- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-27
- Bylos Nr.
- eI2-2432-631/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08147-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vita Valeckaitė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- O. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Vitos Valeckaitės,
dalyvaujant vertėjai O. P.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas Vilniaus rūmai) su patikslintu skundu prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 23S135626, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 23S136427, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2025 m. vasario 22 d. bei jis įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2025 m. vasario 22 d.; 3) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 1 d. sprendimą Nr. 23S196480, kuriuo pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.
Nurodo, jog pareiškėjas neigiamai vertindamas savo kilmės valstybėje vykstančius politinius procesus, dar 2013 metais atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką. Kartu su pareiškėju į Lietuvos Respubliką atvyko ir jo antroji pusė. 2017 m. pareiškėjas ir E. E. sudarė santuoką. Taip pat pareiškėjas kartu su sutuoktine įregistravo įmonę UAB „Mobili grupė“. UAB „Mobili grupė“ yra šeimos verslas, veikiantis baldų projektavimo, gamybos ir montavimo srityje. Turėdamas staliaus (dailidės) kvalifikaciją, pareiškėjas atlieka gamybinio pobūdžio darbus, o administracinio pobūdžio darbus atlieka pareiškėjo sutuoktinė. Pareiškėjas su sutuoktine turi šunį ir planuoja šeimos pagausėjimą. Pareiškėjas turi Lietuvos Respublikoje įgytą ir įregistruota transporto priemonę.
Teigia, jog pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje galioja iki 2025 m. vasario 18 d. Leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje turi iš pareiškėjo sutuoktinė, kuriai šis leidimas yra išduotas 2019 m. Pažymi, jog gyvendamas Lietuvos Respublikoje jokių nusikalstamų veikų pareiškėjas nebuvo padaręs, todėl žinia apie tai, kad Interpolo duomenų bazėje yra perspėjimas, jog jis paskelbtas ieškomu asmeniu suėmimo ir ekstradicijos tikslu, pareiškėjui buvo netikėta ir sukėlė šoką.
Nurodo, jog kadangi paiešką 2023 m. balandžio 21 d. paskelbė Rusijos Federacija, pareiškėjas buvo priverstas toje šalyje samdyti advokatę situacijai išsiaiškinti. Advokatei pavyko gauti 2023 m. kovo 20 d. nutarimą dėl kaltinimo pareiškimo, iš kurio matyti, kad pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai dėl to, kad kiti įtariamieji sudarė susitarimą su ikiteisminio tyrimo įstaiga – jie davė parodymus prieš pareiškėją mainais į švelnesnę bausmę. Pareiškėjas kategoriškai nesutinka su pareikštu kaltinimu, kadangi niekada nieko nežudė ir jokių nusikalstamų veikų nebuvo pararęs. Kadangi ikiteisminis tyrimas vyksta dėl Archangelsko apskrities deputato J. M. nužudymo, jis sulaukė ir žiniasklaidos dėmesio. Vertina, jog iš viešų šaltinių matyti, kad ikiteisminis tyrimas yra susijęs su Rusijos Federacijos verslininkų ir kriminalių grupių kovomis už ekonominius išteklius medienos sektoriuje. Tikina, jog pareiškėjas su tuo neturi nieko bendro (tuo labiau, kad jau dešimt metų nepertraukiamai gyvena Lietuvos Respublikoje). Pažymi, jog jeigu pareiškėjas bus deportuotas iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, jis iš karto bus suimtas, etapuotas į įkalinimo įstaigą ir teisiamas.
