- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-26
- Bylos Nr.
- 2A-232/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Informacijos saugumo agentūra“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Ikolta“
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Informacijos saugumo agentūra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3690-464/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Informacijos saugumo agentūra“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ikolta“ dėl sumokėto avanso grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Informacijos saugumo agentūra“ ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Ikolta“ 417 786,54 Lt skolą (avansą), 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Bylos nagrinėjimo metu ieškovas patikslino ieškinio reikalavimus ir prašė teismo priteisti iš atsakovo šias sumas:
1) 415 957,86 Lt kaip avansines įmokas pagal 2010 m. lapkričio 26 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. PP-32 (toliau ir Sutartis);
2) 615 Lt palūkanas už Sutarties pagrindu sumokėtą ir negrąžintą avansą;
3) 43 068,86 Lt įmokas, sumokėtas 2011 m. sausio 4 d. PVM sąskaita - faktūra IKO Nr. 333; 2011 m. kovo 31 d. PVM sąskaita - faktūra IKO Nr. 362; 2011 m. kovo 31 d. PVM sąskaita - faktūra IKO Nr. 363; 2011 m. balandžio 20 d. PVM sąskaita - faktūra IKO Nr. 376; 2011 m. liepos 1 d. PVM sąskaita - faktūra IKO Nr. 419; 2011 m. rugsėjo 27 d. PVM sąskaita - faktūra IKO Nr. 480.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad Sutartį, pagal kurią ieškovas pirkdavo iš atsakovo prekes – kompiuterinę įrangą, vienašališkai nutraukė 2012 m. sausio 30 d. Tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, jog už Sutarties pagrindu įsigyjamas prekes ieškovas atsakovui mokėdavo avansą. Ieškovo buhalterinės apskaitos duomenimis, pagal Sutartį atsakovui yra sumokėta 415 957,86 Lt avanso suma, tačiau prekes ieškovui taip ir nebuvo pristatytos. Dėl prašomos priteisti sumos, pagal nurodytas PVM sąskaitas – faktūras, ieškovas paaiškino, kad jis jas apmokėjo, tačiau jose nurodytos prekės pristatytos nebuvo. Teismo posėdžio metu pastarojo reikalavimo ieškovas atsisakė.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Ikolta“ prašė ieškinį atmesti, skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsakovas paaiškino, kad pagal Sutartį avansiniai mokėjimai nebuvo atliekami, o PVM sąskaitos - faktūros ieškovui negalėjo būti pateikiamos, nepateikus prekių. Avansinę įmoką ieškovas sumokėjo vykdydamas 2011 m. liepos 18 d. šalių sudarytą Mokymo paslaugų sutartį Nr. IKO/11078/ISA (toliau ir Mokymų sutartis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo dėl 43 068,86 Lt priteisimo iš atsakovo UAB „Ikolta“ ir šią civilinę bylos dalį nutraukė, atmetė atsakovo prašymą dėl baudos skyrimo ieškovui.
