Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Ž. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. P. ieškinį atsakovei J. G. dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, trečiasis asmuo I. A., išvadą byloje teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Vaiko teisių apsaugos skyrius) nurodė, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu I. A. ir jos dviem dukromis bei bendra dukra gyvena 7 kambarių name. Atsakovė su vaikais gyvena dviejų kambarių tvarkingame bute. Vaikai atskiro kambario neturi, pamokas ruošia svetainėje. Sudarytos tinkamos sąlygos gyventi, mokytis, ilsėtis. Dukra nurodė, kad su tėvu bendrauti nenori. Sūnus nurodė, kad ieškovas yra melagis, persekioja, ateina į mokyklą. Vaikai mokosi, lanko būrelius. Byloje nėra duomenų, kad gyvenimas su ieškovu labiau atitiktų vaikų interesus, todėl turėtų būti išsaugotas vaikų aplinkos stabilumas. Pakeitus vaikų gyvenamąją vietą, būtų sutrikdytas vaikų ryšys su atsakove, pakeitimas padarytų vaikams emocinės žalos. Vaikai išsako neigiamas nuostatas ieškovo atžvilgiu, tačiau nėra duomenų, kad taip yra dėl atsakovės įtakos. Ieškovo atvykimas į ugdymo įstaigą vaikams nepatinka. Atsakovė sudarė galimybę įvertinti gyvenimo sąlygas, sutiko su vaikų apklausa, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji nebendradarbiauja. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės sveikata neleidžia rūpintis vaikais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas apelianto pareiškimą dėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus nušalinimo atmetė formaliu pagrindu, esą įstatymas nenumato galimybės nušalinti Vaiko teisių apsaugos skyriaus, pakeičiant ją kito rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriumi.

Neaišku kaip teismas nustatė vaikų brandumą bei gebėjimą išreikšti savo pažiūras. Nepilnamečių vaikų brandumas ir gebėjimas išreikšti savo pažiūras nustatomas kompleksinės teismo psichologinės-psichiatrinės ekspertizės metu. Vaikų paaiškinimai negali būti interpretuojami kaip atitinkantys vaikų norus. 2016-04-14 teismo posėdžio metu atsakovė pareiškė, kad teismo ekspertais nepasitiki. Toks vaikų teisėms priešingas atsakovės elgesys teismo nebuvo vertinamas.

Tai, kad vaikams reikalinga psichologo ir psichiatro konsultacija, patvirtina Vaiko teisių apsaugos kontrolierės pažymos, VŠĮ Žirmūnų psichikos sveikatos centro 2016-01-07 pažyma, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo procesiniai sprendimai. Nepagrįsta teismo išvada, kad gydymo įstaiga nenurodė vaikų sveikatos sutrikimų ir siuntimus išrašė dėl nemažai daliai vaikų būdingo hyperaktyvumo. Teismas kvestionavo šeimos gydytojos nurodytą siuntimo priežastį, neturėdamas medicinos žinių. Nėra duomenų apie šeimos gydytojos diagnozuotus sveikatos sutrikimus sąlygojusias priežastis, priežastis turėtų nustatyti gydytojas specialistas. Teismas rašytinius įrodymus paneigė vaikų ugdymo įstaigos pažyma bei atsakovės paaiškinimais, tačiau toks įrodymų vertinimas yra ydingas.

Teismas netenkino prašymo teismo posėdžio metu liudytoja apklausti psichiatrę L. M., kuri surašė pateikė vaikų psichologinės-psichiatrinės būklės vertinimą iš jai pateiktų dokumentų, tiesiogiai pabendravusi su kitų sričių gydytojais, kurie turėjo kontaktą su vaikais, pabendravusi su abiem tėvais, o ne vien tik su apeliantu.

Teismas konstatuodamas tinkamą vaikų sveikatos priežiūrą nesivadovavo medicinos įstaigų išduotais dokumentais, teismo ekspertų išvadomis, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Priėmimo komisijos posėdžio protokolo išrašu, nesiėmė veiksmų objektyviam vaikų psichologinės-psichiatrinės sveikatos ištyrimui. Teismo išvada, jog dukters išėjimas į kitą mokyklą ir perėjimas į žemesnę klasę pastarajai pakenkė, nepagrįsta. Apie konfliktus buvusioje mokymo įstaigoje duomenų nėra.

Teismo sprendimas nevertinti ankstesnių vaikų ugdymo įstaigų nurodomų aplinkybių leidžia manyti, kad teismas ėmėsi atsakovės atstovo vaidmens. Teismo iškelta versija, kad ankstesnių vaikų ugdymo įstaigų nurodomos aplinkybės gali būti siejamos su vaikų patirtu stresu, nepagrįsti, nes skyrybų procesas prasidėjo 2011 m. Nuo šio momento nevyksta vaikų bendravimas su tėvu.

Teismas nepagrindė išvados, jog atsakovė užtikrina vaikams saugią aplinką, nes atsakovė nesiima jokių veiksmų vaikų ir apelianto santykiams atstatyti.

Įstatymas nedraudžia pinigines prievoles įvykdyti mokant pinigų sumas į notaro, advokato ar antstolio depozitines sąskaitas. Ieškovas mokėjo už vaikų mokslus mokykloms, medicinos įstaigoms, vaikai daugiau nei metus su ieškove gyveno apelianto name, už kurį bankui reikėjo mokėti paskolą, o atsakovė nuomojo savo butą ir gavo pajamas.

Vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2015-02-24 nutartį apeliantas nedelsiant surado galimą tarpininkę psichologę-psichoterapeutę S. P. ir jos kandidatūrą bandė suderinti su atsakove. To nepavykus padaryti, Vaiko teisių apsaugos skyrius savo nuožiūra paskyrė tarpininką. UAB „Psichologiniai sprendimai“ paskirtos šeimos psichologės G. G.-K. raštas patvirtina, kad apelianto susitikimai su vaikais nevyko dėl atsakovės nebendradarbiavimo.

Vilniaus apygardos teismo 2015-02-24 nutartį nukreipus vykdymui atsakovė baudas už nutarties nevykdymą mokėtų iš vaikų išlaikymui skirtų pinigų. Tai pablogins atsakovės ir vaikų materialinę būklę. Ieškovo apsisprendimas nesiimti priverstinio nutarties vykdymo yra pateisinamas.

Vilniaus apygardos teismo 2015-02-24 nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodytas pereinamojo laikotarpio pradžios momentas, todėl pereinamasis terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai yra sudaromas šeimos psichologo / psichoterapeuto planas ir paskirtas grafikas. Grafikas nebuvo sudarytas, pereinamasis laikotarpis dėl atsakovės elgesio neprasidėjo.

Atsakovė J. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos ieškovo ir atsakovės vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo bei išlaikymo priteisimo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

Ieškovas prašė žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, kurio būtinumą motyvavo liudytojų gydytojos G. G.-K. bei psichiatrės L. M. apklausa, reikalingumu spręsti dėl kompleksinės teismo psichologinės-psichiatrinės ieškovės ir atsakovo bei jų vaikų ekspertizės atlikimo bei Vaiko teisių apsaugos kontrolierės pažymos bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadų prieštaringumu.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Aptartas apeliacinio skundo nagrinėjimo proceso teisinis reguliavimas reiškia, kad apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka yra nagrinėjamas tik tuomet, kai teismas nusprendžia dėl tokio nagrinėjimo būtinumo.

Žirmūnų psichikos sveikatos centro 2016-01-07 pažyma, kurią surašė gydytoja L. M., yra surašyta tik iš ieškovo žodžių, remiantis jo požiūriu į susidariusią situaciją. Esant konfliktiškiems tėvų ir vaikų santykiams, apklausos metu nebūtų galima gauti duomenų, kurie padėtų tinkamai nustatyti, kokia bendravimo tvarka geriausiai atitiktų tėvų ir vaikų interesus. Vaikai buvo apklausti teismo posėdžio metu dalyvaujant psichologei, byloje yra surinkta ir daugiau vaikų psichologinę charakteristiką patvirtinančių duomenų. Apeliantas nenurodo dėl kokių aplinkybių nustatymo jis prašo liudytoja apklausti gydytoją G. G.-K. Apeliantas nurodo, jog liudytoja yra Vaiko teisių apsaugos skyriaus paskirto tarpininko pasitelkta psichologė. Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų pradėjusios vykdyti Sprendimą, todėl darytina prielaida, jog ieškovas norėtų papildomų paaiškinimų dėl šių aplinkybių. Visgi, konkrečiai nepagrįstas prašymas dėl papildomos liudytojos apklausos negali būti tenkinamas.

Susipažinusi su byloje esančiais šalių procesiniais dokumentais bei juos pagrindžiančiais įrodymais, apeliacinio skundo motyvais, kolegija sprendžia, kad ieškovas nepateikė pagrįstų motyvų, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nėra objektyvaus pagrindo manyti, jog pakartotiniai šalių, kurios buvo išklausytos pirmosios instancijos teisme, žodiniai paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme įtakotų bylos baigtį. Atsižvelgiant į tai, jog byloje procesas vyksta dėl įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, t. y. teismui kartą pasisakius dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, vertinant ieškovo skundo argumentus pagal byloje esančius įrodymus.

Dėl papildomų dokumentų prijungimo apeliacinės instancijos teisme

Ieškovas prašo prijungti papildomą įrodymą – ieškovo ir gydytojos D. S. susirašinėjimą elektroninio pašto laiškais (El. b. t. 4, b. l. 69-70). Mano, jog susirašinėjimas vykęs po sprendimo priėmimo, turėtų būti vertinamas sprendžiant klausimą dėl vaikų teisės į tinkamą sveikatos priežiūrą užtikrinimo.

CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Gydytojos D. S. susirašinėjimas elektroninio pašto laiškais yra įvykęs jau po teismo sprendimo priėmimo, tai yra susiję su vaiko teisėmis, todėl teisėjų kolegija naujus įrodymus prijungia prie bylos.

Dėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus nušalinimo

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo nušalinti Vaiko teisių apsaugos skyrių nuo nagrinėjamos bylos.

Nustatyta, kad ieškovas 2015-11-05 vykusio teismo posėdžio metu pateikė prašymą dėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus nušalinimo (El. b. t. 2, b. l. 167-168, 172-175). Nušalinimą grindė Vaiko teisių apsaugos kontrolierės 2014-01-20 bei 2015-07-13 pažymose nustatytų Vaiko teisių apsaugos skyriaus atliktais pažeidimais bei tuo, jog po šių pažymų byloje išvadą teikianti institucija turi išankstinę neigiamą nuomonę apie ieškovą. Pirmosios instancijos teismas 2015-11-05 teismo posėdžio metu netenkino ieškovo prašymo motyvuodamas tuo, kad Vaiko teisių apsaugos institucija veikia teritoriniu principu teikdama išvadas konkrečioje byloje, o civilinio proceso įstatymai nenumato galimybės nušalinti išvadą byloje teikiančią instituciją. Papildomai pažymėjo, jog išvados byloje teismui nėra privalomos ir vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Pritartina pirmosios instancijos teismo motyvui, jog CPK nenumato galimybės nušalinti išvadą byloje teikiančią instituciją. CPK 64 bei 67 straipsniai numato baigtinį sąrašą asmenų, kurie gali būti nušalinami civiliniame procese. Byloje dėl šeimos teisinių santykių išvadą teikianti institucija nepatenka į CPK 64 bei 67 straipsniuose nurodytą asmenų ratą. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad institucijos teikiama išvada yra tik vienas iš įrodymų byloje, o teismas nėra saistomas išvadoje nurodytų teiginių. Ieškovas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, jog Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai turėtų teisinį suinteresuotumą proceso baigtumu, pavyzdžiui, giminystės ryšiai, valdymo ir pavaldumo teisiniai santykiai tarp darbuotojų ir proceso dalyvių. Vien ta aplinkybė, jog Vaiko teisių apsaugos kontrolierė surašė 2014-01-20 bei 2015-07-13 pažymas, kuriose nurodomi galimi institucijos darbo veiklos organizavimo trūkumai, nereiškia, kad išvadą byloje teikianti institucijos darbuotojai būtų šališki ieškovo atžvilgiu. Teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pažymėta aplinkybe, jog Vaiko teisių apsaugos skyrius į bylą pateikė 2015-09-02 bei 2015-11-05 išvadas (El. b. t. 2, b. l. 80-84, 158-162), t. y. išvadas, kurios buvo surašytos po, bet ne prieš Vaiko teisių apsaugos kontrolierės priimtas pažymas. Be to, pas ieškovą ir atsakovę namuose lankėsi skirtingos specialistės (R. V. – pas ieškovą, J. Ž. – pas atsakovę), o teismo posėdyje, vykusiame 2016-04-14, dalyvavo Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė R. Ž. (El. b. t. 3, b. l. 129-130). Byloje pasisakė trys specialistės, todėl šališkumas ir neobjektyvumas ieškovo atžvilgiu mažai tikėtinas.

Vaiko teisių apsaugos skyriai yra struktūriniai kiekvienos savivaldybės administracijos padaliniai. Savivaldos funkcijų vykdymas yra užtikrinamas tos savivaldybės teritorijoje, kurios administracijai priklauso struktūrinis padalinys. Nėra teisinio pagrindo vienos savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui pavesti atlikti funkcijas kitos savivaldybės teritorijoje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenušalino Vaiko teisių apsaugos skyriaus.

Dėl vaiko brandos vertinimo

Apeliantas ginčija vaikų brandumą bei gebėjimą išreikšti savo pažiūras.

1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 12 straipsnyje įtvirtinta teisė vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, laisvai reikšti savo nuomonę visais jį liečiančiais klausimais, o vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio. Konvencijos nuostatuose nenumatytas minimalus vaiko amžius, nuo kurio vaikas turėtų būti pripažintas pasiekusiu reikiamą brandą tam, kad į jo nuomonę turėtų būti atsižvelgiama.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.164 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Analogiška nuostata suformuluota ir CK 3.177 straipsnyje. Apžvelgus tiek Konvencijos, tiek CK nuostatas, darytina išvada, jog įstatymai nenumato nei minimalių amžiaus ribų, nuo kurių galima būtų vaiką apklausti teisme, nei vaiko brandos nustatymo kriterijų. Kasacinis teismas išaiškinęs, jog aiš­kin­da­ma­sis vaiko pa­žiū­ras ir no­rus, teismas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti, ar vai­kas pa­kan­ka­mai bran­dus, kad juos su­for­muluo­tų ir iš­reikš­tų. Teis­mas, su­abe­jo­jęs vai­ko ge­bė­ji­mu su­for­mu­luo­ti ir iš­reikš­ti sa­vo pa­žiū­ras, ga­li į teis­mo po­sė­dį pa­kvies­ti eks­per­tą psi­cho­lo­gą. Vai­ko no­rai ir pa­žiū­ros tu­ri bū­ti iš­si­aiš­kin­ti ne­pri­klau­so­mai nuo jo am­žiaus, svar­biau­sia, kad jis su­ge­bė­tų juos su­for­mu­luo­ti ir iš­reikš­ti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2002-06-21 nutarimo Nr. 35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ 12 punktas).

Nustatyta, jog 2016-06-02 teismo posėdžio metu buvo apklausti nepilnamečiai vaikai – B. L. P. ir G. M. P. (El. b. t. 3, b. l. 179-180). Nepilnamečių apklausos metu dalyvavo teismo psichologė Simona Bartkienė. Nustatyta, jog apklausos metu B. L. P. buvo 7 metai, vaikas atsakė į šalių parengtus bei psichologės užduotus klausimus. 2016-06-02 garso įraše vaiko kalba rišli, suprantama, vaikas aiškiai atsakė į užduotus klausimus, pateikė savo paaiškinimus dėl gyvenimo su mama ir seserimi G. M. P. Posėdžio metu teigiamai atsiliepė apie motiną, išreiškė neigiamas emocijas apie tėvą. 2016-06-02 apklausos metu G. M. P. buvo 11 metų, vaikas rišliai ir aiškiai atsakė į šalių parengtus bei psichologės užduotus klausimus, papasakojo apie įvykius šeimoje, aiškiai išreiškė poziciją dėl gyvenimo su mama ir nenoro matytis su tėvu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad vaikų raida neatitiktų jų biologinio amžiaus. Teismo psichologė, dalyvavusi vaikų apklausoje, taip pat neišsakė pastabų, jog vaikai į supančią aplinką reaguotų neadekvačiai, negebėtų išreikšti savo nuomonės, nesuprantą vykstančio proceso bei klausimų esmės. Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016-02-29 išvadoje nurodyta, kad nėra pagrindo teigti, jog vaikams reikalinga psichologo pagalba (El. b. t. 3, b. l. 74-75). VšĮ „Šiuolaikinės mokyklos centras“ 2016-02-29 bei 2016-05-26 raštuose nurodyta, jog mokyklos psichologas asmeninės specialios pagalbos poreikio vaikams nemato (El. b. t. 3, b. l. 85, 140). UAB SK Impeks Medicinos diagnostikos centro 2016-05-31 konsultacijoje nurodyta, jog B. pateikti atsakymai į gydytojų klausimus atitinka šios amžiaus grupės vaikų brandą (el. b. t. 3, b. l. 171). UAB SK Impeks Medicinos diagnostikos centro 2016-05-31 rašte nurodyta, jog 2016-05-10 gydytojų konsultacijos metų psichikos sutrikimų, dėl kurių reikėtų organizuoti gydytojų konsiliumą dėl B. psichikos sveikatos, nenustatyta (El. b. t. 3, b. l. 161). Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, ir apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl vaikų gebėjimo išsakyti savo nuomonę. Pažymėtina, jog klausimai vaikų apklausai šalių buvo paruošti iš anksto, šalys turėjo galimybę pateikti pastabas dėl klausimų. Dėl šios priežasties nėra pagrindo abejoti vaikų galimybėmis išsakyti bei išreikšti nuomonę apie šeimos santykius.

Apelianto teigimu, vaikams reikalinga skubi specialistų (psichologų-psichiatrų) pagalba, kurios būtinumą patvirtina Vaiko teisių apsaugos kontrolierės 2014-01-20 bei 2015-07-13 pažymos, 2016-01-07 VŠĮ „Žirmūnų psichikos sveikatos centras“ pažyma, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo procesiniai sprendimai. Kolegijos teisėjai nesutinka su tokiais apelianto teiginiais ir pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui. Dėl byloje esančių Vaiko teisių apsaugos kontrolierės 2014-01-20 bei 2015-07-13 pažymos šioje byloje surašytos anksčiau, nei Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadas į šią bylą. Tai rodo, jog kontrolierės pažymose nurodyti Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbo trūkumai bylai aktualiu laiku teikiant dokumentus nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyti. Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados pateiktos 2015-09-02 ir 2015-11-05.

Apeliantas akcentuoja UAB SK Impeks Medicinos diagnostikos centro gydytojos L. Ž. 2016-05-10 pakartotinę konsultaciją, kurioje nurodytas sūnaus hyperaktyvumas bei rekomenduota psichologo ir psichiatro konsultacija dėl dėmesio koncentracijos ir adaptacijos sutrikimo kolektyve (El. b. t. 3, b. l. 143-145), tačiau UAB SK Impeks Medicinos diagnostikos centro 2016-05-31 rašte nurodyta, jog B. psichikos sutrikimų, dėl kurių reikėtų organizuoti gydytojų psichiatrų konsiliumą, nėra (El. b. t. 3, b. l. 161). Prie 2016-05-31 esančiuose konsultacijų formose taip pat nėra duomenų apie tai, jog vaikams reikalinga skubi medicininė pagalba, priešingai – pažymose nurodyta, jog vaikų sveikatos būklė gera (El. b. t. 3, b. l. 164-174). Iš byloje esančio 2016-05-10 pakartotinės konsultacijos formos matyti, jog vaikui B. fizinių ar psichinių pokyčių, nebūdingų tokio amžiaus vaikui, nenustatyta (El. b. t. 3, b. l. 171-172). Minėtame išraše nurodyta, jog vaikas siunčiamas į pirminės psichikos sveikatos centrą dėl hyperaktyvumo (elgesio sutrikimas) (sunkiai ilgesnį laiką susikaupia ties viena užduotimi, ypač, jeigu vaiku ji neįdomi) ir dėmesio koncentracijos. Nė vienoje iš apelianto teismui pateiktų medicininių dokumentų nėra nurodyta, jog vaikams reikalinga skubi psichologo-psichiatro pagalba.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog vaikų nuomonė vertinama visumoje su kitais byloje esančiais įrodymais. Kolegija atmeta apelianto teiginius, susijusius su vaikų brandos nepakankamumu šioje byloje kaip nepagrįstus ir pažymi, jog esant aplinkybei, kai dėl vaikų brandos bei pakankamo gebėjimo išsakyti savo nuomonę dėl šeimoje esančių santykių, kuri abejonių nekelia nei teismo psichologei, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, būtinybės skirti kompleksinę psichologinę-psichiatrinę ekspertizę nėra.

Dėl įrodymų vertinimo

Ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą byloje esančių įrodymų vertinimą. Įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-11 nutartis, priimta civ. b. Nr. 3K-3-411-611/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra duomenų apie tai, jog dukters išėjimas į kitą mokyklą ir perėjimas į žemesnę klasę pastarajai pakenkė. Ieškovas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, jog vaiko mokyklos pakeitimas sąlygojo dukros interesų pažeidimą. VšĮ Šiuolaikinės mokyklos centro 2015-10-01 rašto matyti, kad G. iki 6 metų lankė prancūziško modelio mokyklą, o vėliau perėjo į lietuviško modelio mokyklą, todėl objektyviai atsirado tiek amžiaus skirtumas tarp G. ir mokinių šeštoje klasėje (G. būtų metais jaunesnė už bendraklasius), tiek skirtumai tarp lietuviškos mokymosi programos bei prancūziškos (El. b. t. 2, b. l. 163-164). Iš mokyklos rašto matyti, jog G. puikiai adaptavosi naujoje aplinkoje, sutaria su bendraklasiais. Esant šioms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, nepagrįsti apelianto teiginiai, jog mokyklos pakeitimas pakenkė dukrai. Iš mokyklos rašto matyti, jog nei dukros savijauta, nei mokymosi rezultatai nepablogėjo, o pačiame rašte nurodyta, jog ieškovas nepatenkintas dėl mokyklos pakeitimo iš esmės dėl subjektyvių priežasčių (mano, kad dukra mokėsi gerai ir labai gerai, todėl turėjo būti perkelta išsyk į šeštą klasę). Sutiktina su skundžiamo sprendimo motyvais, jog ankstesnių ugdymo įstaigų nurodamos aplinkybės galėjo būti susijusios su vaikų patirtu stresu dėl tėvų skyrybų, todėl byloje turi būti vertintini šiuo metu ugdymo įstaigos teikiami duomenys, o ne prieš tai buvusių, ypač, kai byloje yra duomenų apie tai, kad atsakovės ir trečiojo asmens I. A. vaikai mokėsi toje pačioje klasėje (El. b. t. 1, b. l. 13; t. 3, b. l. 116).

Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jog apelianto gyvenamoji aplinka vaikams nėra emociškai saugi, be to, teigia, kad nebuvo atsižvelgta į trečiojo asmens I. A. argumentus. Kolegijos teisėjai nesutinka su apeliantu. Teismo vertinimu, trečiasis asmuo I. A. gyvena kartu su ieškovo, ieškovui priklausančiame name, turi bendrą vaiką su ieškovu, antrojo ieškovo vaiko laukiasi. Dėl šios priežasties trečiojo asmens I. A. atsiliepime nurodyti teiginiai (El. b. t. 3, b. l. 115-116) vertintini kaip asmens, turinčio suinteresuotumą bylos baigtimi. Trečiojo asmens atsiliepime nurodyti patvirtinimai trečiojo asmens I. A. teisiškai neįpareigoja, ji bet kada gali pakeisti savo nuomonę. Atsižvelgiant į tai, jog trečiasis asmuo turi vaikų ir iš kitos santuokos (G. ir K. A.) (El. b. t. 2, b. l. 80-81), laukiasi antro vaiko nuo ieškovo, sutiktina su pirmosios instancijos teiginiu, jog labiau tikėtina, kad ieškovo galimybės skirti daugiau pastangų, laiko ir dėmesio į jo šeimą gyventi perkeltiems šalių vaikams, jei būtų priimtas toks teismo sprendimas, būtų pakankamai ribotos. Perkėlus šalių vaikus į ieškovo namus, kur gyvena dar trys vaikai, atsirastų rizika, kad ieškovas negalėtų visapusiškai suderinti savo vaikų interesų ir jų dėmesio poreikio, neaišku kokia yra kitų vaikų reakcija bei požiūris į šalių vaikus.

