- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-07
- Bylos Nr.
- 2A-64-544/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00328-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pirm.), Margarita Dzelzienė, Ramunė Čeknienė (pran.)
- Atsakovas
- P. M.
- Kategorijos
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-64-544/2014;
2014 m. vasario 7 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės, pranešėjos Ramunės Čeknienės, Margaritos Dzelzienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ūkininko P. M. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-483-732/2013 pagal ieškovės bankrutavusios UAB „Radžiūnų agrofirma“ ieškinį atsakovui P. M., esant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, AB DnB bankas, UAB „Pahjola Finance“, dėl perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
ieškovė BUAB „Radžiūnų agrofirma“ ieškiniu prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu jos ir ūkininko P. M. sudarytą sandorį dėl 50 vnt. galvijų (karvių ir telyčių) perleidimo už 75000 litų, taikyti restituciją – grąžinti ieškovei pagal 2011-11-11 sąskaitą-faktūrą Nr. 2011/03 perleistus 50 vnt. galvijų (karvių ir telyčių) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinys reiškiamas ginant kreditorių interesus ir vadovaujantis ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. Ieškovės vadovu nuo 2011-05-02 iki 2012-03-08 buvo R. J. M., atsakovo P. M. tėvas. Sandoris buvo sudarytas mažiau nei prieš du mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo Vilniaus apygardos teisme 2012-02-15 nutartimi. Administratorius, perėmęs bendrovės dokumentus, sutarčių, kurių pagrindu galėjo būti išrašyta minėta sąskaita, nerado. Todėl mano, jog sandoris dėl 50 vnt. galvijų perdavimo atsakovui už 75000 Lt buvo sudarytas žodine forma. Ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, nes buvo sudarytas bendrovei jau esant nemokiai, su tikslu perleisti turtą susijusiam asmeniui – UAB „Radžiūnų agrofirmos“ vadovo sūnui, taip buvo sumažintas bendrovės turtas, iš kurio buvo galima tenkinti kreditorių reikalavimus, turtas perleistas ne tik už pernelyg mažą kainą, bet bendrovei pinigai iš viso nebuvo sumokėti. Bendrovė ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo, o sudarydamos sandorį šalys buvo nesąžiningos pagal CK 6.67 str. 1 p. numatytą prezumpciją (b. l. 2-5).
Žemesnės instancijos teismas
Molėtų rajono apylinkės teismas 2013-10-15 sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiu tarp UAB „Radžiūnų agrofirma“ ir ūkininko P. M. sudarytą sandorį dėl 50 vnt. galvijų (karvių ir telyčių) perleidimo už 75000 litų, taikė restituciją natūra ir grąžino bendrovei 50 vnt. galvijų (karvių ir telyčių). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytų sandorių ginčijimo pagrindų, taip pat dėl actio Pauliana pagrindo taikymo sąlygų visumos nustatymo, konstatavo, jog BUAB „Radžiūnų agrofirma“ administratorius UAB „Karaliaučiaus grupė“, vykdydama jai įstatymu nustatytas funkcijas, nustatė, kad 2011-11-11 buvo išrašyta sąskaita faktūra Nr. 2011/03 dėl 50 vnt. karvių ir telyčių pardavimo už 75000 Lt, pirkėju nurodytas ūkininkas P. M., tačiau kokiu pagrindu buvo parduoti gyvuliai – nerado. Iš banko išrašų teismas nustatė, kad atsakovas P. M. 2011-03-30 pervedė UAB “Pohjola Finance” 60 000 Lt, o 2011-05-04 – 15 000 Lt, nurodydamas, kad tai apmokėjimas už gyvulius už UAB „Radžiūnų agrofirma“. Teismas iš įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2012-02-15 nutarties, kuria ieškovei UAB ,,Radžiūnų agrofirma“ buvo iškelta bankroto byla, nustatė, kad bendrovė buvo nemoki, nevykdė mokestinių įsipareigojimų, jau 2011 m. dirbo nuostolingai ir pradelsti įsipareigojimai bendrovės kreditoriams viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Iš bylos duomenų teismas sprendė, jog minėtos sąskaitos išrašymo metu bendrovė buvo faktiškai nemoki ir turėjo pradelstų įsiskolinimų kitiems kreditoriams. Minėtą sąskaitą išrašė tuo metu bendrovės direktoriumi buvęs atsakovo tėvas R. J. M.. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad atsakovas, pervesdamas UAB „Pohjola Finance” 75 000 Lt, užtikrino šios kreditorės reikalavimo teisę, nes atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kurių pagrindu buvo atliktas minėtas sandoris. Atsakovas, sudarydamas sandorį bendrovei jau esant nemokiai ir nesilaikant tokiam sandoriui sudaryti keliamų įstatymo reikalavimų dėl rašytinės formos, ginčijamu sandoriu pažeidė kitų ieškovo kreditorių interesus ir teises. Pagal CK 6.67 straipsnį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Atsakovas neginčijo giminystės fakto su bendrovės direktoriumi. Teismas sprendė jog pagal CK 6.66 str. 3 d. ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2012-07-20, kada administratorius sužinojo apie sandorį, todėl sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teismas padarė išvadą, jog yra visos sąlygos taikyti actio Pauliana institutą ir pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį. CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str. pagrindais teismas pritaikė restituciją natūra ir grąžino bendrovės nuosavybėn 50 vnt. galvijų, kurie buvo atsakovui perduoti 2011-11-11 sąskaitos-faktūros Nr. 2011/03 pagrindu (b. l. 136-139).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas P. M. prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2013-10-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad byloje nebuvo nustatytas CK 6.66 str. numatytas sąlygų visetas, būtinas sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo teisiniu pagrindu. Banko išrašai patvirtina, kad atsakovas 2011-03-30 pervedė įkaito turėtojai ir paskolos bendrovei suteikėjai UAB „Pahjola Finance“ 60 000 Lt, 2011-05-24 – 15 000 Lt nurodydamas, jog tai apmokėjimas už perkamus gyvulius iš UAB „Radžiūnų agrofirma“. Tokiu būdu bendrovė gavo avansą už parduodamus gyvulius. Įkaito turėtoja tam neprieštaravo. Sandoris tarp giminaičių buvo sudarytas tik todėl, kad reikėjo skubaus sprendimo kaip sumokėti kreditoriui, reikėjo parduoti daug galvijų vienu metu, atsakovas turėjo pinigų ir tarpusavyje vienas kitu pasitikėjo, nebuvo surastas kitas pirkėjas, kuris būtų sutikęs nupirkti gyvulius už didesnę kainą. UAB „Utenos mėsa“ pažyma patvirtina, jog galvijų pardavimo kaina atitiko tuo metu buvusias galvijų supirkimo kainas. Todėl bendrovė sandorį sudaryti privalėjo, nes buvo skolinga įkaito turėtojai UAB „Pahjola Finance“, kitų pajamų nebuvo, ir tai turėjo būti pripažinta tinkamu bendrovės prievolės įvykdymu. Kitų kreditorių interesai nebuvo pažeisti, nes iš įkeisto turto pardavimo pirmiausia turėjo būti tenkinamas įkaito turėtojo reikalavimas. Turto pardavimas susijusiam asmeniui nėra nesąžiningas, nes buvo priverstinis dėl kitų pirkėjų nebuvimo. Galvijai buvo parduoti rinkos kainomis ir už juos buvo atsiskaityta nurodytu būdu. Tretysis asmuo UAB „Pahjola Finance“ atsiliepime nebuvo pasisakiusi dėl gautų 75 000 Lt, o teismas sprendime neaptarė, kaip šį faktą vertina bei neaptarė esminio atsakovo atsikirtimo – kad nebuvo galima taikyti vienašalės restitucijos, nes sandorio šalys viena kitai perdavė pinigus ir gyvulius. Pinigų pervedimas tiesiogiai įkaito turėtojui nedaro apmokėjimo niekiniu ar negaliojančiu. Nors rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, bet buvo išrašyta sąskaita-faktūra, atlikti pinigų apmokėjimai ir tokių dokumentų surašymas yra sandorio sudarymo tinkamas įrodymas. Teismas, nepasisakęs dėl apmokėjimo pagal sandorį, be pagrindo taikė vienašalę restituciją, sąmoningai praleido žodį „vienašalė“, tuo pažeidė restituciją reglamentuojančias teisės normas, teisingumo ir protingumo principus (b. l. 146-151).
Atsiliepimas
Ieškovė BUAB „Radžiūnų agrofirma“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes buvo nustatytos visos actio Pauliana sąlygos. Teismo sprendime padarytos išvados atitinka atsiliepime nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką nagrinėjamu klausimu. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad šalys turėjo pareigą sudaryti ginčijamą sandorį. Nebuvo gautas įkaito turėtojo sutikimas parduoti galvijus. Teismas teisingai nustatė, kad sandoris pažeidė kreditorių teises, nes jis buvo sudarytas bendrovei faktiškai esant nemokiai, turint kitų pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, galvijai buvo parduoti už ženkliai mažesnę kainą nei buvo jų vertė, o pinigai bendrovei iš viso nebuvo sumokėti. Pagal CK 6.67 str. 1 p. įtvirtintą prezumpciją, kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jei skolininkas sudarė sandorį su savo tėvais. Šiuo atveju atsakovas buvo bendrovės vadovo sūnus. Restituciją reglamentuojančias teisės normas teismas pritaikė teisingai, nes apeliantas nėra sumokėjęs ieškovei sandoriu nustatytos galvijų kainos (b. l. 160-165).
Tretysis asmuo UAB „Pahjola Finance“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad niekada nedavė sutikimo apeliantui ar bendrovei dėl įkeistų galvijų pardavimo. 75 000 Lt atsakovas yra pervedęs, tačiau nei įstatymas, nei sutartis neribojo trečiojo asmens teisės atsiskaityti už skolininką. Šiuos apmokėjimus vertina kaip dalinį bendrovės vardu atliktą paskolos grąžinimą, niekaip nesusijusį su 2011-11-11 sąskaitoje nurodytų gyvulių pardavimu. Pavedimuose nebuvo nurodyta, kad pervedami pinigai už parduotus 50 vnt. įkeistų galvijų. Bendrovė augino daug daugiau nei 50 vnt. trijų rūšių galvijų ir iki paskolos grąžinimo buvo įsipareigojusi išlaikyti 50 vnt. galvijų įkeitimą. PVM sąskaita-faktūra turėjo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes, tuo tarpu sąskaita išrašyta 2011-11-11, o galvijų perdavimas apeliantui fiksuotas 2011-07-28, kas paneigia, kad 75 000 Lt buvo sumokėti avansu į įkaito turėtojo sąskaita byloje minimais pavedimais (b. l. 169-171).
Apeliacinis skundas atmestinas, o Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPk 326 str. 1 d. 1 p.). Vadovaujantis LR CPK 320 str. 1, 2 d. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias Pauliana ieškinį (CK 6.66 str.), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti.
LR CK 6.66 str. nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Teismų praktikoje nurodoma, jog bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir LR CK 6.66 str. pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p. jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.
CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012-01-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).
Nors apeliantas nurodo, kad nebuvo nustatytos visos sąlygos taikyti CK 6.66 str. numatytą sandorio negaliojimo pagrindą, netinkamai buvo taikytos restituciją reglamentuojančios teisės normos, tačiau su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino byloje esant nustatytas visas actio Pauliana taikymo sąlygas, tinkamai aiškino ir taikė restitucijos klausimus reglamentuojančias teisės normas.
