Kauno apylinkės teismo sprendimas

Ieškiniu ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu 2015 m. liepos 2 d. įsakymą, kuriuo jam užfiksuota pravaikšta. Šį įsakymą ieškovas nurodė vertinantis kaip drausminės atsakomybės jo atžvilgiu taikymą. DK 237 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos trys drausminių nuobaudų rūšys- pastaba, papeikimas ir atleidimas iš darbo. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kitos drausminių nuobaudų rūšys gali būti nurodytos įstatymuose ar norminiuose teisės aktuose. Jokiame teisės akte nėra numatyta galimybė kaip drausminę nuobaudą taikyti darbuotojo atžvilgiu finansinę sankciją. DK 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti trišaliais susitarimais, kolektyvine sutartimi ar vietiniu (lokaliniu) aktu numatyti darbo sąlygas, pabloginančias darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato kodeksas, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Nurodyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog atsakovės Vidaus tvarkos taisyklių (b.l. 40-58, t. 1) 8.2.4 punkte numatyta sąlyga, pagal kurią atlyginimo sumažinimas įvardintas kaip drausminė nuobauda, vertintina kaip prieštaraujanti įstatymo reikalavimams, todėl negaliojanti.

Iš kitos pusės, DK 143 straipsnio 2 dalies 1 punkte pravaikšta įvardinta kaip laikotarpis, neįeinantis į darbo laiką. Kadangi darbo užmokestis už darbo laikui nepriskiriamus laikotarpius neskaičiuojamas, darbdaviui darbo laiko apskaitos žiniaraštyje užfiksavus, jog darbuotojas tam tikrą laiką, kurį pagal darbo grafiką turėjo dirbti, faktiškai darbo funkcijų nevykdė nesant tam jokios svarbios priežasties, už atitinkamą laikotarpį darbo užmokestis darbuotojui nepriklauso (vadovaujantis DK 186 straipsnio 1 dalimi, darbo užmokestis darbuotojui mokamas už darbo funkcijų vykdymą; jei darbo funkcijos nevykdomos, darbuotojas neįgyja teisės į darbo užmokestį). Pravaikštos užfiksavimas nelaikytinas drausminės atsakomybės taikymu, darbuotojas tiesiog negauna darbo užmokesčio, kuris jam nepriklauso. Nurodyta aplinkybė leidžia vertinti kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, jog 2015 m. liepos 2 d. įsakymu jo atžvilgiu pritaikyta drausminė atsakomybė, taip pat jog už tą patį pažeidimą jam pritaikytos dvi drausminės nuobaudos, jog 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymas negalėjo būti priimtas darbo ginčų komisijai neišnagrinėjus ieškovo prašymo dėl 2015 m. liepos 2 d. įsakymo panaikinimo.

2015 m. vasario 2 d. įsakymu (b.l. 89, t. 1) nustatyta, jog ieškovas dirbs keturiasdešimt valandų per savaitę („1 etatą“). Vidaus tvarkos taisyklių 4.3 ir 4.5 punktuose nurodyta, jog įstaigoje nustatoma 40 valandų 5 darbo dienų savaitė, jog nepedagoginiai darbuotojai dirba nuo 8 val. iki 12 val. 10 min. ir nuo 12 val. 55 min. iki 17 val. (penktadieniais- nuo 8 val. iki 15 val.). Tiek ieškovas, tiek ir atsakovo atstovės bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog joks rašytinis susitarimas dėl individualaus ieškovo darbo grafiko nebuvo pasiektas, kas lemia, jog ieškovas 2015 m. birželio 22 d. (pirmadienį) privalėjo būti darbe nuo 8 val. iki 12 val. 10 min. ir nuo 12 val. 55 min. iki 17 val.

Ieškovas teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu nurodė, jog iki 2015 m. pradžios, kol įstaigai vadovavo kitas vadovas, su juo buvo pasiektas žodinis susitarimas, jog ieškovas savo darbo laiką vertins savo nuožiūra, jog svarbiausia yra ne išbūti darbo vietoje darbo valandas, bet atlikti visus ieškovo pareigybei priskiriamus darbus. Dėl nurodytos aplinkybės ieškovas nurodė nesilaikęs darbo laiko režimo, atvykdavęs į darbą prieš oficialias darbo valandas ar po jų. Aplinkybę, jog ieškovas dirbdavo ne kiekvieną darbo dieną, atvykdavo į darbą prieš prasidedant darbo valandoms, teisme apklausiami liudytojais patvirtino ir jo tiesioginiu vadovu (direktoriaus pavaduotoju ūkiui) dirbęs V. V., taip pat ir direktoriaus pavaduotojos ugdymui D. R., A. G., budėtojos J. P., N. J.. Šią aplinkybę pripažino ir esama atsakovės direktorė L. V., teismo posėdžio metu net nurodžiusi, jog ieškovui buvo siūloma kitaip įforminti teisinius santykius (sudaryti paslaugų teikimo sutartį). Kartu direktorė teismo posėdžio metu pripažino, jog ieškovas tebuvo formaliai supažindintas su naujos redakcijos vidaus tvarkos taisyklėmis, kuriose punktai, susiję su darbo laiko režimu, nebuvo koreguojami (b.l. 92-112, t. 1; b.l. 37-63, t. 2), tačiau neįrodinėjo aplinkybės, jog iki 2015 m. birželio 22 d. ieškovui buvo aiškiai nurodyta, kad ankstesniais žodiniais susitarimais pagrįsta praktika toliau tęstis negali. Pastarąją aplinkybę pripažino ir V. V., akcentavęs, jog jam buvo žinoma, kad darbuotojas eina į darbą ne kiekvieną darbo dieną, kad jokių įpareigojimų tuo klausimu pasikeitus direktoriui nebuvo priimta. Tuo tarpu atsakovės direktorė patvirtino klausimu domėtis pradėjusi tik tuomet, kai direktoriaus pavaduotojui ūkiui nebūnant darbe dėl ligos buvo pastebėta, kad įstaigos teritorija netvarkoma ir, V. V. 2015 m. birželio 22 d. atvykus į įstaigą pateikti prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, pradėta aiškintis, kur yra ieškovas, kodėl jo nėra darbe. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog ir pasikeitus įstaigos vadovybei tokie neformalūs santykiai toliau buvo toleruojami, nebuvo imamasi griežtų priemonių netinkamai praktikai išgyvendinti. Nors tokio teisės aktų ir formalių vidiniuose įstaigos dokumentuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančio žodinio susitarimo egzistavimas gali turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl drausminės atsakomybės ieškovui taikymo pagrįstumo ieškovui neatvykus į darbą vidaus tvarkos taisyklėse nurodytomis jo darbo valandomis, jis nepaneigia darbdavio teisės aiškintis, ar darbuotojas faktiškai dirba ir nustačius, jog darbo funkcijos nebuvo vykdomos, fiksuoti darbuotojui darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pravaikštą, nemokant darbo užmokesčio už nedirbtą laiką.

Vertinant šalių į bylą pateiktus duomenis apie tai, ar ieškovas buvo atvykęs į darbą 2015 m. birželio 22 d. ir ar vykdė darbo funkcijas, dėmesys atkreiptinas į tai, jog ieškovo pozicija, kad jis į darbą atėjo 4 val. ryto ir dirbo iki 11 val., o vėliau dar buvo atvykęs apie 18-19 val., yra paremta tik paties ieškovo paaiškinimais. Kartu pabrėžtina, jog, kaip matyti iš 2015 m. birželio 23 d. aktų turinio (b.l. 117, 119, t. 1), ieškovas 2015 m. birželio 23 d. net du kartus atsisakė pasiaiškinti, dėl kokių priežasčių išvakarėse nebuvo darbe, net ir per sutuoktinę, kuri dirbo įstaigoje, gavęs prašymus pasiaiškinti bei 2015 m. liepos 2 d. įsakymo kopiją (b.l. 120-122, t. 1), nebendradarbiavo su darbdaviu, neteikė savo pozicijos dėl darbo funkcijų vykdymo. Kad ieškovui buvo faktiškai žinoma apie darbdavio veiksmus, patvirtina jo kreipimasis į darbo ginčų komisiją 2015 m. liepos 20 d. (b.l. 14-15, 178-179, t. 1; b.l. 22-24, t. 2). Ieškovo dėstomais argumentais ir jo nurodomų aplinkybių atitikimu tikrovei abejoti leidžia nenuoseklus pozicijos įvardijimas skirtinguose paties ieškovo teiktuose dokumentuose. Jeigu darbo ginčų komisijai teiktame prašyme (b.l. 22-23, t. 2) ieškovas nurodė visą dieną buvęs darbe, žodžiu informavęs įstaigos vadovę apie rastą pravertą šulinį, tačiau, pastarajai nereaguojant, sekančią dieną tik vadovei pasirodžius įstaigoje įteikęs rašytinį pranešimą, teikdamas 2015 m. rugpjūčio 24 d. rašytinį paaiškinimą (b.l. 135, t. 1) ieškovas neužsiminė apie bendravimą su vadove nurodytą dieną, nenurodė ir aplinkybės, jog matė pravertą šulinį, tenurodė buvęs darbe, rinkęs šiukšles ir šienavęs, tuo tarpu bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas jau nurodė darbe buvęs prieš darbo valandas ir po jų, nebeminėjo susitikimo su direktore 2015 m. birželio 22 d., akcentavo nurodytą dieną įteikęs darbdaviui 2015 m. birželio 11 d. prašymą dėl aprūpinimo darbo ir saugos priemonėmis (b.l. 18, t. 1). Be to, ieškovas nesugebėjo nuosekliai paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis pastarasis prašymas buvo įteiktas, kas jį matė darbo vietoje 2015 m. birželio 22 d., jo darbo ginčų komisijai teiktame prašyme nurodyta aplinkybė, jog rašytinis 2015 m. birželio 22 d. prašymas įstaigos vadovei buvo įteiktas 2015 m. birželio 23 d. vos tik pastarajai pasirodžius darbe akivaizdžiai neatitinka tikrovės, kadangi, kaip matyti iš prašymo turinio (b.l. 118, t. 1), prašymas buvo įteiktas po darbo valandų (16 val. 5 min., kaip prieššventinę dieną darbas buvo trumpinamas viena valanda), tuo tarpu į bylą pateikti 2015 m. birželio 23 d. surašyti aktai (b.l. 116, 117, 119, t. 1) bei šiuos aktus surašiusių asmenų parodymai teismo posėdžio metu patvirtina, jog ir 2015 m. birželio 23 d. ieškovo direktorės iniciatyva buvo ieškoma nuo pat ryto, jog jis atvyko į darbą tik 11 val., jog du kartus atsisakė rašyti pasiaiškinimus. Be to, ieškovas pats nurodė 2015 m. birželio 11 d. prašymą užregistravęs 2015 m. birželio 22 d. apie 11 val. prieš išvykdamas iš darbo, o vėliau į darbą atvykęs po darbo valandų apie 18 val. Jeigu ieškovas tą pačią dieną dirbdamas nesibaigus darbo laikus pastebėjo pravertą šulinį ir apie tai žodžiu informavo direktorę, nėra aišku, dėl kokios priežasties jis nurodytos aplinkybės neįvardijo raštu teiktame prašyme, dėl ko atitinkamo rašytinio prašymo neužregistravo kartu su 2015 m. birželio 11 d. prašymu. Nurodytų aplinkybių visuma ieškovo paaiškinimus leidžia vertinti kaip prieštaringus, nenuoseklius, keliančius pagrįstas abejones dėl jų atitikimo tikrovei. Be to, jie akivaizdžiai prieštarauja nuosekliems atsakovės direktorės paaiškinimams ir liudytojais apklaustų asmenų parodymams, jog ieškovo 2015 m. birželio 22 d. buvo ieškoma, tačiau darbe jo niekas nematė. Kartu dar kartą akcentuotina, jog darbuotojas nebendradarbiavo su darbdavio atstovais, nesiėmė veiksmų, kad būtų išsiaiškintos klausimui spręsti reikšmingos aplinkybės.