Vaikai su atsakove gyveno visuomet, prie motinos yra prisirišę, vaikų ryšys su motina yra jau susiformavęs, ko negalima pasakyti apie emocinį ryšį su tėvu. Apeliantas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, jog būtina nutraukti jau susiformavusį vaikų ir motinos emocinį ryšį bei perduoti vaikus tėvui, kuris gyvena su kita šeima, laukia šeimos pagausėjimo. Kolegijos vertinimu vien ta aplinkybė, jog apeliantas turi erdvesnį būstą bei gali skirti vaikams atskirus kambarius, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog vaikai ieškovo namuose jaustųsi emociškai nesaugūs, sutrikę. Apelianto subjektyvūs svarstymai bei pamąstymai apie vaikų sąlygas ieškovo namuose nesudaro aplinkybės spręsti priešingai, jog vaikų, visą laiką gyvenusių su atsakove (motina) bei nerodančių iniciatyvos bendrauti su ieškovu, gyvenimo sąlygos, ypač emocine prasme, nustačius gyvenamąją vietą su ieškovu, būtų geresnės, nei pas atsakovę. Teismas pritaria Vaiko teisių apsaugos skyriaus teiginiams, jog sprendžiant vaikų gyvenamosios vietos klausimą, nesant išimtinių aplinkybių, prioritetą būtina teikti vaikų gyvenamosios vietos stabilumui, susiformavusių ryšių nenutraukimui (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas išimtinių aplinkybių, dėl kurių reiktų keisti vaikų gyvenamąją vietą nenustatė, minėta, jog išimtinių aplinkybių nepagrindė ir apeliantas.

Informacinės teismų sistemos „LITEKO“ duomenimis nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-05-31 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1739-868/2012, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir iš ieškovo G. ir B. priteisė 231,70 Eur laikiną išlaikymą nuo 2012-02-14 iki teismo sprendimo priėmimo (nutartis pavesta vykdyti skubiai). Sprendimu iš ieškovo G. buvo priteistas 347,54 Eur, o B. – 231,70 Eur išlaikymas (El. b. t. 1, b. l. 10-16). Šis ieškinys teismui buvo pateiktas 2015-08-07 (El. b. t. 1, b. l. 1). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartį dėl laikino išlaikymo priteisimo 2015-09-18 dienai ieškovo išlaikymo įsiskolinimas buvo 17 106,64 Eur (El. b. t. 2, b. l. 153). Ieškovas 2015-12-09 į ieškovui atstovaujančios advokatų profesinės bendrijos depozitinę sąskaitą pervedė 18 050 Eur, kurie 2016-01-15 buvo pervesti išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą vykdančiam antstoliui (El. b. t. 3, b. l. 3, 44). Pirmosios instancijos teismas tokius ieškovo veiksmus, t. y. atsakovo neveikimą neteikiant vaikams išlaikymo, siekiant parodyti galimybę sumokėti išlaikymo įsiskolinimą, vertino kaip priešingus vaikų interesams bei sprendė, kad ieškovas vaikų interesų nelaiko prioritetiniais. Apeliantas su tokiu teismo vertinimu nesutinka teigdamas, kad įstatymas nedraudžia skolininkui pinigines prievoles įvykdyti mokant pinigų sumą į depozitinę sąskaitą.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, jog įstatymas nenumato draudimo išieškotinas išlaikymo lėšas pervesti į depozitinę sąskaitą, tačiau pabrėžia, kad pinigines lėšas skirtas vaikų išlaikymui būtina pervesti ne rečiau kaip kas mėnesį. Išlaikymo lėšos pagal savo paskirtį skiriamos vaikų būtinųjų poreikių tenkinimui, o ne lėšų kaupimui. Kasmėnesinio išlaikymo neteikimas yra itin grubus vaiko teisių normaliai vystytis fiziškai bei protiškai pažeidimas. Jokie ieškovo argumentai dėl to, kad jis abejojo dėl lėšų naudojimo pagal paskirtį nėra pagrįsti ir pateisinantys išlaikymo neteikimo faktą. Vien ta aplinkybė, jog šios bylos nagrinėjimo metu ieškovas sumokėjo išlaikymo įsiskolinimą, nepaneigia fakto, jog ieškovas nuo 2012-05-31 iki 2015-12-09 nevykdė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-05-31 nutarties.