Iš byloje esančių įrodymų visumos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-02-15 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2012-05-10, ieškovei UAB „Radžiūnų agrofirma“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Karaliaučiaus grupė“ (b. l. 6-9). Iš teismų sistemos Liteko duomenų matyti, kad 2012-09-07 Vilniaus apygardos nutartimi UAB „Radžiūnų agrofirma“ bankroto byloje Nr. B2-2591-661/2014 buvo patvirtintas, kitomis nutartimis – patikslintas, įmonės kreditorių sąrašas bei jų finansiniai reikalavimai, tame tarpe – pagal paskutinę 2014-02-02 nutartį dėl kreditorių reikalavimų patikslinimo nepatenkintų kreditorinių reikalavimų sudaro 1 315 268,19 Lt. Vilniaus apygardos teismo 2012-12-31 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, jog 2011-11-11 UAB „Radžiūnų agrofirma“ pagal sąskaitą-faktūrą Nr. 2011/03 ūkininkui P. M. pardavė 50 vnt. karvių ir telyčių po 1500 Lt vertės, viso – turto už 75 000 Lt (b. l. 13). Iš ieškovės buhalterinės apskaitos išrašo matyti, kad 17 vnt. karvių vertė buvo po 5593 Lt, 58 vnt. karvių, iš kurių 46 vnt. įkeisti DNB bankui, vertė buvo po 4385 Lt, 33 vnt. telyčių – po 4500 Lt, 15 vnt. telyčių – po 4500 Lt. Šiame išraše yra nurodyta minėtų galvijų pesimistinė ir optimistinė likvidacinė vertė, kuri 15 vnt. telyčių yra 1650 Lt, kitų galvijų – po 1500 Lt, kas patvirtina, kad galvijai tikrai buvo parduoti už pačią mažiausią likvidacinę vertę arba net mažesnę vertę nei pesimistiškiausia likvidacinė vertė, jei parduota buvo 15 dvimečių-trimečių telyčių, nes sąskaitoje-faktūroje gyvuliai neindividualizuoti (b. l. 14). UAB „Anykščių mėsa“ pažymoje yra nurodytos galimos gyvulių supirkimo kainos pagal svorį gyvulius superkant mėsai (b. l. 126-131). Šiuo atveju gyvuliai perduoti gyvulių bandos papildymui, ir byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų per mažos kainos prezumpciją bei duotų pagrindą pagrįstai manyti, kad toje situacijoje buvo tik vienintelė sąžiningo verslo praktiką atitinkanti išeitis gyvulius perleisti bendrovės vadovo sūnui, o ne ieškoti kitų potencialių pirkėjų, galėjusių pasiūlyti už gyvulius realią rinkos kainą. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl priverstinio turto pardavimo nesant kitų pirkėjų susijusiam asmeniui nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad 46 vnt. iš 123 vnt. bendrovės turimų karvių ir telyčių buvo įkeisti AB DNB Bankas prievolių įvykdymui užtikrinti (b. l. 14-25). Iš 2010-03-23 sutartinių hipotekos lakštų, sudarytų tarp UAB „Radžiūnų agrofima“ ir UAB „Pahjola Finance“, matyti, kad prievolių įvykdymo užtikrinimui pagal 2010-03-09 sąrašą minėtam kreditoriui buvo įkeista 21 vnt. Simentalų veislės mėsinių karvių ir 29 vnt. tos pačios veislės telyčių bendros 204 200 Lt vertės, kuriuos buvo draudžiama parduoti, valdyti, naudoti kitam asmeniui be raštiško kreditoriaus sutikimo (b. l. 26-31). Byloje neginčijama, kad kreditoriaus sutikimas dėl minėtų įkeistų galvijų pardavimo iš kreditorės nebuvo gautas. Iš mokėjimo dokumentų matyti, kad 2011-03-30 P. M. UAB „Pahjola Finance“ sumokėjo 60 000 Lt, o 2011-05-04 – 15 000 Lt, paaiškinimuose nurodydamas, kad tai „apmokėjimas už gyvulius už UAB „Radžiūnų agrofirma“ ir „ apmokėjimas už gyvulius perkamus iš UAB „Radžiūnų agrofirma“ (b. l. 57-58). Joks įstatymas nedraudžia viena asmeniui apmokėti už kito asmens neįvykdytą prievolę, o kreditoriui tokį apmokėjimą priimti kaip tinkamą prievolės įvykdymą. Kadangi mokėjimo nurodymuose nebuvo nurodyta, kad yra apmokama už iš bendrovės nupirktus UAB „Pahjola Finance“ įkeistus prievolės įvykdymo užtikrinimui gyvulius, nenurodytas jų skaičius ir kokie gyvuliai (telyčios, karvės, buliai) nupirkti, kreditorė žinojo, kad bendrovė, be jai įkeistų, turi dar virš 100 vnt. galvijų, ji nebuvo davusi bendrovei pagal sutartį reikalaujamo rašytinio sutikimo parduoti įkeistus gyvulius, tai kreditorei nebuvo pagrindo manyti, kad yra parduoti būtent jos prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeisti gyvuliai