Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Andrejaus Klimaševskij apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

P. S. taikytas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones sustabdymą – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. P. S. buvo kaltinamas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2024 m. liepos 28 d., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje sėdo prie automobilio „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairo ir vairavo minėtą automobilį apsvaigęs nuo alkoholio, važiuodamas tiksliau nenustatytu maršrutu, kol 2024 m. liepos 28 d. tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 21.28 val. vairavo automobilį „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) magistraliniame kelyje A-1, Vilnius-Kaunas-Klaipėda, 107,98 km, kryptimi Kaunas-Klaipėda, padarė eismo įvykį, kur jį ir jo apgadintą automobilį rado policijos pareigūnai, o policijos pareigūnams bandant patikrinti jo blaivumą, jis atsisakė tai daryti, nors policijos pareigūnai įvykio vietoje užfiksavo išorinius jo neblaivumo požymius, iš burnos sklindantį alkoholio kvapą, neadekvačią elgseną, nerišlią kalbą, nekoordinuotus judesius.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Andrejus Klimaševskij prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: P. S. pripažinti kaltu padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir paskirti jam 60 MGL dydžio baudą bei baudžiamojo poveikio priemones: specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 4 metams ir konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą – 3 130 Eur.

3.1. išteisintojo P. S. pozicija, kad jis nevairavo automobilio, o automobilį vairavo R. A., yra gynybinio pobūdžio. P. S. įvykio metu ir po įvykio kategoriškai atsisakė pasitikrinti neblaivumą. Tokia pozicija nesutampa su nuostata, kad išteisintasis buvo tik automobilio keleivis, nes automobilio keleiviui nebūtų jokio pagrindo vengti neblaivumo patikrinimo.

3.2. Įvykio vietoje P. S. teigė nevairavęs automobilio, tačiau negalėjo nurodyti, ar tai buvo vyras, ar moteris. Skundo autoriaus teigimu, tai yra gynybinė pozicija, siekiant vėliau rasti asmenį, kuris patvirtintų, kad vairavo automobilį.

3.3. Automobilio fotonuotraukos po įvykio patvirtina, kad stipriausi automobilio apgadinimai buvo nustatyti priekinėje automobilio dalyje, vairuotojo pusėje. Iš to seka, kad būtent vairuotojas patyrė didžiausius sužalojimus avarijos metu. Automobilio vairas bei pedalai atitinkamai turėjo padaryti papildomus rankų ir kojų sužalojimus. Specialisto išvadoje nustatyti P. S. sužalojimai atitinka automobilio apgadinimus. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai galėjo išsivystyti eismo įvykio metu automobiliui susiduriant su kliūtimi ir P. S. būnant už automobilio vairo.

3.4. P. S. patirti sužalojimai ženkliai viršija R. A. nurodytus sužalojimus. R. A. nurodė, kad patyrė sužalojimus ant rankų, jos buvo patinusios. Prokuroro įsitikinimu, kritiškai vertintini R. A. teiginiai, kad jis po įvykio ėjo autostrada ir stabdė pakeleivingas mašinas. Jo naudojamas abonentinis numeris įvykio metu veikė R. A. namuose, o ne įvykio vietoje. Versija apie du abonentinius numerius buvo iškelta tik bylos nagrinėjimo teisme metu, susipažinus su visais bylos duomenimis.

4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisiamojo posėdžio metu prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančių duomenų tarpusavio ryšius. Išteisintasis P. S. ir jo gynėjas advokatas prašė atmesti prokuroro apeliacinį skundą. P. S. neneigia, kad įvykio metu buvo neblaivus, tačiau nesutinka, kad būtent jis vairavo transporto priemonę.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Andrejaus Klimaševskij apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent nustato esminius BPK pažeidimus. Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo, jame nesutinkama su P. S. išteisinimu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Prašoma P. S. pripažinti kaltu padarius minėtą nusikalstamą veiką ir paskirti jam bausmę kartu su baudžiamojo poveikio priemonėmis.

6. Nagrinėjamos bylos ir apeliaciniame skunde keliamų klausimų kontekste, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, logiškos, neprieštaringos. Įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, dėl kurių jis kaltinamas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, Nr. 2K-164-895/2016 ir kt.). Taip pat pažymėtina, kad pareigą įrodyti, jog asmuo padarė tam tikrą nusikaltimą, turi baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos.

7. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą skundo ribose bei iš naujo įvertinusi byloje ištirtų duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra. Nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi tai, ar surinktų ir teisme ištirtų duomenų pakanka neabejotinai išvadai, kad eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo būtent P. S.. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių ir byloje esančių duomenų visuma tokios išvados neleidžia daryti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas P. S. išteisinti yra pagrįstas.