Teismas nurodė, kad pagal ginčo dalyką kiekvienai šaliai leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privalu įrodyti ginčo lėšų perdavimo atsakovui tikslą (priežastį), kas, atitinkamai, apspręstų ir teisinių padarinių, numatytų CK 6.237 straipsnio 2 dalyje, taikymą arba netaikymą. Tiesiogiai avanso mokėjimas nėra numatytas nei Sutarties, nei Mokymų sutarties sąlygose. Ieškovo teiginiai, kad avansiniai mokėjimai buvo vykdomi atsakovo reikalavimu ir be išankstinių prekių užsakymo, be išankstinių sąskaitų apmokėjimui pateikimo, nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, leidžiančiais konstatuoti kitokios bendradarbiavimo praktikos, nei įrašyta Sutartyje, susiformavimą. Teismas pabrėžė, kad patikimų įrodymų, patvirtinančių Sutartyje nustatytos (2.1. – 2.2., 4.1. – 4.3., 6.3. – 6.4. punktai) prekių užsakymo bei apmokėjimo tvarkos pakeitimą, ar kad apmokėjimai faktiškai buvo vykdomi kitaip, ar kad tuo atveju, jei pirkėjas turi atlikti išankstinį apmokėjimą pagal užsakyme numatytas apmokėjimo sąlygas, tai pardavėjas neturi pateikti kartu su užsakymais sąskaitų išankstiniam apmokėjimui, į nagrinėjamą bylą ieškovas nepateikė. Priešingai, teismo vertinimu, paties ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai - PVM sąskaitos -faktūros (b. l. 84 - 89), liudija, kad Sutartyje įtvirtintos prekių apmokėjimo tvarkos buvo paisoma, apmokėjimui pateikiant finansinius - buhalterinius apskaitos dokumentus. Todėl nepateikus duomenų, įvardintų Sutarties nuostatuose – užsakymų, sąskaitų išankstiniam apmokėjimui, užsakytų prekių sąrašo ar kito, nėra pagrindo išvadai susiformuoti, jog tarp šalių susiklostė kita mokėjimų praktika, nei nustatyta Sutartyje, ir dėl to atsakovui buvo sumokėti avansiniai mokėjimai net ir už neužsakytas prekes.
Teismas pažymėjo, kad Sutarties objektas - nuolatinis prekių tiekimas pagal pateiktus užsakymus. Iš byloje esančių Sutarties pagrindu pateiktų atsakovui apmokėti PVM sąskaitų – faktūrų matyti, kad prekės realiai buvo užsakomos 2011 m. sausio 14 d., 2011 m. kovo 31 d., 2011 m. balandžio 20 d., 2011 m. liepos 1 d., 2011 m. rugsėjo 27 d., atitinkamai už 7 152,89 Lt, 27 864,63 Lt, 6 597,28 Lt, 504,57 Lt, 501,79 Lt bei 447,70 Lt sumas. Anot teismo, negalint palyginti Sutarties galimos galutinės vertės (kainos) jos galiojimo termino kontekste su faktiniais duomenimis apie buvusias santykinai nedideles realias apyvartas, jokiais objektyviais duomenimis nėra galimybės paneigti atsakovo atsikirtimo teiginių, kad tokiu nedideliu mastu prekiaujant, nebūtų galima pasiekti tokios ženklios apyvartos, kuri priartėtų prie, kaip ieškovo nurodoma, sumokėtos avanso sumos. Be to, neįtikėtina, kad ieškovas tokia ženklia suma finansavo jo dar neįgytas ir nė neketintas įgyti (neužsakytas) prekes, kad jis pagrįstai galėjo tikėtis nusipirkti iš atsakovo per Sutarties galiojimo laikotarpį prekių už 415 957,86 Lt sumą (CK 1.5. straipsnis). Teismas atkreipė dėmesį, kad būtent Mokymų sutarties kaina (508 185 Lt) yra artimesnė ginčo avanso sumai, ir didžiausia ginčo sumos dalis (300 000 Lt) buvo sumokėta būtent po Mokymų sutarties sudarymo. Vis dėlto ar ši suma ir buvo skirta ieškovo įsipareigojimams, kylantiems iš Mokymų sutarties, vykdyti, teismas nepasisakė ir nevertino. Remdamasis įrodymų teisine logika teismas pripažino, kad ginčo sumą ieškovas atsakovui sumokėjo turėdamas kitų, aiškiai neįvardijamų ketinimų, o ne Sutarties pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Informacijos saugumo agentūra“ prašo priimti naujus įrodymus, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog šalių sutartiniuose santykiuose faktiškai buvo laikomasi kitos nei Sutartyje nustatytos bendradarbiavimo atsiskaitant už prekes tvarkos, padarė neįvertinęs, jog šis klausimas byloje nebuvo nagrinėtas. Aplinkybė, kaip faktiškai buvo vykdomi apmokėjimai už prekes, bylos nagrinėjimo metu nebuvo analizuojama, todėl ieškovas su tuo susijusių įrodymų neteikė. Dėl to iškilo būtinybė apeliacinės instancijos teismui pateikti naujus įrodymus, patvirtinančius aplinkybę, jog buvo atvejų, kai po prekių pristatymo pateiktos PVM sąskaitos – faktūros būdavo apmokamos ne individualiais pavedimais pagal konkrečią sąskaitą, o įskaitant anksčiau apelianto atsakovui avansu sumokėtas sumas.
