Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „C. V. Insurance Group“ ieškinį atsakovui M. D. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškovės reikalavimai ir jos argumentai

3. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti pilnai. Nurodė, kad eismo įvykio draudimo sutartis nebuvo pilnai apmokėta, todėl ieškovė įgijo regreso teisę. Atsakovas iš mokėtinų 105 Eur už draudimo sutartį, sumokėjo tik 57 Eur ir liko nepamokėjęs 48 Eur. Atsakovas neginčijo fakto, kad sukėlė eismo įvykį ir yra už jį atsakingas. Neginčijo ir žalos dydžio. Atsakovas ginčija ieškovės regreso teisę į jį. Atsakovo paskaičiavimu draudimo suma buvo padengta iki 2020 m. liepos mėnesio. Ieškovė neginčija, kad eismo įvykio metu draudimo apsauga buvo galiojanti, todėl ieškovė, kaip draudikas, atlygino padarytą žalą, tačiau įstatymas suteikė ieškovei regreso teisę, nes atsakovas pažeidė apmokėjimo tvarką. Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog 48 Eur buvo sumokėti 2020 m. sausio 23 d., o eismo įvykis įvyko 2019 m. gruodžio 23 d., t. y. praėjus mėnesiui laikui po eismo įvykio. Atsakovas pažeidė įmokos mokėjimo tvarką, nes sutartyje yra aiškiai nurodyta, kad 105 Eur suma turi būti sumokėta iki 2019 m. gruodžio 5 d. 2020 m. sausio 21 d. pateiktas dokumentas nėra sąskaita faktūra, nes neturi rekvizitų, kurie būdingi sąskaitai, tai yra draudimo brokerio siųstas priminimas atsakovui apie laiku nesumokėtą įmoką (2021 m. kovo 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: 3 min. 32 sek. – 13 min. 18 sek.).

II. Atsakovo argumentai

5. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, jog bendravimas dėl draudimo sutarties vyko su draudimo brokeriu. Paprašius perkelti draudimo sutartį, buvo ramus ir įsitikinęs, kad nieko blogo nepadarė ir laukė paskaičiavimų susimokėti likusią draudimo dalį. Jokio priminimo, kad draudimo sutartis yra negaliojanti nesulaukė, todėl ieškovės pretenzijos nesuprantamos. Brokeriui 2020 m. sausio 23 d. pateikus sąskaitą, ji buvo atsakovo tą pačią dieną apmokėta. Kad naujoji draudimo sutartis nėra pilnai apmokėta atsakovas suprato, nes tai nebuvo pirmas kartas, kada jis perkelia draudimą nuo vieno automobilio ant kito, todėl laukė kol bus paskaičiuotas skirtumas, kurį reikės apmokėti. Pati ieškovė uždelsė su paskaičiavimu, nes nebuvo akcentuojama iki kada įmoką turi sumokėti. Atsakovui sudarant ankstesnes draudimo perkėlimo sutartis visada būdavo paskaičiuojamas likutis kiek reikia sumokėti. Tai buvo ne pirmas kartas sudarant draudimo sutartis su tuo pačiu draudimo brokeriu, tik šį kartą likusio paskaičiavimo reikėjo laukti mėnesį laiko (2021 m. kovo 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: 13 min. 51 sek. – 22 min. 58 sek.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškinys tenkinamas visiškai.

7. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 5 d. atsakovas su ieškove sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Nr. 1946916) (toliau – draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta transporto priemonė Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojo civiline atsakomybe (e. b. l. 38–40). 2019 m. gruodžio 23 d. Savanorių pr. 174R, Vilniuje, atsakovas vairuodamas transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atsitrenkė bei apgadino transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio kaltininkas pripažintas atsakovas (e. b. l. 41–48). Ieškovė teikdama draudimo apsaugą pagal draudimo sutartį, išmokėjo 1 166,02 Eur draudimo išmoką tretiesiems asmenims padarytai žalai atlyginti (e. b. l. 49–53).

8. Byloje ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo pareigos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalies pagrindu grąžinti ieškovei jo nukentėjusiam asmeniui sumokėtą žalos atlyginimą.

