Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2020-03-04 · Administracinė byla Nr. I1-2454-257/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-03-04Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-04-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-04
Bylos Nr.
I1-2454-257/2020
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00016-2020-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė (pirm.)
Pareiškėjas
A. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2454-257/2020Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00016-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.1; (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 4 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,sekretoriaujant Linai Mažeikienei,dalyvaujant pareiškėjui A. T.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.

Pareiškėjas A. T. posėdžio metu nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo periodiškai nuo 2017 m. birželio mėnesio vidurio iki 2018 m. gruodžio 31 d., t. y. maždaug 3 mėnesius. Kamerose ploto tekdavo gerokai mažiau, nei priklauso, kamerose trūko dienos šviesos, buvo pelėsis, gultai per trumpi, o kamerose Nr. 75 ir Nr. 36 sanitariniai mazgai atviri, niekuo neatitverti nuo likusios kameros dalies, kamerose tvyrojo smarvė, t. y. gyvenimo sąlygos buvo blogos. Dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių nesikreipė, bet kreipėsi į kitus Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnus. Dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė išgyvenimus, nemalonumus. Prašo jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas A. T. skunde (b. l. 1–3) nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje keletą kartų buvo nuo 2017 m. birželio mėn. Paskutinį kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo atvežtas 2018 m. gruodžio mėn. Sudėjus visus laikotarpius, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo maždaug tris mėnesius. Jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos, todėl leistina ploto norma buvo viršyta daugelį kartų. Kameroje nebuvo ventiliacijos, buvo prastas ir mechaninis, ir natūralus apšvietimas, šalta, drėgna. WC sanitarinis įrenginys buvo tupiamas, neatskirtas jokia sienele nuo kameros patalpos, nebuvo vandens nutekėjimo, viską nupildavo su kibiru, kamerose buvo didelė smarvė. Dėl to jis patyrė psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, buvo sutrikdyta jo sveikata. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpius, praleistus Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 57).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 29–34) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad aktualiu laikotarpiu ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-01-14 pažymos Nr. 60-1599 dėl A. T., pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai nuo 2017-03-13 iki 2018-12-31 buvo laikomas šiose kamerose: kameroje Nr. 36 buvo laikomas 1 asmuo ir jam teko 7,49 m², kameroje Nr. 27 buvo laikomi 3-4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 5,31 m² iki 3,98 m², kameroje Nr. 32 buvo laikomi 1-5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 20,9 m² iki 4,18 m², kameroje Nr. 45 buvo laikomi 1-5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 18,5 m² iki 3,69 m², kameroje Nr. 75 buvo laikomas 1 asmuo ir jam teko 8,8 m², kameroje Nr. 48 buvo laikomi 3 asmenys ir vienam iš jų teko 6,27 m², kameroje Nr. 56 buvo laikomi 1-4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 19,1 m² iki 4,76 m², kameroje Nr. 63 buvo laikomi 3-5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 6,05 m² iki 3,63 m², kameroje Nr. 10 buvo laikomi 2-4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 8,13 m² iki 4,07 m², kameroje Nr. 61 buvo laikomi 1-4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 17,5 m² iki 4,37 m².

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pasisakęs, „jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida, ir jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr. LVAT 2017-02-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017; 2016-03-22 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016; 2016-09-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016 ir kt.).

Atsakovas, vertindamas tai, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 m² pažymi, kad minėtuose teisės aktuose reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas, tačiau teisės aktuose nenustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 m² – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes nacionaliniuose teisės aktuose baldų ar san. mazgo išskaičiavimas nenumatytas.

Matyti, kad pareiškėjui visas dienas tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 m², kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

Taip pat pažymi tai, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog kameroje visada kalinti 5 asmenys, yra melagingas, kadangi kameroje buvo laikoma nuo 3 iki 5 asmenų.

Dėl san. mazgo įrengimo

Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad san. mazgas tupimas, iš jo sklinda blogas kvapas. Taip pat abstrakčiai nurodo, kad nėra jokios sienelės, skiriančios san. mazgą nuo kameros.