Apeliantas pažymi, kad atliekant sudengimą su iš anksto jo atsakovui pervestomis piniginėmis lėšomis buvo apmokėtos net penkios Sutarties pagrindu pateiktos PVM sąskaitos – faktūros (2010 m. gruodžio 10 d. IKO Nr. 277, 2010 m. gruodžio 23 d. IKO Nr. 322, 2011 m. balandžio 20 d. IKO Nr. 376, 2011 m. liepos 1 d. IKO Nr. 419, 2011 m. gruodžio 14 d. IKO Nr. 558). Šis faktas pagrindžia, jog šalys nesilaikė Sutartyje numatytos apmokėjimo už prekes tvarkos, o ją buvo pakeitę savo tarpusavio praktikoje. Kad šalys ne visada laikėsi tarpusavio sutartyse nustatytos tvarkos, patvirtina ir 2012 m. lapkričio 18 d. teismo posėdyje atsakovo atstovo išsakyti paaiškinimai dėl ginčo sumos tariamo sumokėjimo pagal Mokymų paslaugų sutartį (žr. 2012 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio protokolo 7 psl. – „tiesiogiai avansinis mokėjimas nebuvo numatytas sutartyje. Bet iki tol, kol tarp šalių perbėgo juoda katė, susitarimai buvo vykdomi pasitikėjimo principu“).
2. Pirmosios instancijos teismo išvada, anot apelianto, kad byloje esančios pagal Sutartį pateiktos apmokėti PVM sąskaitos – faktūros atspindi sąlyginai nedidelę sutarties pagrindu vykdytos prekybos apyvartą, kuri logiškai negalėtų pateisinti ginčo sumos dydžio avanso sumokėjimo, taipogi padaryta remiantis byloje neįrodinėtina aplinkybe. Kokie buvo tikrieji šalių pagal Sutartį pasiekti prekybos mastai ir apyvarta, bylos nagrinėjimo metu apskritai nebuvo aiškinamasi. Kartu su apeliaciniu skundu pateikiami įrodymai patvirtina, kad iš viso apeliantas iš atsakovo pagal Sutartį laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2012 m. sausio 30 d. nupirko prekių už bendrą 364 091,81 Lt sumą. Įvertinus tai kartu su faktu, jog Sutartis buvo pasirašyta 5 metų laikotarpiui, tikėtina, kad ginčo sumą apeliantas atsakovui avansu sumokėjo būtent pagal Sutartį.
3. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai nenagrinėjo, kokiais kitais pagrindais atsakovui galėjo ir ar galėjo būti perduotos ginčo lėšos. Pastebėtina, kad atsakovas poziciją, esą ginčo pinigus gavo pagal Mokymo paslaugų sutartį, suformulavo tik bylos nagrinėjimo eigoje. Atmesdamas ieškinį teismas turėjo įsitikinti, kad avansas atsakovui iš tiesų buvo sumokėtas vykdant Mokymų sutartį. Vis dėlto teismas nenustatęs, kokių būtent teisinių santykių pagrindu apeliantas sumokėjo atsakovui avansą, ieškinį atmetė. Pasisakydamas dėl avanso mokėjimo pagal Mokymų sutartį realumo, apeliantas taipogi nurodo, kad šioje sutartyje avanso mokėjimas nebuvo numatytas. Be to, Mokymų sutarties pagrindu esant iš anksto sumokėtam avansui, tariama apelianto skola atsakovui niekada nebūtų susiformavusi, nes apelianto mokėtinos sumos būtų buvusios dengiamos iš pagal tų pačių teisinių santykių pagrindu sumokėto avanso.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Ikolta“ prašo nutraukti apeliacinį procesą, netenkinti apelianto prašymo prijungti naujus įrodymus, palikti skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą, prijungti naujus įrodymus bei bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Jis teigia, kad apeliacinis skundas buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą, apeliantas neprašė atnaujinti termino skundui paduoti, todėl apeliacinis procesas turi būti nutrauktas. Apeliantui nebuvo jokių kliūčių pateikti kartu su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus pirmosios instancijos teismui. Bet kuriuo atveju teikiamos PVM sąskaitos – faktūros nepatvirtina apelianto teiginių, nes jose neįvardijama, kokios sutarties pagrindu jos išrašytos. Net ir laikant, kad jos buvo išrašytos pagal Sutartį, jos tik patvirtintų, jog atsiskaitymai tarp šalių nebuvo vykdomi avansiniais mokėjimais. Apeliantas nepagrįstai perkelia pareigą surinkti įrodymus teismui, nors jis pats nepateikė pakankamai įrodymų pagrįsti savo reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad vykdant Sutartį nebuvo teikti išankstiniai prekių užsakymai bei nebuvo išrašomos sąskaitos išankstiniam apmokėjimui, todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad tarp šalių buvo susiformavusi kitokia nei Sutartyje numatyta tarpusavio atsiskaitymų praktika. Teismas pagrįstai nustatė, kad avansą apeliantas sumokėjo pagal Mokymų sutartį.
Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikdamas naujus įrodymus atsakovas pažymi, kad jie pagrindžia, jog apelianto avansu sumokėtos lėšos buvo skirtos atsiskaityti pagal Mokymų sutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio proceso nutraukimo
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Ikolta“ prašo nutraukti apeliacinį procesą pagal ieškovo paduotą apeliacinį skundą, kadangi skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir apeliantas neprašė šio termino atnaujinti. Teisinio pagrindo tenkinti šį prašymą nėra.
Nustatyta, kad apeliacinis skundas pirmosios instancijos teisme gautas 2013 m. sausio 3 d. (t. 1, b. l. 196). Įvertinęs aplinkybę, jog apeliacinis skundas buvo siunčiamas per kurjerių tarnybą, kuriai procesiniai dokumentai perduoti 2013 m. sausio 2 d., pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartimi nustatė apeliantui terminą pateikti duomenis apie tai, kada apeliacinis skundas buvo pateiktas išsiuntimui pašto (kurjerių) tarnybai (t. 1, b. l. 193). Apeliantas per teismo nustatytą terminą pateikė pašto (kurjerių) tarnybos UAB „Vilpostus“ 2013 m. sausio 16 d. raštą Nr. 13-01-01 „Dėl įteikiamosios siuntos įteikimo“, kuriuo pastaroji patvirtino apelianto teismui siųstus procesinius dokumentus gavusi 2012 m. gruodžio 28 d. (t. 1, b. l. 225). Po šių dokumentų gavimo apeliacinis skundas buvo priimtas 2013 m. sausio 23 d. teisėjos rezoliucija (t. 1, b. l. 196). Išvardintos faktinės aplinkybės tvirtina, kad apeliacinį skundą apeliantas pašto (kurjerių) tarnybai įteikė paskutinę apeliacinio skundo padavimo dieną (CPK 74 straipsnio 7 dalis, 307 straipsnio 1 dalis). Taigi atsakovo argumentai dėl pavėluoto apeliacinio skundo padavimo prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Dėl rašytinės apeliacinio proceso formos
CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad šalims nebuvo užkirstas kelias teikti papildomus rašytinius paaiškinimus ar įrodymus, susijusius su ginčo esme, joms buvo suteikta galimybė ginčo klausimais iš esmės pasisakyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Kartu su 2014 m. vasario 25 d. rašytiniais paaiškinimais atsakovas pateikė papildomus įrodymus: Mokymų sutarties kopiją, 2012 m. spalio 23 d. ieškinio dėl 121 373,09 Lt skolos priteisimo kopiją, PVM sąskaitų – faktūrų ir atliktų darbų aktus, skolos paskaičiavimo lentelės kopiją. Išvardinti dokumentai jau yra pateikti byloje. Tų pačių įrodymų pakartotinis prijungimas prie bylos medžiagos netikslingas, todėl juos atsisakoma priimti ir jie grąžinami atsakovui (CPK 181, 314 straipsniai).
Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, sprendžiant atliktų mokėjimų kvalifikavimo klausimus
Šioje byloje apeliantas pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 415 957,86 Lt kaip avansines įmokas pagal 2010 m. lapkričio 26 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. PP-32, o jį grindė tuo, kad vykdydamas Sutartį atsakovui sumokėjo prašomo priteisti dydžio avansą, kurio atsakovas neteisėtai negrąžino po Sutarties nutraukimo. Vadinasi ieškinio patenkinimo sąlyga – pagrindimas, kad Sutarties vykdymo metu apeliantas atsakovui sumokėjo 415 957,86 Lt dydžio avansą, kuris nebuvo panaudotas atsiskaitymams. Minėta teikia pagrindą išvadai, jog nagrinėjamoje byloje yra kilusi tinkamo įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo problema. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra nuosekliai išplėtota (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011), todėl plačiau necituotina. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantas reikalaudamas priteisti iš atsakovo 415 957,86 Lt turėjo pagrįsti, kad pastarasis ne tik turi prievolę grąžinti šią sumą, bet ir yra ją pažeidęs. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovas pripažįsta faktą, jog apeliantas avansu jam sumokėjo 415 957,86 Lt (CPK 187 straipsnio 1 dalis), tačiau atsikirsdamas į apelianto pretenzijas nurodo, kad ši suma buvo sumokėta pagal Mokymų sutartį ir panaudota atsiskaitymui už suteiktas paslaugas vykdant Mokymų sutartį.
Byloje nustatyta, kad šalys sudarė šias atskiras/savarankiškas sutartis: 2010 m. sausio 4 d. Kompiuterių tinklo profilaktikos sutartį Nr. ISA/100104/IK (toliau ir Profilaktikos sutartis) (t. 1, b. l. 6), 2010 m. lapkričio 26 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. PP-32 (t. 1, b. l. 50-51), 2009 m. gruodžio 4 d. Duomenų bazės sukūrimo ir įdiegimo, sąsajų su web sukūrimo sutartį Nr. ISA/091204/I (toliau ir Duomenų sutartis) (t. 1, b. l. 69-79) ir 2011 m. liepos 18 d. Mokymo paslaugų sutartį Nr. IKO/110718/ISA (t. 1, b. l. 145-153).
