- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-28
- Bylos Nr.
- eI2-4267-423/2024
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Asta Urbonienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- N. K.
- Atsakovas
- Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- V. K.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos, Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. K. skundu prašo panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2023-10-31 sprendimą Nr. 64-IL-8802 „Panaikinti naudotojo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (pareiškėjo skunde neteisingai nurodytas sprendimo Nr. 64-IL-8002 laikytinas rašymo apsirikimo klaida).
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovo atstovas, nesuteikdamas tinkamų sąlygų atsakyti į užduodamus klausimus dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą pratęsimo, į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Marijampolės AVPK) atvykusiam V. K. apribojo pastarojo galimybes teisingai suprasti klausimus ir teisingai į juos atsakyti. Pareigūnas V. K. leidimo laikyti (nešiotis) ginklą pratęsimo dokumentus pildė kabinete, tuo tarpu V. K. laukė įstaigos koridoriuje, todėl buvo sunku išlaikyti pokalbio nuoseklumą ir vientisumą, dėl ko jis neteisingai suprato klausimą ir neteisingai įvardijo situaciją, nurodydamas, kad sūnus N. K. gyvena Vilniuje ir pas jį atvažiuoja retkarčiais.
Pareiškėjas yra deklaravęs gyvenamąją vietą ir gyvena (duomenys neskelbtini). Šiuo metu jis turi su darbo santykiais susijusių pareigų Marijampolėje, Vilniuje bei Kaune registruotoms bei šiuose miestuose veikiančioms įmonėms. Dėl didelės darbų apimties jis dažniau vyksta į Vilniaus bei Kauno miestus, o Marijampolės mieste būna rečiau. Nei nuomojamo, nei panaudos pagrindais naudojamo kito būsto N. K. neturi. Komandiruočių metu nakvoja viešbučiuose arba pas pažįstamus, o kartais automobilyje. Tačiau pareiškėjo namai neabejotinai yra adresu (duomenys neskelbtini). Toks darbo pobūdis, kuris susijęs su nuolatinėmis komandiruotėmis į skirtingas vietas, kuomet asmuo didžiąją savo laiko dalį praleidžia ne savo namuose, neapsprendžia asmens gyvenamosios vietos pasikeitimo. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau - ir GŠKĮ) 2 straipsnio 14 dalį nurodyta situacija nesuteikia teisės panaikinti naudotojo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Nurodė, jog tiek V. K., tiek N. K. atitinkamai pagal leidimą Nr. Ll-0004055 N1 ir leidimą Nr. 506 N1 laikyti (nešiotis) ginklus yra vienas kito ginklų naudotojai. Šie leidimai iš esmės buvo išduoti tam, kad abu asmenys (tėvas ir sūnus) tik būdami vienas kito ginklų naudotojais, gali teisėtai naudotis bendru seifu, esančiu (duomenys neskelbtini), savo ginklų laikymui (saugojimui). Ši ginklų laikymo vieta abiejų savininkų yra nurodyta ir deklaruota įstatymų nustatyta tvarka. Todėl naudotojo leidimas laikyti (nešiotis) ginklus suteikia teisę ne tik naudotis vienas kito ginklu, tačiau šiuo atveju yra reikalingas, kad kiekvienam iš ginklo savininkų nebūtų kliūčių teisėtai patekti į seifą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame yra (gali) būti laikomi abiejų asmenų ginklai. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė ir teismo posėdyje atstovas paaiškino, kad su skundu nesutinka, kadangi ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. GŠKĮ 2 straipsnio 18 punkte nurodyta, kad ginklo naudotojas - fizinis asmuo, kuris turi teisę nešiotis ar laikyti tam tikros kategorijos ginklą ir kuriam ginklo savininkas suteikia teisę naudotis jo ginklu. GŠKĮ 16 straipsnio 1 dalis numato, jog fizinis asmuo jam priklausantį A kategorijos ginklą, nurodytą šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6-9 punktuose, B ar C kategorijos ginklą gali perleisti naudoti tik kartu gyvenančiam šeimos nariui, turinčiam teisę laikyti ar nešiotis A kategorijos ginklą, nurodytą šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6-9 punktuose, B ar C kategorijos ginklą. Ginklas turi būti laikomas fizinio asmens, perleidusio jam priklausantį A kategorijos ginklą, nurodytą šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6-9 punktuose, B ar C kategorijos ginklą naudoti kartu gyvenančiam šeimos nariui, būste. Laikyti ar nešiotis ginklą kartu gyvenantis šeimos narys gali tik šiame įstatyme nustatyta tvarka gavęs leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus. GŠKĮ 40 straipsnio 6 dalis įpareigoja šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodytam ginklo naudotojui leidimo nešiotis ginklus ir leidimo laikyti ginklus galiojimą panaikinti, kai jis pradeda gyventi skyrium nuo šeimos nario, perleidusio naudotis jam priklausantį ginklą.
Marijampolės AVPK N. K. 2021-01-21 išdavė leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei. N. K. 2021-01-21 pateikė prašymą išduoti ginklo naudotojo leidimą savo tėvui V. K.. Kadangi N. K. gyveno kartu viename būste su savo tėvu V. K. (duomenys neskelbtini), todėl 2021-01-21 pastarajam buvo išduotas ir naudotojo leidimas, kuris pastarajam suteikė teisę naudotis sūnui N. K. priklausančiais ginklais.
Šalies argumentai
Pažymėjo, jog N. K. savo vardu registruotų ginklų neturėjo ir neturi. 2023-10-31 į Marijampolės AVPK atvyko V. K., kuris pateikė prašymą pratęsti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus galiojimą. Prašymą priėmė Marijampolės AVPK Veiklos skyriaus vyresnysis specialistas M. G.. Pildant prašymą V. K. nurodė, kad kartu su juo adresu (duomenys neskelbtini), gyvena žmona Z. K., kad sūnus N. K. gyvena Vilniuje ir pas jį atvyksta retkarčiais. V. K. buvo paaiškinta, jeigu sūnus Nerijus kartu negyvena, tai jie vienas kito ginklų naudotojais būti negali, kad naudotojų leidimai bus panaikinti. V. K. paaiškinimus suprato, dėl jų neprieštaravo, pasirašė ant prašymo pratęsti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus galiojimą, kur ir buvo nurodyta, kad kartu su juo gyvena tik žmona Z. K.. Atsižvelgiant į V. K. pateiktus duomenis ir vadovaujantis GŠKĮ 40 straipsnio 6 dalies nuostatomis, 2023-10-31 buvo priimtas sprendimas Nr. 64-IL-8802, kuriuo buvo panaikintas išduotas naudotojo leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0004055 N1.
Atsakovo nuomone, skundo motyvas, jog V. K., atvykęs į Marijampolės AVPK perregistruoti (pratęsti) leidimą, neteisingai suprato pareigūno užduodamus klausimus dėl pareiškėjo N. K. gyvenamosios vietos, laikytinas pareiškėjo siekiu atgauti naudotojo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Prašė skundą atmesti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. prašė skundą patenkinti pareiškėjo nurodytais motyvais ir paaiškino, kad sūnus N. K. gyvena (duomenys neskelbtini), kad kito būsto neturi. Taip pat nurodė, kad policijos komisariate pareigūnui pildant prašymą dėl leidimo ginklui pratęsimo, jis neteisingai suprato pareigūno klausimą, nurodydamas, kad kartu su juo gyvena tik žmona Z. K., nors faktiškai minėtame name gyvena ir sūnus Nerijus, ir dukters šeima, ir žmonos motina.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Marijampolės AVPK Veiklos skyriaus 2023-10-31 sprendimo Nr. 64-IL-8802, kuriuo panaikintas naudotojo leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0004055 N1, pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad Marijampolės AVPK N. K. 2021-01-21 išdavė leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0004055 N1 medžioklei. N. K. 2021-01-21 pateikė prašymą išduoti ginklo naudotojo leidimą savo tėvui V. K., kadangi abu kartu gyvena (duomenys neskelbtini). V. K. (pareiškėjo tėvui) 2021-01-21 buvo išduotas naudotojo leidimas, kuris pastarajam suteikė teisę naudotis sūnui N. K. priklausančiais ginklais. N. K. savo vardu registruotų ginklų neturėjo ir neturi. 2023-10-31 Marijampolės AVPK V. K. pateikė prašymą pratęsti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus galiojimą. Prašyme nurodė, kad kartu su juo adresu (duomenys neskelbtini), gyvena žmona Z. K., kad sūnus N. K. gyvena Vilniuje ir pas jį atvyksta retkarčiais. Atsižvelgiant į V. K. pateiktus duomenis ir vadovaujantis GŠKĮ 40 straipsnio 6 dalies nuostatomis, 2023-10-31 buvo priimtas sprendimas Nr. 64-IL-8802, kuriuo panaikintas naudotojo leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0004055 N1.
Ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, taip pat ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas, taigi ir ginčo teisinius santykius reglamentuoja GŠKĮ bei su jo įgyvendinimu susiję kiti poįstatyminiai teisės aktai.
Teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma yra skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenims, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas GŠKĮ nuostatas, yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos (pvz. 2001-04-12 nutarimas, 2013-01-25 nutarimas).