ir dėl to pareikšti prieštaravimus. Todėl kreditorė kreditorių susirinkime ir šios bylos procesiniuose dokumentuose pagrįstai ir teisėtai reikalauja, kad prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeisti galvijai būtų surasti, paimti ir nustatyta tvarka realizuoti įkaito turėtojo reikalavimams užtikrinti (b. l. 59-64). Jokių objektyvių ir patikimų įrodymų apie tai, kad 2011-03-30 ir/ar 2011-05-04, kada buvo atliekami mokėjimai, tarp ieškovės ir atsakovo būtų buvę sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys dėl 50 vnt. karvių ir telyčių pirkimo-pardavimo, nėra. Po minėtų pavedimų atlikimo sąskaita-faktūra išrašyta po 9-11 mėnesių tik 2011-11-11 dieną, bendrovei pagal ĮBĮ 2 str. 8 d. nuostatas faktiškai esant nemokiai ir jau po to, kai 2011-09-30 bendrovei buvo įteiktas darbuotojos M. M. pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes nesumokėtas 14653 Lt darbo užmokestis (b. l. 6). Minėta kreditorė dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei į teismą kreipėsi 2011-12-01. Iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2010-06-29 iki 2011-07-28 atsakovui bei giminaičiui S. M. bendrovė, kurios direktoriumi buvo atsakovo tėvas, o akcininke – motina O. M., perdavė valdyti 268 vnt. bendrovei priklausiusių galvijų. Po šios datos bendrovės valdyme galvijų, kurie buvo turtas, iš kurio buvo galimybė tenkinti kreditorių reikalavimus, nebeliko (b. l. 65-66, 68-82). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pagal virš aptartų įrodymų turinį yra labiau tikėtina, kad minėtos 2011-11-11 sąskaitos-faktūros dėl galvijų pirkimo-pardavimo išrašymu atsakovas ir ieškovė, kuriai atstovavo atsakovo tėvas, siekė, kad atsakovas spėtų patenkinti savo 75 000 Lt kreditorinį reikalavimą bendrovei arba jį gautų pirmiau už kitus kreditorius, tame tarpe – pirmiau ir įkaito turėtojų, pirmosios ir antrosios eilės kreditorių reikalavimus.
Įsiteisėjusioje 2012-02-15 Vilniaus apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad pagal 2011-12-30 balansą ieškovės turtas įvertintas 371 379 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 337 923 Lt, bendrovė dirbo nuostolingai (CPK 182 str. 2 p.). Ieškovės faktinio nemokumo faktą patvirtina aplinkybė, jog bendrovė inicijavusiai bankroto bylos iškėlimą pirmos eilės kreditorei M. M. nuo 2011-09-30 nesumokėjo 16 453 Lt darbo užmokesčio, o bendrovės vadovas sutiko su bankroto bylos iškėlimu ir nurodė, kad įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais (b. l. 6-7). Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog bankroto bylos iškėlimas buvo inicijuotas praėjus nežymiam laiko tarpui po ginčijamo sandorio sudarymo, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki. Sandoris pažeidžia kreditorių teises ne tik tais atvejais, kai skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui (CK 6.66 str. 1 d.), bet ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Pagal ginčijamą sandorį pardavus gyvulis, ir, kaip aiškina atsakovas, dar prieš pardavimą pinigus už gyvulius sumokėjus pasirinktam kreditoriui, o ne bendrovei, sumažėjo galimybės patenkinti kitų kreditorių finansinius reikalavimus, apeinant kitus kreditorius buvo atsiskaitoma tik su vienu kreditoriumi, todėl buvo pažeistos kreditorių ir bankrutavusios bendrovės teisės ir teisėti interesai. Apeliantas nurodo, kad ginčijamu sandoriu kreditorių teisės nebuvo pažeistos, nes pinigai bet kokiu atveju būtų tekę įkaito turėtojai UAB „Pohjola Finance“. Tačiau, kaip jau virš minėta, byloje nustatyta, kad gyvuliai parduoti už ženkliai mažesnę kainą nei ji nurodyta bendrovės apskaitoje ir nei šalys buvo nustatę įkeisdami gyvulius hipotekos lakšte. Neįrodyta kokios konkrečiai rūšies, veislės, AB DNB ar UAB „Pohjola Finance“ įkeisti gyvuliai buvo realizuoti ginčijamu sandoriu, ar iš vis buvo parduoti būtent įkeisti gyvuliai, nes 2011-07-28 bendrovės valdyme gyvulių nebebuvo likę, rašytinė sutartis nesudaryta, o mokėjimo dokumentuose apie tai duomenų nėra ( b. l. 57-57, 67-82).
