- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-14
- Bylos Nr.
- 1A-301-616/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29225-2022-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernesta Montvidienė, Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- M. M.
- Advokatai
- Naina Lanzbergienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio turtas konfiskuotas – A. D. atstovės advokatės K. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta arešto bausmė 90 (devyniasdešimčiai) parų.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirtas areštas 60 (šešiasdešimčiai) parų.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė iš dalies subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 27 d. nutartimi paskirta arešto bausme (51 para) ir nustatyta subendrinta bausmė areštas 90 (devyniasdešimčiai) parų.
Nuspręsta kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, M. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu, transporto priemonė – automobilis „AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paimta 2022 m. rugpjūčio 4 d. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktu (ROIK 0122000459203) ir laikoma saugojimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), konfiskuota ir perduota valstybės nuosavybėn.
Iš M. M. valstybei priteista 70 Eur (septyniasdešimt eurų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų (įmokos kodas 5630).
Nuosprendžiui įsiteisėjus, prie bylos saugomą dokumentą – automobilio „AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą (originalą) nuspręsta perduoti su konfiskuota transporto priemone.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. M. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus, o būtent: 2022 m. rugpjūčio 4 d. 00.32 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (alkotesteriu ALCOTEST 7510 Nr. ARKB-0221, patikros Nr. 1693673 pirmu tikrinimu nustatytos 1,58 promilės, antru – 1,54 promilės) vairavo automobilį „AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu asmens, kurio turtas konfiskuotas – A. D. atstovė advokatė K. R. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio dalį dėl A. D. priklausančio automobilio „AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo, tai yra, prašo netaikyti automobilio konfiskavimo ir automobilį grąžinti A. D., o M. M. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos ar jos dalies konfiskavimą.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Apelianto atstovės teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė netinkamas teisines išvadas, netinkamai taikė BK 72 straipsnio 4 ir 5 dalių, reglamentuojančių kitam asmeniui priklausančio turto konfiskavimą, nuostatas, dėl ko nepagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – apeliantui priklausančio turto konfiskavimą.
2.2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas turėjo ir galėjo žinoti, kad jam priklausantis automobilis naudojamas baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai daryti. Nurodo, kad viso proceso metu apeliantas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog po to, kai su nuteistuoju ir kitais asmenimis pavartojo alkoholinių gėrimų, apeliantas nuėjo į savo automobilį, atsisėdo į priekyje esančią keleivio sėdynę ir užmigo, o prabudo tik tuo metu, kai automobilis jau buvo stabdomas policijos pareigūnų. Teigia, kad tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja apklausta policijos pareigūnė R. N., kuri nurodė po įvykio bendravusi su apeliantu, o jos kolega bendravo su nuteistuoju. Akcentuoja, kad apelianto pozicija dėl nuteistojo elgesio savarankiškai nusprendžiant vairuoti jam priklausantį automobilį be apelianto sutikimo buvo nuosekli viso proceso metu, nuo pat automobilio sustabdymo. Teigia, kad miegodamas apeliantas apie nuteistojo ketinimus ir/ar realius veiksmus padaryti nusikalstamą veiką nežinojo ir negalėjo žinoti. O vien ta aplinkybė, jog apeliantas ir nuteistasis prieš įvykį kartu vartojo alkoholį, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog apeliantas apskritai galėjo įtarti, kad nuteistasis sės už apeliantui priklausančio automobilio vairo, juolab, kad nuteistasis neturi vairuotojo pažymėjimo. Apelianto atstovės teigimu, apeliantas jokio aiškaus ir sąmoningo leidimo vairuoti jam priklausantį automobilį nuteistajam nedavė ir automobilio nuteistajam neperdavė, o pastarasis automobilio raktelius paėmė be apelianto žinios.