Vertina, jog skundžiamas sprendimas visiškai neatitinka praktikoje suformuluotų reikalavimų, kadangi skundžiamas sprendimas grindžiamas išimtinai trečiojo asmens išvada. Pareiškėjo manymu, išvada grindžiama išimtinai informacija apie pareiškėjui paskelbtą tarptautinę paiešką, įtariant nužudymą. Laiko, jog nei skundžiamame sprendime, nei trečiojo asmens išvadoje nėra jokių argumentų, kodėl įtarimų nusikaltimo padarymu pareiškimas pareiškėjui suponuoja išvadą, kad pastarasis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Skundžiamame sprendime ir trečiojo asmens išvadoje remiamasi abejotino tikrumo duomenimis, kadangi, pasak pareiškėjo, Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos piktnaudžiauja Interpol sistemos suteikiamomis galimybėmis ir dažnai naudoja jas politiniais ar kitokiais tikslais, neturinčiais nieko bendro su teisingumo vykdymu. Nurodo, jog atsakovas ir trečiasis asmuo neįvertino, kad Interpol duomenų bazėje esanti Rusijos Federacijos paskelbta informacija yra abejotino pobūdžio, kadangi įtarimai pareiškėjui reiškiami praėjus daugiau nei 18 metų nuo nusikalstamos veikos padarymo
Teigia, jog įvertinus skundžiamame sprendime išdėstytas aplinkybes, matyti, jog visapusiško ir objektyvaus individualaus vertinimo atsakovas neatliko, į skundžiamą sprendimą buvo perkelta trečiojo asmens išvada. Skundžiamame sprendime nėra konkrečiai paaiškinta, kodėl pareikšti įtarimai reiškia, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Taigi skundžiamame sprendime nėra paaiškintas priežastinis ryšys tarp nustatytos faktinės aplinkybės (pareikštų įtarimų) ir daromos išvados apie pareiškėjo tariamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Tokiu būdu, pareiškėjo vertinimu, skundžiamo sprendimo argumentacija yra bendro pobūdžio, šabloninė ir nepaisanti pareiškėjo situacijos ypatumų.
Pažymi, jog pareiškėjas turi stiprių socialinių, ekonominių ir šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublika (pareiškėjas su sutuoktine dešimt metų gyvena Lietuvos Respublikoje, turi čia verslą, turtą ir draugus). Pastebi, kad skundžiamas sprendimas kelia grėsmę šeimos išsaugojimui. Pažymi, jog pareiškėjo sutuoktinei būtų itin sudėtinga išvykti su pareiškėju, nes ji yra ilgametė Lietuvos Respublikos gyventoja, turi Lietuvos Respublikoje verslą, o visi ryšiai su Rusijos Federacija seniai nutraukti. Atsakovo sprendimai reiškia santuokos nutraukimą ir šeimos iširimą.
Daro išvadą, kad atsakovo pritaikyta administracinio poveikio priemonė visiškai neatitinka aplinkybių, dėl kurios buvo nuspręsta ją taikyti. Kitaip tariant, vien iš Rusijos Federacijos pareigūnų pateiktos informacijos tariamai kylanti grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei nėra tokio patikimumo, kad pateisintų užsieniečio išsiuntimą iš šalies ir iš to sekantį šeimos irimą.
Vertina, jog atsakovas galėjo apklausti pareiškėją apie jo biografiją, paprašyti pateikti dokumentus ir paaiškinimus. Daro išvadą, kad jeigu atsakovas būtų pasikreipęs į pareiškėją, kad jis paaiškintų susiklosčiusią situaciją, pareiškėjas būtų viską paaiškinęs, o atsakovas nebūtų priėmęs skundžiamo sprendimo. Tačiau progos pasiaiškinti pareiškėjui atsakovas nesuteikė.
Taip pat vertina, jog faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, Atsakovo atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, o padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė į bylą papildomus paaiškinimus ir dokumentus, gautus iš Rusijos Federacijos dėl savo padėties pradėtame baudžiamajame procese dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog ginčijami sprendimai priimti, atsižvelgus į Policijos departamento išvadą. Ginčijamuose sprendimuose konstatuota, kad pareiškėjas laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, jog patikrinus Interpolo duomenų bazėje esančią informaciją, buvo nustatyta, kad joje yra įvestas perspėjimas – pareiškėjas paskelbtas suėmimo ir ekstradicijos tikslu ieškomu asmeniu. Paiešką 2023 m. balandžio 21 d. paskelbė Rusijos Federacija. Interpolo duomenų bazėje paskelbta, kad pareiškėjas ieškomas dėl 2005 m. įvykdyto nužudymo. Patikrinus informaciją SIS nustatyta, kad Vokietija 2023 m. gegužės 3 d. paskelbė perspėjimą – pareiškėjas paskelbtas trečiosios šalies piliečiu, kuriam draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2026 m. gegužės 3 d. (pagal Reglamento (ES) 2018/1861 24 ir 25 straipsnius. Pažymi, jog toks perspėjimas įvedamas, kai yra viena iš šių sąlygų: trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme, yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje.