Dėl draudikui iš draudėjo atgręžtinio reikalavimo (regreso) teise priteistino žalos dydžio

9. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (iki tol ir toliau nutartyje – CK) 6.987 straipsnyje įtvirtinta, jog draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo sutartis priklauso rizikos sutarčių grupei. Šia sutartimi draudikas prisiima atsakomybę už draudiminio įvykio metu padarytų nuostolių atlyginimą. Draudimo įmoka (premija) – pinigų suma, kurią draudėjas moka draudikui už draudiminę apsaugą, taigi tai yra mokestis draudikui už jo prisiimtą riziką. CK 6.1004 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimo įmoką, nurodyta, kad draudėjas (naudos gavėjas) už draudiminę apsaugą privalo mokėti draudikui draudimo sutartyje ar įstatyme nustatytais terminais nustatyto dydžio pinigų sumą ar sumas (draudimo įmoką (premiją).

10. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatyta, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tai rodo, kad ši teisės norma nėra imperatyvi, nes dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Byloje yra kilęs ginčas, ar atsakovas turi pareigą atlyginti ieškovei jos išmokėtą dalį draudimo išmokos, proporcingai nesumokėtai sutarties kainos daliai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 3 dalį. Taigi esminės šiai normai taikyti nustatinėtinos aplinkybės yra draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimas ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012).

11. Byloje nustatyta, jog atsakovas su ieškove 2019 m. rugpjūčio 14 d. buvo sudaręs Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Nr. 1863908), kuria buvo apdraudęs transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojo civiline atsakomybe (e. b. l. 63). Atsakovas pateikė ieškovei prašymą dėl draudimo sutarties Nr. 1863908 nutraukimo sugedus automobiliui ir prašė nepanaudotą draudimo įmokos dalį užskaityti naujai sudaromi draudimo sutarčiai Nr. 1946916 (e. b. l. 62). Ieškovė dublike patvirtino ir neginčijo fakto, kad dalis draudimo sutarties Nr. 1946916 kainos, t. y. 57 Eur, buvo įskaityta už nepanaudotą draudimo įmokos dalį pagal draudimo sutartį Nr. 1863908. Likusią draudimo sutarties kainą – 48 Eur, kaip matyti iš draudimo sutarties, atsakovas turėjo sumokėti iki 2019 m. gruodžio 5 d. (e. b. l. 38). Atsakovas nesutinka, kad visa draudimo įmokos suma turėjo būti sumokėta iki 2019 m. gruodžio 5 d., nes perkėlus draudimo sutartį, jis laukė draudimo likučio paskaičiavimo. Atsakovas nurodė, jog ieškovė neakcentavo atsakovui iki kada turi būti sumokėta draudimo įmoka, todėl pati ieškovė uždelsė su draudimo likučio paskaičiavimu.

12. Draudikė, kuriai draudimo veikla yra profesinė, privalėjo paaiškinti draudėjui draudimo įmokos mokėjimo terminą, tačiau šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad įmokos mokėjimo data yra labai aiškiai nurodyta. Teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, kad tai nebuvo nei pirmas, nei antras kartas, kada jis perkelia draudimo sutarties įmoką ant naujo automobilio, todėl turėjo realiai suvokti, kad jei draudimo apsauga įsigalioja nuo 2019 m. gruodžio 5 d. ir draudimo sutartyje nurodytas mokėjimo terminas yra iki 2019 m. gruodžio 5 d., atsakovas ir turėjo pareigą iki šio termino sumokėti draudimo įmoką, o ne būti pasyviu ir tikėtis, kad draudimo apsauga galioja iki 2020 m. liepos 20 d. Visiškai atmesti atsakovo argumentai, jog ieškovė įskaičiusi 57 Eur įmoką nepanaudotos įmokos dalies už nutrauktą draudimo sutartį, gavo įmoką už 197 dienas draudimo apsaugos, t. y. iki 2020 m. liepos vidurio. Pažymėtina, jog draudimo sutartyje nei galiojimo tarpiniai periodai, nei įmokų mokėjimas dalimis nebuvo numatyti, šalys aiškiai sulygo, kad draudimo apsauga taikoma nuo 2019 m. gruodžio 6 d. iki 2020 m. gruodžio 4 d. ir 105 Eur draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2019 m. gruodžio 5 d. Įrodymų, kad šalys butų susitarę dėl kitokių draudimo sąlygų, nei numatyta draudimo sutartyje, atsakovas teismui nepateikė.