Apelianto banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. liudija, kad apeliantas atlikdamas mokėjimus atsakovui jų paskirtyje nurodydavo: „pagal sutarti“, „avansinis“, „uz kompiuterine iranga“, „s-f Serija IKO 362/363“, „avansinis mokėjimas pagal sutarti“, „avansinis mokėjimas“, „s-f IKO Nr. 504“ (t. 1, b. l. 96). Iki 2011 m. rugpjūčio 4 d., kai pervedė atsakovui 300 000 Lt (mokėjimo paskirtis - „avansinis mokėjimas pagal sutarti“), vienintelio 2011 m. kovo 8 d. mokėjimo 2 300 Lt sumai paskirtyje buvo pavartotas žodis, reiškiantis išankstinį apmokėjimą – „avansinis“. Kiti mokėjimai su analogiškomis paskirtimis buvo atlikti 2011 m. rugsėjo 6 d. (4 600 Lt), 2011 m. lapkričio 3 d. (24 000 Lt) ir 2011 m. gruodžio 12 d. (15 000 Lt). Pagal apelianto kartu su 2014 m. vasario 24 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktą suvestinę: apeliantas 120 000 Lt atsakovui sumokėjo pagal Duomenų sutartį (mokėjimo paskirtis - „pagal sutarti“), 39 771 Lt – Mokymų sutartį („s-f IKO Nr. 504“ – apmokėta 2011 m. spalio 26 d. atsakovo išrašyta PVM sąskaita – faktūra), likusią sumą (576 061,91 Lt) pagal Sutartį (mokėjimo paskirtys - „avansinis“, „uz kompiuterine iranga“, „pagal sutarti“, „s-f Serija IKO 362/363“, „avansinis mokėjimas pagal sutarti“, „avansinis mokejimas“).
Iš pirmiau nurodytų šalių sudarytų sutarčių sąlygų matyti, kad jose, išskyrus Duomenų sutartį, tiesiogiai nebuvo numatyta avansinio pobūdžio atsiskaitymo už paslaugas ar prekes tvarka. Profilaktikos sutarties 3.1. punkte nustatyta atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarka yra itin lakoniška: atsiskaitoma per 5 darbo dienas nuo PVM sąskaitos – faktūros išrašymo dienos. Iš esmės analogiška atsiskaitymo tvarka nustatyta ir Mokymų sutarties 3.3. punkte, kuriame inter alia išskirta, kad PVM sąskaitos – faktūros turi būti apmokamos ne vėliau kaip per 120 dienų nuo atsakovo parengtos ataskaitos pateikimo apeliantui dienos. Tuo tarpu Sutartyje ginčo šalys numatė, kad apmokėjimas už pateiktas prekes vykdomas PVM sąskaitose – faktūrose nustatyta tvarka ir laiku (Sutarties 4.3. punktas). Vis dėlto Sutarties 4.2. punktu atsakovui buvo suteikta teisė savo nuožiūra keisti mokėjimo sąlygas, atsižvelgiant į apelianto mokumą, esamų prekybinių santykių patikimumą bei paskutinių trijų mėnesių apyvartas. Atsakovui nustačius išankstinio apmokėjimo sąlygą – sąskaita išankstiniam apmokėjimui turėjo būti pateikiama kartu su užsakymu (Sutarties 4.4. punktas). Išvardintos Sutarties sąlygos implikuoja, kad pasirašant Sutartį šalys numatė atsakovui teisę vienašališkai pakeisti atsiskaitymo už prekes tvarką – nustatant iš ankstinio atsiskaitymo už jas sąlygą. Įrodymų, kurie tiesiogiai tvirtintų, kad Sutarties vykdymo metu atsakovas būtų reikalavęs apelianto mokėti prekių kainą iš anksto, nepateikta (CPK 185 straipsnis). Taipogi nėra ir įrodymų, kurie rodytų, kad atsakovas būtų pareikalavęs avansinių mokėjimų pagal Mokymų sutartį ar šalys būtų sutarusios žodžiu ar kita forma dėl tokios atsiskaitymo tvarkos.
