- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-06
- Bylos Nr.
- 2A-1721-619/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-00348-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- J. G.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Šiaulių altas“
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski,
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantų AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Šiaulių altas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovams AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Šiaulių altas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje N. N.,
Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, prisidėjimą prie apeliacinio skundo, nustatė :
Aprašomoji dalis
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 42 102 Lt neišmokėtą draudimo išmoką, o teismui nustačius, kad šis atsakovas pagrįstai atsisako išmokėti nurodytą išmoką, priteisti iš UAB „Šiaulių altas“ 42 102 Lt žalos atlyginimą, priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-10-28 sudarė su atsakovu AB „Lietuvos draudimas“ kasko draudimo sutartį, kuria apdraudė jai priklausantį automobilį AUDI A6 2.7TDI, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Draudimo sutarčiai sudaryti ieškovė pateikė draudikui UAB „Šiaulių altas“ 2010-10-19 išrašytą pažymą Nr. S2-4679 (Pažyma), kurioje nurodyta, kad automobilyje sumontuota automatiškai įsijungianti nepriklausoma sistema prieš atvirą vagystę PULSAR 12. Saugos sistemą įrengė trečiasis asmuo N. N., kuris po to nuvarė automobilį į UAB „Šiaulių altas“, kad ši atliktų sumontuotos sistemos patikrą ir išduotų draudiko reikalaujamą pažymą. Gavęs Pažymą, trečiasis asmuo perdavė ją ieškovei. 2011-03-11 ieškovei priklausantis automobilis buvo pavogtas. Policijos pareigūnams ieškovė pateikė automobilio registracijos liudijimą, užvedimo raktelį, du apsaugos sistemos pultelius, techninės apžiūros kortelę (Ikiteisminio tyrimo Nr. 40-1-00108-11 medžiaga, b. l. 8). Nustatyta, kad pateikti apsaugos pulteliai yra apsaugos sistemos IBM 5, o ne Pažymoje nurodytos sistemos PULSAR 12. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes po įvykio pateikti ne tie sistemos prieš atvirą vagystę valdymo pulteliai, todėl įvykis nėra laikytinas draudžiamuoju (Transporto priemonių draudimo Taisyklių I dalies Nr. 021 8.1.10 p.) (t. 1, b. l. 10). Ieškovės tvirtinimu, atsakovas nepagrįstai atsisako išmokėti draudimo išmoką, nes po automobilio vagystės ji pateikė ikiteisminio tyrimo institucijai visus užvedimo raktelius, kuriuos faktiškai turėjo ir naudojosi. Pasak ieškovės, UAB „Šiaulių altas“ išrašytoje Pažymoje, kuri buvo pateikta draudikui sudarant Draudimo sutartį, per klaidą nurodyta ne ta saugos sistema, kuri faktiškai buvo įrengta, t. y. IBM 5, bet kita to paties apsaugos lygio sistema, t.y. PULSAR 12. Ieškovės teigimu, po įvykio ji pateikė tos saugos sistemos, kuri faktiškai buvo įrengta pavogtame automobilyje, t.y. IBM 5, pultelius, todėl draudikas neturi pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, kurias lėmė kito asmens, t. y. Pažymą su klaida išdavusio atsakovo UAB „Šiaulių altas“, neatidūs veiksmai ir atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ formalus draudžiamojo įvykio tyrimas, ji negauna draudimo išmokos. Dėl draudimo išmokos dydžio ieškovė nurodė, kad 2011 m. kovo mėnesį automobilio AUDI A6 2.7 TDI vidutinė rinkos kaina buvo 46 780 Lt. Draudimo sutartyje nustatyta 10 proc. išskaita, todėl jai priklauso 42 102 Lt dydžio draudimo išmoka.
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ su ieškiniu nesutinko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad išmokėti draudimo išmoką atsisakyta pagrįstai, nes po automobilio vagystės ikiteisminio tyrimo institucijai ieškovė pateikė saugos sistemos IBM-5 pultelius, tuo tarpu prieš sudarant Draudimo sutartį ieškovės pateiktoje UAB „Šiaulių altas“ Pažymoje nurodyta, kad ieškovės automobilyje buvo sumontuota saugos sistema PULSAR 12. Pažymėjo, kad saugos sistemos pultelius galima įsigyti ir atskirai nuo saugos sistemos, be to, po vagystės galima įsigyti visą naują saugos sistemą ir pateikti ikiteisminio tyrimo institucijai ar draudikui tik pačius apsaugos žetonus. Nors ieškovė teigia, kad ikiteisminio tyrimo institucijai pateikė visus pavogto automobilio užvedimo raktelius, kuriuos faktiškai turėjo ir naudojosi, tačiau kai automobilis pavogtas ir nėra galimybės įsitikinti, kokia saugos sistema faktiškai jame buvo sumontuota, vienintelis dokumentas, iš kurio galima daryti išvadą apie pavogtame automobilyje sumontuotą saugos sistemą, – UAB „Šiaulių altas“ Pažyma, nes ieškovė nepateikė jokių kitų duomenų, paneigiančių nurodytus Pažymoje. Teigė, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis nepažeista, nes aplinkybė, atleidžianti draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo įrodyta tuo, jog ieškovė pateikė ne tos saugos sistemos, kuri įrašyta draudikui pateiktoje Pažymoje, raktelius. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis šiuo atveju netaikytina, nes sprendžiama ne dėl draudėjo pareigų pažeidimo, kai draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba atsisakyti ją mokėti, bet dėl nedraudžiamojo įvykio, kai draudikui apskritai neatsiranda pareigos mokėti draudimo išmoką.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Šiaulių altas“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį jo atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teigė, kad UAB „Šiaulių altas“ ieškovei išrašytoje Pažymoje nurodyti teisingi duomenys, nėra juos paneigiančių įrodymų. N. N., sumontavęs ieškovės automobilyje saugos sistemą, nurodė, kad ją įsigijo UAB „Šiaulių altas“, tačiau bendrovės buhalteriniais duomenimis, 2010 m. neišrašyta pardavimo sąskaitų–faktūrų ar grynųjų pinigų priėmimo dokumentų šio asmens vardu. Nurodė, kad atsakovo darbuotojas A. V., atlikęs ieškovės automobilio sergėjimo sistemos patikrą, griežtai laikėsi transporto priemonių sergėjimo sistemų patikros procedūrų (sistemos įjungimo, patikrinimo specialiais elektroniniais prietaisais ir pan.), o ieškovei išrašytoje Pažymoje nurodė būtent tą saugos sistemą, kuri buvo sumontuota automobilyje. Ieškovė nepateikė jokių leistinų įrodymų, paneigiančių pažymoje įrašytų duomenų teisingumą, neįrodė būtinų sąlygų taikyti UAB „Šiaulių altas“ civilinę atsakomybę. Teigė, ieškovė nepagrindė prašomų priteisti nuostolių dydžio, nuostolių atsiradimą lėmė ir ieškovės neatsargumas, tai būtų pagrindas teismui mažinti priteistinų nuostolių dydį arba atsisakyti juos priteisti (CK 6.282 straipsnio 1 dalis).