2.3. Apelianto atstovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija apelianto nurodomas aplinkybes vertinti kritiškai, argumentuojant tuo, jog jas neva paneigia pirminiai nuteistojo parodymai, liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai, pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo ir garso įrašai. Nurodo, kad policijos pareigūnė, bendravusi su apeliantu įvykio metu, apklausiama teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, jog apeliantas jai teigė automobilyje miegojęs ir, kad vairavo nuteistasis, nematęs. Kitas liudytojas, policijos pareigūnas nurodė tiksliai neprisimenantis įvykio aplinkybių ir apelianto paaiškinimų, nes, jo kolegės teigimu, ji bendravo su apeliantu, o jis bendravo su nuteistuoju. Pažymi, kad apeliantas prabudo tuomet, kai automobilis buvo stabdomas policijos pareigūnų, todėl nei policijos pareigūnai, nei jų „Body“ kameros objektyviai negalėjo pastebėti ir užfiksuoti apelianto miegojimo fakto, o tai, jog policijos pareigūnų vertinimu apeliantas neatrodė apsimiegojęs, taip pat savaime nepaneigia to, jog nuteistajam paimant ir vairuojant automobilį, apeliantas iš tikrųjų miegojo. Nurodo, kad apelianto teikiamos versijos net nebuvo bandoma patikrinti, nors aplinkybes dėl automobilio panaudojimo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patvirtino pats nuteistasis, taip pat ir liudytojas D. A., kartu važiavęs automobiliu. Atkreipia dėmesį, jog nuteistasis pirmosios apklausos metu buvo apklausiamas be advokato, todėl tikėtina, jog policijos pareigūnė surašė jo parodymus taip, kaip „reikia“. Nurodo, kad aplinkybė, jog tą pačią dieną apklausus apeliantą (2022 m. rugpjūčio 4 d. 16.24-16.39 val.), jau po dešimt minučių buvo žinoma, jog apelianto ir nuteistojo parodymai nesutaps, todėl reikės daryti procesinį veiksmą akistatą (2022 m. rugpjūčio 4 d. 16.50-16.59), prieštaravimams pašalinti, dar labiau verčia abejoti, ar nuteistojo pirminiai parodymai buvo objektyvūs. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo aptartos „Body“ kameros, kaip neva apelianto nurodytas aplinkybes paneigiantys įrodymai, nėra informatyvūs, nes pirmosios instancijos teismo cituojamos „Body“ kamerų ištraukos nepaneigia apelianto, nuteistojo, liudytojo D. A. ir liudytojos R. N. parodymų. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė vieną iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų, jog visi neaiškumai ir prieštaravimai turi būti vertinami kaltinamo asmens (šiuo atveju konfiskuotinos transporto priemonės savininko) naudai. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ir įrodymų pakankamumo taisykles, kadangi didžioji dauguma byloje esančių įrodymų patvirtino būtent apelianto išdėstytą įvykio versiją – paties apelianto viso proceso metu duoti nuoseklūs parodymai, liudytojo D. A. parodymai, nuteistojo ir apelianto akistatos protokolas, nuteistojo bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, liudytojos R. N. parodymai. Akcentuoja, kad byloje pateikti „Body“ kamerų apžiūros protokolai nepatvirtina, jog apeliantas nurodė, kad jis leido vairuoti transporto priemonę nuteistajam, o pirmosios instancijos teismo pacituoti galimai apelianto žodžiai (galimai tai galėjo būti ir kitų keleivių pasakyta) „per mani“ galėjo reikšti ir tai, kad jis užmigo, jo pakelti nuteistajam nepavyko, todėl jam teko vairuoti mašiną. Teigia, kad tas pats pasakytina ir apie kitus pirmosios instancijos teismo cituotus žodžius iš „Body“ kamerų „žinau žinau aš, jau įpūtė prie vairo“ neleidžia prieiti kategoriškos išvados, jog apeliantas pripažino automobilio perdavimą. Nurodo, kad atsižvelgus į susiklosčiusią individualią situaciją, jog asmuo buvo ką tik nubudęs, sustabdytas policijos pareigūnų, būdamas labai jauno amžiaus, todėl neturi būti prilyginamas suaugusio asmens, formaliam standartui.