13. Atsakovas nurodo, jog draudimo brokeris likusiai draudimo įmokos daliai sąskaitą išrašė tik 2020 m. sausio 21 d. ir atsiuntė apmokėti atsakovui 2020 m. sausio 23 d. Ieškovė nurodė, jog atsakovo įvardijama 2020 m. sausio 21 d. draudimo brokerio siųsta sąskaitą, nėra ieškovės atsakovui išrašyta sąskaita, tai yra draudimo brokerio, per kurį atsakovas sudarė draudimo sutartį, siųstas priminimas apie nesumokėtą draudimo įmoką. Dėl PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normos (PVM įstatymas); PVM įstatymas yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialiąją paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVM įstatymo 1 straipsnio 1 dalis); PVM įstatymu nereglamentuojami civiliniai pirkimo-pardavimo santykių aspektai. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Taigi PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015). Kaip matyti iš atsakovo pateikto 2020 m. sausio 21 d. dokumento, jame yra nurodoma, jog paslauga yra – „(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) TPVCA sutartis „C. V. Insurance Group“, 2-a įmoka nuo 2019.12.06“, o apmokėjimo grafoje nurodoma sumokėti iki 2019 m. gruodžio 6 d. – 48 Eur (e. b. l. 64). Atsakovas nurodo, jog 2020 m. sausio 21 d. dokumentas turi numerį, tačiau ant dokumento nurodomas draudimo sutarties numeris, o ne PVM sąskaitos faktūros numeris. Ieškovė 2020 m. sausio 6 d. UADBB Bonus draudimas išsiuntė nepadengtų polisų ataskaitą, pagal kurią draudimo brokeris siuntė priminimus skolininkams (e. b. l. 72–73), o 2020 m. sausio 23 d. UADBB Bonus draudimas ieškovei atsiuntė ataskaitą, kurioje nurodyta, kad atsakovas informuotas apie susidariusį įsiskolinimą (e. b. l. 74). Visi šie įrodymai patvirtina, jog atsakovui 2021 m. sausio 21 d. pateiktas dokumentas yra ne sąskaita faktūra, o draudimo brokerio siųstas priminimas apie nesumokėtą draudimo įmokos likutį. Tuo labiau, jog pačiame 2020 m. sausio 21 d. dokumente nurodoma, kad 2-a draudimo įmoka turėjo būti apmokėta iki 2019 m. gruodžio 6 d.

14. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teismas laiko, jog atsakovas nebuvo sumokėjęs visos draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą, t. y. likusią 48 Eur draudimo dalį atsakovas buvo sumokėjo jau po eismo įvykio (e. b. l. 65). Taigi, draudimo įmokų mokėjimo tvarkos pažeidimas kvalifikuojamas kaip draudėjo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas ir tai sudaro pagrindą draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtą sumą, t. y. šiuo atveju yra visos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytos sąlygos draudikui reikalauti žalos atlyginimo.

15. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas nėra absoliuti. Tačiau ši įstatymo nuostata, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).

16. Byloje nustatyta, jog ieškovė išmokėjo 1 116,02 Eur draudimo išmoką tretiesiems asmenims padarytai žalai atlyginti už 2019 m. gruodžio 23 d., dėl atsakovo kaltės, sukeltą eismo įvykį. Ieškovė, atsižvelgdama į proporcingai atsakovo nesumokėtos draudimo sutarties kainos dalį ir išmokėtos draudimo išmokos sumą, reikalauja priteisti iš atsakovo 533,42 Eur žalą regreso tvarka. Atsakovas byloje neginčijo nei ieškovės išmokėtos žalos dydžio tretiesiems asmenims, nei ieškovės reikalaujamos priteisti žalos dydžio, todėl teismui konstatavus, jog atsakovas laiku nesumokėjo dalies nustatyto dydžio draudimo įmokos, o eismo įvykio metu buvo apgadintas trečiųjų asmenų turtas, todėl ieškovės prašoma priteisti 533,42 Eur žala yra pagrįsta. Atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog įmokos vėlavimą būtų lėmusios svarbios priežastys. Kadangi atsakovas nesilaikė prievolės vykdymo terminų, teismas daro išvadą, jog pagrindo mažinti priteistiną sumą nėra ir ieškovė ieškinys tenkinamas pilna apimtimi.

Dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų

17. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti. Ieškinį tenkinus iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

18. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės bylinėjimosi išlaidos sudaro 15,00 Eur žyminis mokestis. Teismui ieškinį patenkinus pilnai, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 80 straipsnio 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

19. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo valstybei nepriteisiamos, nes jos neviršija minimalios 5,00 Eur dydžio valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteisimos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo, Nr. 1R-19/1K-2).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263–265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei akcinei draudimo bendrovei „C. V. Insurance Group“ (juridinio asmens kodas 304080146, buveinė Vilnius, Ukmergės g. 280) iš atsakovo M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 533,42 Eur (penkių šimtų trisdešimt trijų eurų 42 ct) draudimo išmoką. 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (533,42 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. liepos 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15,00 Eur (penkiolikos eurų) žyminį mokestį.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.