Kadangi bendrovei pinigai už parduotus gyvulius nebuvo sumokėti, tai atsakovui iš bendrovės restitucijos pagrindu nėra ką priteisti. LR CK 6.67 str. yra nurodyta, kad preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu <...> 3) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimas giminaitis; 4) įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Iš VĮ Registrų centras JAR duomenų matyti, kad UAB „Radžiūnų agrofirma“ direktoriumi nuo 2007-10-25 iki 2010-06-10 buvo atsakovas P. M., nuo 2011-05-05 iki 2012-03-08 – jo tėvas R. J. M., akcininke nuo 2006-09-05 iki 2012-02-09 buvo O. M. (dalyvaujantys byloje asmenys nurodė, kad tai artima atsakovo giminaitė), nuo 2012-02-09 – atsakovo tėvas R. J. M. (b. l. 10-12). Šios aplinkybės nebuvo ginčijamos ir nėra paneigtos. Dėl priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos ir per mažos pardavimo kainos nutartyje jau pasisakyta. Todėl yra įrodytas ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas kaip viena iš būtinų sąlygų actio Pauliana pagrindo buvimui konstatuoti. Pagal bylos duomenis, abi šalys žinojo ir suvokė, kad sutartis pažeis kitų ieškovės kreditorių teises, jiems neabejotinai buvo žinoma ieškovės finansinė padėtis, atitinkanti faktinio nemokumo būseną, kas suponavo jų pareigą pasidomėti būsimomis pasekmėmis, kurias gali sukelti ginčijamas sandoris ir, siekiant išvengti neigiamų pasekmių kitiems kreditoriams, susilaikyti nuo tokio sandorio sudarymo.
Tenkinus reikalavimą, pareikštą actio Pauliana pagrindu, ir sprendžiant dėl restitucijos taikomos CK 6.145–6.153, CK 6.66 straipsniuose nurodytos restitucijos taisyklės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamoje byloje be pagrindo taikyta vienašalė restitucija, teisiškai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikydamas restituciją, išsiaiškino, kad ginčijamas turtas yra išlikęs, nei viena šalis neįrodinėjo jo pagerinimo. Pagal CK 6.66 str. 4 d. pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio objektu, skiriamas kreditoriaus reikalavimui patenkinti, nukreipiant į jį išieškojimą. Pagal kasacinio teismo praktiką nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-11-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2010-01-14 nutartis byloje Nr. 3K-3-99/2010 ir kt.). Kaip jau minėta, byloje neįrodyta, kad 2011-03-30 ir/ar 2011-05-04 dienomis atlikti mokėjimai buvo atlikti vykdant apmokėjimą pagal po 9-11 mėnesių išrašytą minėtą sąskaitą faktūrą. Todėl pirmosios instancijos teismo atliktas restitucijos klausimo išsprendimas neatitinka CK 6.66 str. 4 d. nuostatas ir aptartą jos taikymo praktiką.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas esmines bylos aplinkybes, atitinkamos teismo išvados padarytos tinkamai įvertinus įrodymų visumą. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių keliamą argumentą.
Kiti apeliaciniame skunde nurodyti motyvai taip pat neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 2250 Lt žyminio mokesčio (b. l. 152), nors pagal CPK 83 str. 1 d. 8 p. nuo žyminio mokesčio mokėjimo paduodant apeliacinį skundą buvo atleistas pagal įstatymą. Todėl be pagrindo sumokėtas žyminis mokestis jam grąžintinas (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d.).
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti apeliantui ūkininkui P. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2250 Lt (du tūkstančius su šimtus penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio, sumokėto pagal „Swedbank“, AB pateiktą 2013-11-14 mokėjimo kvitą (mokėtojas Rolandas J. M.).