2.4. Taip pat akcentuoja, kad apeliantas ir jo nepilnametė sugyventinė G. R. turi mažametę dukrą I. D., todėl automobilis yra šeimos turtas, reikalingas ne tik apeliantui norint nuvykti į darbą ir grįžti atgal, bet ir jo šeimos narių būtiniems poreikiams tenkinti (nuvežti į ugdymo/gydymo įstaigas ir pan.), bei yra vienintelė susisiekimo priemonė šeimoje. Pažymi, kad apelianto finansinė būklė yra sudėtinga, kadangi apeliantas yra vienintelis šeimos išlaikytojas, jo gaunamos pajamos nėra didelės – gauna minimalų atlyginimą, todėl kito automobilio pagal savo pajamas apeliantas įsigyti negalėtų. Pažymi ir tai, kad tam, jog būtų įgytas automobilis „AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apelianto patėvis R. A. 2022 m. liepos 5 d. paėmė vartojimo kreditą ir dėl to apeliantas patėviui perveda pinigus šiai paskolai padengti. Teigia, kad esant šioms aplinkybėms apeliantui priklausančios transporto priemonės konfiskavimas pažeistų jo teisę į nuosavybę bei turėtų labai didelį neigiamų poveikį apeliantui ir jo šeimai, jų turtinei padėčiai, todėl akivaizdžiai prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams. Akcentuoja, kad apeliantui atgauti lėšas už konfiskuotą automobilį iš mažas pajamas gaunančio, o šiuo metu bausmę atliekančio nuteistojo, yra mažai tikėtina, todėl pritaikius apelianto transporto priemonės konfiskavimą bus nubaustas ne nuteistasis, o apeliantas ir jo šeima.
2.5. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas kaip precedentu turėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-699/2018 ir įvertinti tai, jog apelianto transporto priemonės konfiskavimas prieštarautų teisingumo principui. Taip pat apelianto atstovės įsitikinimu turėtų būti įvertintos ir kitos svarbios aplinkybės sprendžiant dėl baudžiamosios poveikio priemonės proporcingumo apelianto atžvilgiu – nuteistajam nustatytas 1,54 promilių neblaivumas, įvertinus paklaidą, yra 1,51 promilės, o tai yra minimali įstatyme numatyta riba, todėl 7000 Eur vertės apeliantui priklausančios transporto priemonės konfiskavimas neatitinka nei proporcingumo, nei teisingumo principų. Teigia, kad dėl automobilio konfiskavimo apeliantas nepagrįstai patirtų materialinių nuostolių, todėl iš nuteistojo turėtų būti konfiskuojama minėto automobilio vertę atitinkanti pinigų suma.
3. Atsiliepimų į asmens, kurio turtas konfiskuotas – A. D. atstovės advokatės K. R. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nuteistasis M. M., jo gynėja advokatė Naina Lanzbergienė, asmuo, kurio turtas konfiskuotas A. D., jo atstovė advokatė K. R. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Deimantė Banaitienė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Asmens, kurio turtas konfiskuotas – A. D. atstovės advokatės K. R., apeliacinis skundas atmetamas
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 312 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmuo, kurio turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma konfiskuoti, jų atstovas gali apskųsti nuosprendį tik dėl šio sprendimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgdamas esminių BPK pažeidimų, aptars tik teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje.
6. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti konfiskuojamas trečiojo asmens turtas, nepriklausomai nuo to, ar tas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą. BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, jeigu perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti.
7. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nuteistasis M. M. padarė BK 281¹ straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką (vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilės neblaivumas), panaudodamas A. D. priklausantį automobilį „AUDI A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Taigi apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtas automobilis yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281¹ straipsnyje, padarymo priemonė, kuri, pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra konfiskuotinas turtas. Taip pat teismas nustatė, kad apeliantas perdavė nuteistajam vairuoti savo automobilį žinodamas, kad M. M. yra neblaivus, taigi žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad jo turtas bus naudojamas BK uždraustai veikai daryti.
8. Apeliaciniu skundu ginčijama aplinkybė, kad A. D. perdavė vairuoti nuteistajam M. M. savo transporto priemonę, teigiant, kad A. D. aiškaus ir sąmoningo leidimo vairuoti nedavė, automobilio raktelių M. M. neperdavė, o pirmosios instancijos teismas, kritiškai vertindamas šią aplinkybę, netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė baudžiamojo proceso principą, kad visi neaiškumai ir prieštaravimai turi būti vertinami kaltinamo asmens (šiuo atveju konfiskuotinos transporto priemonės savininko) naudai, taip pat pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę, nes didžioji dauguma byloje esančių įrodymų patvirtina A. D. išdėstytą versiją, kad M. M. vairavo transporto priemonę be automobilio savininko sutikimo.
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi A. D. atstovės advokatės apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir tinkamai įvertintais įrodymais pagrįstą procesinį sprendimą, tai yra pagrįstai konfiskavo A. D. priklausantį automobilį „AUDI A4“.