Mano, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis nieko nežudė yra deklaratyvūs ir hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė jokių įtikinamų paaiškinimų ir įrodymų, kurie leistų įsitikinti jo teiginių pagrįstumu (iš esmės nėra pateikta jokių paaiškinimų). Pažymi, kad grėsmė viešajai tvarkai susijusi su perspėjimu dėl nužudymo, t. y. vienu pavojingiausių nusikaltimų, už kurį numatyta atsakomybė iš esmės visų valstybių teisės aktuose. Ta aplinkybė, kad perspėjimą yra paskelbusi Rusijos Federacija, savaime nereiškia, kad jis yra nepagrįstas.
Pabrėžia, jog priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo šeiminiai ir socialiniai ryšiai – nors jie ir ilgalaikiai, tačiau vertinti kaip mažiau reikšminga aplinkybė nei jo keliama grėsmė viešajai tvarkai.
Mano, jog Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Paaiškina, jog policijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 7 d. gavo Migracijos departamento paklausimą, ar Rusijos Federacijos pilietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas vertinimą dėl užsieniečių grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, patikrinęs Interpolo duomenų bazėje nustatė, kad joje yra perspėjimas – pareiškėjas paskelbtas suėmimo ir ekstradicijos tikslu ieškomu asmeniu. Paiešką 2023 m. balandžio 21 d. paskelbė Rusijos Federacija. Interpolo duomenų bazėje paskelbta, kad pareiškėjas ieškomas dėl 2005 m. įvykdyto nužudymo. Patikrinus informaciją Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) nustatyta, kad Vokietija 2023 m. gegužės 3 d. paskelbė perspėjimą – pareiškėjas paskelbtas trečiosios šalies piliečiu, kuriam draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2026 m. gegužės 3 d. Policijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 21 d. Migracijos departamentui pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Policijos departamentas laikosi pozicijos, kad minėta išvada yra teisinga ir pagrįsta. Atlikdamas vertinimą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, Policijos departamentas vadovavosi nustatytu imperatyviu grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo kriterijumi ir nurodė bei vertino konkrečias, objektyviai tikrovėje egzistuojančias aplinkybes – Interpolo duomenų bazėje ir Šengeno informacinėje sistemoje apie pareiškėją paskelbtą informaciją. Policijos departamento vertinimu, minėta informacija pareiškėją charakterizuoja kaip asmenį, dėl kurio buvimo valstybės teritorijoje gali kilti grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei, nes jis ieškomas dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo.
Teigia, jog įvertinus anksčiau išdėstytą ir siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką bei efektyvią užsieniečių kontrolę, būtina apriboti pareiškėjo, kaip riziką keliančio ar galinčio kelti užsieniečio, laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje galimybę. Policijos departamento vertinimu, ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, prašė patikslintą skundą tenkinti, kartu prašė įvertinti papildomai surinktus visus dokumentus iš Rusijos Federacijos, teisės eksperto vertinimus apie esamą padėtį Rusijoje dėl fabrikuojamų kaltinimų ir žmogaus teisių pažeidinėjimų.
Šalies argumentai
Atsakovo Migracijos departamento atstovas teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 23S135626, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi; Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 23S136427, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2025 m. vasario 22 d. bei įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi; Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 1 d. sprendimo Nr. 23S196480, kuriuo pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Policijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 7 d. gavo Migracijos departamento paklausimą, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 21 d. Migracijos departamentui pateikė išvadą Nr. 5-S-19386, kad pareiškėjas, kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Migracijos departamentas, įvertinęs Policijos departamento išvadą ir kitus duomenis, pareiškėjo atžvilgiu priėmė šiuos sprendimus: 2023 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 23S135626 panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 23S136427 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 18 mėnesių ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Šengeno šalių erdvėse 1,5 metų; 2023 m. lapkričio 1 d. sprendimą Nr. 23S196480, kuriuo pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.
Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais atsakovo sprendimais, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu.
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas).
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės politiką užsieniečių ilgalaikio buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės srityje formuoja, jos įgyvendinimą koordinuoja ir kontroliuoja Vidaus reikalų ministerija. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
Dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo
Pažymėtina, jog pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Nr. LT7507402 buvo išduotas 2020 m. vasario 18 d. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nustatytu pagrindu (užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą). Išduotas leidimas nuolat gyventi galioja iki 2025 m. vasario 18 d.
Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punktas numato, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, o tuo atveju, kai leidimas nuolat gyventi užsieniečiui išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, – jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Pareiškėjui leidimas nuolat gyventi panaikintas tuo pagrindu, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai.
Pareiškėjas O. B. – Rusijos Federacijos pilietis, kuris nuo 2014 m. savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravo adresu (duomenys neskelbtini). Nuo 2014 m kovo 13 d. iki 2020 m. kovo 8 d. pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi. Leidimas nuolat gyventi Lietuvoje jam išduotas 2020 m. vasario 18 d. Nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė yra Rusijos Federacijos pilietė, kuriai 2019 m. išduotas leidimas nuolat gyventi. Sutuoktinės gyvenamoji vieta deklaruota tuo pačiu adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 13 d. dirba Lietuvos Respublikoje, UAB „Mobili grupė“, jam yra mokamos draudžiamosios pajamos. Duomenų apie pareiškėjo nepilnamečius vaikus ar kitus išlaikytinius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nesurinko, tokių duomenų teismui nepateikė ir pats pareiškėjas, kuris teismo posėdžio metu patvirtino, kad nepilnamečių vaikų neturi.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2023 m. rugpjūčio 21 d. Migracijos departamentas gavo Policijos departamento raštą Nr. 5-S-19386, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Tokią išvadą Policijos departamentas padarė, remdamasis duomenimis, esančiais Interpolo duomenų bazėje apie įvestą perspėjimą, jog pareiškėjas paskelbtas suėmimo ir ekstradicijos tikslu ieškomu asmeniu. Paiešką 2023 m. balandžio 21 d. paskelbė Rusijos Federacija.
Policijos departamentas vertinimą dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei atlieka, be kita ko, vadovaudamasis Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 „Dėl Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio paskirtis – reglamentuoti procedūras, kurias, įgyvendinant Įstatymo nuostatas dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei įvertinimo, turi atlikti įgalioti Policijos departamento tarnautojai bei nustatyti grėsmės vertinimo kriterijus. Pagal Aprašo 12 punktą, užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų: jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir teistumas neišnykęs ar nepanaikintas (Aprašo 12.1 p.); jis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme (Aprašo 12.2 p.); jam Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka taikomas arba per pastaruosius penkerius metus taikytas oficialus perspėjimas arba teismo įpareigojimai (Aprašo 12.3 p.); jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (Aprašo 12.4 p.); jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnyje (Aprašo 12.5 p.); asmens paieška paskelbta užsienio valstybės Šengeno informacinėje sistemoje ir (ar) Interpolo duomenų bazėje kaip įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo padarius nusikaltimą arba Interpolo duomenų bazėje yra įvesta perspėjimų, kad asmuo vykdė ar gali vykdyti nusikalstamas veikas, arba Šengeno informacinėje sistemoje įvestas perspėjimas dėl asmens konkretaus patikrinimo (Aprašo 12.6 p.); yra kriminalinės žvalgybos informacijos, kuri sudaro pagrindą manyti, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei (Aprašo 12.7 p.). Taigi Aprašo 12 punkte įtvirtinti kriterijai policijai imperatyviai nurodo, kada pripažįstama, jog užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, t. y. jei nustatoma, kad užsienietis atitinka bent vieną iš šiame punkte įtvirtintų kriterijų.
