis su įrašu, kad krovinys pristatytas su apgadinimais, nėra leistinas įrodymas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 424 straipsnio 1 dalis), todėl teismas, priėmęs prieštaravimus, turėjo pripažinti, kad dokumentinis procesas buvo pradėtas nepagrįstai ir pasiūlyti ieškovui spręsti ginčą pagal ginčo teisenos taisykles. Minėtas CMR važtaraščio įrašas reiškia, kad remiantis CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalimi ieškovas buvo atsakingas už žalos padarymą ir jo reikalavimas visiškai sumokėti už pervežimą nebuvo pagrįstas.Teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, kokia žala buvo padaryta dėl krovinio sugadinimo, yra negalima, nes dėl CPK 430 straipsnio 4 dalyje numatytų bylos nagrinėjimo ribų dokumentiniame procese draudžiama nagrinėti krovinio apgadinimo klausimą. Pasirinkęs dokumentinį procesą ieškovas atėmė atsakovui galimybę reikšti priešieškinį ir įrodinėti, kad ieškovas netinkamai įvykdė pervežimo prievolę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašė palikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. galutinį sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Įrodinėjimo priemonių leistinumas – tai įrodymų procesinės formos, o ne jų turinio klausimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga Nr. 51). Ieškiniui, pareikštam dokumentinio proceso tvarka, priimti pakanka, kad ieškiniui pagrįsti pateikiami bet kokie leistini rašytiniai įrodymai (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis byloje Nr. 2-1150/2009, 2003 m. gruodžio 4 d. nutartis byloje Nr. 2-468/2003). Ieškinio priėmimo stadijoje netiriamas ieškinio pagrįstumas ir įrodymų pakankamumas, sprendžiama tik dėl ieškinio atitikimo bendriesiems procesinių dokumentų formos ir turinio reikalavimams (CPK 111, 135 straipsniai) ir dokumentiniame procese keliamiems formaliems ieškinio leistinumo reikalavimams. Įpareigojimas reikalavimus grįsti leistinais rašytiniais įrodymais suprantamas kaip būtinybė pateikti tik leistinus rašytinius įrodymus, o ne kaip pareiga bylos iškėlimo stadijoje įrodyti ieškinio pagrindą.CMR važtaraščio įrašas „3 paletės pažeistos“ nedaro važtaraščio neleistinu rašytiniu įrodymu. Šis įrašas yra dokumento turinio, o ne jo formos klausimas, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad dokumentinis procesas pradėtas neleistino įrodymo pagrindu. Draudimas pateikti priešieškinį dokumentiniame procese yra susijęs su koncentruotumo principu, bet jis nevaržo atsakovo galimybės pareikšti savarankišką ieškinį. Atsakovui seniai buvo žinomas ieškovo reikalavimas ir argumentai, tačiau jis nepasinaudojo teise reikšti ieškinį anksčiau už ieškovą. Ieškovas, vadovaujantis dispozityvumo principu, turi teisę inicijuoti procesą ir pasirinkti proceso formą. Dokumentiniame procese, kaip ir bendrojoje ginčo teisenoje, yra užtikrintas šalių lygiateisiškumo principas, sudarytos sąlygos ir atsakovui pateikti savo nuomonę ir gintis – pareikšti prieštaravmus. Šiame etape atsakovas gali remtis visomis CPK 177 straipsnyje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau atsakovas neįrodė patirtų nuostolių fakto ir priežastinio ryšio tarp vežimo sutarties pažeidimo ir nuostolių. Pasiūlyti ieškovui spręsti ginčą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles teismas gali tik prieš priimdamas preliminarų sprendimą, padaręs išvadą, kad ieškinys negali būti visiškai tenkinamas pagal pateiktus įrodymus. Prieštaravimų pareiškimo etape teismas neturi procesinės galimybės pasiūlyti ieškovui spręsti ginčą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje iš esmės keliamas ginčas dėl dokumentinio proceso kaip bylos nagrinėjimo formos leistinumo ir teisėtumo, atsižvelgiant į ieškovo reikalavimo pobūdį ir kitas reikšmingas faktines aplinkybes.
Dokumentinio proceso leistinumo kriterijus numato CPK 424 straipsnis, kuriame nustatyta, kad dokumentinio proceso tvarka ieškovo prašymu gali būti nagrinėjamas ieškinys, kurio dalykas yra piniginiai reikalavimai (atsirandantys iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kiti), kilnojamojo daikto, vertybinių popierių priteisimas ar reikalavimai iš nekilnojamojo daikto nuomos sutarčių dėl nuomininko iškeldinimo, jeigu šie reikalavimai yra pagrindžiami leistinais rašytiniais įrodymais. Dokumentinio proceso tvarka ieškiniai nenagrinėjami, jei atsakovas gyvena užsienyje arba jeigu užsienyje yra atsakovo buveinė. Kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, dokumentinį procesą kaip bylos nagrinėjimo formą, vadovaudamasis dispozityvumo principu, pasirenka ieškovas. Teismas negali šio ieškovo pasirinkimo įtakoti, išskyrus aiškiai įstatyme įvardytus atvejus, t.y. kai ieškovo reikalavimai nėra pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais, ir ieškovas per teismo nustatytą terminą nepašalina ieškinio pareiškimo trūkumų (CPK 424 straipsnio 2, 3 dalys), arba kai teismas padaro išvadą, kad ieškinys pagal pateiktus įrodymus negali būti visiškai patenkinamas (CPK 428 straipsnio 7 dalis). Ieškovo pasirinktos dokumentinio proceso formos pakeitimas, pasiūlant bylą nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, pagal CPK nuostatas galimas iki preliminaraus teismo sprendimo priėmimo. Teismui priėmus preliminarų sprendimą, o atsakovui dėl šio sprendimo pareiškus prieštaravimus, perėjimas į bendrąją ginčo teiseną nebėra galimas, todėl apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovo prieštaravimus, turėjo pasiūlyti ieškovui spręsti ginčą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pripažįstamas nepagrįstu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstu apelianto argumentą, kad ieškovo pateiktas važtaraštis negalėjo būti pripažintas leistinu rašytiniu įrodymu pagal CPK 424 straipsnio 1 dalį dėl jame esančios atžymos apie dalies krovinio sugadinimą. Įrodymų leistinumas pagal CPK nuostatas suprantamas kaip reikalavimas, keliamas įrodymo formai ir kilmės šaltiniui (CPK 177 straipsnis, 197-198 straipsniai), taigi leistinu raštiniu įrodymu pripažintinas tinkamos formos dokumentas, gautas nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos. Pateiktų rašytinių įrodymų turinys teismo vertinamas įrodymų tyrimo stadijoje, t.y., dokumentinio proceso atveju, priimant preliminarų sprendimą bei nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka atsakovui pareiškus prieštaravimus. Ieškinio priėmimo metu rašytinių įrodymų turinys teismo vertinamas ribotai, t.y. tik tiek, kiek reikia nustatyti, ar ieškovo reikalavimas pagrįstas leistinais rašytiniais įrodymais visa apimtimi (CPK 424 straipsnis).
Apelianto teigimu, CMR važtaraščio įrašas apie krovinio sugadinimą reiškia, kad, remiantis CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalimi, ieškovas buvo atsakingas už žalos padarymą ir jo reikalavimas visiškai sumokėti už pervežimą nebuvo pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto vertinimu. Atitinkamo įrašo apie dalies krovinio sugadinimą buvimas krovinio važtaraštyje yra aplinkybė, paneigianti krovinio būklės tinkamumo perimant jį iš vežėjo prezumpciją, tačiau tokio pobūdžio atžyma savaime nelaikytina įrodymu, kad vežėjas neturi teisės reikalauti viso vežimo sutartyje numatyto atlyginimo. Vadovaujantis CMR konvencijos 25 straipsniu, krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai sutinkamai su CMR konvencijos 23 straipsnio 1,2,4 punktų nuostatomis. Pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, žalos dydį privalo įrodyti šios žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo, šiuo atveju atsakovas. Vežėjas turi teisę įrodinėti, kad už krovinio sugadinimą jis neatsako (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalis). CMR konvencijoje numatyta speciali pretenzijų ir ieškinių, kylančių dėl krovinio sugadinimo, pareiškimo vežėjui tvarka (CMR konvencijos 30 - 31 straipsniai). Konvencija nenumato, kad kompensacija dėl sugadinto krovinio privalomai turi būti išskaitoma iš atlyginimo vežėjui. Pripažinus, kad atsakovas turi teisę į atitinkamo dydžio kompensaciją dėl krovinio sugadinimo, priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai vienos iš šalių iniciatyva gali būti įskaityti įstatymų nustatyta tvarka.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad dėl ieškovo pasirinktos bylos nagrinėjimo formos buvo pažeistos jo teisės, kadangi CPK 430 straipsnio redakcija, galiojusi ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu, draudė priešieškinio pareiškimą dokumentiniame procese. Pirma, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš atsakovo nėra atimta teisė reikšti savarankišką ieškinį ieškovui dėl žalos, padarytos krovinio daliniu sugadinimu, atlyginimo, ir, teismui priėmus jam palankų sprendimą, įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus vykdymo procese. Antra, kitaip nei teigia apeliantas, bylos nagrinėjimas dokumentinio proceso tvarka neatėmė iš jo teisės įrodinėti žalą, atsiradusią dėl krovinio sugadinimo, kadangi pretenzijos dėl krovinio sugadinimo gali būti reiškiamos ne tik priešieškinio, bet ir prieštaravimo forma (CMR konvencijos 32 straipsnio 4 dalis). Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jokių įrodymų, patvirtinančių žalos dydį, atsakovas pirmosios instancijos teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš apelianto nepriteisiamos, joms nesiekiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 nustatyto minimalaus valstybei priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.