Iš kitos pusės, kaip matyti iš į bylą pateikto 2015 m. birželio 11 d. prašymo dėl aprūpinimo priemonėmis (b.l. 142-143, t. 1) turinio, šis prašymas buvo užregistruotas būtent 2015 m. birželio 22 d. Liudytoja apklausiama buvusi atsakovės raštinės vedėja K. R. patvirtino, jog ant dviejų skirtingų prašymo egzempliorių įrašas apie dokumento gavimą yra parašytas jos ranka, nurodė, jog dokumentai visais atvejais buvo registruojami jų pateikimo dieną, išskyrus atvejus, kai dokumentai būdavo pateikiami tiesiogiai vadovei, kuri juos perduodavo užregistravimui. Nors liudytoja neprisiminė aptariamo prašymo registravimo aplinkybių, ginčydama registracijos datą atsakovė teismui teikė prieštaringus argumentus. Atsakovės direktorė nurodė, jog prašymas galėjo būti įteiktas anksčiau, tik užregistruotas nurodytą dieną, tačiau negalėjo paaiškinti, kokiu būdu ieškovas gavo žymą ant antro prašymo egzemplioriaus apie prašymo gavimą (ieškovas tvirtino, jog vieną prašymo egzempliorių įteikė, tuo tarpu ant kito paprašė užrašyti duomenis apie įteikimą). Atsakovės atstovių argumentus, jog darbuotojui pageidaujant gauti patvirtinimą apie dokumento įteikimą, daroma gavimo žyma ir darbuotojui įteikiama dokumento kopija, bet niekada nepasirašoma ant antrojo egzemplioriaus, paneigia skirtingas ieškovo parašas ieškovo ir atsakovės turimuose prašymo egzemplioriuose (ieškovas įvardijo ir kitų atvejų, kai buvo patvirtinama apie dokumento gavimą kitame egzemplioriuje (pvz., b.l. 17 ir 135, t. 1; b.l. 118, t. 1 ir b.l. 74, t. 2)), priešingus atsakovės direktorės pozicijai duomenis teikdama parodymus teismo posėdžio metu nurodė ir buvusi atsakovės raštinės vedėja K. R., akcentavusi, jog darbuotojui prašant, gavimo žyma buvo užrašoma ant kito darbuotojo pateikto dokumento egzemplioriaus. Atsakovės atstovėms suabejojus pateiktų dokumentų autentiškumu, ieškovas teismo posėdžio metu apžiūrai pateikė aptartų dokumentų originalus. Kartu akcentuotina, jog atsakovės direktorė turėjo galimybę pateikti teismui objektyvų įrodymą, jog ieškovas nebuvo atvykęs į darbo vietą visą darbo dieną- vaizdo įrašus, kuriuos, kaip nurodė direktorė, ji kartu su budėtoja peržiūrėjo. Nors šie įrašai nebuvo pateikti dėl jų neišsaugojimo, atlikdama tyrimą ir planuodama darbuotojo atžvilgiu taikyti drausminę atsakomybę, atsakovės direktorė elgėsi aiškiai neapdairiai nepasirūpindama įrodymų, kurių objektyvumą nuginčyti sudėtinga, neišsaugojimu. Be to, į bylą pateiktame 2015 m. birželio 22 d. akte (b.l. 113, t. 1) nurodoma, jog ieškovas darbe nepasirodė nuo 8 val. iki 17 val., teikdama paaiškinimus įstaigos vadovė nurodė kartu su budėtoja J. P. peržiūrėjusi vaizdo medžiagą, kurioje užfiksuotas laikotarpis, atitinkantis oficialiųjų darbo laiką. Šią aplinkybę liudytoja apklausiama pripažino ir budėtoja. Tačiau atsakovės atstovė negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybės, jog ieškovas darbe galėjo būti prieš darbo valandas ar po jų. Pastarosios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti, jog ieškovas 2015 m. birželio 22 d. nebuvo į darbą atvykęs visą darbo dieną.

Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovas 2015 m. birželio 22 d. vykdė darbo funkcijas. Vien rašytinio prašymo darbdaviui pateikimas pats savaime gali būti reikšmingas sprendžiant klausimą, ar pagrįstai ieškovui pritaikyta drausminė atsakomybė už nebuvimą darbe visą darbo dieną, tačiau neleidžia spręsti, jog darbdavys be pagrindo 2015 m. liepos 2 d. įsakymu užfiksavęs, kad darbuotojas darbo laiku nevykdė darbo funkcijų ir negavęs jokių duomenų iš ieškovo apie tai, kur jis tuo metu buvo, nurodytą dieną darbo laiko apskaitoje užfiksavo kaip pravaikštą ir už tą laiką nesumokėjo ieškovui darbo užmokesčio. Dėl nurodytos priežasties ieškinio reikalavimas dėl 2015 m. liepos 2 d. įsakymo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Ieškiniu ieškovas ginčija jam paskirtos drausminės nuobaudos - atleidimo iš darbo - teisėtumą. Vadovaujantis DK 236 straipsniu, drausminė nuobauda gali būti taikoma darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte, 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, numatyto DK 235 straipsnio 2 dalyje, padarymas yra pagrindas taikyti darbuotojo atžvilgiu griežčiausią drausminę nuobaudą- atleidimą iš darbo. Drausminę nuobaudą DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu taikančiam darbdaviui tenka pareiga kilus teisminiam ginčui įrodyti, jog buvo padarytas konkretus šiurkštus darbo drausmės pažeidimas - darbuotojas neatvyko į darbą visą darbo dieną. Be to, teisminio nagrinėjimo objektu tokiu atveju laikoma ir drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ir terminų, nustatytų DK 238, 240-241 straipsniuose, laikymasis- nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo, darbuotojui turi būti sudaroma galimybė pateikti pasiaiškinimą, parenkant drausminę nuobaudą turi būti atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą, sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes ir ankstesnį darbuotojo darbą.

Vadovaujantis DK 300 straipsnio 3-4 dalyse kuriamu teisiniu reglamentavimu, pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu teismas gali arba jį į darbą grąžinti, arba pripažinti, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu. Galimybės pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą į numatytąjį DK 129 straipsnyje, kuris yra siejamas su darbdavio valia ir specialiais įstatyme įtvirtintais reikalavimais, įstatymas teismui nesuteikia. Kartu akcentuotina, jog ieškovo pozicija vertintina kaip nesutikimas, kad darbo santykiai būtų atkurti, kadangi jie yra aiškiai konfliktiški. Nurodyta aplinkybė pripažintina pagrindu taikyti DK 300 straipsnio 4 dalį, pagal kurią, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje; šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ieškovui priklauso 3 mėn. jo vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka.

Ieškovas taip pat reiškia reikalavimą priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Tokia ieškovo teisė įtvirtinta DK 300 straipsnio 4 dalyje. Ieškovas iš darbo buvo atleistas 2015 m. rugpjūčio 25 d., todėl už laikotarpį iki 2016 m. vasario 9 d. jam priklausytų 1.795,28 Eur (325 Eur * 5 mėn. + 15,48 Eur (t.y. 325 Eur / 21) * 11 darbo dienų laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. vasario 9 d.). Iš į bylą pateiktų Sodros pažymų (b.l. 34-36, 81, t. 2) matyti, jog po atleidimo iš darbo ieškovas neįsidarbino. Kartu pabrėžtina, jog taikyti aptariamą sankciją už visą laikotarpį, įvertinus aplinkybę, jog teismo posėdžiai kelis kartus buvo atidėti dėl būtinybės išreikalauti papildomus įrodymus, dėl ko užsitęsė bylos nagrinėjimas, taip pat faktą, jog atsakovė yra biudžetinė įstaiga, ne pelno siekianti organizacija, kurios atžvilgiu taikoma finansinė sankcija sukurs itin neigiamas pasekmės, bei šiuo sprendimu konstatuotą išvadą, jog ieškovas nesilaikė darbo laiko režimo, tik jam parinkta drausminė nuobauda įvertinta kaip neadekvati, pažeidžianti teisėtų lūkesčių principą, nėra pagrindo. Nurodyta aplinkybė pripažintina pagrindu vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo sumą mažinti iki bendros dviejų mėnesių ieškovo vidutinio darbo užmokesčio sumos- 650 Eur (priskaitytina suma). Už laikotarpį nuo sekančios dienos po sprendimo priėmimo iki sprendimo įsiteisėjimo dienos iš atsakovės ieškovui priteistina po 15,48 Eur (apskaičiuota 325 Eur sumą padalinus iš 21 darbo dienos) vidutinio darbo užmokesčio kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei.