- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-11
- Bylos Nr.
- 2S-1037-431/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06388-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Kreditorius
- UAB „Antakalnio būstas“, UAB „Antakalnio ūkis“
- Skolininkas
- IĮ „J. O. vaistinė“
- Kategorijos
- 99.11pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Antakalnio būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Antakalnio ūkis“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo iš skolininko IĮ „J. O. vaistinė“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Kreditorius kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl 216,56 Lt skolos, 5 % dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 25 d. nutartimi kreditoriui nustatė terminą pareiškimo trūkumams pašalinti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 3 d. nutartimi kreditoriaus UAB “Antakalnio būstas” pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui IĮ „J. O. vaistinė“ laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad kreditorius per teismo nustatytą terminą pateikė teismui pareiškimą dėl trūkumų pašalinimo, kuriame nurodė, jog remiantis CPK 433 straipsnio 3 dalimi kreditorius prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokių įrodymų neprideda. Teismas išaiškino, kad CPK 433 straipsnio 3 dalis netaikoma bylinėjimosi išlaidoms. Pirmos instancijos teismas priimdamas teismo įsakymą kartu išspręsdamas ir papildomų bylinėjimosi išlaidų klausimą, kuris nenumatytas CPK 431 ir 433 straipsniuose, privalo juos tikrinti ir vertinti vadovaujantis bendromis CPK normomis, o šiuo konkrečiu atveju CPK 98 straipsnio nuostata, kuri numato imperatyvų draudimą priteisti bylinėjimosi išlaidas, jeigu jos nėra pagrįstos, būtinos ir susijusios su nagrinėjama byla bei nėra galimybės teismui patikrinti (Šiaulių miesto apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje 2S-265-267/2012, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1190-345/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog nereikalauja kreditoriaus pagrįsti atlyginimo dydį ar pateikti duomenų teikimo sutartį, t. y. viešai skelbiamų duomenų, tačiau kreditorius privalo pateikti įrodymus, kad kreditorius tikrai tikrino viešame registre esančius duomenis, t. y. kad pasinaudojo registro paslaugomis ir dėl to patyrė išlaidų. Kadangi kreditorius 2014 m. vasario 25 d. nutartimi nustatytų trūkumų nepašalino, jo pateiktas pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo laikytinas nepaduotu ir grąžintinas pareiškėjui.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Antakalnio būstas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį.
Kreditorius prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokių įrodymų nepridėjo, remdamasis CPK 433 straipsnio 3 d. Prieš kreipdamasis į teismą kreditorius patikrina duomenis registruose, todėl preziumuojama, kad patiria išlaidas už registrų teikiamas paslaugas. Teismas neatsižvelgė, kad tarp šalių nėra susiklostę sutartiniai santykiai. Butų savininkų administratorius asmeniškai nepažįsta ir neturi apie namo gyventojus, tame tarpe ir skolininką, jokios informacijos, išskyrus tą, kurią galima gauti iš viešųjų registrų. Nekilnojamojo turto registras yra vienas iš pagrindinių valstybės registrų, šį registrą tvarko įstatymuose nustatytos institucijos. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 43 straipsnyje nustatyta, kad atlyginimo už naudojimąsi registrų duomenimis dydį ir tvarką nustato Vyriausybė, kurios 2002-07-12 nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 84 punkte nustatyta, kad registro duomenys duomenų gavėjams gali būti teikiami pagal duomenų teikimo sutartis, o 86 punkte nustatyti atlyginimo už naudojimąsi registro duomenimis dydžiai. Pagal Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 29 straipsnio 7 dalį Nekilnojamojo turto registro tipinės duomenų teikimo sutartys bei atlyginimų dydžiai viešai skelbiami registrų tvarkytojų interneto svetainėje. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo sutartį duomenų gavėjas moka 1 Lt už vieną paiešką duomenų bazėje ir 2 Lt už vieno registro išrašo peržiūrėjimą ekrane. Šis atlyginimas skaičiuojamas už kiekvieną adreso paieškos veiksmą ir kiekvieno išrašo peržiūrėjimą ekrane. Duomenų gavėjui kiekvieno mėnesio pradžioje yra pateikiama PVM sąskaita-faktūra, kurią reikia apmokėti per 10 dienų nuo jos gavimo dienos. Teismo reikalavimas pateikti įrodymus, pagrindžiančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, pažeidžia imperatyvias teisės normas. Priežastis atmesti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl nepagrįstų 3 Lt už Nekilnojamojo turto registro duomenų peržiūrėjimą prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria kreditoriaus pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo laikomas nepaduotu ir grąžintas kreditoriui, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su teismo įsakymo išdavimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo institutais, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, jog kreditorius pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo taip pat prašė priteisti iš skolininko ir bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 11,00 Lt žyminio mokesčio, 72,60 Lt už UAB „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas ir 3,00 Lt už Nekilnojamojo turto registro duomenų paiešką ir vieno registro išrašo peržiūrėjimą ekrane. Kreditorius pateikė žyminio mokesčio bei 72,60 Lt už teisines paslaugas sumokėjimo įrodymus, tačiau nepateikė teismui, jokių įrodymų apie 3,00 Lt mokestį Nekilnojamojo turto registrui.
CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami Civilinio proceso kodekse įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, su atskirojo skundo argumentu, jog pagal CPK 433 straipsnio 3 dalį kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais. Be to, teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 str. 3 d.). Tačiau CPK 433 straipsnio 3 dalies ir CPK 435 straipsnio 3 dalies normos įtvirtina pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo pateikiančio kreditoriaus teisę neįrodinėti tik materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų pagrįstumo, kai tuo tarpu CPK 433 ir 435 straipsnių nuostatos neatleidžia kreditoriaus (ir skolininko) nuo pareigos įrodyti procesinio pobūdžio aplinkybes – procesinio atstovavimo santykius, žyminio mokesčio sumokėjimą, patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pan. CPK 98 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nustatyta, jog bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Todėl kreditorius, pateikdamas pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo privalo pateikti savo bylinėjimosi išlaidų įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog kreditoriui, prieš kreipiantis į teismą, patikrinus duomenis registruose, būtų galima preziumuoti teisės aktais ir sutartimis numatytas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau tam, kad teismas remtųsi tokia prezumpcija, kreditorius privalo pateikti įrodymą, jog jis tikrai tikrino duomenis viešajame registre, tai yra privalo pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašą. Kreditorius nepateikė teismui minėto išrašo, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo pagrįstai pripažintas nepaduotu ir grąžintas kreditoriui.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.