Nurodo, kad san. mazgų įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atitinka teisės aktų reikalavimus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ 14.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, kameroje įrengiamas praustuvas. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra.

Nors privatumas naudojantis san. mazgu nėra šio skundo pagrindas, vykdant Teismo įpareigojimus nurodo, kad san. mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, tai patvirtina pridedamos nuotraukos. Nuotraukos patvirtina, kad pareiškėjo teiginys apie sienelės nebuvimą – melagingas.

Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Atsakovas pažymi, kad nepermatoma užuolaida yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Sienelės aukštis matomas iš teismui pateikiamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. mazgų zonų kamerose lentelės (jų aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m.). Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Taigi, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą (žr. LVAT 2017-05-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017). Atsakovas pažymi ir tai, kad jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu – nėra.

Taip pat nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos. Jų 9 punkte nurodyti tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius, tarp kurių nurodyta ir tai, kad kamerose turi būti „sanitarinis mazgas (klozetas (gali būti ir tupimas) bei praustuvė) – 1 komplektas“. Taigi, tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kartu nurodo ir tai, kad HN134:2015 sėdimo tualeto taip pat nenumato.

Kartu atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad apie pareiškėjo teiginius dėl nemalonaus nuo sanitarinio mazgo sklindančio kvapo teismas plačiau nepasisakė, nes tai susiję su kameros vėdinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-11-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Taigi, kvapas neatsiejamai susijęs su galimybe Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengti ventiliaciją, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso negalimas. Be to, pareiškėjas dalį laiko kamerose būdavo vienas, vėdinimas per langus galimas, todėl ši pareiškėjo skundo dalis nepagrįsta.

Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (suvestinė redakcija nuo 2016-01-28) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl papildomos ventiliacijos įrengimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris).

Atsakovas pažymi, kad natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nenumatytas, o jo padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Be to, atsakovas nurodo, kad esant natūralios šviesos trūkumui, jis kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.

Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Iš 2017-06-29 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-212 matyti, kad kameroje Nr. 36 apšvieta tinkama, galimybė vėdinti patalpas per langus sudaryta.

Iš 2017-04-18 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-100 matyti, kad kameroje Nr. 32 apšvieta tinkama, galimybė vėdinti patalpas per langus sudaryta.

Dėl kitų aspektų aplinkybių, kurios nėra skundo pagrindas, atsakovas nepasisako.

Nors kitos kameros dėl skunde nurodomų aspektų aktualiu laikotarpiu netikrintos, atsakovas nurodo ir tai, kad jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms, kadangi tai nebūtų proporcingas reikalavimas. Kadangi kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai, nesikreipimas dėl jų leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos normos reikalavimais, nebuvo.

LVAT tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje nesant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y. kai jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normų (pvz., LVAT 2018-04-18 nutartis adm. byloje Nr. A-348/2018 ir kt.).

Atsiliepime atsakovo atstovas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. V. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Pareiškėjo A. T. skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.

Bylai aktualiu laikotarpiu ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-01-14 pažyma Nr. 60-1599 „Dėl A. T.“ (b. l. 10–11), iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo nuo 2017-06-13 iki 2018-12-31 (40 dienų). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 40 dienų nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 40 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.

EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 m², erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 36 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 6,71 m²) teko 6,71 m² (kameroje 1 asmuo) Nr. 27 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 14,30 m²) teko nuo 3,58 m² (kameroje 4 asmenys) iki 4,77 m² (kameroje 3 asmenys), Nr. 32 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 19,44 m²) teko nuo 3,89 m² (kameroje 5 asmenys) iki 4,86 m² (kameroje 4 asmenys), 9,72 m² (kameroje 2 asmenys), 19,44 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 45 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,35 m²) teko nuo 3,27 m² (kameroje 5 asmenys) iki 16,35 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 75 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 8,06 m²) teko 8,06 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 48 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,88 m²) teko 5,63 m² (kameroje 3 asmenys), Nr. 56 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 17,86 m²) teko nuo 4,47 m² (kameroje 4 asmenys) iki 8,93 m² (kameroje 2 asmenys), 17,86 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 63 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,20 m²) teko nuo 3,24 m² (kameroje 5 asmenys) iki 4,05 m² (kameroje 4 asmenys), 5,4 m² (kameroje 3 asmenys), Nr. 10 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 14,44 m²) teko nuo 3,61 m² (kameroje 4 asmenys) iki 4,81 m² (kameroje 3 asmenys), 7,22 m² (kameroje 2 asmenys), Nr. 61 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 15,59 m²) teko nuo 3,90 m² (kameroje 4 asmenys) iki 15,59 m² (kameroje 1 asmuo). Taigi, pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto. Iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ (b. l. 15–18) matyti, kad kamerose esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės, t. y. baldai neužėmė tiek vietos, kad pareiškėjui tektų mažiau, negu minimalus plotas ar pareiškėjui trukdytų laisvai judėti, tai patvirtina kamerų fotonuotraukos (b. l. 25-27). Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose Nr. 26, Nr. 27, Nr. 29, Nr. 30, kurių plotas nuo 12 iki 15 m², buvo laikoma po 6 asmenis. Toks pareiškėjo argumentas vertintinas kritiškai, nes iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-01-14 pažymos Nr. 60-1599 „Dėl A. T.“ (b. l. 10–11) matyti, kad pareiškėjas nei vienoje kameroje nėra buvęs, kurioje su juo būtų buvę 6 asmenys. Pareiškėjo nurodytoje kameroje Nr. 27 buvo nuo 4 iki 1 asmens, įskaitant ir pareiškėją, o nurodytose kamerose Nr. 26, Nr. 29, Nr. 30 bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nėra buvęs. Posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad kamerose gultai buvo per trumpi, tačiau iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ (b. l. 15–18) matyti, kad kamerose Nr. 36, 27, 32, 45, 48, 63, 10, 61 gultai yra 1,97 m ilgio, kameroje Nr. 56 – 1,94 m ilgio, o kameroje Nr. 75 – 1,82, todėl gultai nelaikytini per trumpi.

Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas

Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo prastas ir mechaninis, ir natūralus apšvietimas, šalta, drėgna. Posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad dienos šviesa silpnai patekdavo į kameras, kamerose buvo pelėsis.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. birželio 29 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-212 (16.3.187. 6.12) (b. l. 19–21, patikrinimas atliktas 2017 m. birželio 27 d.) konstatuota, kad buvo patikrinta kamera Nr. 36. Nustatyta, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 36 atitiko reglamentuojamą Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 ribinį dydį – 200 lx., oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18⁰C ir ne aukštesnė – 28⁰C, santykinė oro drėgmė reglamentuojama nuo 35 proc. iki 65 proc.). Ant kameros Nr. 36 lubų ir sienų vizualiai matomų pelėsių nėra.

Taip pat patikrinimo akte nurodyta, kad galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta. Nustatyta, kad kameroje Nr. 36 esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta.

Nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija“ (vedamame kenkėjų kontrolės stebėjimų ir darbų atlikimo žurnale paskutinis įrašas 2017 m. gegužės 19 d.).

Valymo inventorius laikomas kamerose arba režiminio korpuso kiekviename aukšte tam skirtoje vietoje (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai, valikliai).

ŠTI karštas vanduo į kameras netiekiamas ir atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus.

ŠTI laikomų sergančių plaučių tuberkulioze asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji būtų patalpinti į nerūkančiųjų kameras pagal nustatytą tvarką.

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. balandžio 18 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-100 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. balandžio 4 d., b. l. 22–24) matyti, kad buvo patikrinta kamera Nr. 32. Dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 32 atitiko nustatytus ribinius dydžius (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 reglamentuoja, jog dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx). Oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 32 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18⁰C ir ne aukštesnė – 28⁰C, santykinė oro drėgmė reglamentuojama nuo 35 proc. iki 65 proc.). Nustatyta, kad kameroje Nr. 32 esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Ant kameros Nr. 32 lubų ir sienų vizualiai matomų pelėsių nenustatyta. Galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta.

Patikrinimo akte konstatuota, kad patikrinimo metu patikrintos bendrojo naudojimo vietos, kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai. Nustatyta, kas kratos patalpose naudojamas inventorius (vonelės) yra švarus. Valymo inventorius laikomas kamerose arba režiminio korpuso kiekviename aukšte tam skirtoje vietoje (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai, valikliai).

Nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija” (vedamame kenkėjų kontrolės stebėjimų ir darbų atlikimo žurnale paskutinis įrašas – 2017-02-14).

Sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius sudarytos, ŠTI skalbykloje įrengta ir naudojama pagal nustatytą tvarką skalbimo (2 skalbimo mašinos) ir džiovinimo (1 džiovyklė) įranga; vedamas Skalbimo ir cheminio valymo paslaugų užsakymų lapų apskaitos žurnalas.

ŠTI laikomiems asmenims minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas dezinfekavimo kameroje, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija – pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus.

Pareiškėjo teiginys dėl ventiliacijos nebuvimo ir neužtikrinto natūralaus apšvietimo atmestinas kaip nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis” Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, o 17 punktas numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. birželio 29 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-212 (16.3.187. 6.12) (b. l. 19–21, patikrinimas atliktas 2017 m. birželio 27 d.) ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. balandžio 18 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-100 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. balandžio 4 d., b. l. 22–24) matyti, kad galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta.

Kiti pareiškėjo nurodyti argumentai yra deklaratyvūs, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių ar kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. birželio 29 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-212 (16.3.187. 6.12) (b. l. 19–21, patikrinimas atliktas 2017 m. birželio 27 d.) matyti, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 36 atitiko reglamentuojamą Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 ribinį dydį – 200 lx., oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18⁰C ir ne aukštesnė – 28⁰C, santykinė oro drėgmė reglamentuojama nuo 35 proc. iki 65 proc.). Ant kameros Nr. 36 lubų ir sienų vizualiai matomų pelėsių nėra. Taip pat patikrinimo akte nurodyta, kad galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, o kameroje Nr. 36 esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. balandžio 18 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-100 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. balandžio 4 d., b. l. 22–24) matyti, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 32 atitiko nustatytus ribinius dydžius (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 reglamentuoja, jog dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx), oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 32 atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18⁰C ir ne aukštesnė – 28⁰C, santykinė oro drėgmė reglamentuojama nuo 35 proc. iki 65 proc.). Nustatyta, kad kameroje Nr. 32 esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Ant kameros Nr. 32 lubų ir sienų vizualiai matomų pelėsių nenustatyta. Galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose užfiksuotas aplinkybes, konstatuoja, kad nėra jokių objektyvių įrodymų dėl drėgmės, šalčio, pelėsio, prasto apšvietimo ir pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus.

Pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad WC sanitarinis įrenginys buvo tupiamas, neatskirtas jokia sienele nuo kameros patalpos, nebuvo vandens nutekėjimo, viską nupildavo su kibiru, kamerose buvo didelė smarvė. Posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad kamerose Nr. 75 ir Nr. 36 sanitariniai mazgai atviri, niekuo neatitverti nuo likusios kameros dalies, kamerose sanitarinys įrenginys buvo skylė grindyse, be emalio.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra veikiantys sanitariniai mazgai, kurie yra atitverti nuo bendros erdvės mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017).

Iš atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos pažymos (b. l. 13-14) matyti, kad kamerose Nr. 27, 32, 45, 48, 63, 10, 61 sanitarinis mazgas atitvertas mūrine atitvarine konstrukcija, kurių aukštis muo 1,86 m iki 2,34 m., o kamerose Nr. 36, 75, 56 sanitarinis mazgas atitvertas OSB atitvarine konstrukcija, kurių aukštis nuo 1,81 m iki 2,16 m. Sanitariniai mazgai atitverti iš visų keturių pusių, tai patvirtina kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, fotonuotraukos (b. l. 25-27), todėl konstatuotina, kad atsakovas paneigė pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad sanitariniai mazgai neatskirti jokia sienele nuo kameros patalpos (tame tarpe ir kamerose Nr. 75 ir Nr. 36). Atsižvelgiant į tai, jog sanitariniai mazgai yra atskirti aukštomis sienelėmis ir įėjimai yra atitverti durimis (kameros Nr. 48, 56, 10) arba neperšviečiamomis užuolaidomis (kameros Nr. 36, 27, 32, 45, 75, 63, 61), šiuo atveju niekas negalėjo matyti pareiškėjo, jam naudojantis sanitariniu mazgu, todėl buvo užtikrintas pareiškėjui minimaliai būtinas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjos teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-882-662/2020, 2020 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-622/2020 ir kt.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad neįrodyta, jog pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista. Priešingai, pareiškėjo privatumas, kad ir minimaliai, buvo užtikrinamas. Kokių nors kitų konkrečių ir detalių argumentų, kuo pasireiškė pareiškėjo privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu, iš viso nebuvo išsakyta.

Pareiškėjo argumentas, kad WC sanitarinis įrenginys buvo tupiamas, nesimatė emalio, buvo nutrintas, atmestinas kaip nepagrįstas. Teisinis reglamentavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti sėdimą unitazą. Be to, nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančiose Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tiesiogiai įtvirtinta, jog tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerų sanitariniame mazge įrengti klozetai gali būti ir tupiami (9.1. p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje ir dominuojančioje praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020). Taigi vien tik asmens pageidavimas, kad kameroje būtų įrengtas sėdimas unitazas (ar pageidavimas apgyvendinti kameroje, kurioje įrengtas tokios konstrukcijos unitazas), nesant medicininių duomenų, kad dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija asmeniui sudarytų nepatogumus juo naudotis, nesuponuoja pareigos užtikrinti, kad kamerų tipo patalpoje būtų įrengtas sėdimas unitazas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1281-624/2020).

Tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažįsta pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kamerose.

Dėl sveikatos sutrikimų

Pareiškėjas nurodė, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, patyrė nepatogumus.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 38-52) nustatyta, jog pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nurodė nusiskundimus sveikata, žalingus įpročius. Nurodė, kad sirgo astma, dabar priepuolių nebuvo, vaikystėje sirgęs TB, prieš 2 mėn. keičiant darbą tikrintas, buvęs sveikas (2017-06-14 įrašas). Bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas kreipėsi 2017-06-16 (pasisvėrė), 2018-09-14 – reikalavo inhaliatoriaus, kitų skundų neturi, - pasiūlyta nerūkyti, o 2018-12-31 skundų neturėjo. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde ir posėdžio metu, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl prasto apšvietimo nuolat skaudėjo akis ir prie tokio apšvietimo bijojo susigadinti savo regėjimą. Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 37) nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus dėl regėjimo, akių ligų nesikreipė ir jam dėl to nebuvo paskirtas gydymas.

Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2020 m. sausio 14 d. pažymos Nr. 61-124 (b. l. 12) matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu nesikreipė.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą. Visas 40 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Taip pat atsižvelgiant į EŽTT didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjui visas 40 dienų nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, taip pat nenustatytas privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu. Vertinant vien nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, nutartis administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, nutartis administracinėje byloje Nr. A-690-1062/2020, nutartis administracinėje byloje Nr. A-1268-624/2020 ).

Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo kreipėsi praėjus daugiau kaip metams po bylai aktualaus laikotarpio pabaigos, skųstos laikymo sąlygos atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo gana neilgą laiko tarpą (40 dienų, tačiau ne ištisai, o epizodiškai po keletą dienų, t. y. 2017 m. birželio mėn. 8 dienas, 2017 m. spalio mėn. 2 dienas, 2017 m. lapkričio mėn. 3 dienas, 2018 m. sausio mėn. 4 dienas, 2018 m. vasario mėn. 2 dienas, 2018 m. rugpjūčio mėn. 4 dienas, 2018 m. rugsėjo mėn. 6 dienas, 2018 m. spalio mėn. 6 dienas, 2018 m. gruodžio mėn. 5 dienas), todėl nurodytas pareiškėjo pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad A. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai nuo 2017-06-13 iki 2018-12-31 buvo pažeista.

Pareiškėjo A. T. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė