Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Y. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria atmestas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams Y. U. ir A. A. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).

13. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

14. Šiuo atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas atsakovo pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

16. 2022 m. liepos 28 d. dėl atsakovo Y. U., vairavusio Transporto priemonę, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė. Minėto eismo įvykio metu Transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

17. AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, veikdamas pagal su ieškovu 2002 m. kovo 29 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. 6, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdamas nukentėjusiajam 2 986,79 Eur draudimo išmoką. Ieškovas, vadovaudamasis 2002 m. kovo 29 d. Paslaugų teikimo sutarties 2.1.3 punkto nuostatomis, kompensavo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje išmokėtą 2 986,79 Eur draudimo išmoką.

18. Vilniaus miesto apylinkės teisme iškelta civilinė byla pagal ieškovo ieškinį atsakovams, kuriuo ieškovas prašė priteisti jam solidariai iš atsakovų 2 736,79 Eur nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

19. 2024 m. liepos 8 d. atsakovui Y. U. teismo pranešimas dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo įteiktas asmeniškai; atsakovas pasirašė, kad procesinius dokumentus gavo. Teismo pranešime dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti. Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. Nr. e2-12709-1176/2024, ieškinį tenkino.

21. Atsakovas Y. U. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, prašydamas peržiūrėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-12709-1176/2024.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino atsakovo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, konstatavęs, kad atsakovo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo peržiūrėti civilinėje byloje priimtą sprendimą už akių. Atsakovas pateiktu atskiruoju skundu nesutinka su skundžiama teismo nutartimi. Atskirajame skunde keliamas klausimas dėl sąlygų peržiūrėti teismo sprendimą už akių, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-12709-1176/2024 pagal ieškovo ieškinį atsakovams dėl nuostolių atlyginimo regreso teise priteisimo, (ne)buvimo.

Dėl sąlygų peržiūrėti teismo sprendimą už akių (ne)buvimo

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo nurodyti atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje sprendimas už akių galėjo būti priimtas, o atsakovo pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai nesudaro pagrindo abejoti teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, t. y. sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui neturi teisinės reikšmės atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jis automobilį išsinuomojo iš automobilio savininko atsakovo A. A., kuris pagal atsakovų tarpusavyje sudarytą automobilio nuomos sutartį turėjo pareigą apdrausti transporto priemonę, tačiau to nepadarė. Atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo teismo atmestas pagrįstai, o atskirojo skundo argumentai to nepaneigia. Ši išvada grindžiama žemiau nurodytais argumentais.

24. CPK 285 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių.

25. CPK 285 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau gali CPK 287 straipsnyje nustatyta tvarka paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Šia specialia sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra pasyviajai šaliai suteikiama dar viena galimybė išdėstyti savo argumentus pirmosios instancijos teismui. CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

26. Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį, sprendimas už akių turi būti panaikinamas ir bylos nagrinėjamas atnaujinimas esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

27. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad šalies procesinio pasyvumo priežasčių ir jų svarumo teismas neturėtų vertinti lygiaverčiai ar svarbiau, negu pateiktų argumentų ir įrodymų, turinčių esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2006). Argumentų, keliančių pagrįstą abejonę teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, nurodymas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra pakankamas pagrindas teismui, nagrinėjančiam tokį pareiškimą, konstatuoti, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2008). Taigi, prašydamas peržiūrėti sprendimą už akių, asmuo turi nurodyti ir įrodyti aplinkybę, galinčią turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 287 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Savo esme ir turiniu ji yra svarbiausia, nes sprendžiant klausimus dėl sprendimo už akių peržiūros yra susiformavusi nuosekli teismų praktika, jog net ir be svarbių priežasčių į teismo posėdį neatvykusiai ar nepateikusiai procesinio dokumento šaliai pateikus įrodymus, galinčius patvirtinti sprendimo neteisingumą ir asmens teisių pažeidimą, teismas privalo naikinti sprendimą už akių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2012; 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012).

28. Aptartų išaiškinimų kontekste, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje situacijoje įvertinęs atsakovo procesinio pasyvumo, susijusio su atsiliepimo į ieškinį nepateikimu, aplinkybes, bei atsakovo pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytų aplinkybių ir su šiuo pareiškimu pateiktų įrodymų įtaką priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra nė vienos CPK 288 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant būtų pagrindas panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą.

29. Pirma, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes dėl būtinųjų sąlygų sprendimui už akių priimti egzistavimo, nustatytas CPK 285 straipsnio 1 dalyje, turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą už akių, t. y. skundžiama nutartimi pagrįstai konstatuota, kad byloje galėjo būti priimtas sprendimas už akių. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog byloje teismo sprendimas už akių buvo priimtas atsakovui per teismo nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį (CPK 142 straipsnis). Bylos medžiaga patvirtina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas apie prasidėjusį teisminį procesą buvo tinkamai informuotas, dėl šios aplinkybės byloje ginčo nekilo. Atsakovas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nenurodė priežasčių, dėl kurių laiku nepateikė atsiliepimo į ieškinį, nepateikė tokias priežastis pagrindžiančių įrodymų. Taigi, atsakovas neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, o ieškovas ieškiniu prašė, bendraatsakoviams nepateikus prieštaravimų į pareikštą ieškinį, priimti sprendimą už akių. Pagrindo spręsti buvus CPK 285 straipsnio 3 dalyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant pirmosios instancijos teismas turėjo netenkinti šalies prašymo priimti sprendimą už akių, nenustatyta, kas suponuoja, kad, atsakovui nustatytu terminu nepateikus atsiliepimo į ieškinį, byloje buvo procesinės sąlygos sprendimui už akių priimti.

30. Atskirajame skunde atsakovas nurodo naujas aplinkybes, susijusias su jo atsiliepimo į ieškinį nepateikimu, t. y. nurodo, kad atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį dėl teisės aktų neišmanymo, nespėjęs pasikonsultuoti su teisininku ir manydamas, jog, teismui patenkinus ieškinį, atitinkama suma ieškovui bus priteista iš automobilio savininko (kito atsakovo). Viena vertus, šios aplinkybės nebuvo nurodytos atsakovo pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, pirmosios instancijos teisme šia apimtimi argumentai nebuvo keliami ir, atitinkamai, teismas jų nevertino. Šių argumentų atsakovui neteikus šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pirmosios instancijos teismui neturėjus galimybių jų įvertinti, atsakovas jais negali remtis apeliaciniame procese (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą regreso teise buvo aiškiai reiškiamas abiem atsakovams, spręstina, jog atsakovas turėjo ir galėjo nagrinėjamoje situacijoje suprasti, kad ieškinio reikalavimas reiškiamas ir jam kaip atsakovui, taigi, teismui galimai tenkinus ieškinį, reikalaujama priteisti suma galimai būtų priteista ir iš jo. Atitinkamai, įvertinus teismo atsakovui siųsto pranešimo turinį, atsakovas nagrinėjamoje situacijoje galėjo suprasti atsiliepimo į ieškinį nepateikimo pasekmes. Atsakovas taip pat nenurodė konkrečių asmeninių aplinkybių, sutrukdžiusių jam laiku pateikti atsiliepimą į ieškinį ar pasikonsultuoti su teisininku, nepateikė tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į nurodytą, atskirojo skundo argumentai nepaneigia išvados, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė buvus procesines sąlygas sprendimui už akių priimti.

31. Antra, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai negali turėti įtakos priimto teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Tiek savo prašymą peržiūrėti sprendimą už akių, tiek atskirąjį skundą apeliantas iš esmės grindžia faktine aplinkybe, kad pagal atsakovų tarpusavyje sudarytos 2022 m. liepos 18 d. automobilio nuomos sutarties 3.1.2 punktą automobilio nuomotojas ir savininkas A. A. turėjo pareigą padengti automobilio draudimo išlaidas, tačiau savo įsipareigojimų pagal nuomos sutarties sąlygas neįvykdė ir automobilio nebuvo apdraudęs. Minėta, pirmosios instancijos teismas vertino, kad sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui šios aplinkybes neturi reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nesutikti su šia teismo išvada.

32. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 2–5 dalyse nustatytas išimtis. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, o 3 dalyje nurodoma, kad savininkai ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

33. Nagrinėjamu atveju Transporto priemonės savininkas yra atsakovas A. A., kuris, vadovaujantis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra atsakingas už Transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau nėra ginčo dėl to, kad jis šios pareigos ginčo eismo įvykio metu nebuvo įvykdęs. Atitinkamai, apeliantas, vairuodamas Transporto priemonę, neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė, t. y. apeliantas nagrinėjamu atveju yra atsakingas už žalos padarymą asmuo – asmuo, sukėlęs eismo įvykį.

34. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalį, Biuras moka išmoką dėl žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad už žalos padarymą atsakingas asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

35. Taigi, atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalyje, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju ieškovas turi teisę reikalauti, kad už žalos padarymą atsakingas asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl eismo įvykyje padarytos žalos išmokėtą sumą. Dėl paminėto konstatuotina, jog aplinkybė, kad atsakovas A. A. kaip Transporto priemonės savininkas yra atsakingas už Transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, nepašalina apelianto kaip už žalos padarymą (eismo įvykio sukėlimą) atsakingo asmens atsakomybės. Taigi, nagrinėjamu atveju apelianto nurodyta aplinkybė, kad pagal 2022 m. liepos 18 d. automobilio nuomos sutarties 3.1.2 punktą automobilio nuomotojas ir savininkas A. A. turėjo pareigą padengti automobilio draudimo išlaidas, neturi įtakos teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1 dalies nuostatos yra imperatyvios ir šalių tarpusavio susitarimas nagrinėjamu atveju neeliminuoja atsakovo Y. U. (apelianto) kaip už žalos padarymą atsakingo asmens atsakomybės.

36. Trečia, nors apeliantas nurodo, kad nežinojo, jog automobilis nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ir, pasirašydamas automobilio nuomos sutartį, turėjo teisinį pagrindą ir teisinį lūkestį tikėti, kad atsakovas A. A. laikosi savo sutartinių įsipareigojimų bei automobilį bus apdraudęs, šie apelianto atskirojo skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Minėta, kad TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi, apeliantas, būdamas transporto priemonės valdytoju, nesilaikė minėto draudimo naudoti neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonę. Apeliantas, prieš naudodamasis Transporto priemone, turėjo pareigą įsitikinti, ar Transporto priemonė apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o tuo neįsitikinęs, elgėsi neatidžiai, nerūpestingai, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek tokiomis sąlygomis buvo būtina, tokiu būdu prisiėmė neigiamas tokio elgesio pasekmes.

37. Ketvirta, atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog abu atsakovai yra solidariai atsakingi, teisinę situaciją išsprendė formaliai, bet teisingumas pagal bylos aplinkybes ir faktinę situaciją nebuvo įvykdytas – atsakovo nuomone, teismas ieškovo naudai žalą turėjo priteisti tik iš automobilio savininko ir nuomotojo. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad atgręžtinis Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1 (toliau – Apžvalga)). Be to, kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta Draudiko biuro teisė pareikšti reikalavimą savininkui ir kaltininkui kaip solidariesiems skolininkams koreliuoja su TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Primintina, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl transporto priemonės valdytojas (savininkas) turi suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to galinčius kilti neigiamus padarinius. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti savininkas ir tokį automobilį naudojantis valdytojas pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudaro prielaidas Draudikų biuro reikalavimui.

38. Kasacinio teismo Apžvalgoje išaiškinta, kad, kita vertus, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Tokiu atveju savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, kurioje nustatyta atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo. Kadangi šie asmenys pažeidė Įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką, tai jie laikytini solidariaisiais skolininkais.

39. Penkta, nesutiktina su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju nėra apelianto civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Tam, kad reikalavimas dėl nuostolių (žalos) atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: l) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių (žalos) (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryti nuostoliai (žala) (CK 6.249 straipsnis). Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

40. Nagrinėjamu atveju teismo pagrįstai nustatytos visos apelianto civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliantas, valdydamas transporto priemonę, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala. Be to, būdamas transporto priemonės valdytoju, apeliantas nesilaikė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo naudoti neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonę, taip pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes prieš naudodamasis Transporto priemone, neįsitikino, ar Transporto priemonė apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atitinkamai, dėl apelianto kaltės kilus eismo įvykiui, šiam vairuojant neapdraustą transporto priemonę, ieškovas turėjo įstatyme nustatytą pareigą kompensuoti draudimo bendrovei šios dėl eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės išmokėtą draudimo išmoką. Atsižvelgiant į paminėtą, konstatuotini neteisėti atsakovo veiksmai. Ginčo, kad ieškovas, kompensavęs AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje išmokėtą 2 986,79 Eur draudimo išmoką, patyrė žalą, byloje nėra. Pripažintina, kad ieškovo nuostoliai susiję su apelianto neteisėtais veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais apelianto civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi apelianto veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Apelianto kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

41. Atmestini kaip nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad skundžiamoje nutartyje nurodyta teismų praktika neturėtų būti taikoma šiam atvejui, nes, apelianto teigimu, aplinkybės yra kitokios, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas automobilį buvo išsinuomojęs ir viena esminių nuomos sąlygų – automobilio draudimu turėjo pasirūpinti automobilio savininkas ir nuomotojas A. A.. Viena vertus, tiek skundžiamoje teismo nutartyje nurodytoje teismų praktikoje, tiek nagrinėjamu atveju automobilio draudimu turėjo pasirūpinti automobilio savininkas, todėl teismo nurodyta teismų praktika galėjo būti taikoma. Kita vertus, pabrėžtina, kad solidarioji atsakovų atsakomybė ieškovui kyla ir pirmiau aptarto teisinio reglamentavimo bei jo aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl atsakovų tarpusavio susitarimai tam neturi įtakos, tuo tarpu apelianto sureikšminama aplinkybė, susijusi su atsakovų tarpusavyje sudaryta nuomos sutartimi ir ja įtvirtintomis atsakovų teisėmis bei pareigomis vienas kitam, gali būti reikšminga sprendžiant klausimus dėl atsakovų tarpusavio sutartinių teisių ir pareigų (ne)vykdymo bei to pasekmių.

42. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atmetė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimą, konstatavęs, jog byloje galėjo būti priimtas sprendimas už akių, o atsakovo pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai nesudaro pagrindo abejoti sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu.

Dėl procesinės bylos baigties

43. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėjimą, ir materialiosios teisės normas, nustatytas TPVCAPDĮ, reglamentuojančias ieškovo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo regreso teise, ir priėmė pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti. Dėl to atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands, judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

45. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-27372-1176/2024, palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.