Byloje nustatyta, jog 2011 m. gruodžio 30 d. Pranešime dėl sutarties nutraukimo, avansų grąžinimo (t. 1, b. l. 6) apeliantas nurodė, kad nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. sumokėjo atsakovui avansą pagal Profilaktikos sutartį, tačiau jo dydžio neidentifikavo. Nors iš ieškinio faktinio pagrindo matyti, kad apeliantas įrodinėjo esą ginčo suma yra sumokėta pagal Sutartį, tačiau rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad į ginčo sumą įskaičiuotinos ir avansinės sumos sumokėtos remiantis Profilaktikos sutartimi, nes atliekant mokėjimus pagal šią sutartį ir Sutartį jos nebuvo diferencijuojamos, t. y. pagal nurodytas sutartis mokėtos sumos buvo apjungtos. Atsakovas neneigia apelianto paaiškinimų esą Profilaktikos sutartis de facto nebuvo vykdoma, taigi teisėjų kolegijos manymu aplinkybė, kad dalį šioje byloje prašomos priteisti skolos sudaro ir pagal Profilaktikos sutartį sumokėtas avansas, nėra reikšminga ginčo faktinei ir teisinei jos kvalifikacijai. Iš to, kas nurodyta, aišku, kad, formaliai remiantis tarp ginčo šalių pasirašytų sutarčių tekstais, avansiniai mokėjimai buvo galimi pagal Duomenų sutartį ir pagal Sutartį – pastarosios atveju esant aiškiai išreikštai atsakovo valiai. Pirmiau nurodyta, kad pagal apelianto banko sąskaitos išrašą jis 2011 m. atliko 5 mokėjimus, kurių paskirtyje aiškiai nurodė atliekantis avansinio pobūdžio mokėjimą, bendrai 345 900 Lt sumai: 2 300 Lt – 2011 m. kovo 8 d., 300 000 Lt – 2011 m. rugpjūčio 4 d., 4 600 Lt – 2011 m. rugsėjo 6 d., 24 000 Lt – 2011 m. lapkričio 3 d. ir 15 000 Lt – 2011 m. gruodžio 12 d. Taigi net 343 600 Lt suma iš avansinio pobūdžio mokėjimų atsakovui buvo pervesta po Mokymų sutarties pasirašymo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės implikuoja, jog ginčo šalis siejo glaudūs tarpusavio bendradarbiavimu pasireiškę santykiai (atsakovas taipogi yra apelianto akcininkas), kurie materializavosi 4 savarankiškų sutarčių pasirašymu. Atsiskaitydamas už pagal šias sutartis atsakovo suteiktas paslaugas ar patiektas prekes apeliantas įprastai neišskirdavo pagal kurią sutartį atliekamas mokėjimas ir už ką konkrečiai yra atsiskaitoma. Nenustatyta jokių kriterijų, kurių pagalba būtų galima objektyviai identifikuoti atliktų mokėjimų, kurių paskirtys nurodytos: „pagal sutarti“, „avansinis“, „avansinis mokėjimas pagal sutarti“, „avansinis mokejimas“, sudėtį bei tikslinę paskirtį (pvz., 2011 m. balandžio 13 d. mokėjimu „pagal sutarti“ atsiskaityta tiek pagal Sutartį, tiek pagal Duomenų sutartį). Pirmiau pasisakyta, kad apeliantas esminę dalį avansinio pobūdžio mokėjimų (343 600 Lt/345 900 Lt) atliko iškart po Mokymų sutarties pasirašymo. Tokie apelianto veiksmai pagal rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartus implikuoja esant labiau tikėtina, kad 343 600 Lt suma buvo sumokėta avansu pagal Mokymų sutartį (CPK 185 straipsnis). Nors šioje sutartyje ir nebuvo įtvirtinta sąlyga dėl išankstinių mokėjimų, tačiau toks faktas yra mažareikšmis atsižvelgiant į tarp ginčo šalių egzistavusią neformalaus pobūdžio tarpusavio ūkinių – komercinių santykių praktiką. Teisėjų kolegija nurodytų aplinkybių fone taipogi pažymi, kad nors Sutartyje ir buvo numatyta išankstinių mokėjimų galimybė, tačiau įrodymų, kurie patvirtintų ją buvus realizuotą, byloje nepateikta. Tai tik papildomai patvirtina esant pagrindą klausimą dėl avansinio pobūdžio mokėjimų grąžinimo nagrinėti atsižvelgiant iš esmės tik į ginčo šalių tarpusavio teisinių santykių vykdymo praktiką. Pirmiau nurodytą išvadą dėl atliktų mokėjimų priskirtinumo Mokymų sutarčiai netiesiogiai patvirtina ir aplinkybės, jog 2011 metais - vykdant Mokymų sutartį, apeliantui turėjo būti suteikta paslaugų už 196 301,80 Lt (t. 2, b. l. 26-38). Taigi apelianto sumokėtas avansas iš esmės koreliuoja su per 2011 metais jam pagal Mokymų sutartį galimai suteikta paslaugų apimtimi.