Tretysis asmuo N. N. sutiko su ieškinio reikalavimu priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ draudimo išmoką. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovės automobilyje buvo įrengta reikalingo saugos lygio sistema prieš atvirą vagystę, tik ginčijamasi, ar sumontuota to modelio, kuris nurodytas UAB „Šiaulių altas“ pažymoje, nors tai nesusiję su draudžiamuoju įvykiu. Teigė, kad šios sistemos buvimas ar nebuvimas nagrinėjamu atveju neturėjo jokios įtakos, nes ieškovės automobilis pavogtas, o užvedimo raktai ir visų apsaugos sistemų valdymo pultai liko pas ieškovę ir buvo perduoti draudikui. Į ieškovės automobilį buvo sumontuota apsaugos sistema IBM 5, kuri savo kokybe ir techninėmis savybėmis neblogesnė nei Pažymoje nurodyta PULSAR 12, abi šios sistemos atitinka antrą saugos lygį. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas AB „Lietuvos draudimas“, remdamasis formaliais pagrindais, nepagrįstai atsisako išmokėti draudimo išmoką. Atsiliepime taip pat teigiama, kad, netenkinus ieškovės reikalavimo atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, yra visos sąlygos taikyti civilinę atsakomybę atsakovui UAB „Šiaulių altas“, nes pažymoje neteisingai nurodyta, kad ieškovės automobilyje buvo sumontuota apsaugos sistema PULSAR 12.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 42 102 Lt draudimo išmoką ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-01-07 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ieškinio reikalavimą UAB „Šiaulių altas“ atmetė. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, sprendė, kad yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog ieškovės automobilyje faktiškai buvo sumontuota apsaugos prieš atvirą vagystę sistema IBM 5, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams ieškovė pateikė tuos apsaugos sistemos pultelius, kuriais faktiškai naudojosi iki automobilio vagystės. Konstatavo, kad UAB „Šiaulių altas“ Pažymoje, išduotoje ieškovei prieš sudarant Draudimo sutartį, buvo neteisingai įrašytas apsaugos sistemos pavadinimas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė tinkamai įvykdė Taisyklių 8.1.10 punkte nustatytą pareigą po įvykio, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas po raštiško pranešimo apie įvykį, perduoti draudikui ar ikiteisminio tyrimo institucijai registracijos dokumentus, visus transporto priemonės užvedimo raktelius. Teismo vertinimu, dėl to nėra pagrindo laikyti įvykį nedraudžiamuoju ir atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ kyla pareiga vykdyti Draudimo sutartį – išmokėti ieškovei draudimo išmoką. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ir trečiojo asmens elgesys, nereikalaujant iš pardavėjo perkamos saugos sistemos įsigijimo čekio, įsigyjamos prekės garantijos, įrengtos apsaugos sistemos veikimo garantijos iš ją įrengusio asmens, taip pat trečiojo asmens elgesys, kai gavęs UAB „Šiaulių altas“ pažymą, jos neperskaitė, neabejotinai neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto. Teismas nurodė, kad konstatavus, kad ieškovė turi teisę gauti draudimo išmoką iš draudiko, nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą UAB „Šiaulių altas“ dėl žalos atlyginimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad iš byloje esančios AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Šiaulių altas“ 2003-06-05 bendradarbiavimo sutarties matyti, jog šios dvi bendrovės susitarė dėl tarpusavio teisių ir pareigų tais atvejais, kai pažymoje pateikta neteisinga informacija apie apsaugos sistemas, sumontuotas draudiko kliento transporto priemonėje, ir dėl to draudikas transporto priemonės vagystės atveju privalo išmokėti draudimo išmoką draudėjui (t. 1, b. l. 153-154). Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 str. 4 d.), ieškovei ir atsakovui UAB „Šiaulių altas“ nepriteisdamas patirtų bylinėjimosi išlaidų. Konstatavo, kad ieškovė nebuvo apkankamai atidi ir rūpestinga dėl savo teisių, todėl teko kreiptis į teismą. Spręsdamas atsakovo UAB „Šiaulių altas“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo reikšti reikalavimą UAB „Šiaulių altas“ dėl žalos atlyginimo, tačiau UAB „Šiaulių altas“ visgi pagrįstai įtrauktas dalyvauti byloje, nes ir esant tinkamai suformuluotam ieškinio reikalavimui jis būtų dalyvavęs byloje kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje dėl ko būtų patyręs advokato pagalbos išlaidų. Nustatęs, kad UAB „Šiaulių altas“ Pažymoje per klaidą buvo įrašytas ne tos apsaugos sistemos, kuri faktiškai buvo sumontuota ieškovės automobilyje, pavadinimas, teismas sprendė, kad pagal šioje konkrečioje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, nėra pagrindo priteisti iš ieškovės atsakovui UAB „Šiaulių altas“ jo patirtų advokato pagalbos išlaidų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2012-10-31 sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti. Teigia, kad atsižvelgiant į įrodymų visetą, byloje įrodymais patvirtinta priešinga išvada nei nepagrįstame sprendime priėjo teismas, t.y. ieškovės automobilyje nei faktiškai, nei teoriškai, nei logiškai negalėjo būti įmontuota saugos sistema IMB-5, kurios pultelius po vagystės perdavė ieškovė. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, dėl tos priežasties vadovaujantis CPK 329 str. 1 d. sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų yra keistinas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, tokiu būdu pažeisdamas CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Teigia, jog teismas nurodė, kad sprendžia dėl aplinkybių remiantis tikimybių pusiausvyros principu, tačiau į bylą pateikti įrodymai akivaizdžiai paneigia teismo sprendime padarytas išvadas, kurios rėmėsi išimtinai ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimais, kurie tėra prielaidos.
2. Teismas nepagrįstai pakankamais „įrodymais" pripažino vien tik suinteresuotų asmenų pateiktus paaiškinimus, t.y. ieškovės, jos tėvo V. G., N. N. pateiktus paaiškinimus, užuot vadovavęsis byloje surinktais rašytiniais dokumentais, t.y. UAB „Šiaulių altas" buhalteriniais dokumentais, patikros atlikimo tvarka, IMB-5 sistemos gamintojo išvada, VMI pateiktu atsakymu dėl N. N. vykdytos veiklos. Mano, kad teismas pačių paaiškinimų turinį vertino tendencingai, neatsižvelgdamas į paaiškinimų visumą, dėl tos priežasties byloje priėmė nepagrįstas išvadas.
3. Teismas nepagrįstai sprendime rėmėsi trečiojo asmens paaiškinimais ir ignoravo jo paaiškinimų pagrįstumo trūkumą. Duomenų apie tai, kad N. N. iš tiesų nuo 2010 m. vasaros būtų montavęs išskirtinai tik IMB-5 apsaugos sistemas byloje nėra pateikta, nepateikė jokių saugos sistemos IMB-5 įsigijimo iš UAB „Šiaulių altas“ 2010 m. spalio mėnesį įsigijimo dokumentų, tuo tarpu UAB „Šiaulių altas“ pateikė apskaitos duomenis, kurie patvirtina, kad atitinkama sistema N. N. minėtu laikotarpiu iš šios įmonės nebuvo įsigyta. Tokiu atveju, teismas akivaizdžiai nukrypo nuo įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, nes pagrįstai pripažino faktus, kurie buvo paremti prielaidomis ir nepagrįstai atmetė rašytiniais įrodymais pagrįstus faktus.
4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek pati ieškovė, tiek liudytojas V. G. nurodė, kad po automobilio vagystės kitoms transporto priemonėms buvo įmontuota sistema IMB-5, o apibūdindama turėtus pultelius ieškovė klydo, nurodė aplinkybes, neatitinkančias faktinių duomenų. N. N. patvirtino, kad ir vėliau ieškovei teikė atitinkamų sistemų (IMB-5) įmontavimo paslaugas. Mano, kad atitinkamos sistemos naudojimo principai buvo žinomi ieškovei ir liudininkui dėl to, kad jomis naudojasi šiuo metu, o ne dėl to, kad prisimena kas vyko prieš du metus. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir pasisakė, kad ieškovė ir liudininkas apžiūrint sistemos IMB-5 pultelius tinkamai apibūdino sistemą, jos veikimo principą ir formą. Teismas pabrėžė, kad ieškovė apie pačius pultelius tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė vienodus paaiškinimus. Ieškovė nurodė, kad „naudojosi vienu apsaugos pulteliu, kitas buvo kaip atsarginis, be to, nurodė, jog tas pultelis, kuriuo naudojosi, buvo su skylute, kad galėtų prisikabinti prie rakto", tačiau apžiūrint pultelius teismo posėdyje buvo matyti, kad abu pulteliai yra vienodi ir abu turi tokias pat gamyklines skylutes, kurios nėra tinkamos „kabinti prie rakto", kadangi yra tik iš vienos korpuso dalies (nepereina kiaurai), kas paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes.
5. Teismo išvada neva siekiantys sukčiauti asmenys būtų pateikę tinkamus pultelius, t.y. Pulsar 12 yra neteisinga ir sąlygota nepagrįstų prielaidų. Teigia, kad šiuo atveju manyti, kad siekiantys sukčiauti asmenys pateiktų būtent tos sistemos pultelius, nėra pagrindo. Ieškovė nuo pat pradžios tvirtino, kad Pulsar 12 ir IMB-5 yra antro lygio apsaugos sistemos ir teigė, kad draudikas neturėtų vertinti kokia sistema buvo faktiškai, kadangi reikalavimas įdiegti antro lygio apsaugos sistemą buvo įvykdytas.
6. Niekuo nepatvirtintos teismo išvados, jog, neva tai, jog ieškovė tik vėliau į bylą pateikė saugos sistemos IMB5 instrukciją pagrindžia jos sąžiningumą ir parodymų tikrumą. Priešingai nei nurodė teismas, nėra logiška ir pagrįsta manyti, kad asmeniui praradus saugos sistemos dalį, jis įsigytų būtent tos pačios, o ne kitos saugos sistemos imobilizatorių. Pažymėjo, kad byloje nėra ir nebuvo duomenų ar nustatytų faktų, kad ieškovė negalėjo ar neįsigijo saugos sistemos IMB-5 imobilizatorių po to, kai UAB „Šiaulių altas" konstatavo, jog automobilyje yra saugos sistema Pulsar 12, t.y. jog ieškovės automobilyje atitinkamą dieną buvo saugos sistema Pulsar 12 (galimai ji galėjo būti įrengta tam, jog ieškovė įvykdytų AB „Lietuvos Draudimas" reikalavimą dėl saugos sistemos atitikimo ir su ja būtų sudaryta draudimo sutartis), o vėliau saugos sistema buvo demontuota, keičiama, ar permontuota.
7. Teismas nepagrįstai atmetė UAB „Šiaulių altas“ ir AB „Lietuvos draudimas" teiginius, jog saugos sistemos pulteliai gali būti įsigyjami atskirai nuo saugos sistemos. Pažymėjo, kad Pulsar 12 sistema dėl gamintojo suteikiamos galimybės tiksliai nustatyti kokį laikotarpį nuo jos įmontavo iki vagystės buvo aktyvuota (t.y. faktiškai veikė) yra nepriimtina tiek asmenims, kurie siekia inscenizuoti vagystes, tiek asmenims, kurie šias sistemas įsidiegia tik prieš sudarant sutartį, o vėliau nenaudoja, pažeisdami draudimo sutarties sąlygas, kurių pažeidimas, gali lemti įvykio pripažinimą nedraudžiamuoju.
8. Teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės į bylą pateikta IMB-5 naudotojo instrukcija, ant kurios užklijuotas lipdukas, sutampantis su ieškovės turimomis IMB-5 tabletėmis, kaip ieškovės paaiškinimus patvirtinančiu įrodymu. Pažymėjo, kad N. N. nurodė montavęs ieškovės prašymu apsaugos sistemas ir kitiems automobiliams, taigi, apsaugos sistemos pultelių ir instrukcijos numerio sutapimas patvirtina tik, kad dokumentas ir pultelis yra tos pačios sistemos, tačiau tai niekaip neįrodo, kad pulteliai yra tos pačios sistemos, kuri faktiškai buvo ieškovės automobilyje prieš vagystę.
9. Teismas nevertino ar apskritai yra įmanoma supainioti Pulsar 12 ir IMB-5 sistemas Pažymos išrašymo metu ir, jei taip, ar toks veiksmas buvo atliktas UAB „Šiaulių altas“. Teismas nevertino aplinkybės, kurią pateikė tiek tretysis asmuo, tiek liudytojas A. V., kad sistemų Pulsar 12 ir IMB-5 neįmanoma supainioti, ne tik dėl to, kad jos skiriasi veikimo principu, tačiau ir dėl tos priežasties, kad jų pulteliai net vizualiai (forma) yra visiškai skirtingi. Kaip parodė šalys, pulteliai Pulsar 12 netgi turi aiškų užrašą Pulsar 12, kuris aiškiai matyti ant naujų „tablečių“. Teismas nevertino to fakto, kad ieškovė pati pasirašė Pažymą, o vėliau neprašė jos pakeisti ar ištaisyti, taip pat iki draudžiamojo įvykio nepateikė jokių kitų duomenų, kurie paneigtų UAB „Šiaulių Altas" išduotoje Pažymoje nurodytus faktus. Pažymą pasirašyti jai pateikė profesionalas, kuris ir suteikė apsaugos sistemos montavimo paslaugą, taigi, ši aplinkybė turėtų būti vertinama kaip pačios ieškovės patvirtinimas, kad Pažymoje pateikta informacija buvo teisinga.
10. UAB „Šiaulių Altas“ pateikti paaiškinimai dėl automobilio apsaugos sistemos pagaminimo datos ir sistemos įmontavimo datos teismo nebuvo tinkamai įvertinti, o UAB „Šiaulių Altas“ nebuvo suteikta galimybė pateikti įrodymus, patvirtinančius paaiškinimuose išdėstytas aplinkybes (kad bendrovė apsaugos sistemas parduoda chronologine tvarka). Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai konstatavo, kad IBM-5 sistema pagaminta 2010-10-11 galėjo būti sumontuota 2010-10-19.
11. Teismo sprendimas neleisti UAB „Šiaulių altas“ atstovui į bylą pateikti oficialių dokumentų, patvirtinančių saugos sistemų pardavimo tvarką įmonėje, laikytinas neteisėtu, ypač, kai teismas sprendime konstatavo tokių įrodymų trūkumą.
12. Mano, kad liudytojo A. V. nurodyta aplinkybė, jog vienas pultelis veikia serviso rėžimu, o kitas neaktyvuotas, yra itin svarbūs pripažįstant įvykį draudžiamuoju pagal Taisyklių 8.1.12. punktą, kuriame numatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomas įvykis, kai „transporto priemonė buvo pavogta nesant joje tinkamai įrengtų draudiko reikalaujamų apsaugos nuo vagysčių priemonių arba neveikiant, arba esant neįjungtai bent vienai iš šių priemonių“. Teismas nepagristai nustatė, jog šie A. V. paaiškinimai yra nereikšmingi bylai. Ši aplinkybė paaiškėjo tik įrodymų tyrimo metu, atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ šio atsakymo pagrindo anksčiau neturėjo galimybės pateikti, o teismas šią aplinkybę įvertino kaip nereikšmingą bylai. Teismui kilus abejonių dėl A. V. paaiškinimų pagrįstumo juos buvo galima patikrinti užduodant analogiškus klausimus dėl pultelių rėžimo ir veikimo gamintojui, tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti, o atsakovams nebuvo sudaryta reali galimybė po pultelių apžiūros teismo posėdyje rinkti papildomus įrodymus.
13. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, taip pažeisdamas CPK normas ir principus. Nesutinka su teismo argumentu, esą UAB „Šiaulių altas“ dalyvaudamas byloje kaip tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtų turėjęs analogiškų išlaidų. Pažymėjo, kad CPK 47 str., 142 str. ir 247 str. aiškiai atskiria ieškovo bei atsakovo ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, procesines teises ir pareigas, kurių apimties skirtumai yra akivaizdūs. Manytina, kad UAB „Šiaulių altas“ patraukus į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įmonė būtų galėjusi apskritai nesamdyti teisininko, o tiesiog raštu išdėstyti savo poziciją ir nedalyvauti teismo posėdžiuose, kurių skaičius ir trukmė buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios susidarė žymi išlaidų suma už advokato teisinę pagalbą.
Atsakovas UAB „Šiaulių altas“ prisidėjimu prie apeliacinio skundo pagrindu tapdamas apeliantu, sutikdamas (palaikydamas) su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis mano, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Prisidėjimą prie apeliacinio skundo grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai nustatė ir apibrėžė įrodinėjimo dalyką, pažeidė CPK įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nukrypo nuo esminių įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, todėl akivaizdžiai nepagrįstai pripažino byloje įrodytu neteisingai identifikuotą įrodinėjimo dalyką.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teigia, kad įrodinėjimo dalykas buvo ne kokia saugos sistema PULSAR12 ar IMB5 buvo įmontuota ieškovės automobilyje, kuris 2011 m. kovo 11 d. buvo pavogtas, tačiau, ar 2010 m. spalio 19 d. ieškovės automobilyje buvo įmontuota ta pati saugos sistema, kuri buvo įmontuota automobilyje ir tada, kada jis buvo pavogtas - 2011 m. kovo 11 d.
3. Pažymėjo, kad jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, tačiau galima išskirti išimtį – oficialūs rašytiniai įrodymai, kurių negalima paneigti šalies ar liudytojų parodymų pagrindu. Ieškovės į bylą pateiktos įrodinėjimo priemonės turėjo paneigti UAB „Šiaulių altas“, kaip saugos sistemų profesionalų Pažymoje nurodytus duomenis, jog 2010 m. spalio 19 d. automobilyje buvo kita, nei joje nurodyta saugos sistema prieš atvirą vagystę PULSAR 12. Pažymėjo, jog teismas, teisingai paskirstęs tarp ginčo šalių įrodinėjimo naštą, ginčijamame sprendime priėjo prie akivaizdžiai klaidingų išvadų dėl neteisingai identifikuoto įrodinėjimo dalyko buvimo įrodytu. Teismas, remdamasis išimtinai ieškovės ir trečiojo asmens, kurie akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi, paaiškinimais, nepagrįstais jokiomis CPK įtvirtintomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas UAB „Šiaulių altas“ Pažymoje suklydo konstatuodamas kokia saugos sistema buvo įmontuota ieškovės automobilyje. Teismas rėmėsi tik viena įrodinėjimo priemone, gauta išimtinai žodinių bylos suinteresuotų asmenų forma ir nepagrįstai nesivadovavo byloje esančiu įrodymu visetu (ypač rašytiniais įrodymais byloje).
4. Teismų praktikoje kategoriškai pasisakoma, kad verslo subjektų ūkinės operacijos įrodinėjamos tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – finansinės apskaitos dokumentais: sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų orderiais, mokėjimo pavedimais ir kt., tokiu atveju liudytojų parodymai nėra pripažįstami leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Atkreipė dėmesį, kad teismas, priešingai šioms nuostatoms, nurodė, jog trečiasis asmuo į civilinę bylą, nepateikė jokių saugos sistemos IMB5 įsigijimą iš UAB „Šiaulių altas“ patvirtinančių dokumentų, tačiau vis tiek nepagrįstai pripažino atitinkamas aplinkybes egzistavusias. Teisminio nagrinėjimo metu buvo nurodyta, jog likusiems dviems subjektams, saugos sistemos IMB5, kurios buvo UAB „Šiaulių altas" parduotos, buvo parduotos už didmeninę kainą, t.y. UAB „Šiaulių altas" N. N. niekada saugos sistemų su tokia maža pardavimo marža nebūtų galėjusi parduoti, nes tai komerciškai nenaudinga įmonei, kaip privačiam verslo subjektui. Pažymėjo, jog teismas nepagrįstai prioritetą suteikė neoficialiems įrodymams, kurie šiame kontekste yra vienintelės ir leistinos ūkinę operaciją patvirtinančios įrodinėjimo priemonės.
5. Remiantis UAB „Šiaulių altas" atstovo paaiškinimais byloje ir atsižvelgiant į UAB „Šiaulių altas“ prekių pardavimo tvarkos taisykles, UAB „Šiaulių altas“ pirmiausiai realizuojamos sandėlyje esančios seniau įsigytos prekės. UAB „Šiaulių altas“ atstovas prašė teismo į bylą pateikti įmonės pardavimų tvarką patvirtinančius dokumentus, t.y. jog įmonė pardavimuose vadovaujasi FIFO sistema, tačiau teismas nepagrįstai šio prašymo netenkino. Nepaisant to, UAB „Šiaulių altas“ teiginius dėl pardavimų eiliškumo prekių įsigijimo datos prasme, patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, kaip kad 2012 m. gegužės 30 d. UAB „Šiaulių altas" pažymos priede pateikto buhalterinės programos išrašas, kuriame nurodyta „Pardavimas FIFO". Mano, kad nepagrįsta ir neįrodyta, jog 2010 m. spalio 11 d. Vilniuje pagaminta saugos sistema IMB 5, 2010 m. spalio 19 d. buvo UAB „Šiaulių altas" parduota N. N. ir šio asmens iki 2010 m. spalio 19 d. buvo įmontuota į automobilį.
6. Teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė, kaip nepagrįstus ir neatitinkančius logikai, atsakovų argumentus, dėl to, kad būtent 2010 m. spalio 19 d. UAB „Šiaulių altas“ apžiūrint automobilį, jame faktiškai buvo saugos sistema prieš atvirą vagystę PUSLAR12, kas ir buvo įrašyta Pažymoje. Pažymų išrašymas savaime suprantamas, kaip pagal patvirtintą tvarką atliekamos transporto priemonės vizualinė ir techninė apžiūra, kurios duomenys užfiksuojami popieriuje (pažymoje). Akivaizdu, kad profesionalas, esant akivaizdiems saugos sistemų (IMB5 ir PULSAR12) tablečių (imobilizatorius) skirtumams objektyviai negalėtų suklysti fiksuojant vieną ar kitą saugos sistemą.
7. Saugos sistemos prieš atvirą vagystę ganėtinai lengvai gali būti demontuojamos, imobilizatoriai (tabletės) gali būti įsigyjami atskirai nuo saugos sistemos. Šie faktai byloje teismo buvo paneigti remiantis logika, jog jei asmuo pamestų tabletę, įsigytų tokios pačios saugos sistemos, tačiau teismas visiškai netyrė ir nevertino, jog esminis momentas byloje atsispindi laike, t.y. kad po 2010 m. spalio 19 d. ieškovė nepranešusi atsakovui (draudikui) galėjo demontuoti saugos sistemą (PULSAR12), jog ši saugos sistema realiai buvo automobilyje laikinai, t.y. tik tol, kol jinai buvo apžiūrėta ir tai įrašyta į Pažymą. Teigia, kad Pažymos išrašymo metu (2010 m. spalio 19 d.) automobilyje galėjo būti saugos sistema prieš atvirą vagystę PULSAR12, o tada, kada automobilis buvo pavogtas (2011 m. kovo 11 d.) jame išvis galėjo nebūti saugos sistemos, arba galėjo būti saugos sistema IMB5.
8. Ieškovė apibūdino saugos sistemos veikimą dėl to, kad saugos sistema IMB5 buvo sumontuota kitame ieškovės automobilyje, bet pavogtame automobilyje. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad vienas ieškovės pateiktas saugos sistemos pakabutis IMB5 buvo neaktyvuotas, o kitas veikė serviso rėžimu. Šios aplinkybės visumoje leidžia daryti išvadas, kad galimai automobilyje buvo neaktyvuota saugos sistema, kai jis buvo pavogtas.
9. Teigia, kad teismas privalėjo iš ieškovės priteisti UAB „Šiaulių altas“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė J. G. pateikė atsiliepimą į atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovė grindė šiais argumentais:
1. Šioje byloje ieškovė yra fizinis asmuo (vartotojas), sudaręs draudimo sutartį standartinėmis sąlygomis prisijungimo būdu, o abu atsakovai verslininkai profesionalai (CK 6.256 str. 3 ir 4 d.), todėl jie privalo atsakyti visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos.
Atsiliepimas
2. Vienintelis dokumentas, kuriuo remiasi apeliantė yra klaidingai surašyta UAB „Šiaulių altas“ 2010-10-19 Pažyma, dėl kurios turinio ir yra iškilęs ginčas tarp šalių. Šis dokumentas nėra išskirtinis ir neturi didesnės įrodomosios galios prieš kitus byloje surinktus įrodymus, todėl pirmos instancijos teismas vertindamas įrodymų visetą, įsitikino, kad pakanka duomenų išvadai, jog UAB „Šiaulių altas“ Pažyma klaidinga.
3. Atsakovas UAB „Šiaulių altas" 2011-07-25 rašte ieškovei nurodė, jog negali atsakyti, koks įmonės darbuotojas atliko sumontuotų apsaugos sistemų patikrą, nes pažyma išrašoma iškart po patikros, pagal patikrą atlikusio darbuotojo pateiktus duomenis patikros lape, kuris nėra saugomas, t.y. po Pažymos išrašymo yra sunaikinamas (t.l, b.l. 11). UAB „Šiaulių altas" 2012-06-06 pateikė teismui pažymą, kurioje nurodė, kad neatlieka išrašomų pažymų apie automobilyje sumontuotos apsaugos sistemos fakto konstatavimo, registracijos ir nėra vedama Pažymų apskaita. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje (b.l. 64) UAB „Šiaulių altas" Šiaulių miesto vyriausiajam policijos komisariatui 2011-03-31 pateikė raštą, kuriame nurodė, kad „Jeigu išduodant pažymą būtų užrašomi abiejų pultelių serijiniai numeriai, tada tiksliai galima nustatyti ar jie buvo nuo automobilyje įmontuotos sistemos. Tokią galimybę UAB „Šiaulių altas“ turi, tačiau draudimo įmonė to daryti neprašo" (ikiteisminio tyrimo Nr. 40-1-00108-11 medžiaga, b.l. 64). Mano, kad šiuo atveju UAB „Šiaulių altas“, atlikdamas automobilio apsaugos sistemų patikrą, elgėsi visiškai neprofesionaliai ir nesąžiningai – sunaikino dokumentą „Patikros lapas“, neveda pažymų registracijos ir apskaitos, o turėdamas galimybę pagal pultelį identifikuoti automobilyje įmontuotą sistemą-to nedaro.
4. Apeliantas pripažįsta aplinkybę, kad faktiškai nustatyti, kokia saugos sistema buvo įmontuota automobilyje yra praktiškai neįmanoma ir remiasi vieninteliu dokumentu - Pažyma. Kad šioje Pažymoje nėra klaidos, nei apeliantė, nei UAB „Šiaulių altas" nepateikė jokio kito rašytinio įrodymo paneigiančio šį faktą, nes šie įrodymai yra sunaikinti arba jų manymu nėra būtini, o tai yra neprofesionalu bei neatitinka verslininko elgesio standarto. Be to, pagal Civilinio kodekso 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, atsakovų pareiga yra įrodyti, kad jie prievolę įvykdė tinkamai, t.y. Pažymą išrašė be klaidos, o tokių įrodymų atsakovai nepateikė. Taigi, atsakovai teigdami, kad Pažyma yra teisinga privalo tai įrodyti, nes tokia yra nustatyta įrodinėjimo taisyklė šiuose santykiuose (CK 6.256 str. 4 d.).
Atsiliepimas
5. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymų visetą, įsitikino, kad pakanka duomenų išvadai, jog atsakovo UAB „Šiaulių altas“ 2010-10-19 išrašyta Pažyma yra klaidingai surašytais duomenimis.
6. Tai, jog N. N., teikdamas ieškovei paslaugas, neturėjo galiojančio verslo liudijimo, paaiškina aplinkybę, kodėl jis negali pateikti buhalterinės apskaitos dokumentų, nes jis tuo metu veikė nelegaliai. Aplinkybę, kad N. N., kaip fizinis asmuo pastoviai įsigydavo apsaugos sistemas iš UAB „Šiaulių altas“, paliudijo UAB „Šiaulių altas" darbuotojas A. V.. Esant tokiam UAB „Šiaulių altas“ darbuotojo A. V. paaiškinimui ir UAB „Šiaulių altas“ teismui pateikta 2012-05-30 pažyma, kurioje nurodyta, kad 2010 m. UAB „Šiaulių altas“ nėra pardavusi ir išrašiusi PVM sąskaitų-faktūrų, tai pat grynųjų pinigų paėmimo dokumentų N. N. (t.l, b.l. 157-158), akivaizdu, kad N. N. apsaugos sistemą įsigijo, ne kaip verslo subjektas, o fizinis asmuo, kuris neidentifikuojamas UAB „Šiaulių altas“ buhalterinėje apskaitoje, todėl pagrįstai teismas minėtas UAB „Šiaulių altas“ pažymas vertino visų įrodymų visete ir padarė teisingą išvadą, kad N. N. įsigijo apsaugos sistemą IBM 5 iš UAB „Šiaulių altas“ ir ją sumontavo į ieškovės automobilį.
7. Pažymėjo, kad savo parašu ieškovė galėjo patvirtinti tik apsaugos sistemos veikimą, tačiau kokia apsaugos sistema yra įmontuota automobilyje, ji negalėjo nustatyti, nes ant apsaugos pultelio jokio užrašo nėra. Teigia, kad reikalavimas ieškovei pačiai patvirtinti apsaugos sistemų komplektaciją, kai tai buvo pavesta profesionalui, neatitinka sąžiningumo kriterijus numatyto Civilinio kodekso 188 str. 4 dalyje. Pagal šį apelianto teiginį, apsaugos sistemų patikros paslaugą ieškovė turėjo atlikti pati ir taip prisiimti visą riziką.
8. Pažymėjo, kad apelianto iniciatyva buvo pateikta apsaugos sistemos IMB-5 gamintojui klausimai, į kuriuos gamintojo pateikti atsakymai, tik sustiprino teismo įsitikinimą, kad ieškovės automobilyje buvo įmontuota apsaugos sistema IMB-5, o Pažyma buvo klaidinga.
9. Apeliantas nepateikia jokių įrodymų, kad ieškovė yra nesąžininga, nes buvo praradusi apsaugos sistemos pultelius. O vėliau įsigijo kitus.
10. Teigia, kad apeliantas apeliaciniame skunde reiškia naujus atsikirtimo į ieškinį pagrindus. Mano, kad UAB „Šiaulių altas“ darbuotojo A. V. parodymai, kad vienas pultelis veikia serviso rėžimu, o kitas neaktyvuotas - prieštarauja ikiteisminio tyrimo medžiagoje (b.l. 64), UAB „Šiaulių altas“ Šiaulių miesto vyriausiajam policijos komisariatui 2011-03-31 pateiktame rašte, nurodytai informacijai. Šiame rašte nurodyta, kad UAB „Šiaulių altas“ atliko objektų (1 lapo ir 2 valdymo pultelių) tyrimą ir „Pateikti pulteliai IMB-5 yra nesugadinti“. Mano, kad A. V. yra suinteresuotas asmuo bylos baigtimi, todėl negali būti byloje specialistu duodančiu paaiškinimus, nes jis yra ne tik UAB „Šiaulių altas" darbuotojas, bet ir akcininkas.
11. Teigia, kad pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nėra pagrindo.
Tretysis asmuo N. N. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde (prisidėjime prie apeliacinio skundo) išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie skundo argumentų.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010-10-28 ieškovė sudarė su atsakovu AB „Lietuvos draudimas“ kasko draudimo sutartį, kuria apdraudė jai priklausantį automobilį AUDI A6 2.7TDI, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). (t.1., b.l. 6). Transporto priemonių draudimo liudijime (serija LD Nr. 93970578, priedas TIA Nr. 173531095), be kitų draudžiamųjų įvykių, nurodyta ir vagystė (K,V) (t. 1, b. l. 6). Draudimo sutarčiai sudaryti ieškovė pateikė draudikui UAB „Šiaulių altas“ 2010-10-19 išrašytą pažymą Nr. S2-4679 (Pažyma), kurios 3 punkte nurodyta, kad automobilyje sumontuota automatiškai įsijungianti nepriklausoma sistema prieš atvirą vagystę PULSAR 12 (t. 1, b. l. 42). Minėtos Pažymos 8 punkte nurodyta, kad apsaugos sistemas sumontavo privatus asmuo. Byloje nustatyta, kad saugos sistemą ieškovės automobilyje įrengė trečiasis asmuo N. N., kuris po to nuvarė automobilį į UAB „Šiaulių altas“, kad ši atliktų sumontuotos sistemos patikrą ir išduotų draudiko reikalaujamą pažymą. Pažymą išrašė UAB „Šiaulių altas“ darbuotojas A. V., tai patvirtindamas savo parašu (t.1., b.l. 42). Gavęs Pažymą, trečiasis asmuo perdavė ją ieškovei. 2011-03-11 ieškovei priklausantis automobilis buvo pavogtas. Ieškovė 2011-03-11 kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, dėl įvykdytos automobilio vagystės Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariatas 2011-03-14 pradėjo ikiteisminį tyrimą. Policijos pareigūnams ieškovė pateikė automobilio registracijos liudijimą, užvedimo raktelį, du apsaugos sistemos pultelius, techninės apžiūros kortelę (Ikiteisminio tyrimo Nr. 40-1-00108-11 medžiaga, b. l. 8). Nustatyta, kad pateikti apsaugos pulteliai yra apsaugos sistemos IBM 5, o ne Pažymoje nurodytos sistemos PULSAR 12 .
AB „Lietuvos draudimas“ 2011-05-07 pranešimu informavo ieškovę, kad negali išmokėti draudimo išmokos, nes po įvykio pateikti ne tie sistemos prieš atvirą vagystę valdymo pulteliai. Pagal Transporto priemonių draudimo Taisyklių I dalies Nr. 021 8.1.10 punktą, kai transporto priemonė buvo pavogta ir draudėjas po įvykio nepateikė draudikui ar ikiteisminio tyrimo institucijai visų transporto priemonės užvedimo raktelių, įvykis laikomas nedraudžiamuoju (t. 1, b. l. 10). Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pripažino įvykį nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką.
Byloje ginčas kilo dėl to, kokio modelio – PULSAR 12 (kaip nurodyta atsakovo Pažymoje) ar IBM-5 (nuo kurios ieškovė pateikė apsaugos pultelius) – saugos sistema buvo įrengta pavogtame automobilyje. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad esminė byloje įrodinėtina aplinkybė – ar po automobilio vagystės ieškovė pateikė tos saugos sistemos, kuri faktiškai buvo sumontuota pavogtame automobilyje, valdymo pultelius, nes tai lemia išvadą, pagrįstai ar ne atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ kvalifikavo įvykį kaip nedraudžiamąjį ir dėl to atsisakė mokėti draudimo išmoką.
Apeliantas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniame skunde bei atsakovas UAB „Šiaulių altas“ prisidėjime prie apeliacinio skundo nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, neteisingai nustatė įrodinėjimo dalyką, tokiu būdu pažeisdamas CPK nustatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, o ieškinys atmestas. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai pakankamais įrodymais pripažino vien tik suinteresuotų asmenų paaiškinimus, užuot vadovavęsis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, t.y. atsakovo UAB „Šiaulių altas“ buhalteriniais dokumentais, patikros atlikimo tvarka, IMB-5 sistemos gamintojo išvada, VMI pateiktu atsakymu dėl N. N. vykdytos veiklos.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais dėl netinkamo teismo atliktų įrodymų tyrimo ir vertinimo. Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas nebūtinai turi įvertinti ir pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, reikia vertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas, kaip kad teigiama apeliaciniuose skunduose. Kolegijos vertinimu, ištyręs bylos įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas automobilio vagystę pagrįstai pripažino draudžiamuoju įvykiu, tenkindamas ieškovės ieškinį atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu.
Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą tyrė ir vertino įrodymų visumą - be nagrinėjamos bylos šalių, trečiojo asmens paaiškinimų, apklaustų liudytojų parodymų, civilinėje byloje surinktų rašytinių įrodymų, analizavo ir vertino ir ikiteisminio tyrimo metu medžiagoje esančius duomenis. Teismas taip pat pažymėjo, kad vertindamas ginčo šalių ir trečiojo asmens paaiškinimus atsižvelgia į tai, kad tai yra bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, galintys tam tikras aplinkybes pateikti aiškindami jas savo naudai. Dėl to vertino juos taip ir nuoseklumo aspektu, visų kitų surinktų įrodymų kontekste (CPK 185 str. ). Todėl nesutiktina su apelianto tvirtinimu, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimų turinį vertino tendencingai ir neatsižvelgdamas į jų visumą.
Nesutiktina su apelianto argumentu, kad trečiojo asmens N. N. paaiškinimas, kad jis tikrai atsimena kokią apsaugos sistemą įmontavo į ieškovės automobilį nėra niekaip pagrįstas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šio asmens paaiškinimai yra nuoseklūs, be esminių prieštaravimų, parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai, tarp jų UAB „Šiaulių altas“ darbuotojo, išrašiusio ginčo Pažymą parodymai. Aplinkybė, kad asmuo neturėjo saugos sistemos įsigijimą patvirtinančio dokumento nepaneigia fakto, kad jis sumontavo IBM5 sistemą.
Apeliantas tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad apibudindama turėtus pultelius ieškovė klydo, nurodė aplinkybes, neatitinkančias faktinių duomenų. Nesutinka su teismo sprendime atliktu vertinimu, kad ieškovės paaiškinimuose nėra prieštaravimų dėl esminių aplinkybių, apie pačius pultelius tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė vienodus paaiškinimus. Teigia, jog ieškovė nurodė, kad „naudojosi vienu apsaugos pulteliu, kitas buvo kaip atsarginis, be to, nurodė, jog tas pultelis, kuriuo naudojosi, buvo su skylute, kad galėtų prisikabinti prie rakto“, tačiau apžiūrint pultelius teismo posėdyje buvo matyti, kad abu pulteliai yra vienodi ir abu turi tokias pat gamyklines skylutes, kurios nėra tinkamos „kabinti prie rakto“, kadangi yra tik iš vienos korpuso dalies (nepereina kiaurai), kas paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes.
Kaip nustatyta iš teismo posėdžio protokolo, teisme tiriant daiktinius įrodymus – ieškovės pateiktus ikiteisminio tyrimo institucijai IBM5 apsaugos pultelius, atsakovo pateiktą Pulsar12 apsaugos pultelį (t.2, b.l. 52) ieškovė paaiškino, kad „ji naudojasi tuo pulteliu, kuriame yra išgręžta skylutė. Ieškovė parodė teismui pultelį, kurio užapvalintos dalies kairiajame kampe yra skylutė. Kitame pultelyje tokios skylutės nėra“. Nesutiktina su apelianto skundo teiginiais, kad daiktiniai įrodymai – abu pulteliai vienodi ir turi tokias pat gamyklines skylutes, nes tokių aplinkybių nėra nustatyta ištyrus daiktinius įrodymus.
Apelianto tvirtinimu, teismo išvada neva siekiantys sukčiauti asmenys būtų pateikę tinkamus pultelius, t.y. Pulsar 12 yra neteisinga ir sąlygota nepagrįstų prielaidų. Šiuo atveju nėra pagrindo manyti, jog siekiantys sukčiauti asmenys pateiktų būtent tos sistemos pultelius. Teigia, kad ieškovė nuo pat pradžios tvirtino, kad Pulsar 12 ir IMB-5 yra antro lygio apsaugos sistemos ir teigė, kad draudikas neturėtų vertinti kokia sistema buvo faktiškai įmontuota, kadangi reikalavimas įdiegti antro lygios sistemą buvo įvykdytas. Teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė atsakovų teiginius, kad saugos sistemos pulteliai gali būti atskirai įgyjami nuo saugos sistemos.
Kolegija nesutinka su minėtais argumentais. Ginčijama teismo padaryta išvada yra logiška, byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų praradusi saugos sistemos pultelius ar įsigijusi kitus, po automobilio vagystės ji tą pačią 2011-03-11 vagystės dieną kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su pareiškimu apie įvykį, pateikė užvedimo raktelius su signalizacijos priedu (tablete) (ikiteisminio tyrimo Nr.40-1-00108-11, b.l. 8). Įrodymų, kad automobilyje įrengta saugos sistema buvo demontuota, keičiama ar permontuota į bylą nėra pateikta (CPK 178 str.). Taip pat nėra įrodyta aplinkybė, kad ginčo automobilio vagystė buvo inscenizuota, siekiant neteisėtai gauti draudimo išmoką.
Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas neleido UAB „Šiaulių altas“ atstovui pateikti į bylą rašytinių įrodymų, patvirtinančių paaiškinimuose išdėstytas aplinkybes, kad bendrovė apsaugos sistemas parduoda chronologine tvarka. Apelianto tvirtinimu, tai įrodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog IBM-5 sistema, pagaminta 2010-10-11 galėjo būti sumontuota 2010-10-19. Tokie teismo veiksmai yra neteisėti.
Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip neįrodytus. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovai prašė teismo sudaryti galimybę pateikti papildomus rašytinius įrodymus, toks prašymas teismo būtų atmestas, ar nemotyvuotai atsisakyta priimti/išreikalauti rašytinius įrodymus. Tokių įrodymų nėra pateikta teismui ir su apeliaciniu skundu (CPK 314 str.).
Apeliantai nurodė, jog liudytojo A. V. teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, jog vienas pultelis veikia serviso rėžimu, o kitas neaktyvuotas yra itin svarbūs pripažįstant įvykį draudžiamuoju pagal Taisyklių 8.1.12 p.. Ši aplinkybė, sudaranti pagrindą pripažinti įvykį nedraudžiamuoju paaiškėjo tik įrodymų tyrimo metu, atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ šio atsisakymo pagrindo anksčiau neturėjo galimybės pateikti, o teismas šią aplinkybę įvertino kaip nereikšmingą bylai. Teigia, kad teismas nepagrįstai duomenis dėl pultelių veikimo įvertino nereikšmingais byloje, kadangi šie duomenys, t.y. liudininko pateikti paaiškinimai, lemia ieškovo reikalavimų atmetimą, pripažįstant įvykį nedraudžiamuoju pagal draudimo sutarties, iš kurios kildinamas reikalavimas, nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinėse bylose bendra taisyklė yra ta, kad teismas nagrinėja bylą tik pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų ribose ir analizuoja bei vertina tik tas aplinkybes, kuriomis remiasi šalys. Nurodytomis aplinkybėmis apeliantas bylos nagrinėjimo metu nesirėmė, po įrodymų ištyrimo CPK 251 str. numatytomis procesinėmis teisėmis pasinaudoti neprašė. Todėl teismui nebuvo pagrindo analizuoti aplinkybių, kurios išėjo už reikalavimų/atsikirtimų ribų. Pirmosios instancijos teismas spendimo motyvuose pagrįstai pažymėjo, kad aplinkybė kokiu rėžimu buvo nustatyti veikti pulteliai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Atmestini apelianto argumentai, kad teismas nevertino ar apskritai yra įmanoma supainioti Pulsar 12 ir IMB-5 sistemas Pažymos išrašymo metu, jei taip, ar toks veiksmas buvo atliktas UAB „Šiaulių altas“. Nurodė, kad teismas nevertino aplinkybės, kurią pateikė tiek tretysis asmuo, tiek liudytojas A. V., kad sistemų Pulsar 12 ir IMB-5 neįmanoma supainioti, ne tik dėl to, kad jos skiriasi veikimo principu, tačiau ir dėl tos priežasties, kad jų pulteliai net vizualiai (forma) yra visiškai skirtingi. Teismas nevertino to fakto, kad ieškovė pati pasirašė pažymą, o vėliau neprašė jos pakeisti ar ištaisyti, taip pat iki draudžiamojo įvykio nepateikė jokių kitų duomenų, kurie paneigtų Pažymoje nurodytus faktus.
Pažymėtina, kad kaip nustatyta iš teismo sprendimo motyvuojančiosios dalies turinio, šios aplinkybės teismo buvo tirtos ir vertintos. Teismas pažymėjo, kad abi saugos sistemos yra to paties antro saugos lygio, jos montuojamos dažniausiai, abiejų veikimo principas iš esmės yra identiškas. Šios teismo nustatytos aplinkybės atitinka ir 2012-10-11 teismo posėdžio metu A. V. parodymus, kuris nurodė, kad techniškai beveik niekaip nesiskiria sistemos Pulsar12 ir IBM5 (t.2., b.l. 52). Teismas atsakovo atsikirtimus dėl Pažymoje padarytos klaidos vertino visų įrodymų kontekste – tirdamas 2011-07-25 raštą, atsiliepime išdėstytus paaiškinimus, liudytojo A. V. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus bei parodymus civilinės bylos nagrinėjimo metu, atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad praktikoje kyla ginčų dėl to, jog, išrašant tokio pobūdžio kaip nagrinėjamu atveju pažymas, dėl skubėjimo, neatidumo ar kitų priežasčių vietoje faktiškai sumontuotos sistemos nurodoma kita (žr., pvz., Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-12-28 sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 2-3749-827/2011). Kolegijos vertinimu, teismas tinkamai ištyrė ir vertino aplinkybes, susijusias su ginčo Pažyma.
Nesutiktina su apelianto argumentais, kad jei ieškovei Pažymą pateikė profesionalas, kuris suteikė apsaugos sistemos montavimo paslaugą, ši aplinkybė turėtų būti vertinama kaip pačios ieškovės patvirtinimas, kad Pažymoje pateikta informacija buvo teisinga. Byloje nustatyta, kad ir tretysis asmuo N. N., būdamas apsaugos sistemų montavimo profesionalas, gavęs iš UAB „Šiaulių altas“ Pažymą - jos neperskaitė ir nepatikrino (t.1., b.l. 212). Ieškovė nurodė, kad parašą padėjo ne UAB „Šiaulių altas“, o pas trečiąjį asmenį N. N., atsiimdama automobilį (t.1., b.l. 166). Akivaizdu, kad vartotojas (ieškovė) pasitiki profesionalo žiniomis ir jo pateikiama informacija. Ieškovės pasitikėjimas profesionalais, negali būti vertinamas, kaip pačios patvirtinimas, kad Pažymoje pateikta informacija yra teisinga.
Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės į bylą pateikta IMB-5 naudotojo instrukcija, ant kurios užklijuotas lipdukas, sutampantis su ieškovės turimomis IMB-5 tabletėmis, kaip ieškovės paaiškinimus patvirtinančiu įrodymu. Pažymėjo, kad apsaugos sistemos pultelių ir instrukcijos numerio sutapimas patvirtina tik, kad dokumentas ir pultelis yra tos pačios sistemos, tačiau tai niekaip neįrodo, kad pulteliai yra tos pačios sistemos, kuri faktiškai buvo ieškovės automobilyje prieš vagystę.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, tik iš įrodymų visumos padarė išvadą, kad UAB „Šiaulių altas“ Pažymoje, išduotoje ieškovei prieš sudarant Draudimo sutartį, buvo neteisingai įrašytas apsaugos sistemos pavadinimas.
Apeliantas UAB „Šiaulių altas“ teigia, kad teismas neteisingai nustatė ir apibrėžė įrodinėjimo dalyką, kas iš esmės sąlygojo ir kitų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimus. Apeliantas mano, kad įrodinėjimo dalykas buvo ar 2010-10-19 ieškovės automobilyje buvo įmontuota ta pati saugos sistema, kuri buvo įmontuota automobilyje ir tada, kada jis buvo pavogtas – 2011-03-11.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismas teisingai nustatė įrodinėjimo dalyką ir tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą.
Apeliantas UAB „Šiaulių altas“ pažymėjo, kad iš esmės pripažįstama, kad šalies ar liudytojų parodymų pagrindu negalima paneigti rašytinių įrodymų, ypač oficialiųjų. Apelianto vertinimu, teismas, remdamasis išimtinai ieškovės ir trečiojo asmens, kurie akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi, paaiškinimais, kurie nepagrįsti jokiomis CPK įtvirtintomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas UAB „Šiaulių altas“ Pažymoje suklydo.
Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, kad ieškovės automobilyje faktiškai buvo sumontuota apsaugos prieš atvirą vagystę sistema IBM 5, rėmėsi išimtinai ne tik ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimais, tačiau visų bylos įrodymų visuma, taikydamas byloje CPK 185 str. numatytą įrodymų vertinimo taisyklę. Pažymėtina tai, kad apelianto nurodyti įrodymai nėra laikytini oficialiaisiais rašytiniais įrodymai, turinčiais aukštesnę juridinę galią (CPK 197 str. 2 d.), todėl jiems neturėjo būti teikiamas prioritetas. Teismo posėdyje apklaustas atsakovo UAB „Šiaulių altas“ atstovas nurodė, jog „teismui yra pateikta pažyma apie spalio mėnesį parduotus IBM5 imobilizatorius, kuriame galima identifikuoti N. N., kaip pirkėją, jam turėjo būti išrašomos sąskaitos faktūros, jis turėjo vesti prekių pirkimo-paslaugų pardavimo žurnalus. Tikėtina, iš liudininkų paaiškinimų, jis yra įsigijęs iš UAB „Šiaulių altas“, tačiau tas įsigijimas nėra identifikuotas, kadangi jis pirko, kaip fizinis asmuo, o ne kaip individualią veiklą vykdantis asmuo“ (t.2., b.l. 51), liudytojas A. V. patvirtino, kad N. N. pirkdavo įvairias sistemas pas juos (t.2., b.l. 52). Tai, kad UAB „Šiaulių altas“ apsaugos sistemos įsigijimas nėra identifikuotas, tokiu atveju tai nėra akivaizdus patvirtinimas, kad N. N. neįsigijo sistemos iš UAB „Šiaulių altas“. Be to, atsakovo 2012-05-30 pažymoje, nurodyta, kad buhalterijos duomenimis apie sistemos IBM 5 pardavimus laikotarpiu nuo 2010-10-01 iki 2010-10-31, t.y. laikotarpiu, kai trečiasis asmuo montavo apsaugos sistemą ieškovės automobilyje, bendrovė pardavė nurodytą apsaugos sistemą šešiems subjektams, iš kurių tik du neidentifikuoti (t. 1, b. l. 157-158). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vertinant UAB „Šiaulių altas“ 2012-02-13 pažymą teismui, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuoroda, jog buhalterijos duomenimis, 2010 m. N. N. neparduota nė vienos prekės, prieštarauja UAB „Šiaulių altas“ darbuotojo, kuris, be kita ko, yra ir akcininkas, A. V. parodymams, duotiems tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant civilinę bylą teismo posėdyje, kad N. N. įsigydavo iš UAB „Šiaulių altas“ apsaugos sistemas. Taigi, atsakovų įrodymai, kuriais grindžiamas jų atsikirtimas yra prieštaringi. Atsižvelgiant į išdėstyta, kolegija atmeta apelianto argumentus kaip neįrodytus.
Kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, vadovavosi CPK 93 str. 4 d. nuostatomis, suteikiančiomis teismui teisę nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir ši taisyklė buvo taikyta tiek ieškovės, tiek atsakovo UAB „Šiaulių altas“ atžvilgiu. Teismas tokį sprendimą atsakovo atžvilgiu motyvavo ne tik ta aplinkybe, kad jis kaip tretysis asmuo vis tiek būtų patyręs advokato išlaidų, tačiau ir nustatytu faktu, kad atsakovo Pažymoje per klaidą buvo įrašytas ne tos apsaugos sistemos, kuri buvo faktiškai įmontuota automobilyje, pavadinimas. Todėl įvertinęs susiklosčiusią situaciją, teismas konstatavo kad nėra pagrindo priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas advokato pagalbos išlaidas. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste, pirmosios instancijos teismas, pasinaudojamas CPK 93 str. 4 d. numatyta teismo diskrecijos teise, teisėtai ir pagrįstai nukrypo nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, įvertinęs priežastis dėl kurių susidarė šios išlaidos. Tokia teismo išvada taip pat nepažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principų (CK 1.5 str.).
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl nurodytų aplinkybių, kolegija detaliau nepasisako dėl kitų apeliantų argumentų, kurie nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo (prisidėjimo prie skundo) ir atsiliepimo į juos argumentus, ir juos įvertinęs (CPK 185 str.), konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino procesines, materialinės teisės normas, teisingai nustatė faktines ginčo aplinkybes ir įvertino byloje esamus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovė atsiliepime į apeliantų apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė į bylą įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.