Interpolo duomenų bazėje paskelbta, kad pareiškėjas ieškomas dėl 2005 m. įvykdyto nužudymo. Atsakomybė už pareiškėjui inkriminuojamą nusikalstamą veiką numatyta Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 105 straipsnyje „Nužudymas“ 2 dalis. Didžiausia bausmė, kurią už šį nusikaltimą numato RF BK, yra laisvės atėmimas iki gyvos galvos. RF BK 105 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 129 straipsnio „Nužudymas“ 2 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymius. Pagal LR BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 6 dalį, ši nusikalstama veika kvalifikuojama kaip labai sunkus nusikaltimas. Patikrinus informaciją SIS, buvo nustatyta, kad Vokietija 2023 m. gegužės 3 d. paskelbė perspėjimą – pareiškėjas paskelbtas trečiosios šalies piliečiu, kuriam draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2026 m. gegužės 3 d. (pagal Reglamento (ES) 2018/1861 24 ir 25 straipsnius). Pažeidimo tipas – nusikaltimai prieš asmenį.
Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnyje nustatyta, kad valstybė narė įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Toks perspėjimas įvedamas, kai yra viena iš šių sąlygų: trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme, yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje.
Pagrindinis Interpolo tikslas yra užtikrinti ir vystyti bendradarbiavimą tarp valstybių tiriant įvairius nusikaltimus. Viena iš funkcijų šiam tikslui įgyvendinti – informacijos apie ieškomus nusikaltimus padariusius asmenis skelbimas, siekiant, kad šie asmenys negalėtų slapstytis nuo baudžiamojo persekiojimo kitų valstybių teritorijose ir taip išvengtų bausmės už įvykdytus nusikaltimus.
1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (Šengeno konvencija) 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad grėsmė viešajai tvarkai gali susidaryti, kai užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas.
Sutiktina, jog įvertinus tai ir siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, efektyvią užsieniečių kontrolę, kad užsieniečiai, įvykdę arba įtariami įvykdę nusikalstamas veikas užsienyje, nevaržomai negalėtų atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokiu būdu išvengdami jiems kylančios baudžiamosios atsakomybės, būtina taikyti prevencines priemones ir apriboti riziką keliančio ar galinčio kelti užsieniečio, laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje galimybę.
Nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai rėmėsi Interpolo duomenų bazėje ir SIS pateikta informacija apie pareiškėją, kad toks perspėjimas charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, dėl kurio buvimo valstybės teritorijoje gali kilti grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Nusikaltimai žmogaus gyvybei sukelia skaudžiausias pasekmes ir padaro nepataisomą žalą. Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, gyvybė pati savaime yra nekvestionuojama, išskirtinės apsaugos reikalaujanti vertybė, todėl žmogaus gyvybės atėmimas, pagal savo prigimtį ir padarinius, yra viena sunkiausių ir pavojingiausių nusikalstamų veikų, o asmenys, padarę tokias veikas, laikomi keliančiais realų pavojų visuomenei.
Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).
Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija tyrė ir vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus apie jo atžvilgiu pradėtus ikiteisminio tyrimo veiksmus Rusijos Federacijoje, priimtą nutarimą išskirti jo baudžiamąją bylą, taip pat pareiškėjo pasitelkto teisės eksperto P. I. ekspertinę išvadą dėl pareiškėjui pateiktų kaltinimų ir situacijos lyginimo su Rusijos Federacijos bylomis prieš S. M., A. N., M. C.. Teisėjų kolegijos nuomone, pateikti įrodymai ir teismo posėdyje pareiškėjo ir jo atstovo išdėstyti argumentai nepatvirtina pareiškėjo ryšių su kokiais nors politiniais įvykiais ar veikėjais, opozicine veikla Rusijos Federacijoje ar pan., dėl ko galima būtų vertinti, kad Rusijos teisėsaugos institucijos sufabrikavo kaltinimus pareiškėjui, vien siekdama jo persekiojimo. Jokie įrodymai to byloje nepatvirtina.
Atsižvelgus į Migracijos departamente gautą informaciją, kuri patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, pripažintina, kad ši grėsmė yra reali ir akivaizdi, ji grindžiama Interpolo duomenų bazėje paskelbta paieška dėl labai sunkaus nusikaltimo žmogaus gyvybei.