8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad P. S. kaltę padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką patvirtina byloje surinktų duomenų visuma: jo atsisakymas po eismo įvykio tikrintis blaivumą, negalėjimas iš karto nurodyti, kas vairavo automobilį, automobilio apgadinimų pobūdis, specialisto išvada dėl P. S. patirtų sužalojimų, šių sužalojimų ir R. A. nurodytų sužalojimų skirtumas, taip pat duomenys, keliantys abejonių R. A. parodymų patikimumu ir jo buvimu kartu su P. S. eismo įvykio metu. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos skundo argumentus, taip pat ištirtus įrodymus tiek skyriumi, tiek visumoje, jų tarpusavio sąsajas ir santykį su kitais byloje esančiais duomenimis, konstatuoja, kad nei atskirai, nei jų visumoje jie nesudaro pakankamo pagrindo neabejotinai išvadai, jog eismo įvykio metu automobilį vairavo būtent P. S..

9. Pirmiausia pažymėtina, kad prokuroras svarbiausiu P. S. vairavimą patvirtinančiu duomeniu laiko specialisto išvadą Nr. G 2191/2024(02), vertinamą kartu su automobilio fotonuotraukomis ir apgadinimų pobūdžiu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad stipriausi apgadinimai nustatyti priekinėje automobilio dalyje, vairuotojo pusėje, todėl, prokuroro vertinimu, būtent vairuotojas turėjo patirti didžiausius sužalojimus, o automobilio vairas ir pedalai turėjo padaryti papildomus rankų ir kojų sužalojimus; posėdyje ši aplinkybė taip pat akcentuota nurodant, kad P. S. patirti daugybiniai sužalojimai atitinka vairuotojo sužalojimus, o R. A. nurodyti sužalojimai su tokia versija nesiderina. Vis dėlto specialisto išvadoje konstatuota tik tai, kad P. S. sužalojimai galėjo atsirasti jam būnant už vairo. Taigi, tokia išvada nepaneigia ir tikimybės, kad tokius pačius sužalojimus jis galėjo patirti ir sėdėdamas ne vairuotojo vietoje. Todėl vien specialisto išvada, vertinama kartu su automobilio apgadinimų pobūdžiu, nesudaro pakankamo pagrindo apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o duomenų, leidžiančių tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta būtent kaltinime nurodytu būdu ir būtent kaltinime nurodyto asmens, nepakanka išvadai apie kaltumą padaryti.

10. Skundo autoriaus teigimu, kritiškai vertintini R. A. teiginiai, jog po eismo įvykio automobilį vairavęs jis pasišalino iš įvykio vietos, ėjo autostrada ir stabdė pakeleivingus automobilius. Prokuroras šiuo aspektu remiasi tuo, kad R. A. dėl tariamai patirtų sužalojimų į gydymo įstaigą nesikreipė, o jo naudojamas abonentinis numeris įvykio metu veikė ne įvykio vietoje, bet namuose; aplinkybė, kad nagrinėjamu laikotarpiu jis galėjo naudotis dviem abonentiniais numeriais, buvo nurodyta tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Šios aplinkybės iš tiesų neleidžia R. A. parodymų laikyti pakankamais P. S. parodymams pagrįsti. Vis dėlto vien tai, kad R. A. parodymai nepašalina abejonių dėl jų patikimumo, savaime dar nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad automobilį vairavo būtent P. S., nes šiuo atveju vertintina ne tai, ar pakankamai pagrįsta kita įvykio versija, o tai, ar P. S. kaltė įrodyta pakankamais ir abejonių nekeliančiais duomenimis.

11. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai ir į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nurodė, kad po eismo įvykio magistralinio kelio A-1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda 107,98 kilometre, kryptimi Kaunas–Klaipėda, buvo rastas stovintis automobilis „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriame tuo metu nebebuvo nei vairuotojo, nei keleivio, o P. S. buvo netoli automobilio. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad automobilis buvo stipriai apgadintas: jo priekis sudaužytas, priekinis stiklas dužęs, priekinės vairuotojo pusės durelės neatsidarė, buvo suveikusios abi priekinės oro pagalvės, abiejų priekinių vietų saugos diržai buvo atsegti ir įtempti. Taip pat nustatyta, kad po eismo įvykio P. S. buvo sužalotas: liudytojai matė jį kruviną, sunkiai kvėpuojantį, laikantį ranką prie krūtinės, o specialisto išvadoje konstatuotos žaizdos smakre, kairiajame dilbyje, dešinėje alkūnėje, dešinio alkūnkaulio vainikinės ataugos bei dešinio stipinkaulio galvos lūžiai, poodinės kraujosruvos kojose ir šonkaulių lūžiai. Vis dėlto nė vienas liudytojas nematė, kad P. S. po eismo įvykio būtų sėdėjęs už vairo, taip pat niekas nematė jo vairuojant automobilį iki eismo įvykio ar jo metu. Nuo pat pirmųjų kontaktų su pareigūnais P. S. neigė vairavęs transporto priemonę. P. S. teiginius, kad eismo įvykio metu automobilyje buvo ir kitas asmuo, atitinka R. A. parodymai; šios versijos nepaneigia ir 2024 m. rugpjūčio 9 d. automobilio apžiūros protokole užfiksuoti techniniai duomenys apie suveikusias abi priekines oro pagalves bei įtemptus abiejų priekinių vietų saugos diržus. Tačiau nei R. A. parodymai, nei nurodyti techniniai duomenys neleidžia patikimai nustatyti nei tikslaus automobilyje buvusių asmenų skaičiaus, nei to, kuris iš jų eismo įvykio metu sėdėjo vairuotojo vietoje. Todėl šie duomenys nepaneigia P. S. aiškinimo, tačiau kartu nesudaro pakankamo pagrindo neabejotinai išvadai, kad transporto priemonę vairavo būtent jis.