Kaip minėta, atsakovas pripažįsta, kad jam apeliantas 2011 m. avansu sumokėjo 415 957,86 Lt. Nustačius, jog 343 600 Lt turėjo būti sumokėti pagal Mokymų sutartį, akivaizdu, kad likusi 72 357,86 Lt suma turėjo būti sumokėta pagal Sutartį arba Profilaktikos sutartį (CPK 185 straipsnis). Tą suponuoja ir atsakovo 2012 m. rugpjūčio 2 d. Pranešime apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą nurodyta, kad avansu pagal Mokymų sutartį apeliantas sumokėjo būtent 343 600 Lt (t. 2, b. l. 18). Remdamasi nustatytu teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada esą visą ginčo sumą apeliantas atsakovui sumokėjo turėdamas kitų, aiškiai neįvardijamų ketinimų, o ne Sutarties pagrindu, padaryta klaidingai taikant ir aiškinant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Tokie pažeidimai yra pagrindas pakeisti apskųstą teismo sprendimą, ieškinį patenkinant iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Faktą, kad apeliantas 2011 metais atsakovui mokėjimus atliko būtent tik pagal šioje nutartyje pirmiau aptartas jų tarpusavyje sudarytas sutartis, tvirtina pačių ginčo šalių paaiškinimai.
Po Sutarties ir Profilaktikos sutarties nutraukimo atsakovui atsirado pareiga grąžinti apeliantui pastarojo avansu sumokėtas sumas (CK 6.222 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad 72 357,86 Lt sumą atsakovas yra įskaitęs apelianto skolai pagal Mokymų sutartį padengti, sprendžiant ieškinio tenkinimo klausimą nėra reikšminga, kadangi įskaitymas buvo atliktas šios bylos nagrinėjimo metu, t. y. vykstant teisminiam ginčui dėl įskaityto reikalavimo (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Priimant naują sprendimą, apeliantui iš atsakovo priteisiama 72 357,86 Lt skola ir 107 Lt palūkanų (72 357,86 Lt x 6 procentai x 9 dienos / 365). Taip pat apeliantui iš atsakovo priteisiamos 6 procentų dydžio procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, keičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Pagal bylos medžiagą apeliantas už ieškinį iš viso sumokėjo 10 362 Lt žyminio mokesčio (t 1, b. l. 35, 97), o už apeliacinį skundą – 8 166 Lt (t. 1, b. l. 219). Patenkinus 17,5 procento ieškinio reikalavimų, iš atsakovo apeliantui priteisiama 2 858,10 Lt (1 429,50 Lt (8 166 Lt/17,5 proc.) x 2) dalis žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį ir apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti:
sprendimo dalį, kuria ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Informacijos saugumo agentūra“ ieškinys atmestas dėl 72 357,86 Lt skolos, 107 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio palūkanų priteisimo, panaikinti ir šioje dalyje ieškinį tenkinti. Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ikolta“ (juridinio asmens kodas 125329182) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Informacijos saugumo agentūra“ (juridinio asmens kodas 300604384) 72 357,86 Lt skolą, 107 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. sausio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 858,10 Lt žyminį mokestį.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ikolta“ kartu su 2014 m. vasario 25 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktus įrodymus.