GŠKĮ 40 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodytam ginklo naudotojui leidimo nešiotis ginklus ir leidimo laikyti ginklus (šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6-10 punktuose nurodytus ginklus, B ir C kategorijų ginklus) galiojimas panaikinamas, kai jis pradeda gyventi skyrium nuo šeimos nario, perleidusio naudotis jam priklausantį ginklą.
VAĮ (aktuali akto redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu, nuo 2023-01-01 iki 2023-11-29) nustato dvi kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas: su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, yra vadinamas prašymu (VAĮ 2 str. 10 d.), o asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti – skundu (VAĮ 2 str. 12 d.). Asmens kreipimosi į viešojo administravimo subjektą forma nustatoma, atsižvelgiant (vertinant) į tokio kreipimosi turinį, o ne jo pavadinimą (žr., pvz., LVAT 2012-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012, 2012-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2918/2012, 2012-10-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012, 2014-02-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-494/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar priimti sprendimai neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d.). Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumo, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį VAĮ 10 straipsnyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui panaikintas naudotojo leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, kadangi pareiškėjo tėvas, prašydamas pratęsti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus nurodė, kad sūnus N. K. gyvena skyrium.
Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 2.16 straipsnį fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta.
Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 str.). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 str.).
VAĮ 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. Nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat pažymėtina, kad VAĮ 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr., pvz., LVAT 2012-04-30 sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota LVAT praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2015-12-21 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nedera su gero administravimo principu (žr., pvz., LVAT 2015-06-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., LVAT 2015-06-26 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).
VAĮ 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. Taigi pareiškėjo ginčijamas sprendimas turi būti vertinamas kaip administracinės procedūros sprendimas.
Teismas pažymi, kad ginčijamas sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomos VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatos. Taigi individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualus administracinis aktas gali susidėti ir iš kelių dokumentų, kurių visuma turėtų atitikti VAĮ 10 straipsnio reikalavimus.
LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020-11-01, iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2023-01-01 iki 2023-11-29) 10 str. 5 d. 5–6 p. nuostatas), yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimą byloje Nr. A556-336/2011, 2014-03-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). VAĮ keliamų administraciniam aktui reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti ir apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti ginčą. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015-02-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012-07-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012-08-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas neatitinka gero administravimo principo ir VAĮ 8 straipsnio (nagrinėjamu atveju 10 str.) imperatyvų.
Iš bylos duomenų akivaizdu, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi tik V. K. žodiniu paaiškinimu, kad jo sūnus N. K. gyvena Vilniaus mieste, tačiau šių aplinkybių netikrino, nenustatė, kur N. K. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, kur faktiškai gyvena, kur jis dirba, neapklausė nei N. K., nei jo motinos Z. K., siekiant patikrinti ir patvirtinti V. K. nurodytą aplinkybę, kad sūnus (duomenys neskelbtini) negyvena. Be to policijos pareigūno M. G. tarnybinis pranešimas „Dėl N. K. ir V. K.“ surašytas tik 2024-01-08, t. y. praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo ginčijamo sprendimo priėmimo, gavus pareiškėjo N. K. skundą. Nei prie sprendimo, nei atskirai nebuvo pateikta objektyvių, patikimų ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių, kad N. K. negyvena adresu (duomenys neskelbtini).
Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad skundžiamas Sprendimas neatitiko VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, nes iš esmės nebuvo užtikrinta, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl skundžiamas sprendimas pripažintinas nemotyvuotu ir nepagrįstu. Sprendimo turinio trūkumai VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų prasme yra esminiai, todėl sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams.
Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje akcentuojama, jog administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., LVAT 2013-06-13 sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, 2015-01-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingai, teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas ir priimti sprendimą, todėl, kai skundžiamas teisės aktas, yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas ir kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tai ir yra bylos nagrinėjimo ribos. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2014-04-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. LVAT jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši nuostata reiškia, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmių. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (LVAT 2016-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016, 2014-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-253/2014 ir kt.).
Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, vadovaujantis nurodytų teisės aktų normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl jis iš esmės neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto (administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės) ir 6 punkto (administracinio sprendimo motyvai) reikalavimų ir priimtas nesivadovaujant atsakomybės už priimtus sprendimus, efektyvumo, įstatymo viršenybės, išsamumo principais (VAĮ 3 str. 1, 3, 4, 5 p.). Taigi sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl jis naikintinas pareiškėjo nurodytais ir kitais teismo sprendime išdėstytais motyvais (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo N. K. skundą patenkinti.
Panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2023-10-31 sprendimą Nr. 64-IL-8802 „Panaikinti naudotojo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.