Vadovaujantis CK 3.174 straipsnio 2 dalimi teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Nagrinėjamoje byloje abu vaikai išreiškė norą gyventi su motina, išnagrinėjus bylą nebuvo nustatyta, jog šis noras prieštarauja vaikų interesams.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-02-24 nustatyto 6 mėnesių pereinamojo laikotarpio pradžios momento

Apelianto teigimu, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2015-02-24 nutarties rezoliucinėje dalyje nebuvo nurodytas pereinamojo laikotarpio pradžios momentas, tai pastarasis turėjo būti pradedamas skaičiuoti nuo to momento kai yra sudaromas šeimos psichologo / psichoterapeuto planas ir paskirtas grafikas.

Įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2015-02-24 nutarties rezoliucinė dalis, susijusi su pereinamojo laikotarpio nustatymu, yra tokia – „<...> Nustatyti pereinamąjį 6 mėnesių laikotarpį, kurio metu tėvas Ž. P. su nepilnamečiais vaikais dukra G. M. P. ir sūnumi B. L. P. bendrauja tarpininkaujant šeimos psichologui / psichoterapeutui pagal šio specialisto sudarytą planą, paskirtą grafiką bei jo numatytoje vietoje. Dėl galinčio teikti paslaugas specialisto šalys susitaria per dvi savaites nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos. Šalims nesutarus per teismo nustatytą terminą, bendravimas vyksta su Vaiko teisių apsaugos skyriaus šalims nurodyto specialisto pagalba (šiuo atveju toks nurodymas šalims yra privalomas). Ieškovė J. G. yra įpareigojama užtikrinti nepilnamečių vaikų atvykimą specialisto nurodytu laiku ir vietoje. Už specialisto mokamas paslaugas šalys apmoka savo susitarimu, jeigu šalys nesusitaria, už paslaugas specialistui šalys apmoka lygiomis dalimis. Pasibaigus pereinamam laikotarpiui, bendraujama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendime nustatyta bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka“.

Kasacinis teismas, cituodamas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl vaikų bendravimo tvarkos nustatymo, yra nurodęs, kad nacionalinių valdžios institucijų pareiga imtis priemonių palengvinti kartu negyvenančio tėvo bendravimą su vaiku nėra absoliuti ir šioje srityje gali prireikti pasirengimo priemonių, o ryšių su vaiku atkūrimas gali reikalauti ilgalaikių visų suinteresuotų asmenų pastangų. Valstybės pareigos daugiau susijusios su priemonių, o ne rezultato klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

Vilniaus apygardos teismas 2015-02-24 nutartyje konkretaus termino, nuo kurio skaičiuojamas pereinamasis laikotarpis, nenurodė. Pati nutarties rezoliucinės dalies formuluotė rodo, jog terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo nutarties priėmimo dienos. Tai reiškia, kad nuo nutarties priėmimo dienos šalims atsiranda pareiga pradėti veiksmus, susijusius su pasirengimo vykdyti bendravimo pereinamuoju laikotarpiu priemones (surasti šeimos psichologą, suderinti grafiką ir kt.).

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog Vilniaus apygardos teismo 2015-02-24 nutartį aiškinant formaliai, 6 mėnesių pereinamasis laikotarpis buvo prasidėjęs ir šios bylos nagrinėjimo metu pasibaigė, tačiau realiai vaikai su tėvu pereinamuoju laikotarpiu nebendravo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pakartotinai nustatė pereinamąjį laikotarpį, tuo siekdamas sukurti teisiškai aiškią situaciją tiek ieškovui, tiek atsakovei. Pereinamojo laikotarpio nustatymas yra vaikų interesais, nes, esant konfliktiškiems šalių santykiams, tai yra vienintelė galimybė užtikrinti tolesnį tėvo ir vaikų bendravimą. Šia teismo nutartimi palikus 2016-06-28 sprendimą nepakeistą, 6 mėnesių pereinamasis terminas turi būti pradedamas vykdyti nuo nutarties paskelbimo dienos, tačiau dėl termino pasibaigimo datos turi būti sprendžiama atsižvelgiant į realiai vykusį bendravimą pagal pereinamojo laikotarpio taisykles. Pažymėtina, jog pereinamuoju laikotarpiu siekiama atkurti vaikų pasitikėjimą tėvu ir sudaryti galimybes ateityje bendrauti tiesiogiai. Šio tikslo užtikrinimas yra didesnė vertybė nei formali pereinamojo laikotarpio pradžia ir pabaiga.