10. Apeliaciniame skunde nekvestionuojama nustatyta faktinė aplinkybė, kad A. D. žinojęs, jog M. M. yra neblaivus, tačiau teigiama, kad A. D. nedavė leidimo vairuoti automobilį neblaiviam M. M..
Žemesnės instancijos teismas
11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje priėjo prie išvados, kad A. D. turėjo ir galėjo žinoti (pagal bylos aplinkybes netgi paprašė M. M. vairuoti), kad jam priklausantis automobilis bus naudojamas baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai daryti, o A. D. parodymus, neva jis, po to kai kartu su M. M. gėrė alkoholinius gėrimus, atėjęs į savo automobilį atsisėdo į keleivio sėdynę ir užmigo, o pabudo tada kai automobilis sustojo stabdomas policijos pareigūnų ir tik tada pamatė, kad vairuoja automobilį M. M., įvertino kritiškai, nurodant, kad tai paneigta pirminiais M. M. parodymais, taip pat liudytojais apklaustų pareigūnų parodymais ir objektyviais duomenimis – pareigūnų „body“ kamerų vaizdo ir garso įrašais.
11.1. Iš byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų duomenų matyti, kad nuteistasis M. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „2022-08-03 vakare, buvo prie Kražantės upės esančios aikštelės su A. D. ir jo draugais, kurių nepažįsta. M. M. buvo išgėręs alkoholio, o A. D. buvo taip pat išgėręs alkoholio ir paprašė, kad parvežtų jį namo. M. M. sutiko, nors vairuotojo teisių nėra išlaikęs ir žino, kad be teisių negalima vairuoti automobilio ir negalima vairuoti išgėrus alkoholio. Automobilyje A. D. padavė automobilio raktelius<<...>>. Važiuojant A. D. miegojo“ (b. l. 73-74). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. M. teigė, kad „...kai išgėrė šampaną, M. M. nutarė parvežti į namus G., nes šis prašė. A. D. miegojo savo automobilyje, keleivio sėdynėje ir žadinamas nepabudo, automobilio rakteliai buvo spynelėje, todėl jis nutarė vežti G. į (duomenys neskelbtini)“. Taip pat teigė, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir nurodydamas, kad A. D. prašė parvežti bei padavė automobilio raktelius ––nuteistasis suklydęs, nes buvo neprabudęs ir pasimetęs (b. l. 117).
Žemesnės instancijos teismas
11.2. Liudytoju apklaustas A. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „...pavartojęs alkoholio, nuėjo miegoti į automobilį, o automobilio rakteliai buvo įdėti į užvedimo spynelę. Prabudo naktį, kai pažadino policijos pareigūnai..“ (b. l. 47, 118). Pirmosios instancijos teisme nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, tik papildė, kad automobilyje įsijungė radiją ir užmigo. Miegojo, nes buvo pavargęs: kėlėsi 5 val. ryte į darbą ir jį baigė apie 17 val. Taip pat nurodė, kad nepažįstami jaunuoliai, su kuriais vartojo alkoholį, atėjo apie 21-22 val. (b. l. 118).
11.3. Akistatos tarp M. M. ir A. D. metu M. M. tvirtino, kad „...iki sustabdant policijos pareigūnams, A. D. neleido vairuoti automobilio...“ ( b. l. 55-56, 117).
11.4. Liudytojas D. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su G. apie 11- 12 val. nakties atėjo į miesto stadioną, ten susitiko M. M. ir A. D., visi kartu gėrė alkoholį ir apie 20 val. A. D. nuėjo miegoti į savo automobilį, o jie toliau gėrė. Kadangi reikėjo G. parvežti į namus, į (duomenys neskelbtini), bet A. D. miegojo automobilyje, nepabudo, todėl automobilį vairavo M. M.. Važiuojant pakeliui nusuko į vieškelį, nes sumanė parūkyti. Ten juos sustabdė policijos pareigūnai. Patvirtino, kad A. D. nuėjo miegoti į automobilį 20.00 val., nes tuo metu rašė SMS žinutę draugei. Taip pat teigė, kad automobilio rakteliai buvo padėti mašinoje ant daiktų dėtuvės“ (b. l. 140-141).
11.5. Liudytoja R. N. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvykio metu automobilio savininkas sėdėjo šalia vairuotojo, keleivio sėdynėje ir aiškino, kad miegojo ir nieko nežino nei kur, nei iš kur važiuoja. Jis buvo pakankamai žvalus, „ neužsimiegojęs“. Į klausimą, kodėl perdavė automobilį ir leido vairuoti neblaiviam asmeniui – neturėjo aiškaus atsakymo (b. l. 138-139).
11.6. Liudytojas M. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad aiškinantis kodėl automobilio savininkas leido vairuoti neblaiviam asmeniui, A. D. aiškino nepamenantis dėl ko leido, kėlė įvairias versijas, kad žvejojo, kad miegojo ir nieko nejuto, arba matęs, kad M. M. atsisėdo, kad važiavo, bet dėl ko leido važiuoti negalėjo paaiškinti. Kai buvo sustabdytas automobilis, liudytojas priėjo prie automobilio ir šio automobilio savininkas tikrai nemiegojo, bei neatrodė kaip ką tik pabudęs. Bendraujant su juo, jis sakė leidęs važiuoti, paskui vėl aiškino priešingai, klausė kas bus už tai, kad M. M. vairavo neblaivus. Paaiškinus, kad automobilis bus nuvežtas į saugojimo aikštelę, nes galimas automobilio konfiskavimas – pradėjo trankyti automobilio dureles, susinervino. Liudytojas patvirtino, kad stabdant automobilį, policijos garsiniais signalai įjungti nebuvo, todėl jei A. D. būtų miegojęs, nebūtų prabudęs. Taip pat liudytojas nurodė, kad A. D. buvo paklaustas ar davė automobilį ir jis atsakė, kad „davė“, po to teigė užmigęs ir nedavė automobilio, tačiau, kaip suprato liudytojas, automobilį vairavęs asmuo taip pat nurodė, kad pasiėmė automobilį parvažiuoti į namus savininkui leidus (b. l. 139-140).
12. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
13. Nuteistasis M. M. 2022-08-04 d. ikiteisminio tyrimo metu nurodė aplinkybę dėl kurios jis vairavo automobilį – A. D. buvo išgėręs, todėl paprašęs parvežti jį namo ir automobilyje A. D. perdavė nuteistajam automobilio raktelius. Iš „body“ kameros vaizdo – garso įrašo „2022_0804_003052_03.MP4“ matyti, kad, paklausus ar tikrai automobilį vairavo M. M., A. D. atsako „per mani“ ir iš „body“ kameros vaizdo – garso įrašo „2022_0804_004551_006.MP4“matyti, kad policijos pareigūnui pasakius, kas už perdavimą bus – A. D. nurodo žinantis. Vėliau M. M. akistatos metu, po A. D. teigimo, kad neperdavė automobilio M. M., nuteistasis patvirtina A. D. teiginį, o pirmosios instancijos teisme nuteistasis teigė suklydęs, sakydamas, kad A. D. paprašė jo parvežti namo, teigė, kad automobilį pasiėmė pats, automobilio rakteliai buvo automobilio užvedimo spynelėje, o A. D. miegojo automobilyje. A. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad miegojo automobilyje tol, kol prižadino policijos pareigūnai, o pirmosios instancijos teisme teigė, kad pabudo, kai policijos pareigūnai įjungė švyturėlius ir automobilyje visi pradėjo rėkti „policija, ką darom“. Teigia, kad automobilyje miegojęs, automobilio rakteliai buvo užvedimo spynelėje, jis buvo įsijungęs muziką. Kartu važiavęs ir liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas D. A. teigė, kad A. D. nuėjo miegoti į automobilį apie 20.00 val., o automobilio rakteliai buvo padėti mašinoje prie daiktų dėtuvės. Tačiau iš aptartų „body“ kameros vaizdo – garso įrašų akivaizdžiai matyti, kad A. D. nemiegojo, jo elgesys ir atsakymai į policijos pareigūno klausimus aiškūs, konkretūs ir visiškai sutampa su ikiteisminio tyrimo metu M. M. nurodytomis aplinkybėmis, kad nuteistajam automobilį vairuoti perdavė A. D.. Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. D. pasakymas „per mani“ ir „žinau, žinau aš, jau įpūtė prie vairo“ galėjo turėti ir kitą reikšmę ir jo tokių žodžių pasakymas neturėtų būti prilyginamas suaugusio asmens formaliam standartui, atsižvelgiant į jo jauną amžių, nepagrįsti, kadangi nors A. D. yra jauno amžiaus, tačiau turi šeimą, augina vaiką, todėl jo žodžių neprilyginti suaugusio asmens formaliam standartui nėra jokio pagrindo. Tai, kad A. D. leido važiuoti M. M. patvirtino pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. K., kuris betarpiškai įvykio metu bendravo su A. D. ir teigė, kad pastarasis sakė, jog M. M. leido važiuoti, domėjosi ,kas bus už tai, kad M. M. vairavo neblaivus ir, paaiškinus, kad automobilis bus nuvežtas į saugojimo aikštelę, nes galimas automobilio konfiskavimas – A. D. pradėjo trankyti automobilio dureles, susinervino. Teismui abejoti liudytojo parodymai nėra jokio pagrindo, kadangi juos iš esmės patvirtina ir „body“ vaizdo – garso kamerų įrašai, bei paties M. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kurie tarpusavyje sutampa ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Teismas sprendžia, kad šių įrodymų visumos pakanka pripažinti, kad A. D. perdavė automobilį vairuoti žinomai neblaiviam nuteistajam. Tuo tarpu liudytojo D. A. parodymai visiškai nesutampa su A. D. ir M. M. iškelta versija, kad iki įvykio A. D. miegojo savo automobilyje, kadangi liudytojas teigė, jog A. D. nuėjo miegoti apie 20 val. ( tuo metu liudytojas susirašinėjo su savo drauge, todėl tiksliai žino laiką), tačiau pagal jo paties parodymus, į vietą, kur buvo vartojamas alkoholis, jis atėjo apie 11-12 val. vakaro, t. y. apie 23-24 val., ir logiškai nepaaiškinamas tvirtinimas, kad A. D. nuėjo miegoti į automobilį apie 20 val. Be to liudytojas teigia, kad automobilio rakteliai buvo padėti automobilyje ant daiktų dėtuvės, t. y. prieštarauja A. D. ir M. M. nurodytai aplinkybei, kad automobilio rakteliai buvo užvedimo spynelėje. A. D. parodymai, kad jis miegojo automobilyje, nes buvo labai pavargęs, dirbo nuo 5 val. iki 17 val. prieštarauja faktiniams byloje esantiems duomenims, t. y. iš 2022-08-04 d. darbo sutarties (b. l. 167-168), matyti, kad A. D. sudarė darbo sutartį po įvykio, t. y. 2022-08-04, kurioje numatyta, jog jis pradės dirbti 2022-08-05. Būtent automobilio perdavimo momentas yra reikšminga ir esminė aplinkybė, nustatant ar automobilio savininkas žinojo (turėjo žinoti), kad perduoda vairuoti neblaiviam asmeniui, todėl atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas vadovavosi M. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos patvirtino liudytojas A. K. ir „body“ kamerų vaizdo – garso įrašuose užfiksuoti duomenys. Pažymėtina ir tai, kad A. D. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl to, kad šis leido neblaiviam ir neturinčiam teisės M. M. vairuoti jo automobilį ( b. l. 38-39), tačiau šio pažeidimo A. D. neginčijo ir pirmosios instancijos teisme pažadėjo sumokėti jam paskirtą baudą (b. l. 142).
14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl to, kad A. D. leido M. M. vairuoti automobilį, žinodamas ir suprasdamas, kad jam priklausantį automobilį perduoda neblaiviam asmeniui BK uždraustai veikai daryti. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK reikalavimų, betarpiškai ir pakankamai nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino juos, o nuosprendyje pateikė argumentus dėl nustatytų faktinių aplinkybių, su kuriais apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka.
15. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu M. M. buvo apklausiamas be advokato ir tikėtina, kad pareigūnė surašė jo parodymus taip kaip „reikia“, bei skundą pateikusiai A. D. atstovei advokatei kelią nuostabą atlikta akistata tarp M. M. ir A. D. praėjus dešimčiai minučių po A. D. apklausos, teigiant, jog apie M. M. ir A. D. parodymų nesutapimą verčia abejoti nuteistojo pirminių parodymų objektyvumu.
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šie skundo argumentai nepagrįsti ir nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Visų pirma M. M. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, jis pasirašė teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokole, patvirtindamas, kad advokato jam nereikia (b. l. 54). Nuteistasis M. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nenurodė aplinkybių, kad 2022-08-04 ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai buvo neteisingai užrašyti, priešingai – pirmosios instancijos teisme M. M. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, jog A. D. prašė jo parvežti namo ir davė automobilio raktelius – jis suklydęs, todėl apeliaciniame skunde keliama versija dėl nuteistojo M. M. 2022-08-04 ikiteisminio tyrimo metu pareigūnės atliktos apklausos ir nuteistojo parodymų surašymo taip kaip „reikia“, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestina. Apeliacinio skundo argumentas, kad atlikta akistata tarp A. D. ir M. M. praėjus dešimčiai minučių po A. D. apklausos, kelia abejonių dėl M. M. pirminių parodymų patikimumą, nepagrįstas. BPK nereglamentuoja laiko tarpo, kuomet turi būti atlikta akistata tarp asmenų, kurių parodymuose yra prieštaravimų. Šiuo atveju operatyviai buvo atlikta akistata, kuri akivaizdžiai neturėjo jokios įtakos pirminių M. M. parodymų objektyvumui, kadangi akistatos metu M. M. patvirtino A. D. nurodomą automobilio vairavimo versiją, todėl aptariamas skundo argumentas atmestinas.
17. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma automobilio konfiskavimą pakeisti į automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą iš nuteistojo, motyvuojant tuo, kad jam priklausančio automobilio konfiskavimas nagrinėjamu atveju yra neteisinga ir neproporcinga teisinė priemonė, kuri pažeidžia jo teisę į nuosavybę, bei turinti labai didelį neigiamą poveikį apeliantui ir jo šeimai, jų turtinei padėčiai.
18. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Proporcingumo principas baudžiamosiose bylose iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Kasacinio teismo praktikoje, kurioje remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktika, išaiškinta, jog turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau ji turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-942/2019, 2K-168-511/2020 ir kt.).
19. Vertinant turto konfiskavimą proporcingumo aspektu, pažymėtina, kad transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą ir siekdamas didinti eismo saugumą, nustatė baudžiamąją atsakomybę BK 281¹ straipsnyje. Akivaizdu, kad šiai nusikalstamai veikai padaryti būtina transporto priemonė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad neblaiviam kaltininkui tokią priemonę suteikė teisėtas jos savininkas, taip sudarydamas sąlygas pažeisti kitų asmenų teises ir visuomenės interesą. Be to, akcentuotina tai, kad nagrinėjamu atveju pats automobilio savininkas A. D. ne tik suteikė teisę vairuoti transporto priemonę neblaiviam M. M., bet ir važiavo kartu su juo. Todėl pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes kitam asmeniui priklausančio turto konfiskavimas nėra aiškiai neproporcinga priemonė.
20. Apeliantas nurodo, kad automobilis yra šeimos turtas, kartu su nepilnamete sugyventine G. R. turi mažametę dukrą I. D., todėl automobilis reikalingas vykti į darbą, yra vienintelė šeimos transporto priemonė, reikalinga būtiniems šeimos poreikiams (nuvežti į ugdymo/gydymo įstaigas ir pan.). A. D. gauna minimalias pajamas, sunki šeimos finansinė padėtis, be kita ko pažymi, kad aptariamam automobiliui įsigyti, apelianto patėvis paėmė vartojimo kreditą ir dėl to apeliantas patėviui perveda pinigus paskolai padengti. Teigia, kad pritaikius automobilio konfiskavimą bus nubaustas ne mažas pajamas gaunantis ir šiuo metu atliekantis bausmę nuteistasis, bet apelianto šeima.
21. Pirmosios instancijos teismas taikydamas apeliantui priklausančio nuosavybės teise automobilio konfiskavimą atsižvelgė į tai, kad A. D., perduodamas automobilį vairuoti neblaiviam M. M., prisiėmė atsakomybę už galimas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kuri nekinta apelianto atstovei papildomai pateikus duomenis prie apeliacinio skundo apie tai, kad A. D. augina mažametę dukrą, gauna minimalų atlyginimą ir už konfiskuotiną automobilį A. D. perveda atitinkamas paskolos sumas patėviui R. A. (b. l. 166-174). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nurodomos papildomos aplinkybės A. D. buvo žinomos dar iki perduodant nuteistajam automobilį, tačiau tai nesulaikė jo nuo pavojingo poelgio. Be kita ko, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. D. nurodė, kad gan ilgą laiką dirbo užsienyje, užsidirbo pinigų (b. l. 118). Kaip matyti A. D. yra jaunas, darbingo amžiaus asmuo, turintis gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kuriame pasiekti tiek darbo vietą, esančią tame pačiame (duomenys neskelbtini), tiek vienerių metų vaikui būtinas ugdymo/gydymo įstaigas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra sudėtinga naudojantis viešuoju transportu. Atkreiptinas dėmesys, kad automobilis įgytas 2022-07-05, t. y. apelianto dukrai jau būnant beveik vienerių metų, ir iki to laiko, kaip matyti, nebuvo poreikio vežioti jos į ugdymo/gydymo įstaigas, o darbo sutartį apeliantas sudarė 2022-08-04 (darbo pradžia 2022-08-05, tačiau sutartyje klaida – nurodoma sutarties sudarymo data – 2021-08-04), t. y. tą pačią įvykio dieną, jau policijos pareigūnams iš A. D. paėmus automobilį, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, A. D. turėjo objektyviai įvertinti galimybę nuvykti į darbą ir neturint automobilio. Kokių nors specialių poreikių, dėl kurių konfiskavus automobilį būtų esmingai pažeistos apelianto šeimos turtinės teisės – apeliantas nenurodė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad automobilis įsigytas už 7400 Eur, tačiau pagal Vš.Į. Emprekis išrašą automobilio vertė su PVM yra 5660 Eur (b. l. 42-43). Apeliantas nurodo, kad dirba pas S. J., užsiimantį individualia veikla (b. l. 167-168) ir, nors teigia gaunantis minimalų mėnesinį atlyginimą, tačiau yra jaunas, darbingas asmuo, todėl vien šiuo aspektu negalima daryti išvados, kad A. D. automobilio konfiskavimas yra tokia žalinga poveikio priemonė, kad jos skyrimas būtų aiškiai neproporcingas ir neteisingas. Apeliacinio skundo argumentas, kad A. D. neturės galimybės išsiieškoti konfiskuoto automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos iš nuteistojo M. M., nes pastarasis atlieka bausmę ir neturi pajamų, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, kadangi M. M. šiai dienai neatlieka bausmės, o dėl jo gaunamų pajamų ar turtinės padėties, atsižvelgiant į nuteistojo jauną, darbingą amžių, tai objektyviai kintančios aplinkybės ir negalima daryti išvadų vadovaujantis prielaidomis.
22. Apelianto atstovės nuoroda, kad apeliacinės instancijos teismas turi vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-699/2018 precedentu įvertinant tai, kad apelianto transporto priemonės konfiskavimas prieštarautų teisingumo principui, yra nesusijusi su nagrinėjama byla, kadangi nutartis aptariamoje kasacinėje byloje priimta esant skirtingai situacijai ir faktinėms aplinkybėms nei nagrinėjamoje byloje (apelianto atstovės nurodomoje byloje buvo sprendžiamas automobilio, kuris yra nuteistojo šeimos bendrosios jungtinės nuosavybės turtas, konfiskavimo), todėl minimoje byloje priimtas sprendimas šiai bylai neturi precedento galios.
23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad A. D. priklausančio automobilio konfiskavimas yra proporcinga (adekvati) priemonė padaryto pažeidimo pavojingumui, ji paskirta vadovaujantis įstatymu bei teismine praktika šios kategorijos bylose. Naikinti ar keisti Šaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
24. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2022 m. lapkričio 7d. pateikė teismui pirminę pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam M. M. baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, priteisimo iš M. M. valstybės naudai (t. 1, b. l. 174). Pagal šią pažymą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 75,00 Eur.
25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
26. Šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti nuteistajam M. M. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal asmens, kurio turtas konfiskuotas – A. D. atstovės advokatės apeliacinį skundą, pats nuteistasis M. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, t. y. apeliacinis procesas vyko ne nuteistojo iniciatyva, todėl teisėjų kolegija proceso išlaidų dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš nuteistojo M. M. valstybės naudai neišieško.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Asmens, kurio turtas konfiskuotas – A. D. atstovės advokatės K. R. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, teikimo iš nuteistojo M. M. valstybės naudai neišieškoti.