- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-30
- Bylos Nr.
- 2S-252-440/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-08790-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Pareiškėjas
- D. Č.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Č. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-10004-841/2014 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjant skundą dėl antstolio T. U. veiksmų vykdomojoje byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas D. Č. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti paskelbtas varžytynes. Nurodė, kad antstolis T. U. 2014-10-29 paskelbdamas antrąsias varžytynes žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 13,64 ha, esančiam (duomenys neskelbtini), ir nustatydamas pradinę pardavimo kainą tik 36000,00 Lt (10426,32 Eur) elgiasi neteisėtai. Pažymėjo, kad pagal protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus antstolis privalėjo iš naujo įvertinti varžytynėse rengiamasi parduoti turtą – t.y. užsakyti naują nepriklausomą turto vertinimą, nes turtas turi būti įvertintas pardavimo dieną vadovaujantis pasikeitusia situacija rinkoje, tikintis turto pardavimo kuo didesne kaina. Pabrėžė, kad aplinkybės, jog dirbamos žemės kaina Lietuvoje yra pasikeitusios per pastaruosius metus, yra plačiai žinomos ir nereikalauja įrodymų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014-11-10 nutartimi pareiškėjo D. Č. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas pažymėjo, kad vykdymo veiksmus teismas gali sustabdyti tik pripažinęs esant tai reikalinga, kaip išimtį iš bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklės (taikant laikinąsias apsaugos priemones pakanka įsitikinti tam tikra būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika). Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad pareiškėjas tik formaliai nurodė prašymą stabdyti paskelbtas varžytines, motyvuodamas tai dirbamos žemės kainos Lietuvoje pasikeitimu, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šį teiginį. Įvertinęs pateiktus duomenis, teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kodėl konkrečiu atveju yra būtina taikyti išimtį iš bendros taisyklės – padavus skundą dėl antstolio veiksmų, stabdyti paskelbtas varžytines, todėl prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad antstolis turi teisę vykdyti antstolio veiklą tik būdamas apdraustas profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (Antstolių įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), kas garantuoja, jog jei dėl antstolio atliktų vykdymo veiksmų būtų padaryta žala, ji būtų atlyginta.
III. Atskirojo skundo esmė
Atskiruoju skundu pareiškėjas D. Č. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-10 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – sustabdyti paskelbtas varžytynes vykdomojoje byloje Nr. 0136/12/00224 iki kol teisme bus išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - LR CPK) 144 straipsnio 1 dalies normą. Pareikštas reikalavimas turi būti užtikrinamas tokia apimtimi, kad patenkinus ieškinį, būtų galimybė įvykdyti teismo sprendimą. Skundžiama nutartimi, atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareiškėjui nebūtų užtikrinta tinkama jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynyba teismo tvarka. Konkrečiu atveju taikant laikinąsias apsaugos priemones teismas turėjo išlaikyti tokią padėtį, kuri leistų pareiškėjui tinkamai rengtis procesui ir jame dalyvauti, o priėmus jam palankų sprendimą - jį realiai įvykdyti.
2. Pareiškėjas savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstai motyvavo nurodydamas, kad antstolis prieš skelbdamas varžytines, privalėjo iš naujo įvertinti varžytinėse rengiamą parduoti turtą, tai yra užsakyti naują turto vertinimą (ekspertizę), nes turtas turi būti įvertintas pardavimo dieną vadovaujantis pasikeitusia situacija rinkoje. Teismas konstatuodamas, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių skundo argumentus, pareiškė išankstinę (šališką) nuomonę dėl paties skundo reikalavimų. Šiuo požiūriu teismas, pareikšdamas tokią nuomonę dar neišnagrinėtoje byloje ir atmesdamas pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos taikant laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).
Atskirasis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones –sustabdyti varžytynių vykdymą, pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas siekdamas, kad būtų sustabdytos antstolio T. U. vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0136/12/00224 paskelbtos antrosios žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), varžytynės, pateikė teismui skundo egzempliorių su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti paskelbtas varžytynes (1-2 b.l.). Iš 2014-10-30 skundo turinio matyti, kad pareiškėjas pateikė reikalavimus pripažinti antstolio T. U. veiksmus neteisėtais skelbiant antrąsias varžytynes, atšaukiant paskelbtas varžytynes, kurių pradžios data 2014-10-29 11:33:43, o pabaigos data 2014-11-28 11:33:59 bei įpareigoti antstolį iš naujo įvertinti parduodamą turtą užsakant nepriklausomą turto vertinimo ekspertizę. Skundą grindė aplinkybėmis, kad antstolis vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais privalėjo iš naujo įvertinti varžytynėse rengiamasi parduoti turtą. 2014-11-10 skundžiama nutartimi Šiaulių apylinkės teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą motyvuoja tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti taikomos siekiant užtikrinti pareikštą reikalavimą bei, kad teismas nepagrįstai išreiškė išankstinį vertinimą dėl skunde išdėstytų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiais apelianto motyvais, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais.
Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (LR CPK 144 straipsnio 1 dalis). Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).
LR CPK 510 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui per LR CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia LR CPK nustatyta tvarka. Vadovaujantis LR CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas. Kaip jau minėta, taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. LR CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė - išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, gali būti taikoma tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą (LR CPK 510 straipsnio 3 dalis). LR CPK 510 straipsnio 3 dalis nustato, kad skundo padavimas teismui vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, pripažinęs, kad tai reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis, ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, įvertina pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, siekdamas užtikrinti, jog laikinosios apsaugos priemonės bus taikomos laikantis proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimų (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-392-381/2015).
Atsižvelgiant į išdėstytas įstatymo nuostatas, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas esant pareiškėjo prašymui privalėjo taikyti vien dėl tos priežasties, kad užtikrinti reiškiamus reikalavimus dėl antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais. Kaip jau minėta, teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia LR CPK nustatyta tvarka, tai yra tiria ir vertina prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas šių priemonių taikymo būtinumas, o ne besąlygiškai tenkina antstolio veiksmus skundžiančių asmenų prašymus sustabdyti vykdymo veiksmus. Pažymėtina, kad nagrinėdamas prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki bus išnagrinėtas skundas dėl antstolio veiksmų, teismas turi diskrecijos teisę, bet ne pareigą sustabdyti antstolio veiksmus atsižvelgiant į kilusio ginčo esmę, į skunde dėstomas aplinkybes bei kitas klausimo išsprendimui reikšmingus argumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškinio (skundo) pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui (pareiškėjui) pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-441/2013). Konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik apelianto skunde dėl antstolio veiksmų išdėstyti reikalavimai nesuteikė pirmosios instancijos teismui pagrindo besąlygiškai, nepateikus jokių argumentuotų įrodymų, tenkinti pareiškėjo prašymo dėl vykdymo veiksmų sustabdymo.
Dėl apelianto nurodytų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino pareikštų skundo reikalavimų pagrįstumą bei nurodė, kad pareiškėjas tik formaliai nurodė prašymą stabdyti paskelbtas varžytynes, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašydamas sustabdyti vykdymo veiksmus nepateikė jokių objektyvių, motyvuotų ir konkrečių argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeidžia pareiškėjo interesus ir kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo galimam įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamu atveju byloje taip pat nenustatyta aplinkybių ir nepateikta jokių įrodymų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau tenkinus pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanoma apginti skolininko teises ir teisėtus interesus. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog antstolio profesinė civilinė atsakomybė yra privalomai draudžiama, užtikrina, kad jei dėl antstolio atliktų vykdymo veiksmų būtų padaryta žala, ji būtų atlyginta. Taip pat nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pareiškėjas, teikdamas teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenurodė jokių motyvų dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o deklaratyvūs teiginiai, kad paskelbimas apie varžytynes pažeidžia vykdymo proceso šalių interesus, savaime, neteikiant jokių kitų įrodymų ir motyvų, nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo. Be to apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai sustabdžius vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, būtų paneigtas sprendimo (nutarties) privalomumo principas, pažeisti išieškotojo teisėti interesai, pažeistas šalių teisėtų interesų pusiausvyros principas.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamos nutarties motyvai patvirtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, konkrečiu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nesprendė antstolio veiksmų teisėtumo klausimo, nenagrinėjo ginčo iš esmės bei atitinkamai netyrė ir nevertino skundo faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų, o sprendė tik dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Pabrėžtina, kad teismas pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų kodėl konkrečiu atveju yra būtina taikyti išimtį iš bendros taisyklės – padavus skundą dėl antstolio veiksmų stabdyti ir paskelbtas varžytynes, o ne pasisakė dėl pareiškėjo argumentų susijusių su antstolio veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo vertinimo skunde nurodytų aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti argumentai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad apeliantui neįrodžius prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo, konkrečiu atveju nebuvo teisinio pagrindo sustabdyti vykdymo veiksmus (paskelbtų varžytynių vykdymą) antstolio T. U. vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0136/12/00224.
Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2015-01-09 Šiaulių apylinkės teismas kitoje civilinėje byloje Nr. e2-1222-772/2015, iškeltoje pagal ieškovo D. Č. ieškinį atsakovui AS Reverta, trečiajam asmeniui D. Č., antstoliui T. U., tenkino ieškovo D. Č. prašymą ir sustabdė vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje 0136/12/00224, kuriuos vykdo antstolis T. U., iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Nutartis įsiteisėjusi. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad konkrečiu atveju nagrinėjamoje byloje laikinosios apsaugos priemonės taikymas – paskelbtų varžytynių sustabdymas, būtų netikslingas, perteklinis bei nesukeliantis teisinių pasekmių.
Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su skunde dėl antstolio veiksmų išdėstytų reikalavimų pagrįstumu, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi tai neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirojo skundo netenkinti.
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos dalyviams.