Dėl galimumo įvykdyti teismo sprendimą

Ieškovas atkreipia dėmesį, jog teismo sprendimas turi būti keičiamas, nes jis yra neįvykdomas, tačiau teisėjų kolegija su tokia ieškovo pozicija nesutinka. Skundžiamame teismo sprendime yra aiškiai nurodytos tėvų bei Vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigos vykdant teismo sprendimą. Po šios nutarties paskelbimo dienos veikdamas vaiko interesais Vaiko teisių apsaugos skyrius turi imtis priemonių ir kontroliuoti, kad skubiai būtų paskirtas nustatytas tarpininkas ir sudarytas planas bei grafikas, paskirta bendravimo vieta. Šie veiksmai realiai gali būti atlikti per 7-10 dienų. Per šį laiką turi būti pateiktas tarpininkui ir tėvams tinkamas laikas ir patvirtintas priimtinas tėvui, vaikams ir tarpininkui susitikimų laikas. Konsultacijų apmokėjimo tvarka yra nustatyta lygiomis dalimis, todėl tėvai turi pareigą apmokėti tarpininko konsultacijų sąskaitas po lygiai. Nustačius reikiamas priemones, tiek ieškovas, tiek atsakovė jas turi vykdyti, taikant atsakomybę už teismo sprendimo nevykdymą.

Apeliantas teigia, jog jis negali priverstinai vykdyti teismų sprendimų dėl bendravimo tvarkos, kadangi tai sukeltų neigiamas pasekmes vaikams, o atsakovė neturėtų iš ko mokėti paskirtas baudas. CPK LVII skyrius reglamentuoja nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo ypatumus. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas teismo sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir perduoda priėmusiam sprendimą teismui spręsti sprendimo neįvykdymo klausimą. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki 289 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai (CPK 771 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, jog Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punkte nurodyta, kad vykdant sprendimus, kuriuose numatyti veiksmai susiję su vaiku (teismo sprendimus, kuriais nustatoma vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarka ir kt.), prireikus antstolis su valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovu aptaria sprendimo vykdymo priemonių pobūdį ir jų vykdymo tvarką. Tai reiškia, jog antstolis nebūtinai turi imtis kraštutinės priemonės – kreiptis dėl baudos skolininkui skyrimo. Darytina išvada, jog įstatymai numato, kad vykdant sprendimus, kuriuose numatyti veiksmai su vaikais, visų pirma turi būti išnaudotos visos kitos sprendimo įvykdymo priemonės, neskiriant baudos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog ieškovas nėra ėmęsis įstatyme nustatytų veiksmų, dėl šio sprendimo įvykdymo, o nurodyti teiginiai dėl baudos išieškojimo iš atsakovės nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi ieškovas, pasitelkdamas antstolį, nebandė sprendimo įvykdyti kitais įstatyme numatytais būdais.

Toks ieškovo požiūris iš dalies gali būti suprantamas, kadangi yra kalbama dėl ypatingus įpareigojimus nustatančio teismo sprendimo vykdymą. Vis tik, atsakovės pareiga atvežti vaikus į paskirtą susitikimo su specialistu vietą yra privaloma vykdyti. Šios pareigos vykdymas, negalint pasiekti geranoriško sutarimo, gali būti užtikrinamas priverstine teismo sprendimų vykdymo tvarka. Atsakovės pareigos nevykdymas yra veikimas priešingai vaikų interesams. Nesklandumai ir nesutarimai vykdant Sprendimą, nėra priežastis, dėl kurios reikėtų laikyti Sprendimą negalimu vykdyti ir nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu.

Nustatyta, kad šalims nesusitarus taikiai dėl šeimos psichologo / psichoterapeuto, Vaiko teisių apsaugos skyrius pasiūlė UAB „Psichologiniai sprendimai“ specialistų pagalbą (El. b. t. 3, b. l. 10). Su UAB „Psichologiniai sprendimai“ specialistais buvo tartasi dėl susitikimų (El. b. t. 1, b. l. 73). Šioje byloje nustatyta, jog susitikimai dėl bendravimo su vaikais pereinamuoju laikotarpiu neįvyko dėl ieškovo ir atsakovės kaltės.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-02-24 nutartis buvo neįvykdyta ne tik dėl atsakovės, bet ir dėl apelianto kaltės. Kolegijos teisėjų vertinimu, nei ieškovas, nei atsakovas nepateikė objektyvių duomenų apie tai, kodėl sutartis su Vaiko teisių apsaugos skyriaus paskirta psichologų įmone UAB „Psichologiniai sprendimai“ (Tei-Psi-Ko) nebuvo sudaryta bei kodėl vaikai su tėvu nebendravo Vilniaus apygardos teismo 2015-02-24 nustatytu būdu. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, jog išimtinai tik dėl atsakovės kaltės bendravimas su tėvu nevyko Vilniaus apygardos teismo 2015-02-24 nutartyje nustatyta tvarka. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas, reikšdamas nepasitikėjimą ir skundus dėl paskirtos psichologinės įmonės vadovo S. A. taip pat neprisidėjo prie teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimo, trukdė ieškovei ir atsakovui rasti kompromisą. Dėl šių priežasčių pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė apsunkino Vilniaus apygardos teismo 2015-02-24 nutartimi nustatytos bendravimo tvarkos pereinamuoju laikotarpiu vykdymą.

Tuo remdamiesi kolegijos teisėjai sprendžia, jog skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški ir jos naikinti ar keisti nereikia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, taigi sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Ieškovo Ž. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.