Pareiškėjas nurodė turintis ilgalaikius stiprius ryšius su Lietuvos Respublika, sukūręs čia šeimą ir turintis verslą. Vienok, nors pareiškėjas dešimt metų gyvena ir dirba Lietuvoje, tačiau jo ryšiai su Lietuvos Respublika nevertintini kaip itin stiprūs. Taip pat pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika laikytina mažiau reikšminga aplinkybė, nei jo keliama grėsmė viešajai tvarkai.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš pareiškėjo paaiškinimų, susijusių su jo ryšiais su Lietuvos Respublika, matyti, jog jis savo ateities planus sieja su Lietuvos Respublika (darbas Lietuvos Respublikoje registruotoje jo su sutuoktine įmonėje). Pabrėžtina, kad pareiškėjo asmeninis interesas dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Taigi, teismas sprendžia, jog yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų tikėtis nuolat likti gyventi Lietuvoje, juo labiau, neatitikdamas Įstatymo reikalavimų dėl keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui (užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką) pasiekti.
Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.
Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka). Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Taigi, įvertinus tai, kad Policijos departamentas prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus ir 6 mėnesius, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus, bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjui nustatytas 18 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
Pagal nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktą duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 straipsnyje nustatytus pagrindus. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, bei pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą. EŽTK savo praktikoje pripažino, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisinami bent vienu EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje išvardytu tikslu, t. y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. EŽTK 8 straipsnis garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Be to, reikia nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje. Asmens, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai, interesas atvykti ir likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo šeimos nariai. Europos Teisingumo teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje, kaip pagrindinės teisės, kad pati teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra prilyginama teisei į šeimos susijungimą. Pagal teismų praktiką pakanka, kad šeima galėtų gyventi, pavyzdžiui, kilmės valstybėje.
Kaip žinia, pareiškėjas yra pripažintas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei asmuo, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas manyti, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei. Todėl laikytina, jog pareiškėjui uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti viešąją tvarką, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ir tai, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, pareiškėjo duomenys pagrįstai iš Nacionalinio sąrašo teikti SIS.
Dėl sprendimo išsiųsti pareiškėją į Rusijos Federaciją
Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punktu nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą – ir Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Įstatymo 127 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tvarką, reglamentuojančią sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, grąžinimo į užsienio valstybę ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimą ir jų vykdymą, nustato vidaus reikalų ministras.
Pagal grąžinimo aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (toliau – ir Grąžinimo aprašas) 49 punktą, Migracijos departamentas sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo priima, jeigu priimdamas aprašo 23 punkte nurodytą Migracijos departamento sprendimą dėl teisinės padėties nustato, kad yra Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Grąžinimo aprašo 8 punktą, užsienietis išsiunčiamas į užsienio valstybę - kilmės valstybę arba tranzito valstybę pagal Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos sudarytas tarptautines sutartis dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos), arba, jeigu užsienietis sutinka, kitą užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti ir kuri sutinka jį priimti, kuri nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė.
Vertinant galimybes išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos nustatyta, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis, prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi jis nurodė, kad jo gyvenamosios vietos adresas valstybėje, iš kurios atvyksta, yra Rusijos Federacija. Įvertinus tai, kas išdėstyta, Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 1 sprendimas Nr. 23S196480, teismo vertinimu, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos taip pat laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos palaikymą valstybių narių teritorijoje.
Dėl sprendimų atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, jog skundžiami Migracijos departamento sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Vertina, jog skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti, atsakovas individualaus vertinimo neatliko, tačiau tik buvo perkelta trečiojo suinteresuoto asmens išvada.
Pažymėtina, jog VAĮ nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).
Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ normomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, pareiškėjo asmenybę, kitus jo gyvenimo biografinius faktus ir pritaikius nurodytų teisės aktų nuostatas, skundžiamuose sprendimuose nurodyti aiškūs ir suprantami motyvai. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas sprendimų neteisėtumas.
Migracijos departamento atliktas pareiškėjo situacijos vertinimas išsamus, atsakovas pagrįstai, t. y. surinkęs pakankamai duomenų, nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2025 m. vasario 22 d. bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo skundžiamų sprendimų naikinti, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo O. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.