12. Aplinkybė, kad P. S. iš karto po eismo įvykio pareigūnams negalėjo tiksliai nurodyti, kas vairavo automobilį, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog vairuotojas buvo jis pats. Iš pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų ir liudytojų parodymų matyti, kad po eismo įvykio P. S. būklė buvo akivaizdžiai sutrikusi: jis buvo be marškinėlių, be batų, blaškėsi važiuojamojoje dalyje ir skiriamojoje juostoje, jo kalba buvo nerišli, elgesys neadekvatus, bendravimas fragmentiškas. Iš tų pačių duomenų matyti ir tai, kad nuo pat pirmųjų kontaktų su pareigūnais jis neigė vairavęs transporto priemonę, nurodė važiavęs su pažįstamu, o atsisakymą tikrintis blaivumą siejo su tuo, kad, jo teigimu, nevairavo. Todėl vien atsisakymo tikrintis blaivumą faktas, vertinamas kartu su jo būkle po eismo įvykio ir nuosekliu vairavimo neigimu, negali būti laikomas pakankamu pagrindu išvadai, kad transporto priemonę vairavo būtent P. S.. Pareiga įrodyti kaltę tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, todėl kaltinamojo paaiškinimų netikslumas ar nepakankamas konkretumas savaime nepakeičia pareigos surinkti tokius duomenis, kurie leistų be pagrįstų abejonių nustatyti visus inkriminuotos veikos požymius.

13. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių duomenų loginių ryšių. Priešingai, pirmosios instancijos teismas įvertino tiek specialisto išvadą, tiek automobilio apgadinimų pobūdį, tiek P. S. elgesį po eismo įvykio, tiek R. A. parodymus ir jų santykį su kitais bylos duomenimis. Tačiau šių duomenų tarpusavio sąsajos nelemia vienintelės galimos išvados, kad automobilį vairavo būtent P. S.. Prokuroro nurodomų duomenų visuma – P. S. buvimas po eismo įvykio netoli apgadinto automobilio, jo neblaivumas, atsisakymas tikrintis blaivumą, jam nustatyti sužalojimai, automobilio apgadinimų pobūdis ir abejonės R. A. parodymų patikimumu – nėra pakankama neabejotinai išvadai, kad transporto priemonę vairavo būtent P. S..

14. Nepagrįstas ir prokuroro argumentas, kad kito vairuotojo versija byloje atsirado tik vėliau, derinant ją prie gynybos pozicijos. Iš pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų matyti, kad P. S. jau pirmųjų kontaktų su pareigūnais metu neigė vairavęs transporto priemonę, o ligoninėje nurodė, kad važiavo su pažįstamu, nors tuo metu negalėjo įvardyti jo pavardės. Todėl vien aplinkybė, kad vėliau buvo patikslinta asmens, su kuriuo P. S. siejo vairavimą, tapatybė, savaime nesudaro pakankamo pagrindo vertinti šį aiškinimą kaip vien vėliau suformuotą gynybinę poziciją.

15. Apibendrinant išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų ir teisme ištirtų duomenų nepakanka išvadai, jog 2024 m. liepos 28 d. automobilį „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairavo būtent P. S.. Aplinkybės, kad jis buvo neblaivus, rastas netoli apgadinto automobilio, naudojosi šia transporto priemone ir atsisakė tikrintis blaivumą, vertinamos kartu su kitais bylos duomenimis, savaime neleidžia konstatuoti jo vairavimo fakto. Specialisto išvada dėl P. S. patirtų sužalojimų taip pat nepašalina abejonių, nes joje nurodytas tik tikėtinas šių sužalojimų atsiradimo mechanizmas, nepaneigiantis galimybės, kad jie galėjo atsirasti P. S. esant ne vairuotojo vietoje. Taigi nagrinėjamu atveju likus nepašalintoms abejonėms dėl to, kad eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo būtent P. S., šios abejonės aiškintinos išteisintojo naudai. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas P. S. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį išteisino nepagrįstai. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas, o prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Andrejaus Klimaševskij apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.